2020-12-02 Nr. AB-22739-3-61-3-03314-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3274-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03314-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo kalinamas Vilniaus PN, kur jam nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, neužtikrintas privatumas gyvenamojoje patalpoje ir duše. Jis buvo kalinamas 306 kameroje, kurios plotas 26 kv. m ir kalinama 10 asmenų; 201 kameroje, kurios plotas 28 kv. m ir kalinama 11 asmenų. Šiose kamerose atitinkamai buvo įrengta 10 ir 11 miegamų vietų, be to, ploto dalį užėmė baldai: dviaukštės lovos, spintos, stalas, kėdės, spintelės. Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Tai neigiamai veikė jo psichinę būseną, trūkstant asmeninės erdvės, kildavo konfliktai. Teko miegoti perpildytoje kameroje, dėl ko sutriko miegas, kadangi patalpa neatitiko saugios aplinkos reikalavimų, buvo tvanku, negalėjo visavertiškai pailsėti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kaip jis pats teigė, gyveno patalpose Nr. 306 (plotas 33,46 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų) ir Nr. 201 (plotas 34,99 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų). Taigi patalpose Nr. 306 kameroje vienam nuteistajam teko apie 3,35 kv. m gyvenamojo ploto, o patalpoje Nr. 201 – 3,18 kv. m, ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat atsakovas nurodė, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kamerose Nr. 306 ir Nr. 201 negali, kadangi tokių duomenų nesistemina, o pareiškėjo asmens byla yra Marijampolės PN, kur pareiškėjas atlieka bausmę. Pagal teisinį reglamentavimą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl per mažo ploto negalėjo sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena kiti nuteistieji. Pareiškėjo skundas grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, būtina juos patvirtinti tiesioginiais ir netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose kamerose Nr. 5-306, kurios plotas 33,46 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, bei Nr. 2-201, kurios plotas 34,99 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų. Įvertinęs vienam asmeniui tekusį plotą ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, teismas sprendė, jog minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Taip pat teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, nepagrįsti ir neįrodyti, todėl juos atmetė.

III. 8. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas teigia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta pereina atsakovui. Būtent atsakovas turi įrodyti, kad kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo įsitikinimu, gyvenamoji patalpa Nr. 306 yra 26 kv. m, o gyvenamoji patalpa Nr. 201 yra 28 kv. m. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose esantys baldai. Be to, aplinkybė, kad kalinamas asmuo turėjo galimybę laisvai judėti paros laikotarpiu, neatleidžia atsakovo nuo pareigos užtikrinti kalinamam asmeniui įstatymo nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

11. Atsakovo nuomone, teismas laikėsi visų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui R. J. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., atlyginimo priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsiliepimą į skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas negali būti patenkintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti ar iš viso nebuvo įvertinti.

16. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

17. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

18. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas minimalus gyvenamasis plotas, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra pagrįsta, nes nustatyta, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose teko daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

20. Byloje nenustačius aplinkybių, kad atsakovo atstovo darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

21. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė