2013-06-14 Nr. AB-2583-3-63-3-00377-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-1731/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00377-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 2–6) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 27–34, 76–84) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba) 2012 m. liepos 23 d. raštą Nr. (1.8.)-SR-2757; 2) įpareigoti Klaipėdos VGTPT paskirti pareiškėjai kitą advokatą; 3) priteisti iš Klaipėdos VGTPT 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Klaipėdos VGTPT bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja teigė, kad Tarnyba skundžiamu raštu iš esmės netinkamai išnagrinėjo jos 2012 m. birželio 25 d. prašymą, kuriuo ji prašė: a) intelektinės pagalbos pašalinant kasacinio skundo trūkumus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atmetus jos 2012 m. birželio 5 d. kasacinį skundą; b) informacijos apie pirmosios ir antrosios instancijos teismų klaidas, kurios turėjo įtakos teismų sprendimams; c) atsakovės nuomonės, ką toliau daryti pareiškėjai. Taip pat nesutiko su skundžiame Tarnybos rašte išdėstytais argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis. Manė, kad Klaipėdos VGTPT savo rašte nepateikė įrodymų dėl civilinės bylos neperspektyvumo kasacinėje instancijoje. Be to, pabrėžė, kad ne Tarnyba, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali spręsti dėl pagrindų atnaujinti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti, todėl pareiškėjai reikalinga kvalifikuota teisinė pagalba, kad ji galėtų atlikti visus veiksmus, susijusius su kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-470-159/2012. Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl Tarnybos ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo bei Klaipėdos apygardos teismo, nagrinėjusių jos civilinę bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, veiksmų. Akcentavo, kad nuo pat civilinio bylinėjimosi pradžios jautė didžiulį stresą, bejėgiškumą, o nepakeitus advokato kitu, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kas atsiliepė pareiškėjos sveikatai, jai teko kreiptis į medikus, ne vieną mėnesį gydytis, vartoti vaistus.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 91–98) ir atsiliepimu į patikslintą skundą (II t., b. l. 22–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos VGTPT nurodė, kad skundžiamu raštu netenkino pareiškėjos prašymo dėl profesinės pagalbos pašalinant kasacinio skundo trūkumus ir atsisakė pakeisti advokatą V. M. kitu advokatu, tačiau antrinė teisinė pagalba pareiškėjai šiuo raštu nebuvo nutraukta. Teigė, jog skundžiamas raštas yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui bei formai. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog Tarnyba jos nepalaikė nei viename iš civilinės bylos nagrinėjimo etapų, ir vertino tai kaip klaidingą Tarnybos įgaliojimų, teikiant antrinę teisinę pagalbą, suvokimą.

Pabrėžė, jog pareiškėjos prašymą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai – išanalizavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, kasacinio skundo turinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį dėl atsisakymo priimti kasacinį skundą, paties advokato V. M. argumentus, susirašinėjimą tarp advokato ir pareiškėjos. Paaiškino, kad Tarnyba neturi pagrindo abejoti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų kvalifikacija ir sąžiningumu, todėl jų nurodomas aplinkybes ir išvadas, susijusias su pagalbos teikimu, vertina kaip patikimas ir profesionalias, jų darbo kokybės nerevizuoja ir nevertina bei į jų darbą nesikiša.

Akcentavo, jog advokatų veiklą vertinti pavesta Lietuvos advokatūrai. Taip pat pažymėjo, kad Tarnyba nesikiša ir į teismų veiklą bei neturi teisės spręsti dėl teismo šališkumo pareiškėjos atžvilgiu ir savarankiškai ginti pareiškėją nuo tokio „šališkumo“. Nurodė, kad į Tarnybą su nusiskundimais dėl minėto advokato pareiškėja kreipėsi tik 2012 m. birželio 25 d., t. y. pasibaigus kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-470-159/2012 padavimo terminui.

Tvirtino, kad advokatas V. M. pareiškėjai ne kartą buvo išaiškinęs abejones dėl jos ieškinio perspektyvumo bei riziką, jog jos ieškinys gali būti nepatenkintas pritaikius ieškinio senatį. Be to, advokatas pareiškėjai buvo išaiškinęs ir aplinkybes dėl kasacinio skundo nepriimtinumo, nesant kasacijos pagrindų, tačiau pareiškėjai primygtinai laikantis savo pozicijos dėl ieškinio pagrįstumo ir perspektyvumo, advokatas sąžiningai bei rūpestingai vykdė savo pareigas – gynė pareiškėjos interesus byloje pagal jos pasirinktą poziciją, suteikdamas galimybę jai pilnai realizuoti teisę į teisminę gynybą bei valstybės garantuojamą teisinę pagalbą visose teisminėse institucijose.

Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju yra suėjęs naikinamasis 6 mėnesių terminas kasaciniam skundui paduoti, todėl įpareigojimas paskirti kitą advokatą minėtai Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarčiai apskųsti yra nepagrįstas. Reikalavimą priteisti neturtinę žalą Tarnyba laikė neįrodytu ir nepagrįstu, kadangi, jos nuomone, šiuo atveju nėra nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu (II t., b. l. 41–47) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, taip pat ir advokato pakeitimo (VGTPĮ 9 str. 3 d. 3 p.).

Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje (VGTPĮ 18 str. 7 d.). Pabrėžė, kad iš šios nuostatos matyti, jog nėra baigtinio pagrindų, kuriems esant gali būti pakeičiamas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, sąrašo, todėl Tarnyba sprendimą turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės nesutinka su Tarnybos sprendimu nepakeisti jai antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato V. M. kitu advokatu. Įvertinęs pareiškėjos 2012 m. birželio 25 d. prašymo turinį, skundo argumentus ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neginčija, jog tarp jos ir advokato V.

M. yra (buvo) interesų konfliktas ir (ar) yra kitos aplinkybės, dėl kurių šis advokatas negalėjo (negali) toliau teikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Akcentavo, jog pareiškėja 2012 m. birželio 25 d. prašyme išdėstytais argumentais iš esmės siekė pagrįsti savo poziciją dėl galimybės paduoti kitą kasacinį skundą, kurį turėtų paruošti kitas advokatas, nes advokato V. M. ruoštą kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti. Išanalizavęs ir įvertinęs skundžiamo Tarnybos rašto turinį bei formą, teismas konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra priimtas ir pasirašytas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jame nurodyta apskundimo tvarka, jis atitinka VGTPĮ nuostatas, reglamentuojančias antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką ir Tarnybos kompetenciją, todėl laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Teismas nenustatė ginčijamo Tarnybos rašto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos reikalavimą panaikinti minėtą raštą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat pabrėžė, kad pripažinus, jog ginčijamas aktas savo turiniu ir forma yra teisėtas ir pagrįstas, nėra juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Tarnybą paskirti pareiškėjai advokatą, todėl ir šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas atkreipė dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.

Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Nurodė, jog sprendžiant dėl atitinkamos valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju teismui būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės ar savivaldybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėjo, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad pareiškėja teismo posėdyje pateikė raštą, kuriame ginčo neturtinės žalos faktą ir dydį įrodinėja sunaudoto laiko, skirto įstatymų studijavimui, procesinių dokumentų rengimui, jų spausdinimui ir pristatymui bei asmeninės valandos vertės, kuri jos sveikatos ir artimųjų atžvilgiu yra neįkainojama, santykiu. Šią žalą, pareiškėjos teigimu, sukėlė Tarnybos vienašališki ir kategoriški veiksmai, įskaitant neveikimą, t. y. 7 mėnesiams civilinės bylos kasacijai skirtu laikotarpiu sustabdžius ir iki šiol neatnaujinus teisinių paslaugų teikimo, taip pat nesiekiant dvišalio argumentuoto ir oraus paslaugų teikimo nutraukimo.

Įvertinęs pareiškėjos argumentus dėl neturtinės žalos fakto ir dydžio bei faktines ginčo situacijos aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šie argumentai neįrodo, kad pareiškėja konkrečiu atveju patyrė nepatogumus būtent dėl ginčijamo akto. Be to, nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos argumentus, jog nepakeitus advokato kitu, ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, gydėsi ir pan., o pareiškėjai nedetalizavus patirtų nepatogumų, neįmanoma įvertinti tokių neturtinę žalą lėmusių veiksnių pobūdžio ir jų poveikio subjektinėms teisėms.

Vien tik pareiškėjos abstrakčiai suformuluoti argumentai dėl neturtinės žalos kilimo aplinkybių nepatvirtina, kad konkrečiu atveju pareiškėja patyrė sunkumus, peržengiančius įprastas ginčo situacijos ribas ir (ar) turėjusius itin neigiamą destrukcinį poveikį pareiškėjos kasdienei veiklai, todėl, teismo vertinimu, jie pripažintini nepakankamais neturtinės žalos faktui konstatuoti. Be to, teismas paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 straipsnio 2 dalies nuostata numato, jog pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Taigi nagrinėjamu atveju minėtas terminas suėjo 2012 m. rugsėjo 12 d., todėl pareiškėja, gavusi ginčijimą Tarnybos aktą, turėjo pakankamai laiko tam, kad bendradarbiautų su teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtu advokatu V. M. ir (ar) pasinaudotų kitų advokatų arba kitų teisininkų paslaugomis, kurie, jos manymu, būtų kompetentingi parengti tinkamą kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtų ir išnagrinėtų. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjos argumentus, jog iš esmės dėl Tarnybos veiksmų šiuo metu kasacija civilinėje byloje nebegalima, ir padarė išvadą, kad šiuo atveju byloje nenustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai bei neįrodyta ir jokiais objektyviais faktais ar duomenimis nepagrįsta patirta neturtinė žala, todėl, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir tuo, kad pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, teismas konstatavo, jog pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėja V. T. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 50–60), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir Klaipėdos VGTPT 2012 m. liepos 23 d. raštą Nr. (1.8.)-SR-2757 bei priteisti iš Klaipėdos VGTPT 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir naikintinas, kadangi byla buvo išnagrinėta šališkai, neišsamiai bei neobjektyviai įvertinus pateiktus įrodymus ir argumentus, galimai nesilaikant bylos šalių lygybės principo, o tam tikros skundžiamo sprendimo nuostatos bei argumentai yra nesuprantami ir (ar) neįgyvendinami. Teigia, jog Tarnyba su ja nebendradarbiavo ir tinkamai nekontroliavo teisinių paslaugų teikimo.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 70–71) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą.

Klaipėdos VGTPT mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, o pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti ir subjektyvūs, t. y. iš esmės emocijomis grindžiamos neigiamos psichologinės reakcijos į skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir Tarnybos rašte pavartotus žodžius ir atskiras frazes. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba tinkamai užtikrino teisinės pagalbos teikimą. Taip pat nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2012 m. liepos 23 d. rašto Nr. (1.8.)-SR-2757, kuriuo Tarnyba, netenkino pareiškėjos 2012 m. birželio 25 d. prašymo dėl profesinės pagalbos pašalinant kasacinio skundo trūkumus ir atsisakė pakeisti advokatą V. M. kitu advokatu, teisėtumo ir pagrįstumo bei materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo priteisimo.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-703-12 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją kasacinės instancijos teisme; teisinei pagalbai teikti buvo paskirtas advokatas V. M.; sprendimas galiojo iki 2013 m. gegužės 9 d. (I t., b. l. 41). Advokatas V. M. 2012 m. birželio 5 d. parengė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-470-159/2012 (I t., b. l. 42–44).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad skunde nepateikta išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jame nurodomų teisės normų pažeidimų atitiktį CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems kriterijams, taip pat nesuformuluota teismų praktikai reikšminga teisės problema, kuri minėtoje civilinėje byloje būtų esminė, galėjusi lemti neteisėto teismo procesinio sprendimo priėmimą ir kurios nagrinėjimas kasaciniame teisme būtų svarbus ne tik šiai konkrečiai bylai, bet ir teismų praktikos formavimo aspektu, be to, skunde keliami klausimai saistomi faktinių aplinkybių nustatymo, o pagal teisinį reguliavimą ir tuo pagrindu formuojamą teismų praktiką faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga, kasacinis teismas naujai bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja ir yra saistomas jau nustatytų (CPK 353 str. 1 d.), 2012 m. birželio 14 d. nutartimi minėtą kasacinį skundą atsisakė priimti ir grąžino pareiškėjai (I t., b. l. 45).

Atsižvelgusi į tai, pareiškėja 2012 m. birželio 25 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos VGTPT, prašydama Tarnybos profesinės pagalbos (dar vieno didesnę patirtį kasacinių skundų rengime turinčio advokato konsultanto ar patarėjo) pašalinant kasacinio skundo trūkumus, kad jis atitiktų visus būtinuosius reikalavimus ir būtų tinkamas nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, o jeigu šis prašymas netinkamas, prašė Tarnybos nuomonės, ką ji turėtų daryti šioje situacijoje (I t., b. l. 39–40). Tarnyba, siekdama išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, kreipėsi į advokatą V.

M., kad jis pateiktų raštišką paaiškinimą dėl pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių, o gavusi prašomą informaciją ir išsamiai bei objektyviai išnagrinėjusi visas reikšmingas aplinkybes, Tarnyba į minėtą pareiškėjos prašymą atsakė skundžiamu 2012 m. liepos 23 d. raštu Nr. (1.8.)-SR-2757 (I t., b. l. 36–38, 162). Šiame rašte Tarnyba, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatė, jog tarp pareiškėjos ir advokato būtų kilęs interesų konfliktas arba egzistuotų kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negalėtų pareiškėjai teikti teisinės pagalbos minėtoje civilinėje byloje, todėl antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas keičiamas nebus, nenustačius VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje numatytų advokato pakeitimo pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame 2013 m. kovo 7 d. sprendime (II t., b. l. 41–47), vadovaudamasis VGTPĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, išanalizavęs ir įvertinęs skundžiamo Tarnybos rašto turinį bei formą, padarė išvadą, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra priimtas ir pasirašytas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jame nurodyta apskundimo tvarka, jis atitinka VGTPĮ nuostatas, reglamentuojančias antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką ir Tarnybos kompetenciją, todėl laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o nenustačius ginčijamo Tarnybos rašto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindų, pareiškėjos reikalavimas panaikinti minėtą raštą atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pabrėžė, kad pripažinus, jog ginčijamas aktas savo turiniu ir forma yra teisėtas ir pagrįstas, nėra juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Tarnybą paskirti pareiškėjai advokatą, todėl ir šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai bei neįrodyta ir jokiais objektyviais faktais ar duomenimis nepagrįsta patirta neturtinė žala, todėl, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir iš naujo šio teismo motyvų nekartoja.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Atitinkamai advokatų pareiga yra užtikrinti efektyvų ir kokybišką antrinės teisinės pagalbos teikimą, parinkti tokį teisinių veiksmų atlikimo variantą, kuris maksimaliai garantuotų atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas. Tuo tarpu asmenų, kuriems teikiama antrinė teisinė pagalba, naudojimasis valstybės garantuojama teisine pagalba tam, kad teisinę pagalbą teikiantis advokatas suformuluotų tokią poziciją, kokią laiko tikslingą patys pareiškėjai, visiškai neatsižvelgiant į profesionalaus teisininko teikiamą teisinę informaciją, konsultaciją ir faktinius bei teisinius argumentus, aiškiai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principui, draudžiančiam piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, taip pat paneigia pačią VGTPĮ paskirtį – garantuoti fiziniams asmenims tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-693/2008 ir kt.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų (I t., b. l. 1–6, 27–34, 36–40, 76–84, 162–163, 177, 197; II t., b. l. 10–11, 35–38, 50–60) matyti, jog pareiškėja ne kartą buvo informuota apie abejotiną civilinės bylos, kurioje jai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, perspektyvumą ir pagrindų kasaciniam skundui paduoti nebuvimą, tačiau vis tiek primygtinai prašė parengti skundus, todėl Tarnyba skundžiamame rašte pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja reikalaus advokato, jog jis suformuluotų tik tokią poziciją, kokią tikslingą laiko ji pati, visiškai neatsižvelgdama į advokato nuomonę ir išaiškinimus, antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai gali būti nutrauktas.

Pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai dėl Tarnybos veiksmų padarytos 3 000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad šiuo atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala pareiškėjai, o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos V. T. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėja V. T., be kita ko, prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pažymėtina, jog atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, nėra jokio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas