2022-09-28 Nr. AB-23544-3-62-3-02933-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-315-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02933-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. B. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai bausmės atlikimo metu Ligoninėje netinkamomis sąlygomis, atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 17 d. – 2020 m. lapkričio 17 d. laikotarpiu daug kartų buvo gydytas Ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, jo orumą žeminančiomis sąlygomis. Gydymo metu trūko teisės aktuose nustatyto minimalaus patalpos ploto, kurį dar mažino joje esantys baldai. Be to, pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį patalpos plotą, iš bendro patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl ploto trūkumo buvo apribota pareiškėjo judėjimo laisvė, jautėsi gryno oro stygius, todėl jam, sergančiam (duomenys neskelbtini), todėl turėjo vartoti daugiau sveikatai kenkiančių vaistų. Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose nebuvo stalų, todėl valgyti tekdavo lovoje, o tai buvo nehigieniška, be to, jis negalėjo rašyti ir skaityti. Pareiškėjas nurodė, kad kiekvieno išvykimo iš Ligoninės atveju nebuvo išduodamas sauso maisto davinys. Pareiškėjas tvirtino, kad iki 2020 m. balandžio mėnesio Ligoninės patalpų langai buvo be užuolaidų, todėl jį galėjo stebėti kiti nuteistieji, taip buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais negavo jam priklausančių higienos priemonių – tualetinio popieriaus, muilo, dantų pastos ir kt. Pareiškėjo teigimu, jis kreipėsi su prašymais dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymai nebuvo užregistruoti. Dėl kalinimo netinkamomis ir žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, pažeminimu, neigiamu poveikiu sveikatai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. – 2020 m. lapkričio 17 d. laikotarpiu Ligoninėje buvo gydytas dvylika kartų. Atsakovas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista, Ligoninė ginčo laikotarpiu laikėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintose Lietuvos higienos normose HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) nustatytų gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad HN 47:2011 nenumato reikalavimo palatas aprūpinti stalais. Toks reikalavimas nenustatytas ir Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė susidėti daiktus jam skirtoje spintelėje, ant kurio tvirto ir plataus stalviršio pareiškėjas turėjo galimybę pavalgyti ir rašyti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiu Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) peticijų ir skundų registro žurnale (toliau – ir Registracijos žurnalas) buvo registruoti pareiškėjo prašymai dėl ilgalaikio pasimatymo pakeitimo į skambučius ir galimybės pasinaudoti riboto interneto prieiga. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymų dėl higienos priemonių išdavimo šiuo laikotarpiu nebuvo registruota, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjui prašant nebūtų išduotos higienos priemonės.

6. Atsakovas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės langų uždengimo iš vidaus nenumato, tarp pastatų yra 35 m atstumas, nuo žemės iki lango aukštis yra nuo 85 iki 90 cm, matomumą mažina iš išorės įrengtos grotos, todėl kamerose (palatose) esantys daiktai ir asmenys nėra matomi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Ligoninės administraciją su skundais dėl to, kad jį stebi kiti asmenys, arba kad neužtikrinamas jo privatumas. Atsakovas nurodė, kad sauso maisto davinys išvykstant išduodamas tik tuo atveju, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. Kadangi kelionė iš Ligoninės į Marijampolės pataisos namus tęsiasi apie 1 val. 20 min., todėl pareiškėjui išduoti maisto davinį nebuvo pagrindo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, apibūdindamas patirtą žalą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintų normų „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.4 punktu, pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros (palatos) plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Ligoninės kamerose (palatose) buvusį konkretų nuteistųjų skaičių nėra pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios kameros (palatos), į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nurodė, kad nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kamerose (palatose) ginčo laikotarpiu buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime, ar kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į kameras (palatas), jose įrengtų miegamų vietų skaičių, todėl jais rėmėsi.

9. Įvertinęs atsakovo pateiktus kamerų (palatų) plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma 2017 m. gruodžio 20 d. – 2017 m. gruodžio 22 d., 2018 m. vasario 28 d. – 2018 m. kovo 7 d., 2018 m. kovo 20 d. – 2018 m. kovo 29 d., 2018 m. balandžio 20 d. – 2018 m. gegužės 21 d., 2018 m. rugsėjo 22 d. – 2018 m. rugpjūčio 29 d., 2018 m. rugsėjo 14 d. – 2018 m. spalio 5 d., 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 30 d. – 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. sausio 24 d. – 2020 m. vasario 14 d., 2020 m. balandžio 7 d. – 2020 m. balandžio 23 d., 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiais nebuvo pažeista, kadangi kamerose (palatose) pareiškėjui iki 2020 m. sausio 21 d. skirtingais laikotarpiais teko nuo 6,66 kv. m iki 9,70 kv. m, t. y. aukščiau nurodytais laikotarpiais kamerose (palatose) pareiškėjui teko ne mažiau kaip 5,1 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista ir nuo 2020 m. vasario 6 d., kadangi skirtingais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 7,38 iki 15,55 kv. m, t. y. ne mažiau kaip 7 kv. m.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į nustatytą minimalaus ploto normą 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kameroje (palatoje) Nr. 206, kurios plotas 18,77 kv. m, į kurią buvo paskirti dar du kiti asmenys, minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma nebuvo užtikrinta keturias dienas, nes šioje kameroje (palatoje) pareiškėjui teko 6,25 kv. m. Teismas nurodė, kad, įvertinus tai, jog kameroje (palatoje) Nr. 206 esanti sanitarinio mazgo patalpa užima apie 1,45 kv. m plotą, pareiškėjui tekęs plotas šioje kameroje (palatoje) buvo dar mažesnis, be to, šios kameros (palatos) plotą mažino ir joje esantys baldai. Teismo vertinimu, galioję teisės aktai nenumatė, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, išskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą teisminę praktiką, į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismas konstatavo, kad 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiu Ligoninė neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjas šiuo laikotarpiu galėjo patirti papildomų nepatogumų ir išgyvenimų.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebuvo stalų, teismas vadovavosi HN 47:2011 21 punktu, Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose 10.2 punktu ir darė išvadą, kad byloje nėra ginčo, jog Ligoninės kameros (palatos), kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo aprūpintos stalais. Teismas konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 17 d. – 2020 m. lapkričio 17 d. laikotarpiu pareiškėjui Ligoninėje išbuvus 150 dienų, buvo pažeista jo teisė į tinkamą kamerų (palatų) materialinį aprūpinimą. Teismas, darydamas šią išvadą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad, laikant asmenį Ligoninės kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas. Atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus, kad, nesant galimybės kamerose (palatose) naudotis stalu, kildavo nepatogumų valgant, rašant, teismas vertino, kad dėl Ligoninės neveikimo sudarytų netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų išgyvenimų ir diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Ligoninėje nebuvo užtikrintas kamerose (palatose) privatumas dėl iki 2020 m. balandžio mėnesio užuolaidomis neuždengtų langų, teismas vadovavosi HN 47:2011 42 punktu, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktu, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas ir Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos taip pat nenumatė, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengtos ant langų užuolaidos. Teismas atkreipė dėmesį, kad Ligoninė, gavusi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, nuo 2020 m. balandžio mėnesio langus uždengė užuolaidomis. Teismas pažymėjo, kad tarp pastatų yra 35 m atstumas, aukštis nuo žemės iki lango pirmajame aukšte yra nuo 85 cm iki 90 cm, matomumą mažina ir iš išorės įrengtos grotos, per langus kamerų tipo patalpose esantys daiktai bei asmenys nėra matomi. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiais atsakovo pateiktais duomenimis. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją su skundais, jog jį kameroje stebi kiti asmenys, ar kad jam neužtikrinamas privatumas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo jo nurodytų aplinkybių apie neužtikrinamą privatumą, tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis buvimą. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius apie neturtinės žalos atsiradimą dėl neužtikrinto privatumo neuždengus užuolaidomis langų.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kiekvieno išvykimo iš Ligoninės atveju jam nebuvo išduodamas sauso maisto davinys, teismas vadovavosi Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5, 9 dalimis, Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 12, 31, 32, 34 punktais, nustatė, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo patalpą patalpinamas po pusryčių, kelionė iš Ligoninės į Marijampolės pataisos namus užtrunka apie 1 val. ir 20 min. Įvertinęs tai, kad nuo pusryčių iki pareiškėjo atvykimo į paskirties vietą nebuvo ilgesnis laiko tarpas nei 6 val., teismas darė išvadą, kad išduoti pareiškėjui sauso maisto davinį nebuvo pagrindo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos, sukeltos neišduodant sauso maisto davinį.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad jam 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais nebuvo išduotos higienos priemonės, net ir raštiškai to paprašius, be to, jo prašymas buvo neregistruotas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4, 5, 14 punktais, nustatė, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d.

– 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiu Registracijos žurnale pareiškėjo prašymų išduoti higienos priemones nebuvo registruota ir nėra duomenų, jog pareiškėjui prašant nebūtų išduotos higienos priemonės. Teismas nustatė, kad atsakovas nurodė, jog 2020 m. spalio 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau dėl Lietuvos Respublikoje paskelbtos COVID-19 pandemijos Resocializacijos skyriaus specialistai sirgo arba buvo saviizoliacijoje, todėl Ligoninės darbuotojas, priėmęs pareiškėjo prašymą ir jo neužregistravęs Registracijos žurnale, perdavė jį Ligoninės darbuotojui, atsakingam už duomenų patikrinimą dėl prašančiojo mokumo, pareiškėjo prašymas dėl higienos priemonių išdavimo buvo užregistruotas tik 2020 m. lapkričio 5 d.

Įvertinęs atsakovo paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo 2020 m. spalio 27 d. teiktas prašymas nustatytu laiku Registracijos žurnale nebuvo užregistruotas. Teismas sprendė, kad COVID-19 pandemija ir dėl šios ligos Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtas karantinas neatleido Ligoninės, kaip viešojo administravimo subjekto, nuo pareigos teisės aktų nustatyta tvarka registruoti nuteistųjų skundų. Teismas vertino pareiškėjo pateiktą Seimo kontrolieriaus 2021 m. sausio 19 d. pažymą Nr. 4D-2020/1-/1380, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas galimai dėl higienos priemonių išdavimo su 2020 m. rugsėjo 2 d. prašymu kreipėsi į Ligoninės administraciją, tačiau prašymas Ligoninės Registracijos žurnale nebuvo registruotas.

Be to, Seimo kontrolierius nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi pakartotinai dėl higienos priemonių išdavimo, šį prašymą Ligoninė užregistravo ir 2020 m. rugsėjo 30 d. pateikė atsakymą pareiškėjui. Seimo kontrolierius, įvertinęs šio atsakymo turinį, pažymėjo, kad iš atsakymo nėra aišku, ar pareiškėjui tuo metu buvo suteiktos higienos priemonės. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Ligoninė nepaneigė O. B. nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 31 d.

– 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais teikė prašymus išduoti higienos priemones. Be to, atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, ar 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais pareiškėjas buvo mokus, Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelės, kuri leistų spręsti, jog pareiškėjas ginčijamais laikotarpiais higienos priemones gavo. Atsakovui nenuginčijus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos priemonių nesuteikimo, teismas darė išvadą, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d.

– 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais atsakovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias higienos priemonių išdavimą, ir tai galėjo sukelti pareiškėjui nemalonių išgyvenimų.

15. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas per 2017 m. lapkričio 17 d. – 2020 m. lapkričio 17 d. laikotarpį 150 dienų nebuvo aprūpintas stalais, keturias dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir aštuonias dienas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo aprūpinimo stalu, nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Ligoninės veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nevertino aplinkybės, kad šiai įstaigai turi būti taikomi sveikatos apsaugą bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovas paaiškina, kad Ligoninei taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai įtvirtinti HN 47:2011, kurios 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atsakovas pabrėžia, kad minėtas punktas stalo įrengimo palatoje nenustato, kita vertus, pacientai turi galimybę maitintis maistą pasidėdami ant spintelių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl tokio kamerų tipo patalpų (palatų) įrengimo neprieštarauja ir Visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie, tikrindami Ligoninės patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams ir nustatydami, kad kamerų tipo patalpoje (palatoje) kiekvienam iš pacientų yra paskirta po spintelę, pakabą bei spintą (ar atskirą spintos dalį) arba kabyklą, pažeidimų nekonstatuoja.

18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui higienos priemonės nebuvo išduotos dėl objektyvių priežasčių (pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad konstatuotas pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą laiką. Atsakovo teigimu, galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, neturėtų būti traktuojama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią reikėtų vertinti pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis gyvenimo sąlygomis Ligoninėje, atlyginimo pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju keturias dienas nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas (kameroje nebuvo įrengtas stalas), pareiškėjo 2020 m. spalio 27 d. teiktas prašymas nustatytu laiku nebuvo užregistruotas Registracijos žurnale, be to, 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 2020 m. rugsėjo 3 d., 2020 m. spalio 26 d. – 2020 m. spalio 29 d. laikotarpiais atsakovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias higienos priemonių išdavimą, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti stalą kameroje (palatoje), tvirtina, kad higienos priemonės nebuvo išduotos dėl to, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų, dėl kurių konstatuota, kad jis patyrė neturtinę žalą, atsakovas neginčija.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalimi, Ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų, o Ligoninės paskirtis yra dvejopa, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo. Tai lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-71-438/2020, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-82-756/2022). Vienas iš teisės aktų, nustatančių reikalavimus pataisos įstaigoms, yra Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 10.2 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengiamas stalas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas.

24. Ligoninės direktoriaus 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkte įtvirtinta, kad į Ligoninę iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar pataisos įstaigos atvykusiam pacientui apatinis trikotažas, batai ir higienos reikmenys išduodami tik nemokiam pacientui, esant rašytiniam prašymui. Aprašo 13 punkte nustatyta, kad pacientui higienos reikmenys išduodami ne vėliau kaip per tris darbo dienas, išskyrus šio aprašo 14 punkte numatytą išimtį, nuo prašymo užregistravimo registre dienos. Aprašo 14 punkte įtvirtinta, kad, pacientui prašant, neatsižvelgiant jis mokus ar ne, Ligoninės gydomojo skyriaus slaugytoja ne vėliau kaip tą pačią dieną išduoda būtiniausius asmens higienoje naudojamus reikmenis (tualetinį popierių (1 ritinėlis) ir muilo (100 gramų). Atsakovas neginčija, kad pareiškėjas rašytinį prašymą dėl higienos priemonių išdavimo padavė 2020 m. spalio 27 d., šis prašymas buvo užregistruotas tik 2020 m. lapkričio 5 d. Įvertinus šias aplinkybes, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas iš Ligoninės išvyko 2020 m. spalio 29 d., nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo dėl teisės normų, reglamentuojančių higienos priemonių išdavimą, pažeidimo.

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinusi pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

27. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur dydžio neturtinės žalos suma yra adekvati jo nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams kompensuoti ir nėra pagrindo jos mažinti. Atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso neatlyginti neturtinės žalos pinigais nėra pagrįstas, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavęsis aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius