A-261-2669-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2669/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01955-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Vitalijui Šerpyčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Skunde nurodė, kad 2011 m. kovo 24 d. su skundu dėl Vidaus reikalų ministerijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 iš dalies patenkino jo skundą ir įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją Viešojo administravimo įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pagrindu pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį ir priimti sprendimą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. ID-4351(12) teismo sprendimą įvykdyti persiuntė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, motyvuodama tuo, kad neva neišnagrinėta pareiškėjo skundo dalis, dėl kurios yra priimtas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimas, susijusi su ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrole Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pagrindu. Tokiais veiksmais Vidaus reikalų ministerija pagal kompetenciją nevykdė įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo ir neteisėtai persiuntė vykdyti administracinio teismo sprendimą ne pagal kompetenciją kitai institucijai, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnį ir Viešojo administravimo įstatymą.

Neteisėtus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmus patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. 20-S-2934, kuris įrodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ne tik nevykdė ir atsisakė vykdyti administracinio teismo sprendimą, bet ir vilkino pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundo išnagrinėjimą pagal kompetenciją iki 2011 m. rugpjūčio 7 d., kol mirė jo mama, kuri buvo viena iš nukentėjusių nuo policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiais neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padarė žalą, kurią privalo atlyginti atsakovas – Lietuvos Respublika. Padarytą 50 000 Lt žalą pagrindžia neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai: vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus nuo skundo padavimo (2011 m. sausio 18 d.) iki motinos mirties – 2011 m. rugpjūčio 7 d., t. y. vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymo nustatytais terminais, dėl ko, mirus motinai, kuri buvo viena iš liudytojų, galinčių pavirtinti neteisėtus policijos veiksmus, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas; diskriminacijos jo ir jo artimųjų atžvilgiu vykdymas bei dvigubų teisingumo standartų taikymas, dėl ko buvo neteisėtai suvaržyta ir trukdoma realizuoti teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011. Padarytą žalą patvirtina motinos mirties liudijimas.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-20) atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad yra gavusi įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2465-437/2011, kuriuo buvo įpareigota išnagrinėti A. B. 2011 m. sausio 18 d. skundo, registruoto 2011 m. sausio 24 d., neišnagrinėtą dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir atsakyti pareiškėjui. Išnagrinėjusi skundo dalį, nustatė, kad neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, t. y. nekompetentinga spręsti klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontrole, o neišnagrinėta A. B. skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo ir/ar pagrįstumo baudžiamajame procese vertinimu. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1D-4351 (12) persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį Kauno miesto apylinkės prokuratūrai ir apie tai informavo pareiškėją.

Vadovaujantis BPK 164 straipsniu ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsniu prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291, VRM nekompetentinga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jį kontroliuoti. Pažymėjo, kad VRM neįgaliota vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamų procesinių veiksmų, nes tai yra prokuroro kompetencija (BPK 62 str., 170 str. 2 d.), išskyrus tarnybinę etiką, kuri nelaikytina ikiteisminio tyrimo veiksmu, nes tai yra neprocesinis ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmas, kuris gali ir privalo būti vertinamas pareigūno statusą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308, (toliau – ir Tvarka) 6 punkte nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, žiniasklaidoje paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (toliau – informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą) ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą.

Jeigu informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą gauna pareigūno tiesioginis vadovas, neturintis teisės skirti tarnybinę nuobaudą ar pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu perduoti šią informaciją vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą ar pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus. Prireikus tarnybiniam patikrinimui atlikti gali būti sudaroma komisija. Pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra ikiteisminio tyrimo tyrėjui dėl jo veiksmų, atliekant ikiteisminį tyrimą, t. y. už veiksmus, taikant BPK normas, pradedama tik esant prokuroro nutarimui iškelti drausminę bylą.

Tokia prokuroro teisė numatyta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ši nuostata įtvirtinta ir Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 1-86 redakcija), 33 punkte, kuriame nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui už BPK reikalavimų pažeidimus prokuroras turi teisę iškelti drausmės bylą. Taigi, visais atvejais gavus skundą ir nustačius, jog yra skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai jam atliekant ikiteisminį tyrimą, privalu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, persiųsti tokį skundą prokuratūrai sprendimo priėmimui pagal kompetenciją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo A. B. skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kurių, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone (administracinėje byloje Nr. 1-2465-437/2011), atitikimo teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo tvarką, reikalavimams VRM pagal kompetenciją neišnagrinėjo ir toje pareiškėjo skundo dalyje nepriėmė sprendimo – grasinimai, turto gadinimas – nelaikytini tarnybine etika, todėl savarankiškai VRM pradėti patikrinimą nėra jokio teisinio pagrindo. Draudimas vartoti smurtą, grasinti numatytas BPK 11 straipsnyje. Pažymėjo, kad tik prokuroras turi teisę tirti A. B. skunde nurodytus nusiskundimus ir, jei nustatytų BPK 11 straipsnyje nurodytą pažeidimą, galėtų iškelti drausminę bylą, kas šiuo atveju būtų teisinis pagrindas VRM pradėti tarnybinį patikrinimą. VRM nėra gavusi prokuroro nutarimo atitinkamam (-iems) ikiteisminio tyrimo pareigūnui (-ams) iškelti drausmės bylą (-as). Kauno AVPK Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams tyrimo grupės tyrėja, 2011 m. vasario 22 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Išnagrinėjusi 2011 m. sausio 25 d. A. B. skundą dėl neteisėto sulaikymo, konstatavo, kad skunde nurodyti duomenys apie pareigūnų padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, pareigūnai tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytas normas, policijos pareigūnų veiksmuose nenustatyta drausminio nusižengimo, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde įrodinėdamas VRM neteisėtus veiksmus vadovaujasi Kauno AVPK 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 20-S-2934, kuriame nurodoma, kad atlikus tarnybinį patikrinimą (dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pareiškėjo laikino sulaikymo metu (dėl durų akutės sukinėjimo) faktinių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų mėginę išimti durų akutę, nenustatyta. Nurodytas raštas ne tik kad neįrodo VRM neteisėtų veiksmų ar jų vilkinimo, bet patvirtina pareiškėjo argumentų nepagrįstumą, jog jo sulaikymo metu jokia neturtinė žala, sietina su durų akutės išsukimu ir dėl to pareiškėjui galėjusiais kilti išgyvenimais (dėl ko ir prašoma teismo priteisti neturtinę žalą) nebuvo. Nurodytas raštas taipogi patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo įvykdytas teisės aktų nustatyta tvarka kompetentingos institucijos. Manė, kad VRM teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka pagal kompetenciją perdavė nagrinėti neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį kompetentingai institucijai bei tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą, taip nepažeisdama nei pareiškėjo teisių, nei jo teisėtų interesų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, A. B. skunde minima patirta neturtinė žala nepagrįsta jokiais įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsiliepime (b. l. 12) tretysis suinteresuotas asmuo Kauno AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Nei teismas, nei kitos institucijos nenustatė fakto, jog pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo skundo dalį, kurią teismo buvo įpareigota išnagrinėti, perdavė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, kadangi nusprendė, kad nėra kompetentinga priimti sprendimo nurodytu klausimu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1, 4 d.). Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą (BPK 164 str., Prokuratūros įstatymo 2 str., 20 str. 2 d. 1 p., Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 6 p.), teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjo skundo neišnagrinėtą dalį teisėtai bei pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Šie Vidaus reikalų ministerijos veiksmai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, kas jau konstatuota administracinėje byloje Nr. I-3323-244/2011 2011 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu (b. l. 69-72), kuris Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 5 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A492-1473/2012 priimta nutartimi atmetus pareiškėjo A. B. skundą. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Vidaus reikalų ministerijai 2011 m. sausio 18 d. skundo neišnagrinėjus laiku, mirus jo motinai, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas, kadangi pareiškėjo motina mirė 2011 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo skundo persiuntimo prokuratūrai ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo dienos (b. l. 2-3, 13-16).

Taip pat teismas atmetė skundo argumentus, kad Vidaus reikalų ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, suvaržė ir trukdė realizuoti A. B. teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011, kadangi į pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą Vidaus reikalų ministerija atsakė 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. 1D-1384(12) (b. l. 62-65), skundo dalies nagrinėjimas, įsiteisėjus teismo sprendimui, perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prokuratūrai. Tuo tarpu Kauno rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla Nr. I-37-540/2011, kurios 2012 m. numeris yra I-68-720/2012, ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-10-768/2011, kurios 2012 m. numeris yra I-7-768/2012, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, yra nagrinėjamos nuo 2008 m. ir iki šiol neišnagrinėtos, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo A. B. skundo nagrinėjimas Vidaus reikalų ministerijoje galėjo kaip nors apriboti jo teisę į gynybą minėtose baudžiamosiose bylose.

Kadangi teismas nustatė, kad dėl Vidaus reikalų ministerijos veikų nagrinėjant 2011 m. sausio 18 d. skundą, buvo atlikti neteisėti veiksmai, todėl sprendė, kad pareiškėjui negalėjo būti padaryta neturtinė žala, atitinkamai – nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo A. B. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliaciniame skunde (b. l. 133-134) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 54 straipsnį, be pareiškėjo sutikimo pakeisdamas bylos šalis, nurodytas 2011 m. rugsėjo 9 d. skunde ir apeliaciniame skunde. Remiantis CK 6.271 straipsniu ir 6.273 straipsniu, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio l punktu atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas šioje byloje privalėjo būti Lietuvos teisingumo ministerija, kuri nepagrįstai ir neteisėtai buvo pašalinta be pareiškėjo sutikimo. Ši aplinkybė rodo administracinę bylą nagrinėjusio teismo šališkumą ir priklausomumą.

2. Teismo sprendime netinkamai taikytos ir aiškintos ABTĮ 85-87straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir BPK nuostatos. Teismas, nepagrįstai nutarė, kad tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjo skundo neišnagrinėtą dalį persiuntė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai teisėtai bei pagrįstai, pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir tai jau konstatuota 2011 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje 1-3323-244/2011, kuris įsiteisėjo 2012 m. balandžio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1473/2012. Tai pažeidžia ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatą, kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-3323-244/2011 dalyvauja kiti asmenys, yra kiti skundo pagrindai ir dalykas. Tai nustatė ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi nagrinėjamoje administracinėje byloje.

3. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė įrodymus, t. y. 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011, 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. 20-S-2934, 2011 m. sausio 18 d. skundą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, 2011 m. sausio 18 d. skundą VRM su prašymu atlikti tarnybinį patikrinimą ir iškelti drausmės bylą ir kitus, kurie vienareikšmiškai patvirtina neteisėtą trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos vidaus reikalų ministerijos neveikimą. Jeigu VRM neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundo, tai neturėjo delsti ir privalėjo persiųsti 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo skundo dalį tirti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai po to, kai 2011 m. sausio 24 d. gavo ir užregistravo minėtą skundą.

4. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio nuostatas, nenurodydamas argumentų, kodėl atmetė pareiškėjo mamos mirties liudijimą ir baudžiamųjų bylų Nr. I-37-540/2011 ir Nr. l-10-768/2011 medžiagoje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina neturtinės žalos atsiradimo faktą. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino faktines aplinkybes, kad pareiškėjui nepadaryta neturtinė žala, todėl tai prieštarauja ir pažeidžia ABTĮ 14 straipsnio nuostatas ir 2012 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1182/2012 pateiktą išaiškinimą, kad, remiantis 2006 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas privalo atlikti pateiktų su skundu ir kitų byloje surinktų įrodymų vertinimą ir analizę, apibendrinti šiuos įrodymus pagal ABTĮ 81 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netyrė ir nemotyvavo, kodėl ir ar iš tikrųjų VRM veiksmai buvo teisėti ir atitinkantys įstatymų reikalavimus, bei tik formaliai konstatavo, kad nebuvo padaryta moralinė žala, nepateikdamas įrodymų ištyrimo ir vertinimo bei analizės.

5. Minėtų baudžiamųjų bylų medžiaga (2012 kovo 16 d. nutartis, 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis, 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, 2011 m. liepos 7 d. medicininis išrašas, 2011 m. spalio 20 d. medicininis išrašas ir kt.), vienareikšmiškai patvirtina, kad VRM neteisėtai vilkinant skundo ištyrimą buvo sukelti pergyvenimai pareiškėjo velionei mamai, kuri teiraudavosi apie skundo nagrinėjimo eigą ir dėl to staiga pablogėdavo jos sveikata. Dėl to pareiškėjas negalėdavo vykti į minėtų baudžiamųjų bylų teismo posėdžius, dalyvauti procesuose ir realizuoti teisę į gynybą, nes tekdavo kviesti greitąją pagalbą mamai. Neteisėtai paskirtos baudos ir suėmimas įtakojo pareiškėjui inkstų ligą, dėl kurios ir šiuo metu gydosi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 146-148) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir konstatavo, kad kiekvienu atveju, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, teismas privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Visi pareiškėjo byloje pateikti teiginiai, kad jis neva patyrė neturtinę žalą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Įrodymų, jog atsakovas (VRM) ir/ar jos tarnautojai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip ją įpareigojo įstatymai, pareiškėjas taip pat nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai atmetė pareiškėjo skundą nuspręsdamas, jog pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų buvimo.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ valstybę atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Minėtame nutarime aiškiai nustatyta, kokiais atvejais valstybę atstovaują Teisingumo ministerija – kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėjas kelia reikalavimą dėl VRM veiksmų ar neveikimo neteisėtais pripažinimo, dėl ko, jo manymu, jam turėtų būti priteista neturtinė žala. Bylos šalys, dalyviai ir jų procesinė padėtis šioje administracinėje byloje nustatyta dar iki administracinės bylos Nr. 1-3792-171/2011 pradėjimo nagrinėti iš esmės. Pareiškėjas šios aplinkybės (bylos šalių procesinės padėties) teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo nei iki pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties priėmimo, nei nurodė atskirajame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris minėtą teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nei grąžintą bylą nagrinėjant iš naujo ir priimant ginčijamą 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neva neteisėto teismo sprendimo pakeisti šioje administracinėje byloje netinkamą atsakovą tinkamu yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 7 d. ir neturtinės žalos, patirtos dėl tokio vilkinimo, atlyginimo.

Remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2011 m. sausio 18 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, nes pareiškėjui suvaržė ir atėmė laisvę (suėmimo metu) penkioms valandoms ir 30 minučių. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad minėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnas jo sulaikymo metu išsukinėjo jo sunkios sveikatos būklės motinos buto durų akutę ir taip gąsdino jo senyvo amžiaus sulaukusius ir sergančius tėvus. A. B. prašė atlikti tarnybinį patikrinimą ir rekomenduoti iškelti drausmės bylą minėtam pareigūnui dėl šių pažeidimų.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. 1D-1384 (12) atsakė į pareiškėjo skundą ir nurodė, kad analogiško turinio skundas buvo gautas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, kuris, įvertinęs nurodytas aplinkybes, 2011 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir apie tai informavo pareiškėją 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. 20-8-S-1550. Atsakyme taip pat pažymėjo, kad pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatus ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrolė nėra vidaus reikalų ministro kompetencija, todėl jis negali priimti sprendimų dėl klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir atlikimu bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, todėl pareiškėjui išaiškinta, kad jis turi teisę nustatyta tvarka juos skųsti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.

Nesutikdamas su tokiu Vidaus reikalų ministerijos atsakymu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą, Vidaus reikalų ministeriją, išnagrinėti A. B. 2011 m. sausio 18 d. skundo neišnagrinėtą dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir atsakyti pareiškėjui; pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo atlikti tyrimą atmetė kaip nepagrįstą.

Vykdydama aptartą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, Vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1D-4351(12) (b. l. 2) Kauno miesto apylinkės prokuratūrai persiuntė neišnagrinėtą pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundo dalį, kurią išnagrinėti buvo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu, nes nustatė, kad neišnagrinėta A. B. skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (dėl A. B. sulaikymo metu išsuktos buto durų akutės, dėl ko, pareiškėjo teigimu, jo senyvo amžiaus tėvai buvo gąsdinami) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo baudžiamajame procese vertinimu. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 20-S-2934 informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jo skundą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų ir atlikus tarnybinį patikrinimą, faktinių duomenų, kad minėti pareigūnai būtų mėginę išimti buto durų akutę, nenustatyta (b. l. 3).

Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ne tik nevykdė ir atsisakė vykdyti administracinio teismo sprendimą, bet ir vilkino pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundo išnagrinėjimą pagal kompetenciją įstatymo nustatytais terminais nuo minėto skundo padavimo iki 2011 m. rugpjūčio 7 d., kol mirė jo mama, kuri buvo viena iš nukentėjusių nuo policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, galinčių pavirtinti neteisėtus policijos veiksmus, todėl nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas. Taip pat teigia, kad Vidaus reikalų ministerija diskriminavo jį ir jo artimuosius bei taikė dvigubus teisingumo standartus, dėl ko buvo neteisėtai suvaržyta ir trukdoma realizuoti pareiškėjui teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta teisė perduoti skundą nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija 2011 m. vasario 22 d. rašte Nr. 1D-1384 (12) be kita ko pažymėjo, kad pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatus ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrolė nėra vidaus reikalų ministro kompetencija, todėl jis negali priimti sprendimų dėl klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir atlikimu bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, todėl pareiškėjui išaiškinta, kad jis turi teisę nustatyta tvarka juos skųsti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.

Taigi, akivaizdu, kad Vidaus reikalų ministerija neteisėtai per 5 darbo dienas nepersiuntė pareiškėjo skundo kitam viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus nagrinėti šį skundą, t. y. Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Tačiau vėliau Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo skundo dalį, kurią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu buvo įpareigota išnagrinėti, 2011 m. birželio 21 d. raštu perdavė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, konstatavusi kad ji pati nėra kompetentinga priimti sprendimo šiuo klausimu.

Pagal BPK 164 straipsnį bei Prokuratūros įstatymo 2 straipsnį prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prokuroro teisė nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 6 punkte inter alia numatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą.

Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjo skundo neišnagrinėtą dalį teisėtai bei pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, kas konstatuota administracinėje byloje Nr. I-3323-244/2011 2011 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu (b. l. 69-72) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1473/2012, atmetus pareiškėjo A.

B. skundą. Taigi, nors VRM 2011 m. vasario 22 d. raštas ir laikytinas neteisėtu veiksmu (pasak pareiškėjo, vilkinimu), tačiau 2011 m. birželio 21 d. raštas, kuriuo neišnagrinėta 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo skundo dalis persiųsta Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl šiuo atveju negalima teigti, kad apskritai VRM veiksmai nuo 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo skundo gavimo iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo įvykdymo VRM 2011 m. birželio 21 d. raštu, vertinami kaip vilkinimas išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką administracinėse bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–669/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo skundų argumentus, kad jo patirtą 50 000 Lt neturtinę žalą pagrindžia neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai: vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymo nustatytais terminais, dėl ko, mirus motinai, kuri buvo viena iš liudytojų, galinčių pavirtinti neteisėtus policijos veiksmus, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas; diskriminacijos jo ir jo artimųjų atžvilgiu vykdymas bei dvigubų teisingumo standartų taikymas, dėl ko buvo neteisėtai suvaržyta ir trukdoma realizuoti teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-10-768/2011, nes buvo sukelti pergyvenimai pareiškėjo velionei mamai, kuri teiraudavosi apie skundo nagrinėjimo eigą ir dėl to staiga pablogėdavo jos sveikata, o pareiškėjas negalėdavo vykti į minėtų baudžiamųjų bylų teismo posėdžius, dalyvauti procesuose ir realizuoti teisę į gynybą, nes tekdavo kviesti greitąją pagalbą mamai; neteisėtai paskirtos baudos ir suėmimas įtakojo pareiškėjui inkstų ligą, dėl kurios ir šiuo metu gydosi.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti esant nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, taip pat, kad suvaržė ir trukdė realizuoti A. B. teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011, kadangi į pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą Vidaus reikalų ministerija atsakė 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. 1D-1384(12) (b. l. 62-65), skundo dalies nagrinėjimas, įsiteisėjus teismo sprendimui, perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prokuratūrai;

Kauno rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla Nr. I-37-540/2011 (2012 m. numeris I-68-720/2012) ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-10-768/2011 (2012 m. numeris I-7-768/2012) yra nagrinėjamos nuo 2008 m. ir iki šiol neišnagrinėtos, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas Vidaus reikalų ministerijoje galėjo kaip nors apriboti jo teisę į gynybą minėtose baudžiamosiose bylose. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teiginiai, kad Vidaus reikalų ministerijai jo 2011 m. sausio 18 d. skundo neišnagrinėjus laiku ir mirus jo motinai, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjo motina mirė 2011 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo skundo persiuntimo prokuratūrai ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo dienos (b. l. 2-3, 13-16).

Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą – tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė – nėra vienos iš minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. žalos pareiškėjui padarymo fakto, todėl tariamai patirta neturtinė žala pareiškėjui negali būti atlyginama.

Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, nagrinėjant 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo skundą, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės, todėl laikytina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai be jo sutikimo byloje pakeitė proceso šalį – atsakovą. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas byloje nebuvo pakeistas, kadangi Lietuvos valstybė, kurią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 atstovauja Vidaus reikalų ministerija, 2011 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo įtraukta į bylą atsakovu, tačiau pirminis, pareiškėjo skunde nurodytas atsakovas (Lietuvos Respublika) išliko, tik pasikeitė jo įgaliotas atstovas. Pažymėtina, kad ABTĮ nenumato teismo pareigos gauti pareiškėjo sutikimą pakeisti šalies įgaliotą atstovą (ABTĮ 54 str.). Be to, nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl valstybės valdžios institucijos (Vidaus reikalų ministerijos) neteisėtais veiksmais (vilkinimu) padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakovu tokioje byloje turi būti valstybė, nes būtent jai ir tenka pareiga atlyginti šią žalą (CK 6.271 str.). Valstybę tokiose bylose paprastai turi atstovauti ta institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala (CK 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 1 p.; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-19/2008). Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčo dalyką – ginčas dėl valstybės valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui nurodžius netinkamą atsakovo atstovą, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai bei teisėtai į bylą atsakovu įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos sąlygos viešajai civilinei atsakomybei kilti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas