3b07a458-e797-4458-b0c7-42dc40c3b20c · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėjas Stasys Punys

Pranešėjas Stasys Punys                                                                    Baudžiamoji

byla Nr. 1A-350/2011

Nr.1-01-3-00089-2010-5

Teisėja Renata

Jocienė                                                                         Procesinio

sprendimo kategorija:

 (S)

2.9.; 1.1.8.1.;

1.2.4.8.1.;2.1.15.1.2.

VILNIAUS Â APYGARDOSÂ TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. kovo 31 d.

Vilnius

Vilniaus

apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Reginos Pocienės, Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,

dalyvaujant nuteistajam A. S. ,

gynėjui adv. Vladimirui Kononenko,

nukentėjusiajai G.

K.,

viešame teismo

posėdyje privataus kaltinimo tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo

A. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus

m. 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu

3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Civilinis ieškinys

iš dalies tenkintas ir priteista iš A. S. G.

K. naudai 500 (penkių Å¡imtų) Lt neturtinės žalos atlyginimÄ , kitoje dalyje

civilinis ieškinys atmestas.

Kolegija,

iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

n u s t a t ė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2010-07-02, apie 12.00 val. Vilniaus rajono

apylinkės teismo pastate, esančiame adresu Kalvarijų g. 28, Vilniuje, A. S. griebė G. K. už sprando ir išstūmė

pro pagrindines įėjimo į teismo pastatÄ duris į laukÄ , t.y. tokias savo

veiksmais A. S. sukėlė jai fizinį skausmÄ ir padarė

nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniu

skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus m.

1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį

nuosprendį. Apelianto nuomone, teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų

esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų ir netinkamai pritaikyto

baudžiamojo įstatymo. Nurodo, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos

principÄ , nes pripažino jį kaltu remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais

įrodymais. Apelianto nuomone, teismas nustatė neteisingas, nepagrįstas faktines

bylos aplinkybes, neatsižvelgdamas į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu

surinkti duomenys yra prieštaringi, šie prieštaravimai teisiamajame posėdyje

pašalinti nebuvo. Skunde pabrėžiama, kad teismas nesivadovavo teismų praktikos

doktrina ir neįvertino apelinato veiksmų pobūdžio, nei jų intensyvumo, ar

padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį.Â

Apeliantas

teigia, kad nukentėjusiosios G. K. ir liudytojo A. K. parodymai yra prieštaringi, kadangi iš jų parodymų liko

neaiÅ¡ku, kurioje vietoje jis neva vartojo fizinę jėgÄ nukentėjusiosios

atžvilgiu – teismo pastate, ar lauke, ar išėjus pro teismo duris. Apelianto

manymu, šie prieštaravimai yra esminiai. Be to, iš nukentėjusiosios G. K. ir liudytojo A. K. parodymų taip

pat neaiÅ¡ku, kokiu bÅ«du buvo panaudota fizinė jėga, kadangi pastarieji Å¡iÄ

esminę aplinkybę nurodo skirtingai. Tačiau apeliantas pažymi, kad specialisto

išvadoje jokie sužalojimai nukentėjusiajai nenustatyti, o sukeltas fizinis

skausmas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Skunde

atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, jog jai

bÅ«nant teismo pastate, maždaug metras iki išėjimo durų, jÄ iÅ¡mėtė pro duris kaltinamasis,

yra visiškai nelogiški ir neįtikėtini, nes Vilniaus rajono apylinkės teisme yra

dvejos išėjimo durys, kurios nuolat būna uždarytos. Apelianto teigimu,

nukentėjusiosios parodymai, kad tik iÅ¡stumta į laukÄ ji atsisuko ir pamatė kad

jÄ iÅ¡stÅ«mė kaltinamasis, taip pat yra nelogiÅ¡ki, kadangi iÅ¡stumiant

nukentėjusiÄ jÄ tam reikia atidaryti dvejas išėjimo duris, todėl akivaizdu, jog

nukentėjusioji jÄ stumiant aiÅ¡kiai matytų kas tai daro. Be to, apeliantas

atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji iÅ¡ pradžių parodė, jog nematė kas jÄ

stÅ«mė, o pamatė kai tik vėliau atsisuko lauke, t.y. po stÅ«mimo. Â

Skunde taip pat apeliantas

pažymi, kad jis ir nukentėjusioji seniai pažįstami, tarp jų dažnai vyksta

teisiniai ginčai, šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje,

todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nukentėjusioji jį apkalbėjo.

Be to, apelianto

teigimu, išskyrus nukentėjusiosios parodymų jokių kitų jo kaltę patvirtinančių

įrodymų byloje nėra, tuo tarpu jo parodymus apie nekaltumÄ parvirtina

liudytojai R. A. ir M. M..

Be to,

apeliantas taip pat nesutinka su priteistu civiliu ieškiniu, kadangi jis jokios

nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusioji jokiais įrodymais neįrodė, kad

patyrė neturtinę žalÄ .Â

Apeliacinės

instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti.

Nukentėjusioji G. K. prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus m. 1

apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios

instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje

esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus,

raÅ¡ytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog A. S. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ LR BK 140 str. 1 d.

bei paskyrė jam tinkamÄ bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka,

teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas

įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku

visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis

BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais

bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Apeliantas skunde

neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d.,

padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas

gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį

nusikaltimÄ , nes jie prieÅ¡tarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę

patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Tiek

ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji G. K. nuosekliai parodė, kad 2010-07-02 Vilniaus rajono

apylinkės teisme po įvykusio teismo posėdžio ji su savo motina S.

K. koridoriumi ėjo link išėjimo eidama barėsi su R. A..

Kas ėjo iš paskos ji nematė, tik žino, kad iš paskos ėjo R. A.,

M. M., R. A. dukra ir A.

S.. Pajuto, kaip kažkas jÄ iÅ¡ nugaros paėmė už sprando ir iÅ¡stÅ«mė į laukÄ .

IÅ¡ pradžių nesuprato, kas įvyko, vėliau atsisuko ir pamatė, jog jÄ iÅ¡stÅ«mė A. S.. Kas atidarė teismo duris, ar jos buvo atdaros, ar

uždarytos - nepamena. Dėl Å¡io įvykio ji kreipėsi į policijÄ .

Å iuos

nukentėjusiosios G. K. parodymus patvirtino ir liudytoja S. K., kuri parodė, kad įvykio dienÄ dalyvavo byloje Vilniaus

rajono apylinkės teisme, po teismo posėdžio visi ėjo link išėjimo. Kokia tvarka

leidosi eidami iš teismo nepamena. Einat koridoriumi prie įėjimo kaltinamasis

sugriebė jos dukrÄ už kaklo ir iÅ¡metė, iÅ¡stÅ«mė į priekį. Tuo metu, kai A. S. nieko nesakęs pastÅ«mė G. K., ji

buvo „praėjime“ ir iÅ¡stÅ«mė jÄ Ä¯ laukÄ . Ar teismo durys buvo atdaros, ar jas kas

atidarė – neprisimena. Ji pradėjo šaukti, o jos dukra ėmė klausinėti „gal, kas

matė?“. Tuo metu ėjusi M. M. pasakė „tegul ieško

liudytojų“ ir jie visi staigiai pasišalino. Po šio įvykio jos su dukra kreipėsi

į policijÄ , surašė pareiÅ¡kimÄ . Policijoje susitiko su A. K.,

kuris matė įvykį ir sutiko liudyti. Iki įvykių šio liudytojo nepažinojo.

Ši aplinkybė dėl

G. K. iÅ¡stumdimo už sprando iÅ¡ teismo pastato į laukÄ patvirtinta

nuosekliais liudytojo A. K. parodymais, kad 2010-07-02

darbo reikalais buvo Vilniaus rajono apylinkės teisme, laukė bylos, sėdėjo ant

suoliuko pirmame aukšte prie įėjimo durų. Kadangi iš antro aukšto leidosi

žmonės ir gana garsiai ginčijosi, todėl atkreipė dėmesį ta kryptimi. Kai jie

išėjo į laukÄ , vis dar ginčijosi, garsiai kalbėjo, matė, kaip kaltinamasis,

stovėdamas iÅ¡ nugaros, abiem rankom sugriebė nukentėjusiÄ jÄ už kaklo, palaikė

pora sekundžių ir paleido. Moteris iÅ¡sigando, įbėgo atgal į teismÄ , pradėjo

klausinėti “ar kas matė, kas matė?” Vėliau tÄ dienÄ nukentėjusiÄ jÄ jis susitiko

Vilniaus rajono policijos komisariate, policininkui pasakė, jog matė įvykį ir paliko

savo kontaktus, o su nukentėjusiÄ ja daugiau nebendravo, susitiko tik teisme,

kur buvo iškviestas kaip liudytojas.

Å io liudytojo A. K., taip pat liudytojos S. K. bei

nukentėjusiosios G. K. parodymais neginčytinai įrodyta,

kad A. S. tyčia griebė G. K. už

sprando ir iÅ¡stÅ«mė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatÄ duris į laukÄ .

Nukentėjusiosios

ir liudytojų A. K. ir S. K. parodymai

įrodo, kad griebė G. K. už sprando ir išstūmė būtent A. S., ir niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Kolegija,

kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais

neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje

nagrinėjant įvykių sekÄ , tiek smulkiomis detalėmis. Pažymėtina, kad liudytojas A. K. tiesiogiai dalyvavęs įvykyje, patvirtino, kad jog toks

kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo, t.y. patvirtino, kad A. S. griebė G. K. už sprando ir išstūmė

pro pagrindines įėjimo į teismo pastatÄ duris į laukÄ . Pažymėtina ir tai, kad liudytojas

A. K. įvykio metu buvo pašalinis asmuo, kuris neturi jokio

suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, iki įvykio nei kaltinamojo, nei

nukentėjusiosios jis nepažinojo. Todėl jo parodymai yra svarbūs šioje byloje ir

teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos neturi pagrindo netikėti ir

vertinti kritiÅ¡kai Å¡io liudytojo byloje duotus parodymus. Liudytojas A. K. kalbėti netiesÄ neturi jokių motyvų, neturi ir negali

turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti

įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad A. S. įvykdė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK

140 str. 1 d.

Apelianto skundo

argumentas, kad teismas nesivadovavo teismų praktikos doktrina ir neįvertino

apelinato veiksmų pobūdžio, nei jų intensyvumo, ar padaryta veika pagal jos

objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, yra visiškai nepagrįstas ir

atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas BK

140 str. 1 d. tiek objektyviuosius, tiek

subjektyviuosius Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymius padarė teisingÄ

iÅ¡vadÄ , kad byloje įrodyta jog A. S. tyčia griebė G. K. už sprando ir iÅ¡stÅ«mė pro pagrindines įėjimo į teismo

pastatÄ duris į laukÄ , todėl tokie kaltinamojo A. S. veiksmai

atitinka visus būtinus BK 140 str. 1 d. šios

nusikalstamos veikos sudėties požymius, t.y. tokiais savo veiksmais kaltinamasis

A. S. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ .

Apelianto skundo

argumentas, kad teismo nuosprendis priimtas padarius esminius baudžiamojo

proceso pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios

instancijos teismas nenukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos taikant BPK

normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ . Skundžiamas teismo nuosprendis

yra teisėtas, nes jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir

baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, o nuosprendyje

padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėties,

kaltinamojo A. S. kaltumo,

jam paskirtos bausmės ir civilio ieškinio, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai

ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apelianto skundo

argumentai, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principÄ , nes pripažino

jį kaltu remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, yra nepagrįsti ir

atmestini. Iš bylos matyti, kad teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų,

tiek tiesiogiai dalyvavusių įvykyje arba stebėjusių įvykio aplinkybes, tiek ir

netiesiogiai dalyvavusių, parodymus. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija

nenustatė, kad byloje būtų pažeistos BPK 20 str. 5 d. nustatytos įrodymų

vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais

teisiamajame posėdyje. Kaip minėta, įrodymais gali būti tik tokie duomenys,

kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai

išspręsti teisingai. Nukentėjusioji G. K., liudytojai R. A., M. M., S. K. ir

A. K. tiesiogiai dalyvavo įvykio metu. Kadangi liudytojos R. A. ir M. M. yra kaltinamojo draugė ir

jos motina, o S. K. yra nukentėjusiosios motina, ir šios

liudytojos skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, todėl teismas pagrįstai

vadovavosi ir vertino nuosekliais ir neprieštaringais liudytojo advokato A. K. parodymais, kuris tiesiogiai dalyvavo įvykyje ir

patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, t.y. kad kaltinamasis tyčia griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo

pastatÄ duris į laukÄ . Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo A. S. parodymus, kuriais jie neigė kaltę, teisingai įvertino

kritiÅ¡kai, kaip siekį iÅ¡vengti atsakomybės, todėl teismas turėjo pagrindÄ jais

abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos

aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitÄ

bylos medžiagÄ , tarp jų liudytojos J. L. parodymus,

specialisto iÅ¡vadÄ . Pažymėtina, kad visi įrodymai byloje gauti laikantis

įstatymų, jokių procesinių pažeidimų juos gaunant nenustatyta, todėl gauti

duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja,

kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo A. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1

d. sudėtį, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtÄ

nusikalstamÄ veikÄ .

Apeliantas

skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji iš pradžių parodė, jog nematė

kas jÄ stÅ«mė, o pamatė kai tik vėliau atsisuko lauke, t.y. po stÅ«mimo. Tačiau

ši aplinkybė nusikalstamos veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi. Kaip

minėta, liudytoja S. K. patvirtino, kad einat koridoriumi

prie įėjimo kaltinamasis sugriebė jos dukrÄ už kaklo ir iÅ¡metė, iÅ¡stÅ«mė į

priekį. Å iÄ aplinkybę, kad jog bÅ«tent A. S. sugriebė G. K. už sprando ir iÅ¡stÅ«mė pro pagrindines įėjimo į teismo

pastatÄ duris į laukÄ , patvirtino ir liudytojas A. K..

Be to,

apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistajam A.

S. paskirta bausmė teisinga, atitinka LR BK 41, 54 str. nuostatas. Skiriant

bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį,

kaltės formÄ ir rūšį, kaltinamojo asmenybę. Nustatydamas A. S.

bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas įvertino tai, kad jo padarytas

nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str.). Iš bylos

medžiagos matyti, kad anksčiau A. S. neteistas, baustas administracine tvarka,

nedirba, psichikos sveikatos centre negydytas, Respublikinėje Vilniaus

psichiatrijos ligoninėje negydytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į

narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir

lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau

išvardytas aplinkybes, laikė, kad kaltinamajam skirtina su laisvės atėmimu

nesusijusi bausmės rūšis, nustatant tam tikrus įpareigojimus. Todėl kolegija

laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka

jo padarytas nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę.

Apeliantas

skunde taip pat nesutinka su priteistu civiliu ieškiniu, kadangi jis

nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusioji jokiais įrodymais neįrodė, kad

patyrė neturtinę žalÄ . Kadangi kaltinamojo A. S. kaltė dėl

jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo įrodyta byloje esančiais faktiniais

duomenimis, todėl teismas pagrįstai sprendė nukentėjusiosios G.

K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija

konstatuoja, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimÄ teismas pilnai atsižvelgė

į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuo kaltinamojo elgesio sukelto fizinio

skausmo, sukeltus dvasinius iÅ¡gyvenimus, stresÄ , nepatogumus ir pažeminimÄ , bei

atsižvelgiant į teismų praktikÄ Å¡ios kategorijos bylose, bei

vadovaudamasi sÄ Å¾iningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais,

teismas pagrįstai civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies, jį

sumažindamas iki 500 Lt (BPK 115 str. 1 d., CK 6.283 str. 1 d.).

Įvertinant

iÅ¡dėstytÄ , pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas,

todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais

argumentais.

Kolegija,

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n

u t a r ė :

nuteistojo A. S. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos

pirmininkas                                                                                                           Stasys Punys

Teisėjos                                                                                     Â

                                       Regina Pocienė

                                                        Â

                                                                          Audronė

Kartanienė