2021-03-24 Nr. AB-6130-3-61-3-03513-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-288-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03513-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių perėmėjo), 5 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. liepos 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kameros buvo labai mažos, gyvenamąjį plotą dar labiau mažino baldai. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Kamerose buvo blogas apšvietimas, langai maži, nešvarūs. Langų dėl ant jų uždėtų grotų nebuvo galimybės išvalyti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo karšto vandens, po šiltu vandeniu buvo galima praustis tik kartą per savaitę. Prausdamasis po šaltu vandeniu dažnai apsirgdavo, o tinkamas gydymas nebuvo teikiamas. Sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.

3. Pareiškėjo teigimu, minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir pan. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje

4. Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

6. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

7. Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

8. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. kaip ir numatyta higienos normos HN 134:2015 14 punkte, šiame teisės akterį nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.

9. Vadovaujantis higienos normos HN 134:2015 44 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Šios patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Į dušus nuolatos tiekiamas karštas vanduo.

10. Įstaigoje veikianti Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

11. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam 282 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, ir kartu buvusių asmenų skaičių. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 185 paras, o įvertinęs aptartus bylos duomenis konstatavo, kad pareiškėjui turintis tekti minimalus plotas buvo užtikrintas.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos sąlygų kamerose, blogo apšvietimo. Teismo vertinimu, į bylą nebuvo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktai, iš kurių matytųsi kamerų būklė ginčui aktualiu laikotarpiu. Tačiau teismas pažymėjo, kad ir pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

16. Teismas nurodė, kad grotų įrengimas ir lango stiklo uždengimas apsauginiu tinklu atitinka Eksploatavimo taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad langas buvo uždengtas grotomis, atmetė.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas nurodė, jog higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui nėra nustatyti, todėl nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio patalpos ploto 1,5 m pertvara, konstatavo, jog toks įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Tačiau, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu laikotarpiu (185 paras) pareiškėjas 9 paras kalėjo vienas, 35 paras kalėjo kameroje Nr. 253, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas 141 parą, t. y. pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl netiekiamo karšto vandens į kamerą, kadangi higienos normos HN 134:2015 18 punkte nebuvo nustatyta pareiga tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias kameras – karštas vanduo privalo būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

19. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę (141 para), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 282 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais, kurie reikšmingi sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos formos ir dydžio (CK 6.250 str.).

22. Vilniaus PN teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

23. Akcentuodamas CK 6.271 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas viešajai deliktinei atsakomybei kilti, atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24. Pareiškėjas atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą nurodo, kad konstatavus kalinimo sąlygų pažeidimus teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, vien aplinkybė, kad jis dėl kalinimo sąlygų nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus, nepagrindžia, kad neturtinė žala nebuvo kilusi, šiuo atveju ją atlyginti turi valstybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 141 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 282 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN. Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatytas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarytos žalos faktas ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį vertinto laikotarpio buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, tačiau kamerose sanitariniai mazgai nebuvo pakankamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, ir padarė išvadą, kad 141 parą pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

31. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

33. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

34. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

35. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 141 parą pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, jų trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.

37. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (141 parą buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1776-552/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2608-756/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 282 Eur suma yra adekvati kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus, todėl paliekama nepakeista.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Ernestas Spruogis