2022-03-30 Nr. AB-7391-3-61-3-00409-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-241-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00409-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Puentes y Calzadas Infraestructuras, S. L. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutarties pagal pareiškėjo Puentes y Calzadas Infraestructuras, S. L. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, akcinė bendrovė „LTG Infra“, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Puentes y Calzadas Infraestructuras, S. L. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. sausio 5 d. nutarimą Nr. 22-K-1 „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Nutarimas);

2) panaikinti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. PD-46 (toliau – ir Išvada) (Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdžio protokolas);

3) įpareigoti Komisiją iš naujo pagal akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir Lietuvos geležinkeliai) 2021 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. SD(LG)-2566 atlikti tarp AB „LTG Infra“ (toliau – ir LTG Infra) ir pareiškėjo ketinamos sudaryti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą taikyti vieną iš prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. arba iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdyti Nutarimo galiojimą (toliau – ir RUP), arba iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos laikinai uždrausti LTG Infra sudaryti Sutartį (toliau – ir alternatyvi RUP).

Pareiškėjas, prašydamas taikyti RUP, teigė, kad pareiškėjo skundas yra prima facie pagrįstas, dėl ko yra patenkinta pirmoji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja ir antroji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga, nes, nepritaikius RUP (t. y. laikinai nesustabdžius Nutarimo galiojimo), pareiškėjas patirs didelę žalą, kurios pašalinimas gali būti neįmanomas arba labai sudėtingas. Dėl Nutarimo pareiškėjas neteko įgytos teisės sudaryti Sutarties, o dar net nesulaukus nagrinėjamos bylos baigties LTG Infra įgijo teisę vietoje pareiškėjo viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pripažinti įmonę (duomenys neskelbtini) ir su ja sudaryti sutartį, nors jos pasiūlymo kaina yra 1,4 mln. didesnė už pareiškėjo pasiūlytą kainą. Pareiškėjas jau buvo pripažintas viešojo pirkimo konkurso laimėtoju ir vienintelė kliūtis pareiškėjui sudaryti Sutartį tapo priimtas Nutarimas. Sudarius Sutartį su įmone (duomenys neskelbtini), atsakovams neliktų teisinio pagrindo atlikti sandorio patikrą iš naujo ir galbūt palankaus teismo sprendimo pareiškėjui vykdymas taptų neįmanomas, t. y. taptų neįmanoma atstatyti buvusios padėties iki Nutarimo priėmimo. Viešojo pirkimo konkurso pagrindu sutarties sudarymas nėra itin skubus, todėl pritaikius pareiškėjo prašomą RUP kilsiančios pasekmės būtų mažesnės, nei RUP nepritaikius. Pareiškėjas teigė, kad žalos atitaisymas būtų sudėtingas, nes tektų reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti žalą (negautas pajamas) būtų sudėtinga. Sutartyje, kuri būtų sudaryta tarp LTG Infra ir įmonės (duomenys neskelbtini), nėra numatyta galimybės LTG Infra vienašališkai ją nutraukti nagrinėjamoje byloje pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo priėmimo atveju, todėl, netaikant RUP, tikslinga būtų taikyti alternatyvią RUP.

Atsakovo Vyriausybės atstovė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, prašė jo netenkinti.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, prašė jo netenkinti.

Ministerija ir Komisija atsiliepimuose iš esmės dėstė tuos pačius argumentus. Akcentavo, kad laikinai sustabdžius Nutarimo galiojimą būtų neproporcingai pažeisti institucijų, įgaliotų atlikti investuotojų ir sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, ir valstybės interesai, proceso šalių interesų pusiausvyra bei viešasis interesas. Nutarime padarytos išvados, kad pareiškėjas turi grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, ir pareiškėjo dalyvavimas ypatingos valstybinės svarbos projekte keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams, negali būti pripažįstamas laikinai negaliojančiu (sustabdytu) ir pareiškėjui laikinai nesukeliančiu pasekmių, pasireiškiančių jo veiklos ribojimais. Pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas patirs didelės žalos, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta reali žala. Prašymas taikyti alternatyvią RUP skirtas LTG Infra, nes yra susijęs su LTG Infra atliekamais veiksmais, organizuojant viešųjų pirkimų procedūras, o administraciniam teismui nėra priskirta spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su viešųjų pirkimų procedūrų organizavimu, taikymo.

Tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra akcentavo, kad projektas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Projektas) Lietuvos Respublikos Seimo (duomenys neskelbtini) nutarimu (duomenys neskelbtini) pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu, o Lietuvos geležinkeliai yra įtraukti į antros kategorijos nacionaliniam saugumui svarbių įmonių sąrašą. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti tenkinamas, nes egzistuoja viešasis interesas dėl Sutartimi perkamo objekto svarbos ir skubos. Projektui įgyventi Europos infrastruktūros tinklų priemonės (toliau – ir EITP) fondo dotacijos turi būti panaudotos vėliausiai iki (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rangos darbų sandoris turi būti sudarytas ne vėliau nei (duomenys neskelbtini). Patenkinus pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, akivaizdžiai didesnę žalą patirtų visa visuomenė, Lietuvos geležinkeliai, LTG Infra ir valstybė. Nespėjusi laiku įsisavinti Projekto finansavimui skirtų lėšų, valstybė patirtų didžiulius nuostolius, nes Sutarties objektui skirta ir tik dalinai įsisavinta Europos Sąjungos parama turėtų būti gražinta iš valstybės biudžeto lėšų. Pakartotinis Europos Sąjungos finansavimas tam pačiam objektui neįmanomas, o jei būtų – pakartotinė Europos Sąjungos parama tam pačiam objektui lemtų Europos Sąjungos paramos nukreipimą nuo kitų Projekto dalių ar kitų transporto infrastruktūros plėtros projektų. Tai reikštų, kad būtų prarastas Europos Sąjungos finansavimas, valstybė, vykdydama tarptautinius Projekto įgyvendinimo įsipareigojimus, būtų priversta šią sumą kompensuoti valstybės biudžeto, t. y. mokesčių mokėtojų lėšomis. Viso Lietuvos valstybė turėtų surasti papildomus daugiau nei (duomenys neskelbtini) Eur Projektui pabaigti ir tarptautiniams įsipareigojimams įvykdyti. Pareiškėjo teiginiai, jog nesustabdžius Nutarimo vykdymo jis patirs didelę žalą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra pagrįsti jokiais skaičiavimais ar kitais įrodymais. Pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų.

Pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kuriuose išdėstė nesutikimą su Lietuvos geležinkelių ir LTG Infra argumentais.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra pateikė atsiliepimą į pareiškėjo paaiškinimus, kuriuose laikosi tos pačios pozicijos dėl nesutikimo su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti vieną iš prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu ir jį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakydamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus teiginius dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Nutarimą tikėtino pagrįstumo, teismas rėmėsi LVAT praktika 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012), pagal kurią reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai, o, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, dėl ko prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios pagrįstų būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, bet ne su ginčo išsprendimu susijusiomis aplinkybėmis. Teismas priėjo prie išvados, kad aptariami pareiškėjo teiginiai savaime nesudaro pagrindo taikyti RUP.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jam kilsiančios neatitaisomos ir sunkiai atitaisomos didelės žalos, teismas rėmėsi LVAT praktika (2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017), pagal kurią prielaidos, jog gali būti patiriamos neigiamos pasekmės, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu neįrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog, nesustabdžius Nutarimo vykdymo, bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala. Teismas pažymėjo, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.). Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjas žalą, jei ji kils, galės prisiteisti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui, nustačiusiam, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog žalą, jeigu tokia kiltų, būtų sudėtinga ar neįmanoma apskaičiuoti, abejonių dėl žalos atlyginimo ir išieškojimo galimybių, jeigu ji būtų padaryta, nekilo.

Teismas pareiškėjo argumentus apie tai, jog žalos atlyginimas būtų sudėtingas, atmetė, kaip nepagrindžiančius RUP taikymo būtinumą. Remdamasis LVAT praktika (2020 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5230-968/2020, 2018 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018, 2016 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016), pagal kurią reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų, teismas pareiškėjo nurodytus teiginius dėl galbūt ateityje kilsiančių ginčų, susijusių su naujais teisminiais procesais, pripažino nesudarančiais pagrindo taikyti prašomą taikyti RUP. Aplinkybė, kad Sutarties sudarymas su kita įmone mažiau naudingas ekonomine prasme, teismo vertinimu pripažinta nesudaranti pagrindo taikyti RUP, atsižvelgus į Projekto valstybinę svarbą.

Teismas, remdamasis aplinkybe, kad Projektas pripažintas ypatingos valstybės svarbos projektu, atsižvelgęs į Projekto įgyvendinimo ir Projektui skirtų dotacijų panaudojimo terminus, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma taikyti RUP neatitinka ir proporcingumo principo, nes, sustabdžius Nutarimo galiojimą, gali būti sutrikdytas ypatingos svarbos Projekto įgyvendinimas ir atitinkamai prarastos didelės vertės dotacijos, kurios turėtų būti dengiamos iš Lietuvos valstybės biudžeto. Šiuo atveju teismas laikėsi pozicijos, kad viešojo intereso užtikrinimas yra svarbesnis už pareiškėjo ekonominius interesus, kurie, kaip nustatė teismas, pažeidimo atveju galės būti apginti, taikant žalos atlyginimo institutą.

Spręsdamas dėl alternatyvios RUP taikymo, teismas rėmėsi LVAT praktika (2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020, 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019), pagal kurią gali būti sprendžiamas tik tiesiogiai su byloje pareikštais reikalavimais susijęs prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas, nustatęs nagrinėjamos bylos dalyką (Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas), priėjo prie išvados, kad Nutarimas nėra tiesiogiai susiję su viešųjų pirkimų procedūrų vykdymu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas Nutarimu buvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų ginčo ribų nepraplečia. Todėl teismas konstatavo, kad prašoma taikyti alternatyvi RUP nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, dėl ko šį prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl viešųjų pirkimų procedūrų, įskaitant ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (kaip uždraudimas perkančiajai organizacijai sudaryti sutartį), yra priskirtini ne administracinių teismų, o bendrosios kompetencijos teismams.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį ir taikyti vieną iš pirmosios instancijos teismo prašytų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių (RUP arba alternatyvią RUP).

Pareiškėjas pažymi, kad pagal aktualią LVAT praktiką (2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-146-602/2021), sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tik žalos ar argumentų, susijusių su kilsiančia neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, vertinimas nėra pakankamas, nes būtina vertinti ir skundo prima facie pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nuo šios praktikos nukrypo, nes, spręsdamas dėl vienos iš prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, neatliko pareiškėjo skundo prima facie argumentų vertinimo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog nesustabdžius Nutarimo vykdymo bus patirta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, kuri būtų sudėtinga ar neįmanoma apskaičiuoti. Pareiškėjas akcentuoja, kad Nutarimas nulėmė tai, kad pareiškėjas prarado teisę sudaryti Sutartį, nes po jo priėmimo Lietuvos geležinkeliai priėmė sprendimus panaikinti ankstesnį sprendimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas viešojo pirkimo konkurso laimėtoju, ir priėmė sprendimą konkurso nugalėtoja pripažinti įmonę (duomenys neskelbtini). Teismas neįverto to, kad, teismui, nepritaikius pareiškėjo prašomos vienos iš reikalavimo užtikrinimo priemonės, tačiau nagrinėjamu atveju teismui priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo dalykinei reputacijai būtų padaryta didelė žala. Pareiškėjo atžvilgiu tokio pobūdžio sprendimų nėra priėmusi jokia kita Europos Sąjungos valstybės institucija. Kadangi žala dalykinei reputacijai yra priskiriama prie neturtinės žalos kategorijos, jos neįmanoma atlyginti visiškai. Todėl, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nepritaikius RUP, pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Tokia žala kils ir Lietuvos valstybei, nes nagrinėjamu atveju teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, Sutarties įgyvendinimas pabrangtų ne tik 1,4 mln. Eur suma, bet ir lėšomis, kurias Lietuvos valstybė turėtų sumokėti pareiškėjui CK 6.271 straipsnio pagrindu. Teismo nutartis ne apsaugo viešojo intereso, o jam prieštarauja, nes sudaro sąlygas neracionaliai panaudoti viešąsias lėšas. Būtent pritaikius vieną iš pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų suvaldyta rizika dėl žalos atlyginimo pareiškėjui ir neatitaisomos žalos kilimo Lietuvos valstybei.

Teismo išvados dėl alternatyvios RUP taikymo padarytos netinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes, kurios, priešingai nei konstatavo teismas, pagrindžia, kad alternatyvi RUP yra glaudžiai susijusi su pareiškėjo skundo reikalavimais. Pirma, šios išvados nepaneigia teismo argumentas, jog ginčai dėl viešųjų pirkimų procedūrų, įskaitant ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priskirtas ne administraciniams teismams, o bendrosios kompetencijos teismas. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjas ginčyti Nutarimą gali tik administraciniame teisme.

Tai, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 102 straipsnio 2 dalyje nurodyta tiekėjo teisė teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso tvarka (toliau – ir CPK) nereiškia, kad teisė spręsti dėl priemonių, susijusių su viešųjų pirkimų procedūrų organizavimu, pritaikymo deleguota tik bendrosios kompetencijos teismams. Tokios išvados nepatvirtina ir ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių lingvistinis ir sisteminis aiškinimas. Prašoma taikyti alternatyvi RUP atitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jos taikymo galimybę vertinti.

Tai patvirtina ir LVAT praktika (2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-633-756/2018). Antra, Nutarimas tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo konkursu ir jo metu sudaroma Sutartimi. Nutarimo pagrindu pareiškėjui pateiktas pasiūlymas sudaryti Sutartį būtent ir buvo atmestas. Vadinasi, prašymas taikyti alternatyvią RUP tiesiogiai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimais. Trečia, alternatyvia RUP siekiama laikinai užtikrinti esamą teisinę padėtį ir sudaryti sąlygas pareiškėjui grįžti į ankstesnę padėtį, kuri buvo iki priėmus neteisėtą ir nepagrįstą Nutarimą, kai pareiškėjas buvo įgijęs teisę sudaryti Sutartį.

Tai, kad teismas turi imtis priemonių tam, kad suinteresuotas asmuo galėtų gauti teismo sprendimą dėl ginčo esmės ir turėtų (išsaugotų) galimybes jam palankų teismo sprendimą realiai įgyvendinti, pareiškėjui garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Pareiškėjo skundas nėra savitikslis, nes juo ir siekiama ne tik panaikinti neteisėtą Nutarimą, bet ir pašalinti teisines pasekmes, kurias neteisėtas Nutarimas sukėlė. Jeigu Sutartis būtų sudaryta ir pradėta vykdyti su įmone (duomenys neskelbtini), nelaukiant, kada nagrinėjamoje byloje bus priimtas teismo sprendimas, tai reikštų, kad pareiškėjo teisės nagrinėjamoje byloje yra tik formalios, o ne veiksmingai ginamos.

Šiuo atveju, teismui nepritaikius alternatyvios RUP, būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų iš esmės nebeįmanomas.

Teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių nepagrįstas dėl to, jog bus sutrikdytas ypatingos svarbos Projekto įgyvendinimas ir prarastos didelės vertės dotacijos, nepagrįstos, nes byloje nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad Projekto finansavimo galimybės iš Europos Sąjungos lėšų gali būti pratęstos iki (duomenys neskelbtini) Dėl ko ir prašymas dėl dotacijos likučio išmokėjimo gali būti pateiktas iki (duomenys neskelbtini). Atitinkamai teismas nevertino byloje pateiktos medžiagos, kuri patvirtina, kad nėra neabejotino ir neatidėliotino pagrindo kuo skubiau užbaigti viešųjų pirkimų procedūras ar poreikio sudaryti Sutartį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjo pašalinimas iš viešųjų pirkimų galėtų lemti Europos Sąjungos dotacijos praradimą. Pareiškėjo įsitikinimu, viešasis interesas šiuo atveju reikalauja, kad Europos Sąjungos lėšos būtų naudojamos efektyviai, laikantis visų 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių reikalavimų.

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą dėsto ir nurodo tuos pačius argumentus, aplinkybes, dėstytas pirmosios instancijos teismui. Komisija pažymi, kad pagal LVAT praktiką analogiškose bylose Vyriausybės priimtų nutarimų galiojimo sustabdymas, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra galimas (2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020). Komisijos vertinimu, pareiškėjas žalą įrodinėja vien tik savo paties samprotavimais ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nors pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje. Tai, kad tokias pasekmes pareiškėjas gali patirti nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Visi pareiškėjo nurodyti argumentai, pagrindžiantys galimą žalą, susijusią su pareiškėjo negalėjimu sudaryti Sutarties, nėra įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Komisija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašyta taikyti alternatyvi RUP nėra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo skundo reikalavimais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą dėsto ir nurodo tuos pačius argumentus, aplinkybes, dėstytas pirmosios instancijos teismui. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas žalą įrodinėja, pateikdamas tik abstraktaus pobūdžio samprotavimus dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo, dėl prarastos galimybės sudaryti Sutartį. Ministerijos vertinimu, apskritai pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra žala. Teismas negali spręsti ekonominio reguliavimo klausimų, Nutarimo įtakos galutinei Projekto kainai, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai neaktualūs. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių neatitinka proporcingumo principo, neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia viešąjį interesą. Ministerija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl to, jog nėra skubos užbaigti Projektą ir sudaryti Sutartį, nepagrįsti, nes, net ir nutraukus viešąjį pirkimą ir pašalinus netikslumus, buvo iš karto paskelbtas naujas viešasis pirkimas. Be to, viešųjų pirkimų procedūrų vykdymas niekaip nepaneigia Projekto svarbos. Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką analogiškose bylose Vyriausybės priimtų nutarimų galiojimo sustabdymas, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra galimas (2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020). Ministerijos vertinimu, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašoma taikyti alternatyvi RUP nėra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo skundo reikalavimais. Tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas prieštarautų ABTĮ 20 straipsniui, nustatančiam administracinio teismo kompetenciją, nes teisę spręsti dėl viešųjų pirkimų procedūros organizavimo nustatyta bendrosios kompetencijos teismams (Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo 107 str. 2 d., VTĮ 101 str. 2 d.).

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą dėsto ir nurodo tuos pačius argumentus, aplinkybes, dėstytas pirmosios instancijos teismui. Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra, pažymėdami, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais teismas nusprendė, jog pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo, neįrodė, kad, nepritaikius vienos iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino pareiškėjo skundo reikalavimus. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko. Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra pažymi, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl antrosios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo sąlygos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokio pagrindimo dėl žalos fakto ir konkretaus dydžio, jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog žalą, jeigu tokia būtų patirta, būtų sudėtinga ar neįmanoma apskaičiuoti.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismo išvada, jog, sustabdžius Nutarimo galiojimą gali būti sutrikdytas ypatingos svarbos Projektas, nepagrįsta. Projektas yra svarbus ne tik Lietuvos valstybei, bet ir Europos Sąjungos mastu. Šiuo atveju Sutarties objektas yra reikšminga Projekto dalis, kuria siekiama sukurti visuomenei naudą. Pareiškėjo interesas yra išimtinai privatus – pelno siekimas. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjo interesams suteikti prioritetą prieš viešąjį valstybės ir visuomenės interesą, pritaikant vieną iš pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios neatitiktų ne tik ekonomiškumo, bet ir proporcingumo reikalavimų.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra, remdamasi detale Europos Sąjungos lėšų teisinio reglamentavimo analize, teigia, kad šiuo atveju pareiškėjo prašymas taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių sukeltų riziką prarasti Europos Sąjungos finansavimą, jų neįsisavinimo laiku Lietuvos valstybė patirtų nuostolių, nes turėtų jas grąžinti, o darbai, atlikti po Europos Sąjungos finansavimo įsisavinimo, vis tiek turėtų būti finansuojami ir tokiu atveju dengiami iš valstybės biudžeto lėšų, kurios šiai dienai valstybės biudžete nėra numatytos.

Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis civilinę bylą Nr. e2-1667-855/2022, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo viešųjų pirkimų objekto svarbą ir skubą. Lietuvos geležinkeliai ir LTG Infra sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti alternatyvią RUP, pažymėdami, kad administracinis teismas neturi diskrecijos teisės spręsti dėl draudimo sudaryti Sutartį, kas žinoma ir pareiškėjui, nes minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1667-855/2022 pats pareiškėjas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti LTG Infra sudaryti Sutartį, o jeigu ji sudaryta – sustabdyti jos vykdymą.

Lietuvos geležinkelių ir LTG Infra vertinimu, tai, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Europos Sąjungos dotacijų praradimo, neturi įtakos teisingam prašymo taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių išsprendimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų taryba (toliau – ir STT) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. STT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, vien pareiškėjo nesutikimas su joje išdėstytais teismo motyvais nesudaro pagrindo jos naikinti. STT sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuria aiškiai ir nedviprasmiškai įrodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka proporcingumo principą, atsižvelgus ne tik į pareiškėjo interesus, bet ir į viešąjį interesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Departamento vertinimu, nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį vien pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų argumentais. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, sutinka su teismo motyvais, mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka proporcingumo principą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgė ir įvertino ne tik pareiškėjo, bet ir viešąjį interesą, todėl tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą pagrindo nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Saugumo departamentas) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Saugumo departamentas teigia, kad pareiškėjas nepateikė svarių argumentų dėl akivaizdaus Nutarimo neteisėtumo. Grįsdamas antrąją reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, pareiškėjas nurodo tik bendro pobūdžio pasvarstymus apie žalą padarytą dalykinei reputacijai, tiesioginius nuostolius, negautas pajamas, Lietuvos valstybei kylančią riziką dėl žalos atlyginimo pareiškėjui. Tai neįrodo pareiškėjui kilsiančią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, nepritaikius RUP. Paties pareiškėjo atskirajam skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad žalos atlyginimo mechanizmai egzistuoja, kas paneigia teiginį dėl neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos. Saugumo departamento nuomone, pareiškėjas, prašydamas taikyti vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, siekia, jog jo teisės būtų apgintos prevenciškai. Saugumo departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundo reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su viešųjų pirkimų procedūrų vykdymu, todėl teismas pagrįstai nesprendė dėl prašymo taikyti alternatyvią RUP (VPĮ 102 str. 2 d., CPK 144–145 str., 4237 str.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti vieną iš pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių (RUP ar alternatyvią RUP), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti RUP – sustabdyti Nutarimo galiojimą, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius RUP, pareiškėjui kiltų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelė žala, ir pripažinęs, kad prima facie Nutarimo nepagrįstumą pagrindžiantys teiginiai nesudarė pakankamo pagrindo taikyti RUP. Pirmosios instancijos teismas netenkinto pareiškėjo prašymo taikyti alternatyvią RUP – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos laikinai uždrausti LTG Infra sudaryti Sutartį, konstatavęs, kad prašymas taikyti alternatyvią RUP nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai yra priskirtini ne administracinių teismų, o bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos ginčo dalyką ir pobūdį, pareiškėjo prašymo taikyti RUP argumentus, pažymi, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos (ABTĮ 18 str. 2 d.).

Remiantis Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatomis, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija, aktuali redakcija – ABTĮ 18 str. 2 d.) formuluote „<...> Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ įvardijama tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia ir kuri negali būti tapatinama su šiame įstatyme įtvirtinta sąvoka „viešasis administravimas“. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, pripažino, kad ši nuostata neprieštaravo Konstitucijai.

Jeigu yra pagrindas manyti, kad inter alia (be kita ko) Vyriausybės aktas (nutarimas), kuris turi būti taikomas konkrečioje administracinėje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas Vyriausybės aktas (nutarimas) atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnyje (2020 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-3257 redakcija), reglamentuojančiame sprendimų, priimtų taikant Įstatymą, teisminę kontrolę, nurodyta, kad Įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. Įstatymo 20 straipsnyje, atsižvelgiant į jo aiškinamąjį raštą, siekta įtvirtinti nuostatas, kuriomis būtų užtikrinta investuotojo ar kito asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą (kuri yra viena iš būtinųjų sąlygų laisvo kapitalo judėjimo pagal Europos Sąjungos teisę apribojimams pateisinti) ginant pažeistas teises, t. y. ginčijant dėl jo priimtą neigiamą viešojo administravimo subjekto sprendimą.

LVAT, spręsdamas dėl analogiškos RUP taikymo analogiško pobūdžio byloje ir sistemiškai įvertinęs ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo 20 straipsnį (žr. LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-212-492/2022), konstatavo, kad administracinis teismas neturi konstitucinių įgaliojimų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Vyriausybės nutarimo galiojimą, nes tai reikštų neteisėtą administracinio teismo įsiterpimą į Vyriausybės, įgyvendinančios valstybės valdžią, kaip tai įtvirtinta Konstitucijos 5 ir 94 straipsniuose, veiklą. LVAT išaiškino, kad aptariamo pobūdžio bylose administracinis teismas turi konstitucinę pareigą, nagrinėjant bylą pagal asmens skundą dėl Įstatymo pagrindu priimto Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo ir pagrįstumo, ir esant pagrindui manyti, kad Įstatymo pagrindu priimtas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Vyriausybės nutarimas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl Vyriausybės akto (nutarimo), jis turi išnagrinėti bylą iš esmės (šiuo aspektu žr. LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinio teismo jurisdikcinius įgaliojimus, įvertinusi pareiškėjo prašymo taikyti RUP ir atskirojo skundo argumentus bei bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo prašymu taikyti RUP (t. y. stabdyti Nutarimo galiojimą iki administraciniai teismai išnagrinės pareiškėjo skundą iš esmės), prieina prie išvados, kad šioje nagrinėjamos bylos stadijoje nėra pagrindo manyti, jog Nutarimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti RUP išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo skundo prima facie pagrįstumo ir nurodytos aplinkybės dėl neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos bei sudėtingo jos prisiteisimo, priėmus palankų teismo sprendimą, per se šioje nagrinėjamos bylos stadijoje nesudaro pakankamo pagrindo abejoti Nutarimo atitiktimi Konstitucijai ar įstatymams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį tiek, kiek ja nebuvo pritaikytas RUP, netenkinamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo taikyti alternatyvią RUP ir atskirojo skundo argumentus, bylos medžiagą, tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo prašymu taikyti alternatyvią RUP, pažymi, kad pagal LVAT praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020, 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012). Iš to seka, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas, o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atsisakymo taikyti alternatyvią RUP, nes nagrinėjamu atveju viešųjų pirkimų procedūros, kurias užtikrintų pateiktas pareiškėjo prašymas taikyti alternatyvią RUP, nėra tiesiogiai susijusios su teismo priimtais nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimais. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta LVAT 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-633-756/2018, nes jos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta daugiau argumentų, tačiau jų atskiras vertinimas nepakeis šioje nutartyje padarytų išvadų, dėl to atskirai dėl jų nepasisakoma.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Puentes y Calzadas Infraestructuras, S. L. U. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė