2020-01-22 Nr. AB-1428-3-61-3-00629-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-436-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00629-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2018 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1T-1-(7.5.) „Dėl advokato E. K., atstovaujančio R. M. interesams, skundo“ (toliau – ir NŽT sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 48SJ-342-(14.49.105) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti NŽT įtraukti V. Č. (ar pareiškėją, kaip jos turto paveldėtoją) į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (toliau – ir eilė), kaip pretendentę į J. P. (J. P.) iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 31 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1496-1); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos motina V. Č. 1992 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime turėtą žemę. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-08978-129-2005 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad, mirus V. Č. motinai R. P., jos nuosavybės teise turėtą 3,8240 ha ploto žemės valdą Viršuliškių kaime paveldėjo ir iki 1940 m. nacionalizacijos valdė V. Č. (2,8680 ha žemės) ir V. Č. tėvas J. P. (0,9560 ha žemės).

3. Pareiškėja teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. lapkričio 28 d. buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi atkurti nuosavybės teises į V. Č. ir į J. P. Viršuliškių kaime turėtą žemę. Kartu buvo prašoma įrašyti V. Č. į sąrašą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje Viršuliškių kaimo teritorijoje (turėtos žemės plotas 3,8240 ha). V. Č. yra įtraukta į eilę kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai iki nacionalizacijos priklausiusį turtą (žemę), tačiau nėra įtraukta į eilę kaip pretendentė į J. P. (tėvo) iki nacionalizacijos turėtą turtą (žemę).

4. Pareiškėja nurodė, jog išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, NŽT Vilniaus miesto skyrius atsisakė įtraukti V. Č. į eilę, kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos turėtą turtą pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 31 d., motyvuojant tuo, kad V. Č. 1992 m. kovo 31 d. prašyme atkurti nuosavybės teises pageidavo žemę susigrąžinti ekvivalentine natūra, o pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus NŽT negali parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėja nesutikdama su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu pateikė skundą NŽT direktoriui, tačiau jos skundas atmestas.

5. Pareiškėjos teigimu, V. Č. iki 2003 m. kovo 1 d. nebuvo pasiūlyti kiti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Be to, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą vykdančios institucijos turėjo teisę parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą iki 2012 m. vasario 2 d.

6. Pareiškėja nurodė, jog NŽT sprendimu pripažinta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir kad V. Č. įrašyta į eilę kaip pretendentė į savo pačios turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pretendentei V. Č. parinktas atlyginimo būdas turėtų būti taikomas visam pretendentės prašymui, t. y. dėl abiejų buvusių savininkų turto. Be to, NŽT sprendime nėra pateikta jokių argumentų, kodėl tas pats prašymas buvo tinkamas įtraukti V. Č. į eilę kaip pretendentę į jos pačios turėtą žemę, bet nėra tinkamas įrašyti ją į eilę kaip pretendentę į J. P. turėtą žemę.

7. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad tiek pati pareiškėja 2007 m. kovo 25 d., 2008 m. birželio 26 d., 2009 m. balandžio 27 d., 2010 m. lapkričio 8 d. raštais ir skundais bei vėlesniais 2012 m. kovo 21 d. ir 2012 m. spalio 15 d. raštais, tiek pareiškėjos atstovas su 2015 m. gruodžio 30 d. skundu kreipėsi į institucijas, vykdžiusias (vykdančias) nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūras, ir prašė grąžinti buvusios savininkės V. Č. ir buvusio savininko J. P. Viršuliškių rėžiniame kaime valdytą žemę natūra turėtoje vietoje, o pageidavimo būti įtrauktai į eilę ir gauti naują sklypą individualiai statybai už buvusio savininko J. P. turėtą žemę nepareiškė.

9. Atsakovas teigė, kad vien ta aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. V. Č. pasiūlė kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pretendentei veikiant apdairiai ir rūpestingai negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Kadangi V. Č. 1992 m. kovo 31 d. prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą „ekvivalentine natūra“, kurio Atkūrimo įstatymas nenumato, be to, V. Č. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė prašymo, kuriuo būtų pakeitusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o nuo 2005 m. pateiktuose prašymuose, skunduose reikalavo atkurti nuosavybės teises į valdytą žemę natūra buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, nėra pagrindo V. Č. įrašyti į eilę kaip pretendentės į buvusio savininko J. P. turėtą žemę. NŽT parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo iki 2012 m. sausio 31 d.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, jog V. Č. 1992 m. kovo 31 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3,5 ha žemės, esančios Viršuliškių g., pageidavo, jog šis žemės sklypas būtų atkurtas ekvivalente natūra. Kadangi Atkūrimo įstatymas tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo nenustato, V. Č. pagal šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo suteikta galimybė šią savo valią pakeisti, tačiau ji ja nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, teisė parinkti nuosavybės atkūrimo būdą šiuo atveju atiteko Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-08978-129-2005 nustatė juridinį faktą, kad po R. P. mirties 0,956 ha žemės sklypo, esančio Viršuliškių k., Riešės vls., Vilniaus apsk., paveldėjo ir valdė J. P., o 2,868 ha žemės sklypo paveldėjo ir valdė V. P. (Č.).

13. Teismas pažymėjo, kad institucija nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti iki 2012 m. sausio 31 d. V. Č., kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises, iki šio termino pabaigos neteikė jokių prašymų įtraukti ją į eilę, t. y. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. P. priklausiusią žemės dalį būdo pakeitimo. 2012 m. vasario 24 d. mirus V. Č., jos įpėdinei ir pareiškėjai šioje byloje nuosavybės teisių atkūrimo būdas negalėjo būti institucijos parenkamas, nes terminas parinkti atkūrimo būdą jau buvo pasibaigęs. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas įtraukti V. Č. į eilę kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą pagal pirminio prašymo padavimo datą NŽT Vilniaus skyriuje gautas tik 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 12 metų po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimo priėmimo, kai tapo aišku, jog V. Č. priklauso tik 2,868 ha žemės sklypo, o kita šio sklypo dalis – 0,956 ha – priklauso jos tėvui J. P.

14. Teismas priėjo išvadą, jog tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek NŽT pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo V. Č. įrašyti į eilę kaip pretendentę į buvusio savininko J. P. turėtą žemę, skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

III. 15. Pareiškėja R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Pareiškėja taip pat prašo jai priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Nuosavybės teisių į V. Č. ir jos tėvo J. P. turėtą žemę atkūrimas vykdomas to paties V. Č. 1992 m. kovo 31 d. pateikto prašymo pagrindu.

15.2. Teismas, nurodydamas, jog pretendentė V. Č. iki 2012 m. sausio 31 d. nepateikė jokių prašymų įtraukti ją į eilę, kaip pretendentę į J. P. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, ir kad vien tokio prašymo nepateikimas sudaro pagrindą netraukti jos į eilę, netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nuostatas, pagal kurias nustatyta, kad jeigu piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

15.3. Teismas nevertino aplinkybės, kad V. Č. neturėjo objektyvios galimybės iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti (pakeisti) valią dėl būdo, kuriuo būtų atkuriamos nuosavybės teisės į J. P. turėtą žemę, nes juridinę reikmę turintis faktas, kad J. P. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise Viršuliškių kaime valdė 0,9560 ha žemės, buvo nustatytas tik 2005 m. spalio 14 d.

15.4. Valstybės institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių į V. Č. ir jos tėvo J. P. Viršuliškių kaime turėtą žemę atkūrimą, neinformavo V. Č., kaip pretendentės į jos tėvo J. P. turėtą žemę, apie tai, kad jos 1992 m. kovo 31 d. prašyme nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatymas nebenumato. Situacijoje, kai pagal savo pirminį prašymą V. Č. buvo įtraukta į eilę dėl jos pačios turėtos žemės (institucija jai parinko atkūrimo būdą), pasitikėdama valstybės institucija, pretendentė (jos įpėdiniai) neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad valstybės institucija gali neįtraukti jos į eilę, kaip pretendentės į jos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę.

15.5. Teismas nepagrįstai vertino, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymu buvo pakeista V. Č. išreikšta valia dėl būdo, kuriuo būtų atkuriamos nuosavybės teisės į J. P. turėtą žemę. Šio prašymo tikslas buvo administracine tvarka ištaisyti valstybės institucijos padarytą pažeidimą, dėl kurio V. Č., kaip pretendentei į buvusio savininko J. P. turėtą žemę, laiku nebuvo parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

15.6. Teismas visiškai nevertino valstybės institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, veiksmų (neveikimo) ir nesiėmė nustatyti jos kaltės (nors ji neteikė informacijos ir neparinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo), o visą atsakomybę už susidariusią situaciją nepagrįstai perkėlė V. Č. Netinkamas valstybės institucijų pareigų vykdymas negali būti pateisinamas pretendentės, kuri šiuo atveju yra silpnesnioji pusė, neveikimu.

15.7. Valstybės institucija, pretendentei savo nuožiūra parinkusi atlyginimo būdą (naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimą nuosavybėn neatlygintinai), privalėjo šį parinktą atlyginimo būdą taikyti dėl kiekvieno buvusio savininko žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, t. y. ir dėl pačios V. Č., ir dėl J. P., nes šie asmenys buvo skirtingi tos pačios žemės valdos, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja V. Č., savininkai. Nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl pačios V. Č. žemės parinkimas reiškia, kad įgaliotos institucijos sprendimu jau yra parinktas atlyginimo būdas (naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai) pretendentei į abiejų buvusių savininkų turtą. Vadinasi, V. Č. turi būti įtraukta į eilę naujam žemės sklypui gauti, atlyginant ir už kito savininko J. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, taip tęsiant Vilniaus apskrities administracijos viršininko pradėtą parinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo realizavimo procedūrą ir ištaisant valstybės institucijų padarytą teisės aktų pažeidimą.

16. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas, iš esmės remdamasis jo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais motyvais, papildomai nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdanti institucija, tenkindama pareiškėjos iki 2012 m. sausio 31 d. pateiktuose prašymuose ir skunduose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės. Šiuo metu V. Č. vardu į buvusio savininko J. P. iki 1940 m. nacionalizacijos Viršuliškių rėžiniame kaime turėtą žemę nuosavybės teisės atkurtos grąžinant 0,2445 ha žemės natūra, likęs neatkurtas žemės plotas – 0,7115 ha. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai išnagrinėjus pateiktus įrodymus, remiantis teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis bei teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

19. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, t. y. jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas.

20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos motina V. Č. 1992 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime turėtą žemę ekvivalentine natūra. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-08978-129-2005 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad, mirus V. Č. motinai R. P., jos nuosavybės teise turėtą 3,8240 ha ploto žemės valdą Viršuliškių kaime paveldėjo ir iki 1940 m. nacionalizacijos valdė V. Č. (2,8680 ha žemės) ir V. Č. tėvas J. P. (0,9560 ha žemės). Teismas taip pat atnaujino terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

21. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnyje vienas iš nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdų buvo nustatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas ekvivalentine natūra. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimams ir šio įstatymo 5 straipsnyje nustačius, kad nuosavybės teisės į miesto žemę, kai ji laisva (neužstatyta), atkuriamos piliečiams natūra turėtoje vietoje ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, bei nelikus nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdo ekvivalentine natūra, V. Č. turėjo teikti prašymą dėl būdo, kuriuo atkurtinos nuosavybės teisės į miesto žemę, pakeitimo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais.

22. Byloje nustatyta, kad V. Č. iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

23. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdanti institucija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje jai suteiktais įgalinimais parinkti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą ir atsižvelgdama į pareiškėjos iki 2012 m. sausio 31 d. pateiktuose prašymuose ir skunduose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės. Šiuo metu V. Č. vardu nuosavybės teisės į žemę atkurtos grąžinant 0,2445 ha žemės natūra. Likęs žemės plotas, į kurį neatkurtos nuosavybės teisės – 0,7115 ha.

24. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos pareigos iki 2012 m. sausio 31 d. visais atvejais (visa teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo apimtimi) priimti sprendimus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, parinkimo, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Vėlesniais Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimais buvo nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

25. Nutarties 24 punkte nurodytų teisinių argumentų kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad įpareigoti NŽT įtraukti V. Č. (ar pareiškėją, kaip jos turto paveldėtoją) į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, kaip pretendentę į J. P. (J. P.) iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 31 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1496-1) nėra teisinio pagrindo.

26. Dėl Nutarties 15.6 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų dalies, kad atsakovas nevykdė informavimo dėl Atkūrimo įstatyme nustatytos galimybės pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkurtinos nuosavybės teisės, pakeitimo ir tokio pareiškimo terminų pareigos, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniuose santykiuose abiem šių santykių šalims tenka pareigos: nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančioms institucijos – laikytis gero administravimo imperatyvų, o pretendentui – normalių atidumo ir rūpestingumo standartų, kurių laikydamasi V. Č. turėjo galimybių tinkamai įgyvendinti savo teises. Todėl įvertinus abiejų nuosavybės teisių atkūrimo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių šalių neveikimo faktus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pretendentės, o ne nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančioms institucijos neveikimas lėmė teisines pasekmes, jog teisės negali būti įgyvendintos tuo būdu, kurio siekiama šioje byloje.

27. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė