A-525-2017-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2017/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05656-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. B.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Aleksandrui Ivanovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą (b.l. 2–4), prašydamas iš atsakovo priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti visas teismo išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 15 d. jis buvo sulaikytas ir 2009 m. gruodžio 17 d. patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Kalėjimas), kur laikomas iki šiol. 2010 m. sausio 15 d. R. B. buvo perkeltas į kamerą Nr. 376, kuri buvo avarinės būklės, t. y. lubos ir sienos dėl drėgmės buvo pažeistos pelėsio, dažai atsilupinėję, jų likučiai krito ant grindų. Kameros langai buvo susidėvėję, gultai surūdiję, kreivi. Negalėdamas gyventi tokiomis sąlygomis, R. B. paprašė Kalėjimo administracijos perkelti jį į kitą kamerą, kuri atitiktų higienos reikalavimus, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

Neturėdamas kitos išeities, R. B. išsiuntė skundus į Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrą (toliau – ir Centras) bei Lietuvos Respublikos Prezidentei, o pats, nematydamas kito būdo apginti savo teises, paskelbė bado akciją. R. B. skundas, išsiųstas Centrui, buvo persiųstas nagrinėti Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Tarnybos pavedimu, 2010 m. vasario 4 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą, konstatavo, kad R.

B. skunde dauguma nurodytų faktų pasitvirtino, kad esminiams trūkumams pašalinti būtinas kapitalinis patalpų remontas, kuriam atlikti trūksta lėšų, kad Kalėjimo administracijai nurodyta pagal galimybes remontuoti patalpas ir aprūpinti kameras tinkamu naudoti inventoriumi arba jį remontuoti. Be to, iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos gautame atsakyme buvo teigiama, kad dabartinė kalėjimo būklė yra pasibaisėtina, kalinių laikymo sąlygos neatitinka normų, kameros perpildytos, o daugelis patalpų avarinės būklės. Pabrėžė, kad Kalėjimo pareigūnai netinkamomis sąlygomis jį laikė nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. kovo 1 d.

Laikant jį tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, buvo žeminamas jo orumas, žalojama sveikata. Naktimis jis negalėdavo miegoti, nes nuo lubų ant jo byrėdavo dažų likučiai, o dėl kreivų gultų pradėjo skaudėti nugarą, nuo drėgmės pradėjo skaudėti sąnarius. Todėl pareiškėjas kreipėsi pagalbos į Kalėjimo medikus, tačiau, pareiškėjo nuomone, tikras pasekmes jis pajus po kelerių metų. Pažymėjo, kad Kalėjimo pareigūnai, laikydami jį tokiomis sąlygomis, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Toks Kalėjimo darbuotojų elgesys jo atžvilgiu, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip ypatingai ciniškas, nes net ir po Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo, kuriuo metu buvo konstatuoti visi jo nurodyti kameros trūkumai, R. B. toje pačioje, elementarių higienos normų neatitinkančioje, kameroje laikė dar beveik visą mėnesį. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžė, kad dėl minėtų Kalėjimo darbuotojų neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto jo laikymo higienos normų neatitinkančioje kameroje pusantro mėnesio, jis patyrė savo asmens pažeminimą, visišką nesiskaitymą su kalinčiu žmogumi, kas sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stresą, jau nekalbant apie padarytą žalą sveikatai.

Nurodė, kad vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė, o Kalėjimo darbuotojų kaltė yra akivaizdi. Byloje yra visos būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl yra teisinis pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Kalėjimas atsiliepime į skundą (b.l. 41–42) nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2010 m. vasario 4 d. pagal R. B. skundą atliko patikrinimą Kalėjimo kameroje Nr. 376 ir konstatavo, kad kamerai reikalingas kapitalinis remontas, rekomendavo esant galimybei jį atlikti. Pažymėjo, kad 2010 metų lapkričio mėnesį buvo baigtas kapitalinis remontas Kalėjimo korpuse, į kurį patenka ir kamera Nr. 376, taigi, Tarnybos rekomendacija buvo įvykdyta nedelsiant, gavus tam tikslui skirtą valstybės finansavimą, ir kalinamųjų laikymo sąlygos Kalėjime buvo pagerintos. Kalėjime, kiekvienam laikomam asmeniui, visada skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, išduodamas kitas teisės aktų nustatytas inventorius, pagal nustatytą tvarką kalinamieji vedami į dušą, į pasivaikščiojimo kiemelius, pasimatymus su artimaisiais, t. y. jiems yra užtikrinamos visos teisės aktais numatytos laikymo sąlygos. Kalėjimui priklausantys pastatai yra labai seni ir nors įstaiga daro viską, kas yra įmanoma, siekdama gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, tačiau dėl lėšų stygiaus, dėl kalinamųjų tyčinio turto gadinimo ir kitų priežasčių kai kurios kameros yra tik patenkinamos būklės, kai kurioms iš jų yra reikalingas remontas. Kameros remontuojamos etapais pagal numatytą planą, gavus atitinkamas lėšas iš valstybės biudžeto (remontas kameroje Nr. 376 buvo padarytas, sulaukus finansavimo). Rėmėsi CK nuostatomis (6.271 str. 4 d., 6.247 str.) ir pabrėžė, jog, sprendžiant R. B. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė R. B. nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Kalėjimo administracija veikė teisėtai, jokios žalos R. B. nepadarė, todėl nėra pagrindo priteisti jo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepimu į skundą (b.l. 58–59) prašė skundą atmesti.

Pažymėjo, kad CK yra du straipsniai (6.271 ir 6.272 str.), kuriuose numatyta valstybės atsakomybė už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. CK 6.272 straipsnis yra specialioji norma, nustatanti valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityse. Be to, CK 6.273 straipsnyje numatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, tas valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl Kalėjimo administracijos veiksmų. Taigi, šioje byloje pagal pareikštą reikalavimą atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė, kuriai pagal kompetenciją turėtų atstovauti Kalėjimas, o Teisingumo ministerija šalintina iš proceso. Kadangi jos kompetencijai nepriskirta prižiūrėti laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos, skirstyti kalinius į kameras ir kita, Teisingumo ministerija negali pateikti išsamių atsikirtimų į pareikštą skundą, kadangi tai turėtų atlikti Kalėjimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b.l. 85–90) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, rėmėsi CK nuostatomis (6.271 str. 1, 3, 4 d., 6.249 str. 1 d., 6.250 str. 1, 2 d.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A444-619/2008, A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) ir pažymėjo, jog, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Pabrėžė, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra laikomas suimtas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą), todėl, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo nukrypti nuo tokios suformuotos teismų praktikos, o ja turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R.

B. klausimą. Atsižvelgė į Konvencijos 3 straipsnį ir nurodė, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio. Padarė išvadą, kad pareiškėjas neprivalo įrodinėti bei įrodyti konkrečių atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, pareigūnų kaltės. Teismas, papildomai atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 3 punktą, nurodė, kad, Tarnybos pavedimu, 2010 m. vasario 4 d.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko sveikatos saugos kontrolę Kalėjimo kameroje Nr. 376. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 376 buvo apgyvendintas vienas asmuo, įrengti du dviejų aukštų gultai, gultai surūdiję, vietomis atsilupę dažai, kameros langai yra susidėvėję. Siekiant užtikrinti geresnį kameros langų sandarumą ir šiluminę izoliaciją, jie iš vidaus pusės buvo aptraukti polietileno plėvele, o tai apsunkino kameros vėdinimą bei sudarė sąlygas kauptis drėgmei, kameros sienų dažai buvo atsilupę, krito lubų tinkas, lubos ir sienos pažeistos pelėsinio grybelio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinime įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) 13.10 punktu, kiekvienais metais visos laisvės atėmimo ir kardomo kalinimo įstaigų patalpos prieš žiemos sezoną turi būti suremontuotos, nubalintos sienos ir lubos, atsižvelgiant į jų būklę, užsandarinti langai ir durys, tačiau šie pasiruošimo žiemos sezonui darbai dėl lėšų trūkumo kameroje Nr. 376 nebuvo atlikti.

Be to, buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 376 nėra kėdės, vietoje stalo yra ant grindų pastatyta spintelė, santykinės oro drėgmės vertė patikrinimo metu siekė 61 procentą ir viršijo Higienos normos 7 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laikotarpiu neturi viršyti 60 procentų. Konstatavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Tarnyba padarė pagrįstą išvadą, jog esminiams trūkumams pašalinti yra būtinas patalpų (kameros Nr. 376) kapitalinis remontas, kuriam atlikti trūksta lėšų, kad Kalėjimo administracijai nurodyta pagal galimybes remontuoti patalpas ir aprūpinti kamerą tinkamu naudoti inventoriumi arba jį remontuoti.

Padarė išvadą, kad akivaizdu, jog valstybės valdžios institucijos (Kalėjimo) pareigūnai, nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. kovo 1 d. (45 paras) laikydami pareiškėją R. B. higienos reikalavimų neatitinkančioje Kalėjimo kameroje Nr. 376, objektyviai pažeidė taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus. Pabrėžė, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma.

Taigi, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Padarė išvadą, kad ginčo atveju, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui bei Tarnybai nustačius, jog pareiškėjas R.

B. nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. kovo 1 d. (45 paras) buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančioje Kalėjimo kameroje Nr. 376, ko iš esmės neneigė ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, atstovai, pasiteisindami lėšų stygiumi, pareiškėjas R. B. patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, pareigūnų veiksmų, t. y. veiksmų, deramai nesiekiant užtikrinti tinkamo R. B. kalinimo, higienos reikalavimus atitinkančioje kameroje. Atsižvelgdamas į pareiškėjo patirtų išgyvenimų, sunkumų bei kitų nepatogumų pobūdį (kameroje Nr. 376 buvo per didelė drėgmė, byrantis tinkas, prastas vėdinimas), į atsirandantį Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, pozityvų požiūrį (Kalėjimo kamera Nr. 376 2010 m. pabaigoje buvo suremontuota), į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, patvirtinančias, kad draudžiama kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjo R.

B. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, vietoj R. B. prašomų priteisti 10 000 Lt, priteisiant jam 500 Lt.

III. Teisingumo ministerija pateikė apeliacinį skundą (b.l. 97–98), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A662-166/2010) ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Pabrėžia, jog tokios išvados prieštarauja nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teigia, jog fizinio pobūdžio pakenkimus gali nustatyti kvalifikuoti medikai, o intensyvūs dvasiniai išgyvenimai neišvengiamai taip pat turi ir objektyvią išorinę išraišką (pvz., bloga nuotaika, liūdesys ir kita), kurią gali nustatyti ne tik atitinkamos srities profesionalai. Kadangi pareiškėjas nepagrindė savo argumentų nei rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą pareiškėjui.

Pareiškėjas R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 102–103) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pabrėžia, jog pats asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis lemia neturtinės žalos atsiradimą. Nurodo, jog jis 45 paras buvo laikomas orumą žeminančiomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, todėl patyrė dvasinio pobūdžio pakenkimus, negatyvius išgyvenimus, neigiamą poveikį savo psichologinei bei sveikatos būsenai. Tuo tarpu dar nenuteisto asmens laikymas tokiomis sąlygomis pakankamai ilgą laiką jau savaime yra kankinimas, juolab, kad iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad jis visais teisiniais būdais stengėsi išvengti laikymo remontuotinoje ir elementarių higienos normų neatitinkančioje kameroje. Pažymi, kad vienintelis argumentas buvo tas, jog nėra lėšų remontui, tačiau lėšų nebuvimas negali būti tokio nežmoniško elgesio pateisinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo jo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. R. B. savo reikalavimą grindė tuo, jog dėl neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų, kai jis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. kovo 1 d. buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančioje Kalėjimo kameroje Nr. 376, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo žeminamas jo orumas, žalojama sveikata, jis negalėdavo miegoti, jam pradėjo skaudėti nugarą, nuo drėgmės pradėjo skaudėti sąnarius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nusprendė pareiškėjui priteisti 500 Lt jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).

Pirmiausia, atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir administracinių teismų praktiką, pažymėtina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas ir nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, apskritai neturi būti pasisakoma dėl atitinkamo subjekto, dėl kurio neteisėtų veiksmų ar neveikimo kilo žala, kaltės laipsnio ir formos. Kaip jau minėta, viešoji atsakomybė atsiranda, nepaisant to, ar atitinkami neteisėti veiksmai ar neveikimas buvo padaryti kaltais veiksmais, todėl, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, turi būti nustatomas tik minėtų trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos – egzistavimas. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, taip pasisakys tik dėl minėtų trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2010 m. vasario 19 d. raštu (b.l. 5), atsakydama į pareiškėjo 2010 m. sausio 18 d. skundą, nurodė, kad Visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimą dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nustatyta, kad kameroje Nr. 376 nebuvo užtikrintos reikiamos sąlygos, nes nebuvo tinkamai atlikti paruošimo žiemos sezonui darbai (neatliktas tinkamas langų, durų užsandarinimas, nenubalintos sienos ir lubos, nesuremontuotos patalpos), kameroje nebuvo kėdės, o vietoje stalo buvo spintelė, santykinė oro drėgmė vienu procentu viršijo nustatytus reikalavimus (nustatyta 61 procento santykinė oro drėgmė, nors pagal reikalavimus turėjo būti 60 procentų). Pastebėtina, jog atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat iš esmės neneigė, jog kamerai buvo reikalingas remontas, kuris negalėjo būti atliktas dėl lėšų stygiaus (b.l. 82).

Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kamera Nr. 376 atitiko ne visus jai keliamus higieninius reikalavimus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl vertintina, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kaip jau minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo žeminamas jo orumas, žalojama sveikata, jis negalėjo miegoti, jam pradėjo skaudėti nugarą, nuo drėgmės pradėjo skaudėti sąnarius. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų, teigdamas, jog jau pats laikymo netinkamomis sąlygomis faktas lemia tai, kad egzistuoja visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, atitinkamai egzistuoja ir sąlygos tenkinti jo skundą.

Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A520-2275/2012) teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Tuo tarpu neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasi nurodyta teismų praktika, įvertinusi tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti higienos reikalavimų neatitikimai buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Kalėjimo padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui atskirai nepriteistinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai ir išsamiai įvertino bylos medžiagą bei tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, naikintina ir šia apimtimi pareiškėjo skundo atmestinas, likusi teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Anatolijus Baranovas Veslava Ruskan