2017-06-21 Nr. AB-12479-3-62-3-01644-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1305-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01644-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 25 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Patalpose bei kamerose trūkdavo gryno oro, vasaros metu buvo labai karšta, žiemos metu buvo labai šalta, nebuvo įrengta jokių rūkymo patalpų. Dėl to patyrė dvasinius, psichologinius, moralinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės. Nurodė, kad šioje byloje negali būti keliamas klausimas dėl senaties termino pritaikymo, nes iš Pravieniškių PN-AK nebuvo išvykęs beveik 4 metus, dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į Nuteistųjų teisių gynimo asociaciją, bandė domėtis teisės aktais, bet už tai jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK (toliau – ir atsakovas), pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, gyveno bendrabučio tipo patalpose, tačiau jis sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo režimą, todėl jam buvo skirtos 7 drausminės nuobaudos uždarant jį į baudos izoliatorių arba kamerų tipo patalpas. Tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno gyvenamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, atsakovas pateikti negali, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose.

Atsakovas pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir visą bausmės laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose. Pagal pataisos namų direktoriaus numatytą dienotvarkę jie gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pravieniškių PN-AK esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Patalpos vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Nuteistųjų patalpų šildymas yra centralizuotas, šiluma į visus sektorius tiekiama iš Pravieniškių PN-AK katilinės, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo šildymo ir vėdinimo yra visiškai nepagrįsti ir pateikti deklaratyviai, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laikotarpį į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos susijusios su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas nepagrįstas.

Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui P. R. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 925 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalavo neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 26 d. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir pan. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasekoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. rugpjūčio 25 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d., buvo pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senatį, nes to prašė atsakovas.

Pareiškėjas nurodė, kad senaties terminas neturi būti taikomas, kadangi jis neturėjo galimybės susipažinti su įstatymais, kreipėsi į Nuteistųjų teisių gynimo asociaciją. Tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas buvo patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo buvo taikyta 3 metų ieškinio senatis. Pritaikius ieškinio senaties terminą, administracinėje byloje buvo vertintas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. vasario 26 d.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Teismas akcentavo, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. vasario 12 d. atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 15 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 51,82 kv. m, joje įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,15 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. vasario 16 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 11 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 31,74 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 1,59 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 24 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Baudos izoliatoriuje, kameroje Nr. 11, kurios plotas 5,84 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,92 kv. m gyvenamojo ploto. 2014 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrio 1 brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 99,16 kv. m, įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 16, kurios plotas 5 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 5 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 24 d. ir pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 19, kurios plotas 14,25 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,56 kv. m gyvenamojo ploto. 2014 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 1 brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 60,60 kv. m, įrengtos 34 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 1,78 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Baudos izoliatoriuje, kameroje Nr. 17, kurios plotas 7,22 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,61 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 18 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 99,16 kv. m, joje įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,30 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 20, kurios plotas 13,88 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 6,94 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. vasario 26 d. ir pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 23, kurios plotas 14,11 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7,06 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – bendrabučio tipo patalpose 540 parų (pareiškėjui trūko nuo 0,95 kv. m iki 1,51 kv. m gyvenamojo ploto), Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose 131 parą (pareiškėjui trūko nuo 0,04 kv. m iki 0,68 kv. m gyvenamojo ploto).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildino ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodė, kad patalpose bei kamerose trūkdavo gryno oro, vasaros metu buvo labai karšta, žiemos metu buvo labai šalta, nebuvo įrengta jokių rūkymo patalpų.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime į skundą ir 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymoje Nr. 77-1213 nurodė, kad patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus dėl patalpų vėdinimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpų per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir oro trūkumo gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo gyvenamosiose patalpose buvo laikyti deklaratyviais ir atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė ir tuo, jog patalpose vasarą būdavo labai karšta, o žiemą šalta. Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymoje Nr. 77-1232 nurodė, kad nuteistųjų patalpų šildymas yra centralizuotas, šiluma į visus sektorius tiekiama iš Pravieniškių PN-AK katilinės. Nežiūrint to, atsakovas nepateikė konkrečių duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, temperatūrą, apšvietimą, taip pat nepateikė Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią, atsakovui nesugebėjus pateikti teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos įrodytomis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose lieka nepaneigti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengta rūkymo patalpų. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pravieniškių PN-AK esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijose yra įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Pravieniškių PN-Ak neįrengtos rūkymo vietos, buvo atmesti kaip neįrodyti.

Administracinėje byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. 73(2)-856 patvirtino, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų buvo matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas yra į gydytojus kreipęsis dėl odos bėrimų, gerklės skausmo, silpnumo, širdies, skrandžio skausmo ir kitų bendro pobūdžio susirgimų. Teismas vertino, jog tokio pobūdžio sveikatos sutrikimai nėra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 925 Eur ir ši suma buvo priteista iš atsakovo.

III. Pareiškėjas P. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, jog pareiškėjui neužtikrintus tinkamų įkalinimo sąlygų, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Pareiškėjas taip pat pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjui nebuvo raštu išaiškintos jo teisės apie įkalinimo sąlygas, todėl pareiškėjas nežinojo, kad jo teisės buvo pažeistos. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjas prašo netaikyti 3 metų ieškinio senaties. Taip pat pareiškėjas teigia, kad buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnis, nes jam nebuvo išaiškintos jo teisės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo P. R. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Dėl to atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, jog dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas patyrė didelių psichologinių pergyvenimų, visiškai neturėjo privačios aplinkos, sumažėjo bendravimo galimybės su kitais nuteistaisiais ir pan., nes nuteistieji tokio tipo įstaigoje kaip Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek bendro naudojimo patalpose, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi nežinojo, jog galima kreiptis į teismą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų ir taip ginti savo pažeistas teises, bei, kad pareigūnai jam nepateikė konkrečios informacijos dėl įkalinimo sąlygų (ploto normų ir pan).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas; šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba ar nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią jis supranta. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl informacijos apie įkalinimo sąlygas suteikimo ir kad toks prašymas būtų buvęs atmestas. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo įmanoma sužinoti apie savo teises ir gyvenimo sąlygas laikytinas nepagrįstu. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog neužtikrinus tinkamų įkalinimo sąlygų, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniški ar orumą žeminantys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (2010 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Gultyayeva prieš Rusiją). Šiuo atveju teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kad būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentą, jog buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnis. EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą, ribojimais siekiama teisėto tikslo, priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams). Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimas Stagno prieš Belgiją).

Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose – bendrabučio tipo patalpose, 540 parų pareiškėjui trūko nuo 0,95 kv. m iki 1,51 kv. m gyvenamojo ploto, Baudos izoliatoriuje ir Kamerų tipo patalpose 131 parą pareiškėjui trūko nuo 0,04 kv. m iki 0,68 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas kiek ploto trūko pareiškėjui neatsižvelgė į kameroje esančius baldus ir jų neišskaičiavo iš tenkančio ploto normos. Nors pareiškėjui kalint bendrabučio tipo kamerose ir buvo suteikta judėjimo laisvė, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, jog ji buvo iš esmės apribota kuomet pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-979-556/2017).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN, atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 500 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų (ploto) būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad adekvati priteistina suma už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą yra 2 500 Eur. Pareiškėjo prašomos sumos (60 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui P. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 2 500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė