2016-04-14 Nr. AB-8584-3-61-3-03581-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-134-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03581-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. P. 2013 m. rugsėjo 12 d. padavė skundą (b. l. 1–4), kurį 2014 m. vasario 25 d. patikslino (b. l. 28), Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 28 702,64 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją mažinimo. Nurodė, kad Tarnyboje dirba nuo 2002 m. vasario 4 d., jai suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), nes jis, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad nuo 2009 m. pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas buvo sumažinti nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Tarnyba, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 10–14), 2014 m. kovo 7 d. (b. l. 33–35) ir 2014 m. birželio 16 d. (b. l. 67–69) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas mano, kad įstatymų leidėjo delsimas nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą remiasi objektyviais kriterijais ir valstybės realiomis išgalėmis. Paaiškino, kad Tarnyba, ginčijamu laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. Valstybės tarnybos įstatymu ir Tarnybos statutu, dėl kurių pakeitimų ginčijamu laikotarpiu nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 28 702,64 Lt. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba ginčijamu laikotarpiu veikė teisėtai, t. y. darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Tarnybos kaltės. Pažymėjo, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti ginčijamu laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Jeigu pareiškėjos skundas būtų tenkinamas ar tenkinamas iš dalies, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams, nes sprendimams tokio pobūdžio bylose vykdyti Tarnybai nėra skirta lėšų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 73-78) pareiškėjos skundą tenkino. Priteisė pareiškėjai Ž. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 28 702,64 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius septynis šimtus du litus 64 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pagal iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą valstybės tarnautojui, kurio pareigybės kategorija buvo 15, nustatytas 7,8 pareiginės algos koeficientas. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje valstybės tarnautojui, kurio pareigybės kategorija buvo 15, nustatytas 7,6 pareiginės algos koeficientas. Pagal nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakciją valstybės tarnautojui, kurio pareigybės kategorija buvo 15, nustatytas 7,41 pareiginės algos koeficientas. Pagal dabar galiojančią Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalies redakciją, kuri galiojo ir iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 3-iąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už 2-ąją kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją – 45 procentus pareiginės algos. Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 3-iąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už 2-ąją kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., be kita ko, pripažino, kad:

1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

6) Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3919) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

7) Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3919; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4303; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7034; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7997) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas sumažintas priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydis, ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodytas priedo procentinis dydis ir koeficientai negali būti taikomi.

Teismas nurodė, kad nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo praėjo daugiau nei metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs, t. y. iki šiol nėra priimtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymas, nėra parengtas net jo projektas, taigi jokie klausimai, susiję su kompensavimo mechanizmo nustatymu, nėra išspręsti. Byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad jie nėra sprendžiami pakankamai operatyviai, jų sprendimas yra atidėtas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas, kad įstatymų leidėjo delsimas nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą remiasi objektyviais kriterijais ir valstybės realiomis išgalėmis, atmestas kaip nepagrįstas. Vykdant konstitucinę teismo pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes, pareiškėjos teisės apgintos priteisiant jai neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuojama, taikant priedo procentinį dydį už suteiktą pirmą kvalifikacinę kategoriją, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) procentinio dydžio nustatymo, ir pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 45 procentų pareiginės algos dydį už pirmą kvalifikacinę kategoriją ir 7,8 pareiginės algos koeficientą.

Remdamasis Tarnybos parengta pažyma teismas nustatė, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. susidarė 28 702,64 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 38). Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėja vadovavosi nurodyta pažyma. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Taigi pareiškėjai priteista pažymoje nurodyta darbo užmokesčio nepriemokos suma. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad pareiškėjos turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Tarnybos valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 2 punktu neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Atsižvelgiant į tai, kad iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, teismo sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu atidėtas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-84), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Tarnyba pažymi, kad išmokėdama sumažintą darbo užmokestį pareiškėjai veikė teisėtai. Pažymi, kad patirtų praradimų dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinus darbo užmokestį kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Nurodo, kad įstatymų leidėjo veiksmai rodo aiškias intencijas kompensuoti Lietuvos Respublikos piliečių praradimus, susijusius su ekonominės krizės laikotarpiu priimtais ir vėliau Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintais teisės aktais. Teigia, kad nėra aišku, ar Tarnyba iki 2015 m. gruodžio 31 d. sugebės kompensuoti patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai valstybės tarnautojai Ž. P. nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 15 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje. Tarnybos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas ir Specialių tyrimų tarnybos Statutas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 30 straipsnyje įtvirtintos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalyje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, kad Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 45 procentus pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-364 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista STT statuto 30 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad Tarnybos pareigūnams priedas už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 30 procentų pareiginės algos.

Taigi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pareiškėjai buvo sumažintas priedo dydis už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją ir pareiginės algos koeficientas. Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Įstatymo ir Statuto redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3919) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3919; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4303; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7034; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7997) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, ir Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją. Atsakovai neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių taikymo susidarė pareiškėjos skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka (28 702,64 Lt), kurią pareiškėjai priteisė pirmosios instancijos teismas, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 suformuota praktika. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Ž. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė