2016-11-17 Nr. AB-21854-3-61-3-07189-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1291-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07189-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10164(11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paskaičiavimo bei išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – valstybinės pensijos) pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 9 878,31 Lt dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM 2011 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11SP-2162 jam paskirta 1 716,96 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m., įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokama tik dalis paskirtos valstybinės pensijos. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į atsakovą VRM, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki prašymo VRM pateikimo dienos (2013 m. rugsėjo 3 d.). Atsakovas VRM, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. ir 2011 m. spalio 25 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3254-643/2012.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, o bylą nutraukti.

Atsiliepime (b. l. 31–32) paaiškino, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, pareikšti.

Atsakovas nurodė, jog neturėjo pagrindo išmokėti valstybinės pensijos dalį, nes ji buvo sumažinta vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, ir pažymėjo, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui yra mokama visa paskirta valstybinė pensija, nes yra nebetaikomas Laikinojo įstatymo 4 straipsnis. Tik Konstituciniam Teismui pripažinus, jog tam tikra norma yra prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės netaikyti šios teisės normos. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis pareiškėjo atžvilgiu taikytas pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu panaikino VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10164 (11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paskaičiavimo bei išmokėjimo“ dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Priteisė R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo sumažintą valstybinės pensijos dalį – 691,13 Eur. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui VRM 2011 m. gegužės 20 d. sprendimu neterminuotai nuo 2011 m. gegužės 17 d. paskirta 1 716,96 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą, kuri laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas bei remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, apribota koeficientu 1,3 (b. l. 26–27, 30).

VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1D-10164(11) atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 25). Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjo prašymas pateiktas praleidus 6 mėnesių terminą tokiam prašymui pateikti, šį terminą skaičiuojant nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Iš pareiškėjo skundo bei jo priedų turinio matyti, kad pareiškėjui 2011 m. gegužės 17 d. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas iš karto nuo jos paskyrimo momento, t. y. nuo 2011 m. gegužės mėnesio (b. l. 26–27, 30). Pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 22 d., t. y. nepraleidęs reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti nustatyto procesinio termino (b. l. 1–5, 9).

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. sausio 16 d. dar nebuvo pasibaigęs. Nustatytos faktinės aplinkybės bei aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad pareiškėjas skunde išdėstytų reikalavimų dalį priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką padavė nepraleidęs nustatyto 3 metų termino.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas darė išvadą, kad VRM Sprendimu nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo konstatavusi, kad pareiškėjo prašymas pateiktas praleidus 6 mėnesių terminą tokiam prašymui pateikti (b. l. 25, 28–29). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 20 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatomis ir atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde suformuluotų skundo reikalavimų ribas, konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, yra nepagrįsta ir naikintina ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Iš administracinėje byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 11PP (P)-6631 turinio matyti, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, o šios pensijos dydžio apribojimas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis truko laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Dėl minėtų teisės aktų nuostatų taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 9 878, 31 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, iš kurios 2 386, 34 Lt sudaro nepriemoka, susidariusi dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įvertinęs nurodytas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, teismas darė išvadą, kad asmenų pensijų ribojimas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu buvo neteisėtas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 buvo išaiškinta, kad Konstituciniam Teismui pripažinus 1,3 koeficiento taikymą antikonstituciniu, taikomas iki antikonstitucine pripažintos teisės normos priėmimo buvęs teisinis reguliavimas, t. y. koeficientas 1,5. Tokiu išaiškinimu teismas rėmėsi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas darė išvadą, kad atsakovas VRM neteisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 11PP (P)-6631 turinio matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 30 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (koeficientas – 1,3) susidarė 691,13 Eur (2 386,34 Lt) paskirtos valstybinės pensijos nepriemoka, todėl ši suma priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Minėta, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteista valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (19,93 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teismas nematė priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nematė pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Iš pareiškėjo skundo matyti, jog pareiškėjas mano, kad nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinęs tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teismas darė išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d., todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, atmestas kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas R. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas, nes teismo priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis akivaizdžiai viršija priteistą, teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju teismas negali taikyti teisės akto, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Nurodo, kad priimtas teismo sprendimas sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjui, nepateisintų pareiškėjo lūkesčių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10164 (11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paskaičiavimo bei išmokėjimo“ dalį, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 9 878,31 Lt dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu panaikino VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10164 (11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo sumažintą valstybinės pensijos dalį – 691,13 Eur. Kitą skundo dalį atmetė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. priteisimo. Nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 ir 2013 metais susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo atveju – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų – galiojimo pratęsimo.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016 ir kt.).

Nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, darytina išvada, kad pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu buvo neteisėtas. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taikyta sumažinant paskirtos pensijos dydį pareiškėjui nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 11PP (P)-6631 turinio matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 30 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 691,13 Eur (2 386,34 Lt) paskirtos valstybinės pensijos. Pažymėtina, kad toks valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki antikonstitucinėmis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikomas pateisinamu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-520/2015). Todėl pareiškėjui nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. birželio 30 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu, tačiau pagrįstai ir teisėtai galėjo būti taikomas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio ribojimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjui aktualiu laikotarpiu susidarė 691,13 Eur valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. pažymoje nurodyti duomenys yra neteisingi ir pateikia banko sąskaitos išrašus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos argumentus pareiškėjas išdėstė tik apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui minėti argumentai nebuvo nurodyti, nors aptariama pažyma buvo pateikta dar 2013 m. lapkričio 12 d. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas dėl aptariamų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisako, nes negali išplėsti bylos nagrinėjimo ribų ir pasisakyti dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde ir negalėjo būti išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Be to, pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti jam 2 860,95 Eur neišmokėtos valstybinės pensijos. Minėta suma yra nurodyta Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. pažymoje, kaip apimanti valstybinę pensiją, neišmokėtą dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Kadangi šioje nutartyje jau konstatuota, jog pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta pagrįstai, pareiškėjui priteista suma tik dėl jo valstybinės pensijos sumažinimo remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10164(11) panaikinimo, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius