2022-12-28 Nr. AB-17-3-62-3-00839-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1190-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00839-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis iš Vilniaus PN pervežtas į Marijampolės PN Kybartų sektorių, kur buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN jam buvo nepakankamas gyvenamas plotas. Patalpoje visada būdavo 11 nuteistųjų, o plotas 30 kv. m. Dėl nepakankamo ploto įvykdavo konfliktai. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklauso 3,1 kv. m, tačiau taip nėra, nes pilna žmonių, be to, yra lovos, stalai, suoliukai, spintelė ir t. t. Pareiškėjas paaiškino, kad atlieka bausmę bendrabučio tipo patalpose, tačiau visą laiką būna uždarytas, tik išleidžiamas į valgyklą ir lauką pagal grafiką. Kai būna išleistas, nori paskambinti, tačiau skambučiai ribojami. Pareiškėjas pažymi, kad, kai būna 4 val. pasivaikščiojimas lauke, jis turi rinktis vieną dalyką: arba likti lauke, arba eiti į dušą, į koplyčią ir t. t., taip aukojant praleidimo lauke laiką. Pareiškėjas darė išvadą, kad direktorius, sudarydamas grafiką, pažeidžia teisę pasinaudoti grynu oru.

3. Pareiškėjas nurodė, kad rūkymo patalpa yra per maža, todėl nuteistieji rūko koridoriuje. Pareiškėjas pažymėjo, kad džiovykla yra maža ir tamsi, visada drėgna. Skalbimo mašina stovi prie pat rūkymo vietos, todėl, kol skalbiama, tenka kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas darė išvadą, kad skalbimo patalpa neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėlėje nėra spintelės, suolo, kėdės arba taburetės, valymo inventoriaus, garų surinktuvo, indų džiovyklės, virdulys sugedęs, indus reikėjo įsigyti patiems, nėra lentynos, maisto gaminimo įrankius teko įsigyti patiems, šaldytuvai yra trys, tačiau seni. Nuteistųjų daug, tenka maistą laikyti prie lango. Dušai seni, nėra pertvarų, neužtikrinamas privatumas, Duše nėra lentynėlės, veidrodis vienas dešimčiai dušų. Duše šviesa blanki. Prausykla ir tualetu turi būti aprūpinama ne daugiau kaip 15 asmenų, tai yra nežmoniška. Turi būti tualetai atitverti. Tualete nėra ventiliacijos. Prausykloje yra pelėsis, laikosi patalpoje nemalonus kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių atsakovo veiksmų jis tapo jautrus ir irzlus, jaučia psichologinį spaudimą, išgyvena pažeminimą, depresiją, dvasinius sukrėtimus. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, patyrė fizinius skausmus, dvasinius sukrėtimus bei nepatogumus.

4. Pareiškėjas atsikirtimuose papildomai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, rūkymo vieta nėra atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl tenka kvėpuoti užterštu oru. Pareiškėjas akcentavo, kad tik per 4 valandas pasivaikščiojimui lauke skirto laiko galėjo pasinaudoti kitomis teisėmis. Maisto laikymo patalpos nėra. Patalpoje, kur stovi šaldytuvai, nėra vietos maistui laikyti, joje yra tarakonų. Džiovyklos nėra. Su džiovykla kartu yra padaryta virtuvė, kur pakabintos virvės. Duše trūksta inventoriaus.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2020 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose. Atsakovo teigimu, pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, gyvenamosios patalpos plotas bendrabučio tipo patalpose nebuvo per mažas. Atsakovas nurodė, kad įstaigoje yra įrengti keturi taksofonai, o pareiškėjo skambučių apskaitos žurnalas patvirtina, kad jam buvo sudaryta tinkama galimybė bendrauti telefonu. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės PN, gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama ir tai yra nuolat kontroliuojama. Visuose nuteistųjų bendrabučio aukštuose (būriuose) visuomet buvo rūkymui skirtos patalpos, kurios 2017 m. buvo atnaujintos, įrengiant mechaninę ištraukiamąją ventiliaciją. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei, todėl jis turi teisę apsipirkti pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu apsipirkinėjo parduotuvėje.

6. Atsakovas nurodė, kad nuteistieji aprūpinami minkštuoju inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. Minkštasis inventorius nuteistiesiems yra išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Marijampolės PN esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad HN 134:2015 nenustato jokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir atitinkamai nenustato reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės. Marijampolės PN, Kybartuose, remontai atliekami nuolat, pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, ir pan.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

8. Pasisakydamas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1, 111.2 punktais, Departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktu ir pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusiose nuostatose, nepriklausomai nuo to, kad jos keitėsi, iš esmės liko nepakitęs vienam nuteistajam tenkantis minimalus plotas, t. y. 3.1 kv. m. Teismas nustatė, kad kiekvienam nuteistajam tenkantis patalpos plotas, net ir esant maksimaliam nurodytų patalpų apgyvendinimui, nebuvo pažeistas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m (pareiškėjui būnant bendrabučio tipo patalpose) gyvenamojo ploto norma. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamąjį plotą mažino baldai, teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad galiojantys teisės aktai nenumatė, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamas plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl neturėjo pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

9. Pasisakydamas dėl galimybių pasinaudoti skirtingomis teisėmis, teismas nustatė, kad Regionų apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I1-6338-428/2021 pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad jam Marijampolės PN nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Iš aptariamos bylos teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2021 m. sausio 18 d. įsakymo pagrindu buvo paskirtas dirbti santechniku nuo 2021 m. sausio 19 d. Darbo diena nuo 8 iki 17 val., savaitgaliais nedirbo, priklausė 5 būrio lengvajai grupei. Teismas aptariamoje byloje konstatavo, kad pareiškėjui darbo dienomis nebuvo sudaryta galimybė kasdien pasivaikščioti gryname ore nuo 2021 m. sausio 19 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., nuo 2021 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. gegužės 5 d. pareiškėjui tokia galimybė buvo sudaryta iš dalies. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas pasivaikščiojimas gryname ore 73 dienas, todėl priteisė iš atsakovo 150 Eur.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčo laikotarpis apima ir jau išnagrinėtos bylos ginčo laikotarpį. Nustatęs aplinkybę, kad nuo 2021 m. sausio 19 d. pareiškėjas dirbo, teismas darė išvadą, kad šioje byloje nurodytos aplinkybės apie pasivaikščiojimo teisės ribojimą dėl to, kad jis sutapo su kitų veiksmų grafikais, nėra pagrįstos. Teismo vertinimu, esminis aspektas yra tas, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 19 d. dirbo, todėl jo pasivaikščiojimo teisė objektyviai buvo ribojama ne dėl to, kad sutapo su kitų veiklų grafikais, o dėl darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. trukusių darbo teisinių santykių. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo teisės ribojimo nuo 2021 m. sausio 19 d., kadangi ši teisė buvo ribojama visai dėl kitų, šioje byloje pareiškėjo nutylėtų ir iš esmės nenurodytų aplinkybių. Teismas nurodė, kad vien pasivaikščiojimo grafiko sutapimas su kitų veiksmų grafikais šiuo laikotarpiu žalos pareiškėjui negalėjo padaryti, nes objektyviai tai nebuvo priežastis, dėl kurios jis negalėjo pasivaikščioti.

11. Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I1-7299-644/2021 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2021 m. birželio 14 d.) buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis, kadangi visą laikotarpį buvo ribojama jo teisė paskambinti telefonu, pažymėjo, kad pasivaikščiojimų laikas (4 val. per dieną) sutapo su naudojimosi telefonu laiku. Teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad teisme dėl to paties laikotarpio, tų pačių aplinkybių (pasivaikščiojimo ir paskambinti telefonu grafikų sutapimo) jau buvo išnagrinėtas skundas – pareiškėjo skundas netenkintas. Kadangi Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-7299-644/2021 nėra įsiteisėjęs, teismas paliko šią skundo dalį nenagrinėtą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkto pagrindu.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeista pasivaikščiojimo teisė, nes sutapo pasivaikščiojimo grafikas su lankymosi stadione, salėje ir bibliotekoje grafikais, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsniu, 74 straipsnio 5 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas iš pateiktų grafikų nustatė, kad nuteistųjų naudojimosi lankymosi koplytėlėje, salėje, stadione ir bibliotekoje grafikas tam tikra apimtimi sutapo su pasivaikščiojimo lauke grafiku, tačiau teismas pažymėjo, jog nuteistųjų teisė sportuoti stadione, lankytis salėje ar bibliotekoje, priešingai, nei nuteistųjų teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nėra imperatyviai reglamentuota teisės aktuose. Teismas nurodė, kad nei BVK, nei Taisyklės nenumato reikalavimo pataisos namuose suteikti visiems be išimčių nuteistiesiems teisę kasdien sportuoti stadione, salėje bei užsiimti tam tikromis sporto šakomis kitu laiku nei pakankamai ilgu pasivaikščiojimui skirtu laiku. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde niekaip nepagrindė jo būtinybės kiekvieną grafike nurodytą laiką lankytis bibliotekoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta pasivaikščiojimo teisė, o kitų alternatyvių teisių įgyvendinimas buvo paliktas jo pasirinkimui ir subjektyvios valios įgyvendinimui, tačiau nei viena iš pareiškėjo nurodytų teisių jam nebuvo atimta, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Teismas vadovavosi Taisyklių 20.5.2. punktu ir darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo kitas galimybes įsigyti literatūros ar spaudos, ne vien tik bibliotekoje.

13. Įvertinęs pasivaikščiojimo ir lankymosi koplytėlėje grafikus, teismas nustatė, kad lankymosi koplytėlėje grafikas tam tikra apimtimi sutapo su pasivaikščiojimo laiku. Teismas vadovavosi BVK 106 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo tik faktą, jog pasivaikščiojimo grafikas sutapo su lankymosi koplytėlėje grafiku, todėl buvo pažeista pasivaikščiojimo teisė. Tačiau šiuo aspektu vien tik pats grafikų sutapimo faktas teismui neleido konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas nurodė, kad tikėjimo teisės realizavimo specifiškumas pasižymi tuo, jog jai realizuoti žmogus turi būti išpažįstantis tam tikrą religiją ir aktyviai praktikuoti. Atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra nurodyta jokių aplinkybių apie pareiškėjo praktikuojamą tikėjimą ir būtinybę lankytis koplytėlėje, nėra jokių duomenų apie šios teisės faktinį įgyvendinimą ir realizavimą, t. y. kad realiai jis naudojosi tikėjimo teisė ir lankydavosi koplytėlėje, dėl ko sutrumpėjo pasivaikščiojimui skirtas laikas. Teismas atkreipė dėmesį, kad trečiadieniais (pareiškėjui gyvenus 3 būryje) ir penktadieniais (pareiškėjui gyvenus 5 būryje) nuteistiesiems pagal grafiką 18 val. numatyta galimybė dalyvauti šv. Mišiose, šis lankymosi šv. Mišiose laikas nesutapo su pasivaikščiojimo laiku, o dalyvavimas šv. Mišiose iš esmės taip pat užtikrino religinės teisės įgyvendinimą ir leido realizuoti tikėjimo išpažinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik akcentavo grafikų tam tikroms savo teisėms realizuoti sutapimą, tačiau neįrodė, kad faktiškai atlieka religines apeigas ir kad pasivaikščiojimui skirto laiko sutapimas jam trukdė jas atlikti. Teismas darė išvadą, kad vien tik deklaratyvus grafikų sutapimo konstatavimas nepagrindžia pareiškėjo teisių pažeidimo ir patirtos žalos.

14. Teismas nustatė, kad, galiojant apsipirkimo grafikui, nors jis tam tikra apimtimi ir sutapo su pasivaikščiojimo grafiku, tačiau apsipirkimo teisei įgyvendinti buvo galimybė tiek iki, tiek po pasivaikščiojimui skirto laiko. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 19 d. pradėjo dirbti pilnu etatu, iš bylos duomenų matyti, jog jis pakankamai intensyviai įgyvendino apsipirkimo teisę ir darbo dienomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės realizuoti apsipirkimo teisę kitu nei grafike numatytu laiku.

15. Teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu, Taisyklių 17.5 punktu ir nurodė, kad pagal galiojusias nuostatas nuteistieji turėtų teisę praustis duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo numatytas grafike pusvalandis dušui skirto laiko, kuris pateko į pasivaikščiojimui skirtą laiką, kas reiškia, kad pusvalandžio dydžiu buvo trumpinamas pareiškėjo pasivaikščiojimo laikas, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo pasivaikščiojimo teisės realizavimą pilna apimtimi. Teismas nurodė, kad nuo 2021 m. sausio 19 d. pareiškėjas įsidarbino, todėl maudytis pagal grafiką duše negalėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo aspektu Regionų apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I1-8385-414/2021 konstatavo, jog pareiškėjo darbo vieta buvo pataisos namų katilinėje, kurioje įrengtos pagalbinės patalpos. Šiose patalpose buvo darbo stalai, darbo įrankiai, įrengtas tualetas ir dušas, taip pat persirengimo spintelės. Marijampolės PN direktoriaus 2021 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 7/07-350 patvirtintame Naudojimosi dušo paslaugomis grafike yra nurodyta, jog dirbantys nutiestieji, neturintys galimybės pasinaudoti dušu darbo vietoje, turi teisę su prašymu kreiptis į pataisos namų administraciją dėl papildomos galimybės išsimaudyti. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas šia teise būtų pasinaudojęs. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus. Atsižvelgęs į aptartos išnagrinėtos bylos argumentus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo pasivaikščiojimo ir dušo teisės laiko sutapimo tuo laikotarpiu, kai jis įsidarbino (nuo 2021 m. sausio 19 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos), pakartotinai jų iš esmės nebevertindamas ir / ar nekartodamas, nes tai išspręsta nurodytoje administracinėje byloje.

16. Vertindamas laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 18 d., teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimo grafiko sutapimas su dušo grafiku iki pareiškėjo įsidarbinimo momento pažeidė pareiškėjo teises. Teismo vertinimu, naudojimosi dušu teisė yra lygiavertė pasivaikščiojimo teisei, nes tai susiję su asmens sveikata ir higiena, todėl šių teisių įgyvendinimas turi būti užtikrinamas atskirai, o ne vienu metu, sutampant jų grafikams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisė maudytis ginčo laikotarpiu buvo numatyta tik vieną kartą per savaitę, kas reiškia, kad pareiškėjas tą savaitę neturėtų kitų galimybių pasinaudoti dušu ir išsimaudyti, jei pagal grafiką dušo dieną pasirinktų pasivaikščiojimą lauke pilna apimtimi, t. y. visas 4 valandas. Teismas darė išvadą, kad sutapus pareiškėjo pasivaikščiojimo ir dušo grafikams atsakovas netinkamai užtikrino BVK 103 straipsnio, 74 straipsnio 5 punkto, HN 134:2015 44 punkto ir Taisyklių 17.5 punkto nuostatas.

17. Pasisakydamas dėl rūkymo patalpos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 4 dalimi, HN 134:2015 7 punktu ir darė išvadą, kad Marijampolės PN administracija turėjo pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN yra atskira patalpa rūkymui. Jei tam tikri nuteistieji pažeidžia nurodytą draudimą ir kitiems nerūkantiems nuteistiesiems tai sukelia pasyvaus rūkymo aplinką, pastarieji, įgyvendindami savo teisių gynimą, gali kreiptis į atsakovą dėl kitų nuteistųjų neteisėto (ribojimus pažeidžiančio) elgesio ir savo teisių į sveiką gyvenseną užtikrinimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą ir informavęs apie neteisėtai rūkančius nuteistuosius, nurodydamas, kada, kur ir kokie konkrečiai nuteistieji rūkė, kad rūkymo patalpa prastai ventiliuojama. Nors pareiškėjas kvestionuoja rūkymo patalpos plotą, teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas minimalus plotas rūkymo patalpai, be to, byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad bendrojo naudojimo patalpose, kuriose buvo pareiškėjas, kiti asmenys rūkė. Teismas darė išvadą, kad negali būti nustatyta atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu, kadangi pareiškėjo teiginiai apie kartu tam tikrame būryje su juo buvusių asmenų rūkymą yra nepagrįsti jokiais įrodymais, abstraktūs ir deklaratyvaus pobūdžio. Nenustatęs, kad atsakovo atstovas prieš išreikštą pareiškėjo valią sąmoningai neužtikrino jo, kaip nerūkančio, laikymo nekenksmingomis sąlygomis atskirai nuo rūkančių asmenų, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tokius veiksmus šiuo aspektu pripažinti neteisėtais.

18. Pasisakydamas dėl džiovyklos patalpos, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šias aplinkybes dėsto nenuosekliai, t. y. skunde kelia džiovyklos patalpos ir skalbyklos lokacijos klausimus, o, teikdamas papildomus paaiškinimus ir atsikirtimus, teigia, kad džiovyklos patalpos nėra. Teismas vadovavosi HN 134:2015 40 punktu, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.9 punktu ir konstatavo, kad atsakovas turėjo būti įrengęs atskirą patalpą drabužiams džiovinti. Teismas nustatė, kad atsakovo pateikti įrodymai pagrindžia, jog džiovykla yra atskiroje patalpoje, yra virvės drabužiams išdžiauti, patalpoje įrengta centralizuota vėdinimo sistema. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuoti džiovyklos ir rūkymo patalpos įrengimas bei lokacinė vieta vienas kito atžvilgiu, higienos normos numato tik pareigą nuteistiesiems užtikrinti džiovyklos įrengimą. Teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN yra įrengę drabužių džiovinimo patalpą, o kokio ploto, būtino inventoriaus ir kitus reikalavimus turi atitikti džiovykla teisės aktuose nėra reglamentuota. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl šios aplinkybės, reiškęs pretenzijas ir / ar prašymus. Teismas konstatavo, jog galimybė džiovinti drabužius pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl atmetė pareiškėjo argumentus šioje dalyje.

19. Pasisakydamas dėl virtuvėlės ir patalpos maistui laikyti, teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 5.10, 5.11 punktais, pažymėjo, kad ploto reikalavimai virtuvėlės patalpai nėra nustatyti. Teismas nurodė, kad ne visi pareiškėjo skunde nurodyti baldai, kurių nurodo, kad nebuvo, yra būtini ir jais atsakovas gali, tačiau neprivalo, atsižvelgdamas į patalpos plotą bei poreikį, aprūpinti pataisos namuose gyvenančius asmenis. Būtinas inventorius nurodytai patalpai yra šiukšlių dėžė, valymo komplektas, sieninė rankšluosčių pakaba, indų džiovykla, virdulys, mikrobangų krosnelė ir indai. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų nuotraukų nėra galimybės matyti, ar pilnos komplektacijos yra valymo komplektas (nesimato šluotos) ir ar yra virdulys. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šiuo aspektu tik dėsto aplinkybes, kokių daiktų nėra (nebuvo), tačiau niekaip neargumentuoja, kaip tam tikro inventoriaus (ne) buvimas sukėlė jam dvasines kančias ir nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl trūkstamo ir / ar sugedusio inventoriaus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad konkrečiai jis įsigijo indus ar kitą inventorių savo lėšomis.

20. Teismas nustatė, kad patalpa su šaldytuvais yra atskira patalpa maistui laikyti, tai atitinka Eksploatavimo taisyklių nuostatas. Dėl šaldytuvų skaičiaus ir būklės teismas pažymėjo, kad jų užtikrinimas nėra privalomas, o tik pagal kilusį poreikį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl nepakankamo šaldytuvų kiekio ir kilusio papildomo šaldytuvo poreikio. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato, jog inventorius būtų naujas, esminis aspektas, kad jis turi būti techniškai tvarkingas. Vien faktas, kad šaldytuvai yra ne nauji, teismo vertinimu, nereiškia, kad jie buvo techniškai netvarkingi ir negalimi eksploatuoti. Teismas vertino, kad pareiškėjas dėl virtuvėlės ir jame buvusio inventoriaus aplinkybių nedetalizavo faktiškai patirtų pasekmių prasme, todėl neturėjo pagrindo nurodytų abstrakčių aplinkybių apimtyje konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir neturtinės žalos pasireiškimo faktą.

21. Pasisakydamas dėl dušų, teismas vadovavosi HN 134:2015 14 punktu, pažymėjo, kad iš pateiktų atsakovo nuotraukų matyti, jog dušuose apšvietimas yra, o tai, ar jis silpnas (ar ne) nėra niekuo pagrįsta. Pareiškėjas pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo dušuose vertino kaip subjektyvius. Teismas iš atsakovo nuotraukų nustatė, kad dušo galvutės yra, taip pat yra vienas veidrodis, dušo patalpoje nuteistųjų higienos ir prausimosi priemonės yra sudėtos ant suoliuko ar sienoje esančioje nišoje. Teismas darė išvadą, kad lentynėlių prie dušo galvučių galimai nėra. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šį pažeidimą tik konstatuoja, nenurodydamas, kokias dvasines kančias jam toks pažeidimas sukėlė. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, į tai, kad dušo patalpose pareiškėjas buvo tik vieną kartą per savaitę ir tik trumpą laiko tarpą, darė išvadą, kad toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu.

22. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad dušo patalpose nėra pertvarų tarp dušų, tokiu būdu pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, jog dušų patalpos yra tvarkingos, dušai yra atskirti pertvarinėmis sienelėmis, kurios pakankamai užtikrina pareiškėjo ir kitų nuteistųjų privatumą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo pisuarų / klozetų ir praustuvų skaičiaus yra abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti žalą, skunde iš esmės nevertino faktinio unitazų ir klozetų skaičiaus nepakankamumo, galimai jam sukėlusio neigiamų emocijų ir jausmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde kvestionuoja ne faktiškai esančių unitazų, klozetų ir praustuvų skaičiaus (ne) pakankamumą ir jų (ne) atitikimą teisės normoms, o paties teisės akto teisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš nuotraukų matyti, jog tualete yra įrengta centralizuota mechaninio vėdinimo sistema, klozetai įrengti atskirose kabinose su pilnai užsidarančiomis durimis, kas paneigia pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo sistemos nebuvimo ir jo privatumo pažeidimo.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad prausyklose yra pelėsis, nemalonus kvapas, kenkiantis sveikatai, teismas vadovavosi HN 134:2015 12, 14, 16, 17, 39 punktais, atkreipė dėmesį, kad pelėsio susidarymo priežastis paprastai yra drėgnos ir nepakankamai gerai vėdinamos patalpos. Teismas nurodė, kad iš nuotraukų matyti, jog prausykloje yra langas, todėl patalpas galima vėdinti per langus. Taip pat iš pateiktų nuotraukų matyti, kad tiek prausyklos, tiek tualeto patalpose yra centralizuota mechaninio vėdinimo sistema. Teismas nurodė, kad byloje pateiktos prausyklos nuotraukos, iš kurių negalima daryti išvados dėl akivaizdžiai matomo pelėsio požymių buvimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas teismui papildomus paaiškinimus dėl gyvenamųjų patalpų ir jų ploto, kėlė naujas skundo aplinkybes dėl gyvenamosiose patalpose besiveisiančio pelėsio. Teismas nurodė, kad šie argumentai taip pat nepagrįsti. Teismo vertinimu, byloje pateiktos ginčo patalpų nuotraukos patvirtina, kad tiek patalpose sienos, tiek lubos yra švarios ir tvarkingos. Patalpose yra langai, per kuriuos galima atlikti vėdinimo funkciją, taip pat įrengta centralizuota vėdinimo sistema.

24. Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, drėgmę, pelėsio plitimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismas darė išvadą, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pareiškėjo nurodomi teiginiai dėl patalpose buvusio pelėsio, teismo vertinimu, gali patvirtinti tik aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti patalpas, bet ne neteisėtus atsakovo veiksmus, nes jis užtikrino vėdinimo galimybę.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde dėsto gausybę aplinkybių, tačiau daugumą iš jų tik išvardija (buvo tarakonai, dėl čiužinių nehigieniškumo ir kt.), nurodydamas kaip faktą, tačiau niekaip jų nedetalizuoja ir neindividualizuoja konkretaus galimo pažeidimo pasekmių. Teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas atsikirtimus į atsakovo teikiamą poziciją, pareiškėjas tam tikras aplinkybes keičia arba nurodo naujas aplinkybes, kurios peržengia skundo ribas, kas, teismo vertinimu, rodo pareiškėjo nenuoseklumą ginčo situacijos atžvilgiu.

26. Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui BVK 103 straipsnyje, 74 straipsnio 5 punkte, HN 134:2015 44 punkte ir Taisyklių 17.5 punkte reglamentuotų teisių dėl pasivaikščiojimo ir dušo grafikų sutapimo. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, kai pareiškėjui pasinaudojus dušu sutrumpėja laikas, skirtas pasivaikščiojimui gryname ore, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir jo teisės į būtinų poreikių tenkinimą buvo suvaržytos, todėl tai sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

27. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (pasivaikščiojimų gryname ore sutrumpinimas iki mažesnio nei minimalus laiko dėl vertimo tuo pat metu pasinaudoti kita teise – praustis duše) mastą (vieną kartą per savaitę) ir trukmę (pažeidimas truko nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 18 d.), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, į tai, jog nėra pateikta duomenų ir nustatyta, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, bus proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. 28. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 19 d. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo lauke grafikas sutapo ir su apsipirkimo parduotuvėje, lankymosi bibliotekoje, koplyčioje grafikais, skambinimo galimybe, laiku su auklėtoju, lankymusi pas medikus, todėl nebuvo užtikrinta jo galimybė pabūti gryname ore. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl rūkymo, džiovyklos patalpų, nurodo, kad jos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nėra avalynės džiovyklos. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo vertinimu dėl virtuvėlės ir patalpų maistui laikyti, pažymi, kad patalpoje, kur stovi šaldytuvai, nėra kur padėti maisto, nes spintelėse laikomi indai. Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo užtikrintas privatumas jam prausiantis duše.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir palikti nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Atsakovas nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, o jo pozicija išdėstyta atsiliepimuose bei apeliaciniame skunde.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 50 Eur neturtinę žalą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nepriteisti neturtinės žalos.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsakovas nurodo, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovas pabrėžia, kad neturtinės žalos priteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu. Neturtinės žalos atlyginimas yra nukreiptas į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, kurių pareiškėjas neįrodė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į psichologę. Atsakovas pažymi, kad veikė tinkamai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 18 d. neužtikrino pareiškėjo pasivaikščiojimo teisės dėl prausimosi duše grafiko (30 min.) sutapimo su pasivaikščiojimo grafiku, ir priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus byloje pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė kitų pažeidimų (grafikų sutaptis, rūkymo, džiovyklos, virtuvėlės patalpų netinkamas įrengimas, privatumo neužtikrinimas prausiantis duše). Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip nustato įstatymai, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą, taip pat akcentuoja galimybę tik konstatuoti pažeidimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

36. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

38. Nors pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo dalis atmesta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų Marijampolės PN, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

39. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybių pasinaudoti skirtingomis teisėmis, rūkymo patalpos įrengimo, sąlygų džiovinti rūbus ir susidėti maisto produktus virtuvėlėje. Teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė. Pareiškėjo argumentai grindžiami tik deklaratyviais teiginiais ir neįrodo, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-789/2022). Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad dušinėse buvo įrengtos pertvaros, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 18 d.) buvo numatytas grafike pusvalandis dušui skirto laiko, kuris pateko į pasivaikščiojimui skirtą laiką.

43. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.).

44. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Taisyklėse numatytais pagrindais. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atmestini atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN, ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrindami pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. teisės aktuose nustatytos teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, pasivaikščiojimo grafikui sutampant su dušo grafiku, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

46. Atskirai pažymėtina, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų bausmės atlikimo sąlygomis buvo išnagrinėta kitose administracinėse bylose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu paliko juos nenagrinėtus.

47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

49. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (pažeidimas truko nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. sausio 18 d., pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, pagal grafiką – 30 min.), dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, į kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis, todėl turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę gyvenamojo sektoriaus patalpose; byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą ar kokias nors ilgalaikes neigiamas pasekmes, kurias galėjo nulemti būtent minėtos teisės neužtikrinimas; pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į Marijampolės PN administraciją), į ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per maža, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl keisti ją nėra pagrindo.

50. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius