2022-08-10 Nr. AB-20091-3-62-3-00908-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3536-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00908-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 22S63703 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad buvo persekiojamas (duomenys neskelbtini) remiamų teroristinių organizacijų narių dėl savo tarnybos kilmės šalies saugumo struktūrose. Teigė, kad grįžti į savo kilmės šalį negali, nes bijo persekiojimo ir susidorojimo. Pareiškėjas baiminosi, kad jam kilmės šalyje bus nesaugu, nes jau patirti sužalojimai ir buvęs persekiojimas pagrindžia, kad pareiškėjui sugrįžus į kilmės valstybę jam gresia susidorojimas ir mirtis. Nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo teisingai įvertintos. Pareiškėjo pasakojimas buvo paremtas objektyviais įrodymais, o pasakojimas apie patiriamą persekiojimą buvo detalus, išsamus ir nuoseklus. Nesutiko su išvada, kad pasakojimas neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Tyrimo metu iš pareiškėjo pateiktų duomenų nebuvo įmanoma nustatyti faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui nekyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė – visiškai pagrįsta.

2.3. Pareiškėjui nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis, atsakovas taip pat nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, o nustatyti draudimo atvykti terminai – neproporcingi.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Pareiškėjo pasakojimas buvo bendro pobūdžio, nedetalus, jo nepatvirtino pateikti įrodymai. Pareiškėjo pateikta istorija neleido identifikuoti tikėtinų tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų persekioti jį bei atitinkamai nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Atsakinėdamas į papildomus klausimus pareiškėjas vengė konkretaus, tikslaus atsakymo, nukrypdavo į bendro pobūdžio informaciją. Prieglobsčio prašytojas painiojosi pasakodamas apie savo darbą, negalėjo konkrečiai įvardinti įstaigos pavadinimo. Pareiškėjo pateikti įrodymai (be kita ko, jo darbo pažymėjimas ir vaizdo įrašai) buvo vertinami kaip turintys žemą įrodomąją galią. Pareiškėjo pasakojimas apie darbą teisėsaugos institucijose nebuvo nei patvirtintas objektyviais, aktualiais ir patikimais įrodymais, nei savaime išsamus, sklandus. Pareiškėjo pateikta istorija apie jo pagrobimą dirbant (duomenys neskelbtini) taip pat buvo pateikta abstrakčiai, pareiškėjas vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Taip pat užsienietis negalėjo paaiškinti, iš ko nusprendė, kad jį persekioja (duomenys neskelbtini) milicijos. Atsižvelgęs į šiuos ir kitus pasakojimo neatitikimus atsakovas sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta. Atsakovas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju nenustatyta papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

3.3. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti sprendimo teisėtumą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tą pačią dieną buvo atlikta pirminė apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jam grasina grupuotės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

5.2. 2021 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis buvo (duomenys neskelbtini), sulaikinėjo nusikaltėlius, buvo pagrobtas, jam grasino grupuotės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Grįžus į kilmės šalį, jis gali būti nužudytas.

5.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115 ir 116 punktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausų metu duotus paaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nėra pareiškėjo kilmės valstybė, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, ar suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), o ne dėl grėsmės (duomenys neskelbtini).

8. Teismo manymu, pareiškėjas nei Migracijos departamento apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės. Pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės buvo grindžiami tik jo subjektyvia nuomone. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio aplinkybes, nenurodė konkrečių detalių, individualių aplinkybių. Pareiškėjas pateikė darbo pažymėjimo kopiją, kuri turėtų patvirtinti pareiškėjo pasakojimą, tačiau atsakovas konstatavo, jog ši dokumento kopija nelaikoma patikimu įrodymu. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus teismas darė išvadą, kad paaiškinimai nėra nuoseklūs, kelia abejonių jo paaiškinimų patikimumas. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui. Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas, t. y., kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl būtina nustatyti individualias priežastis, jog civilį asmenį sugrąžinus į kilmės teritoriją jam egzistuos reali grėsmė patirti rimtą žalą. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatyti draudimo atvykti terminai (draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką terminas 5 metus ir 3 metus į kitas Šengeno erdvės) yra neproporcingi, todėl sutrumpino juos iki 2 metų.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

12.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas nesurinko visos būtinos medžiagos, o jo atliktas tyrimas yra neišsamus ir nedetalus.

12.2. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didelę įtaką turi radikalios (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės ir organizacijos. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

12.3. Pareiškėjo išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

12.4. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taip pat panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareikėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas atsiliepime remiasi argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

13.1. Atsakovas pakartoja nustatytus pareiškėjo pasakojimo neatitikimus ir pažymi, kad jam pagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

13.2. Teisės aktai neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Be to, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

13.3. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėją gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu, atsakovas pažymi, jog jis individualiai ir objektyviai įvertino pareiškėjo situaciją, tačiau nenustatė, kad jis atitiktų Įstatymo reikalavimus tarptautinei apsaugai suteikti.

13.4. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės.

13.5. Atsakovas surinko aktualią ir naujausią informaciją, atliko tinkamą ir išsamų tyrimą, pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, pareiškėjas taip pat buvo pagrįstai išsiųstas į kilmės valstybę, o nustatytus draudimo atvykti terminus pirmosios instancijos teismas net sutrumpino, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 22S63703, kuriuo, be kita ko, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingus terminus uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, minėtus terminus, skaičiuojamus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

20. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

21. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

22. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

23. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

24. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

25. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

26. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

27. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje dirbo (duomenys neskelbtini), yra sulaikęs daug nusikaltėlių. Vėliau sulaukė grasinimų mirtimi iš (duomenys neskelbtini) organizacijų – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), kadangi atsisakė su jais bendradarbiauti, nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vadas bendradarbiavo su minėtomis organizacijomis. Taip pat pareiškėjas buvo pagrobtas dėl dalyvavimo mitinguose.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su atliktu bylos medžiagos vertinimu ir padaryta išvada, kad pareiškėjui negresia individualus persekiojimas.

31. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir panašiai) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

34. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

35. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas padarė išvadą, jog Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir įvertino pareiškėjo situaciją individualiai. Visgi, pirmosios instancijos teismas detaliai neargumentavo tokių išvadų. Apelianto prašymas dėl prieglobsčio suteikimo grindžiamas grėsmėmis, susijusiomis su organizacijų („(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“) ir (duomenys neskelbtini) vado grasinimais / nurodymais paleisti pareiškėjo sulaikytus nusikaltėlius, pareiškėjo pagrobimu, kankinimais (teigė, kad buvo (duomenys neskelbtini)), tuo, kad organizacijos yra labai įtakingos ir turi ryšių visur (taip ir sužinojo apie tai, kur pareiškėjas planavo vykti prieš užpuolimą), sudegintu automobiliu, dalyvavimu mitinguose. Atsakovas Sprendime atliko tyrimą, nustatė, atsakovo manymu, konkrečius pasakojimo neatitikimus, tačiau teismas jų sprendime neanalizavo, konkrečiai jų nevertino, tik bendro pobūdžio teiginiais nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas nėra detalus ir kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Tačiau su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi pareiškėjo nurodyti persekiojimo epizodai (kuriuos jis apibūdino apklausų metu) buvo vertinti Sprendime. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė įrodymų, be kita ko, – nuotraukų, vaizdo įrašų. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, juos įvertino kritiškai, teigė, kad jie nepagrindžia pareiškėjo prašymo. Nors pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesutiko su atsakovo atliktu tyrimu, įrodymų vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų netyrė, jų nevertino ir dėl jų detaliai nepasisakė (tik nurodė, kad pareiškėjo pateikta darbo pažymėjimo kopija, atsakovo teigimu, nelaikoma patikimu įrodymu, tačiau detaliau dėl to nepasisakė, įrodymo (kaip ir atsakovo atlikto vertinimo), netyrė); atmesdamas pareiškėjo skundą bendro pobūdžio motyvais, kurie, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neatskleidžia individualios pareiškėjo padėties.

36. Nors Sprendime buvo vertinama situacija (duomenys neskelbtini) ir konkrečiai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, teismas, iš esmės, išsamiai nepasisakė dėl padėties pareiškėjo kilmės šalyje ir atsakovo atlikto tyrimo išsamumo ir teisėtumo, taip nevertindamas vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus, vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Teismas nevertino argumentų dėl pareiškėjo priklausymui padidintos rizikos asmenų grupei.

37. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo ištirtos, taip pat nebuvo patikrintas Migracijos departamento atliktas jų kvalifikavimas, todėl toks vertinimas negali būti laikomas pagrįstu.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino tas pačias aplinkybes, spręsdamas tiek dėl prieglobsčio, tiek dėl papildomos apsaugos suteikimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, taigi atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (ABTĮ 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis).

39. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo pareiškėjui, neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė