A-492-2268-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2268/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00417-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui D. Č.,

atsakovo atstovui Nerijui Juškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir patikslintu skundu (b. l. 24) prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius) vedėjo 2011 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1376 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1060 Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2)-712 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. V-2097 „Dėl Šiaulių rajono Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo ir žemės sklypų apskaitymo laisvo valstybinės žemės fondo žeme pripažinimo negaliojančiu“ pripažinimo negaliojančiu“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad 2003 m. rašant pareiškimus įsigyti laisvą valstybinę žemę, galiojo įstatyminė norma, kad jaunas ūkininkas žemę gali įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Aiškino, kad 20 metų gyvendamas Žalpelių kaime, įgijo teisę įsigyti žemę lengvatinėmis sąlygomis, turi pirmumo teisę. Buvo pasiskaičiavęs, kad jei pirktų 55 ha, būtų tekę sumokėti 55 000 Lt, matininkas V. K. apskaičiavo, kad pareiškėjui ta žemė rinkos verte būtų kainavusi 90 000 Lt. Todėl iš pareiškėjo už žemėtvarkos rengimo projektus buvo paprašyta sumokėti apie 4 000 Lt. Pareiškėjas prašė pripažinti ginčijamą įsakymą negaliojančiu, pripažinti, kad pareiškėjas turi teisę įsigyti 55 ha Lietuvos Respublikos valstybinės žemės už nustatytą kainą, už ją sumokant tam tikrą pinigų sumą, kuri būtų adekvati rinkos vertei, kuri pagal preliminarius žodinius nustatymus būtų 90 000 Lt. Teigė, kad jam tokios sumos mokėti nereikėtų, nes jis, kaip įregistravęs ūkininko ūkį, būdamas jaunasis ūkininkas dar 2003 m. už tą žemę būtų sumokėjęs tik 2/3 kainos. Pažymėjo, kad sutiktų sumokėti, kai jau bus parengti visi planai. Teigė, kad neprivalo iš anksto mokėti už žemės projektavimo darbus. Aiškino, kad įstatymo nuostata „gali sumokėti“ turi būti suprantama tiesiogiai.

Atsakovas Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 65–67) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo keliais pranešimais įspėtas per 6 mėnesius nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto, kuriame suprojektuotas valstybės parduodamos, nuomojamos žemės sklypas, patvirtinimo, sumokėti 3 298 Lt sumą. Nurodė, kad projektas buvo patvirtintas 2009 m. balandžio 20 d. Per tą laikotarpį, iki pareiškėjas buvo išbrauktas iš asmenų sąrašo, kuriame buvo suprojektuoti pasirinkti sklypai, nurodytos sumos nesumokėjo. Pažymėjo, kad 2009 m. priimtas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas, ŽRĮ) 19 straipsnio pakeitimo įstatymas nustatė, kad valstybė savo lėšomis apmoka tik už tuos žemėtvarkos projekto rengimo darbus, kuriuose yra projektuojami sklypai nuosavybės teisėms atkurti bei asmeniniam ūkiui suformuoti žemės sklypus. Dėl likusių numatyta, kad piliečiai susimoka savo lėšomis valstybei už tuos darbus. Šio įstatymo pagrindu 2009 m. rugsėjo 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1067.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 125–130) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad žemės pardavimo metu pasikeitė žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo teisinis reglamentavimas. Nurodė, kad pareiškėjui išreiškus pageidavimą įsigyti valstybinę žemę, įstatyme nurodyta institucija pradėjo pardavimo procedūras – pradėjo rengti sandoriui būtinus žemėtvarkos projektus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo pateikimo dieną galiojusi Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustatė, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami valstybės lėšomis, o įgyvendinami valstybės arba fizinių asmenų ir juridinių asmenų lėšomis, jeigu jie sutinka. Teismas nurodė, kad pirminiuose valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūros etapuose galiojusios norminės nuostatos dėl žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos nesąlygoja išvados, kad asmuo, ketinantis įsigyti prašomą žemės sklypą, įgyja teisėtą lūkestį šį sklypą pirkti pagal prašymo padavimo dieną galiojančias, valstybinės žemės pardavimo procedūras reguliuojančias teisės normas. Teismas taip pat nurodė, kad parduodamo žemės sklypo pardavimo procedūros vykdomos pagal tuo metu galiojančius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybei pakeitus žemėtvarkos projektų rengimo bei įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisykles iki sprendimo dėl žemės sklypo pardavimo priėmimo buvo pažeisti pareiškėjo interesai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu akcentavo, kad jis gali, tačiau neprivalo apmokėti už atliktus žemėtvarkos projektų darbus. Vertindamas šį pareiškėjo argumentą, teismas vadovavosi Lietuvių kalbos žodyne pateiktu sąvokų privalėti ir galėti išaiškinimu. Teismas vertino, kad iš 2009 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1067 galima darytina išvada, jog suteikdamas teisę pareiškėjui pasirinkti mokėti ar ne už jam suformuotą žemės sklypą, jis tame pačiame punkte tiesiogiai nenustato jokių pasekmių, kurios kiltų pareiškėjui nepasinaudojus šia teise. Pasikeitęs teisinis reglamentavimas negali sukurti pareiškėjui pareigos apmokėti už atliktus darbus, tačiau kartu negali ir suteikti jam teisės reikalauti iš atsakovo, kad šis žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūrai taikytų jau negaliojančias teisės normas, taip pat negali sukurti pareiškėjui privilegijų ir perdėtą pranašumą prieš asmenis, pagal naują reglamentavimą turinčius pareigą mokėti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą parduoti 55,64 ha žemės Bubių seniūnijoje, Bazilionų kadastro vietovėje, Šiaulių rajone, o atsakovas pradėjo rengti pareiškėjui siūlytinos pirkti žemės žemėtvarkos projektą, kurį įgyvendinus suprojektuoti žemės sklypai galėtų būtų įregistruoti valstybės nuosavybe ir šalys galėtų tartis dėl pagrindinių tokių sklypų pardavimo sąlygų, t. y. pareiškėjas galėtų įsipareigoti šiuos sklypus pirkti, o atsakovas juos parduoti, sklypai būtų vertinami, nustatyta jų pardavimo kaina ir kitos tam reikšmingos šalių tarpusavio teisės bei pareigos. Laikantis įstatymų nustatytos valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygų ir tvarkos, priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1067 žemės pardavimo procedūros gali būti tęsiamos tik pareiškėjui apmokėjus žemės sklypo rengimo ir įgyvendinimo darbus. Pareiškėjui nepasinaudojus teise apmokėti už pareiškėjui suformuotų žemės sklypų projekto rengimo darbus atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą aktą, dėl to liko galioti Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr.31VĮ-(14.31.2)-712, kuriuo buvo nutarta pakeisti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. V-2097 ir iš Šiaulių rajono Bubių seniūnijos Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte asmenims suformuotų žemės sklypų sąrašo išbrauktos 52, 53, 55, 556, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64 ir 65 eilutės grąžinant minėtus sklypus į laisvos valstybinės žemės fondą.

III. Pareiškėjas D. Č. padavė apeliacinį skundą (b. l. 134–135), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Įsakymas buvo priimtas neatsižvelgus į tai, jog išankstinis mokėjimas už žemės projektavimo darbus pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį nebuvo privalomas. Pažymi, kad Vyriausybės nutarimai, įstatymai ar kitokie teisės aktai negalioja atgal, todėl 2009 m. rugsėjo 2 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo“ galėjo būti taikomas tik nuo jo paskelbimo dienos, o ne nuo 2009 m. liepos mėnesio, kaip teigia atsakovo atstovas. Nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-2097 buvo patvirtintas sąrašas asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai (52–65 eilutėse nurodomi apeliantui suprojektuoti žemės sklypai), nustatant šiems žemės sklypams pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą (pobūdį), servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurių plotai bei suprojektuotų žemės sklypų kiti kadastro rodikliai nustatomi pagal parengtas kadastro duomenų bylas). Pagal nurodytą įsakymą Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius V. K. iki 2009 m. liepos 1 d. privalėjo paženklinti suprojektuotus žemės sklypus vietovėje. Teigia, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) reglamentuotomis pirkimo-pardavimo sandorių procedūromis ir 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu neturėjo teisės ir pareigos mokėti už tas pardavimo procedūras, kurias privalėjo atlikti valstybės įgaliota institucija, vykdanti pardavėjo funkcijas, nes žemės pardavimo procedūra yra griežtai reglamentuota.

Atsakovas Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 139–141) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės naujų faktinių aplinkybių, dokumentų, teisiškai pagrįstų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu, nepateikia. Mano, kad teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo skundą ir jame nurodytą prašymą, o taip pat tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir jas išaiškino. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad išankstinis mokėjimas už žemės projektavimo darbus įstatymu nėra privalomas. Paaiškina, kad įstatymas neįpareigoja ir negali įpareigoti asmenų susimokėti už žemėtvarkos projektuose rengiamų žemės sklypų suprojektavimą, nes tai yra asmens apsisprendimo teisė mokėti ar ne už valstybės parduodamo ar nuomojamo žemės sklypo suprojektavimą rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pažymi, kad Šiaulių rajono Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2097 patvirtintas 2009 m. balandžio 20 d., todėl pareiškėjas, neapmokėjęs už projektavimo darbus, buvo visiškai pagrįstai Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-712 išbrauktas iš patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekte asmenims suformuotų žemės sklypų sąrašo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo pareiga sumokėti už lengvatine tvarka perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo atliktus projektavimo darbus, kai po prašymo pateikimo pasikeitė teisinis reglamentavimas.

Duomenys byloje patvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. birželio 5 d. prašymu, jį papildydamas 2007 m. gegužės 25 d., kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją prašydamas leisti nusipirkti 55,64 ha žemės Bubių seniūnijoje, Bazilionų kadastro vietovėje, Šiaulių rajone. Pareiškėjui pateikus prašymą įsigyti valstybinę žemę atsirado teisinės prielaidos pradėti žemės įsigijimo procedūras.

Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-2097 patvirtino sąrašą asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai (kurio 52–65 eilutėse nurodomi D. Č. suprojektuoti žemės sklypai) (b. l. 16–17), nustatant šiems žemės sklypams pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą (pobūdį), servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurių plotai bei suprojektuotų žemės sklypų kiti kadastro rodikliai nustatomi pagal parengtas kadastro duomenų bylas, taip pat pavedė Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriui iki 2009 m. liepos 1 d. paženklinti suprojektuotus žemės sklypus vietovėje.

Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 23 d. raštu Nr. S-1870-)(1.7) (b. l. 42) informavo pareiškėją, jog 2009 m. rugsėjo 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ nauja redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067, bei remdamasis šio nutarimo 2 punkto nuostatomis pasiūlė, kad pareiškėjas už atliktus darbus sumokėtų.

Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius 2011 m. vasario 23 d. raštu Nr. 31SD-(14.31.45)365 dar kartą pasiūlė, kad pareiškėjas sumokėtų už atliktus darbus bei nurodė tokio veiksmo neatlikimo pasekmes (b. l. 43).

Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.31VĮ-(14.31.2)-712 iš 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-2097 patvirtinto Šiaulių rajono Bubių seniūnijos Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto suformuotų žemės sklypų sąrašo buvo išbrauktos 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 64 ir 65 eilutės (pareiškėjui D. Č. suformuoti žemės sklypai).

2011 m. gegužės 3 d. pareiškėjas pateikė Šiaulių žemėtvarkos skyriui prašymą, kuriuo prašė panaikinti 2011 m. balandžio 14 d. įsakymą, nes neatsisako skiriamos žemės lengvatinėmis sąlygomis, projektavimo darbus susimokės (b. l. 45).

Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1060 Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 31VĮ-(14.31.2)-712 buvo pripažintas negaliojančiu.

Kadangi pareiškėjas D. Č. laiku nesusimokėjo už suprojektuotus valstybės parduodamus žemės sklypus, Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1376 pripažino negaliojančiu 2011 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr.31VĮ-(14.31.2)-1060.

Pareiškėjo manymu, išankstinis mokėjimas už žemės projektavimo darbus įstatymiškai nėra privalomas. Teigė, jog 2007 m. gegužės 25 d. ir 2007 m. birželio 5 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją su prašymais įsigyti laisvos valstybinės žemės vadovaudamasis 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu. Taigi byloje sprendžiamas ginčas, ar pareiškėjas įgijo teisę į tai, kad už jam parduodamų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą, būtų apmokama valstybės lėšomis.

Valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuoja tiek Civiliniame kodekse išdėstytos bendrosios sutarčių taisyklės, tiek kituose įstatymuose (Žemės įstatyme, Žemės reformos įstatyme, kt.) bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyti specialieji reikalavimai. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo procesą sudaro keli etapai – prašymo pateikimas, žemėtvarkos projekto rengimas, svarstymas ir tvirtinimas, sutarties įforminimas, žemės sklypo perdavimas, kuris gali trukti pakankamai ilgą laiko tarpą ir jo metu valstybės kompetentingų institucijų sprendimai gali būti priimami besikeičiančio teisinio reglamentavimo sąlygomis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisinį reglamentavimą laiko atžvilgiu.

Vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Atsakant į šį pagrindinį apelianto argumentą, būtina išsiaiškinti galiojusį valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projektų rengimo bei įgyvendinimo apmokėjimo teisinį reglamentavimą.

Minėta, kad apeliantas remiasi tuo, jog teismai nesilaikė teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių ir taikė vėliausias teisės normas, nors jos negaliojo teisiškai reikšmingų veiksmų – prašymų parduoti žemės ūkio paskirties žemę pateikimo metu. Vertinant tokius argumentus, būtina atsižvelgti į pareiškėjo ir Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus atliktų veiksmų metu (2007–2009 metais) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jų teisinę reikšmę ir iš to atsirandančius teisinius padarinius.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2012, pateikiamais išaiškinimais. Šioje byloje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas dėl ieškovo teisės į tai, kad už jam parduodamų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą, būtų apmokama valstybės lėšomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nors priėmus ieškovo prašymą leisti jam išpirkti valstybinę žemę, apskrities viršininkas pavedė VĮ Valstybinio žemėtvarkos institutui paženklinti žemėtvarkos projekte suprojektuotus žemės sklypus vietoje, tačiau šie veiksmai nesukūrė ieškovui teisės, kad žemėtvarkos projektų rengimas bei įgyvendinimas būtų apmokami valstybės lėšomis, nes valstybė, nustatydama valstybinės žemės pardavimą privačion nuosavybėn, neprisiėmė pareigos atlyginti už žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą.

Civilinio kodekso 6.155 straipsnyje nustatytos sutarčių teisės taikymo ribos. Pagal šio straipsnio 1 dalį CK XI skyriaus bendrosios normos taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į sutarčių prigimtį. Jau buvo minėta, kad pareiškėjas teigia, jog šalys 2007 metais pradėjo veiksmus dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teisiškai vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Civilinis kodeksas, galiojęs nurodytu metu, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nereglamentavo. Jo nereglamentuoja ir šiuo metu. Siekiant išsiaiškinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo reglamentavimą reikia vadovautis CK 6.155 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nustatyta, kad atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose.

Pareiškėjo prašymo įsigyti žemę pateikimo metu (2007 metais) galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Nors šia įstatymo norma nukreipiama ir į Civilinį kodeksą, tačiau tuo metu nebuvo ir šiuo metu nėra normos, reglamentuojančios valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Tokios konkrečios normos nebuvimas Civiliniame kodekse nepaneigia šiame kodekse esančių sutarčių teisės bendrųjų nuostatų taikymo ir aiškinimo tuo atveju, kai sudaroma valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.

Žemės įstatymo 42 straipsnyje, reglamentavusiame žemėtvarkos darbų finansavimą, nebuvo nustatyta, kas atlygina už valstybinės žemės, perleidžiamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą. Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pagal Žemės reformos įstatymą suformuoti valstybinės žemės sklypai parduodami Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. ŽRĮ 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis. Jame nustatyta, kad Žemės reformos įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką. Taigi tiek pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį ir ŽRĮ 1 straipsnį valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą turi būti vadovaujamasi ŽRĮ ir atitinkamais poįstatyminiais teisės aktais.

ŽRĮ 8 straipsnio, reglamentavusio valstybinės žemės pardavimą, 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Nagrinėjamoje byloje yra reikšminga šios normos nuostata, kad valstybinė žemė galėjo būti parduodama tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Dėl kitų klausimų, reglamentuojamų šioje įstatymo normoje, nagrinėjamoje byloje nesprendžiama.

ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami valstybės lėšomis, o įgyvendinami valstybės lėšomis arba fizinių ir juridinių asmenų lėšomis, jeigu jie sutinka. Skirtingai nuo ŽRĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentavusios, kad valstybinė žemė galėjo būti parduodama tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatoje reglamentuojamas žemės reformos žemėtvarkos projektų, kurie buvo būtini parduodant valstybinę žemę, rengimo ir įgyvendinimo finansavimas.

ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamus žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus, jų apmokėjimo tvarką ir atvejus nustato Vyriausybė. Vadovaudamasi ŽRĮ 19 straipsnio 2 dalimi Vyriausybė 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ 1 punktu patvirtino atvejus, kada fiziniai ir juridiniai asmenys gali apmokėti už žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbus. Nei Vyriausybės nutarime, nei šiuo nutarimu patvirtintose taisyklėse nėra nuostatos, kad valstybė apmoka už valstybinės žemės, parduodamos privačion nuosavybėn, žemėtvarkos projekto rengimą bei įgyvendinimą.

2009 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-312 1 straipsniu buvo pakeista 19 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip: „Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose projektuojami žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis, o kitais atvejais – fizinių ir juridinių asmenų lėšomis. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, fizinių asmenų pageidavimu gali būti įgyvendinami jų lėšomis. Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.“ Iš šios įstatymo normos matyti, kad ja patikslinti Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą finansuojantys subjektai.

Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo pakeitė Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 241 „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ ir išdėstė jį nauja redakcija. Šį nutarimą Vyriausybė dar kartą keitė (antraštę ir preambulę) 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1384. Šiuose poįstatyminiuose teisės aktuose taip pat patikslintas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą finansuojantys subjektai.

Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1067 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ pakeitimo“ 2.5 punkte nustatyta, kad jeigu šie darbai asmens lėšomis neapmokami per nustatytą terminą, asmuo, kuriam suprojektuotas valstybės parduodamas, nuomojamas, perduodamas neatlygintinai naudoti ar patikėjimo teise žemės sklypas, apskrities viršininko sprendimu išbraukiamas iš dokumentų, pagal kuriuos jam suprojektuotas šis žemės sklypas.

Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, teisinį reglamentavimą (buvusį pareiškėjo nurodytu metu ir esamą), darytina išvada, kad valstybė, nustatydama valstybinės žemės pardavimą privačion nuosavybėn, neprisiėmė pareigos atlyginti už žemėtvarkos projektų rengimą bei įgyvendinimą. Remiantis šia išvada, laikytina kad Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius teisėtai ir pagrįstai ginčijamu 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1376 pareiškėją pašalino iš Bazilionų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto suformuotų žemės sklypų sąrašo.

Kita vertus, teismai nustatė, kad ginčo atveju apskrities viršininko įsakymas dėl žemės sklypų pardavimo pareiškėjui nebuvo priimtas. Taigi viena sandorių šalių – apskrities viršininkas nebuvo pateikęs suformuoto pasiūlymo pareiškėjui sudaryti sutartį tam tikromis sąlygomis ir šalis saistė tik ikisutartiniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad pareiškėjui ne vieną kartą buvo sudarytos galimybės sumokėti už žemėtvarkos projekto rengimo darbus (atsakovo 2011 m. vasario 23 d. raštas Nr. 31SD-(14.31.45) 365, 2011 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1060), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas veikė pažeisdamas gero viešojo administravimo principus. Pareiškėjo teiginys, kad jis siekė įsigyti laisvos valstybinės žemės vadovaudamasis 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu, neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes nurodytas teisės aktas nereglamentavo ginčo teisinių santykių.

Žemės pirkimo-pardavimo sutartis turi atitikti įstatymo reikalavimus ir sąlygas jos sudarymo metu; pasikeitus sąlygoms, pareiškėjas gali atsisakyti sudaryti sutartį, nepatirdamas neigiamų pasekmių, arba tęsti sudarymo procedūrą ir įvykdyti įstatymo keliamus reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikęs apmokėti už žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbus, negali toliau tęsti valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir jo aiškinimu, darytina išvada, kad teismai materialiosios ir proceso teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė