2020-12-09 Nr. AB-23259-3-61-3-03935-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4371-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03935-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. Č. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. S-138(7-112/2019) „Dėl V. Č. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (20.21-06 E) RMA-172175 „Dėl palūkanų“ (toliau – ir VMI sprendimas); įpareigoti VMI priimti sprendimą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui palūkanas nuo visos nepagrįstai išieškotos sumos (2 761,81 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (nuo 2015 m. sausio 28 d.); priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. VMI ginčijamu sprendimu, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-590-602/2019, pareiškėjo naudai apskaičiavo 75,17 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. nuo 1 048,44 Eur laiku negrąžintos iš pareiškėjo nepagrįstai išieškotos sumos. Pareiškėjo vertinimu, palūkanos buvo apskaičiuotos neteisingai – buvo nepagrįstai sumažintas palūkanų skaičiavimo laikotarpis, be to, palūkanos nebuvo apskaičiuotos nuo dalies laiku pareiškėjui negrąžintos sumos (1 713,13 Eur), kuri 2014 m. nepagrįstai buvo išieškota iš pareiškėjo.

2.2. VMI 2014 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą išieškoti iš pareiškėjo į biudžetą 9 535,95 Lt mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų. Vadovaujantis šiuo sprendimu, iš pareiškėjo banko sąskaitos buvo nurašyta 1 880,65 Lt suma, o likusi išieškotinos mokestinės nepriemokos suma buvo rezervuota bei nurašoma dalimis iki 2015 m. liepos 17 d. LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 panaikino VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti nepagrįstai nurašytas lėšas, tačiau VMI 2017 m. kovo 30 d. sprendimu tą daryti atsisakė, motyvuodama tuo, kad teismas jos neįpareigojo atlikti tokius veiksmus. Pareiškėjui apskundus pastarąjį VMI sprendimą teismui, LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi įpareigojo atsakovą priimti sprendimą ir, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 111 straipsniu, grąžinti pareiškėjui nepagrįstai priverstinai iš jo išieškotas sumas vykdant LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą. Tai reiškia, kad VMI turėjo apskaičiuoti palūkanas už nepagrįstai iš pareiškėjo išieškotas sumas nuo 2015 m. VMI grąžino pareiškėjui nepagrįstai nurašytas lėšas per du kartus: 1 713,37 Eur suma grąžinta 2017 m. kovo 7 d., o likusi 1 048,44 Eur suma grąžinta 2017 m. lapkričio 2 d., bendra suma buvo nurašyta nuo pareiškėjo sąskaitų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. liepos 17 d.

2.3. Nors pareiškėjas pateikė VMI prašymą grąžinti nepagrįstai išieškotas sumas 2017 m. kovo 3 d., bet dar 2015 m. sausio 28 d. buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimo panaikinimo. Taigi, pareiškėjas iki prašymo grąžinti neteisėtai išieškotas lėšas pateikimo atliko veiksmą, patvirtinantį, kad jis siekia susigrąžinti neteisėtai išieškotas sumas. Nors MAĮ 111 straipsnyje įtvirtintos dvi sąlygos dėl nepagrįstai išieškotų lėšų grąžinimo – teismo sprendimas, patvirtinantis lėšų išieškojimo nepagrįstumą, ir prašymas grąžinti lėšas – įstatyme nėra nurodyta, kad skaičiuotinos palūkanos atlieka tik drausminamąją, o ne kompensacinę funkciją, taip pat nėra nurodyta šių sąlygų įgyvendinimo seka. Pareiškėjas 2015 m. atliko veiksmą dėl neteisėtai nurašytų lėšų grąžinimo – pateikė teismui skundą, o pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, skaičiuojant permokos susiformavimo laikotarpį, ataskaitos tašku imamas mokesčių mokėtojo prašymas arba anksčiau atliktas mokesčių mokėtojo veiksmas, siekiant susigrąžinti permoką iš VMI.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. VMI 2014 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą išieškoti iš pareiškėjo sąskaitos į biudžetą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) mokestinę nepriemoką ir pagal šį sprendimą iš pareiškėjo sąskaitos 2014 m. spalio 29 d. nurašė 1 880,65 Lt, o likusią mokestinės nepriemokos sumą nurašė dalimis iki 2015 m. liepos 17 d. LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu minėtą VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino. Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti nepagrįstai nurašytas lėšas. VMI dalį pareiškėjo prašyme nurodytos sumos, t. y. 1 713,37 Eur, grąžino jam 2017 m. kovo 6 d., o likusią dalį, t. y. 1 048,44 Eur sumą, – 2017 m. lapkričio 2 d. VMI, vykdydama LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį bei vadovaudamasi MAĮ 111 straipsnio nuostatomis, nuo laiku negrąžintos nepagrįstai išieškotos sumos (1 048,44 Eur) pareiškėjo naudai už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. ginčijamu sprendimu apskaičiavo 75,17 Eur palūkanų.

3.2. Mokesčių administratorius turi pareigą mokesčių mokėtojui grąžinti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai, pirma, paaiškėja, jog mokestis ir su juos susijusios sumos nepagrįstai išieškotos, antra, gaunamas mokesčių mokėtojo pareiškimas. Nagrinėjamu atveju, VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimas išieškoti iš pareiškėjo sąskaitos į biudžetą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) mokestinę nepriemoką ir šias lėšas išieškoti (nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitos) buvo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu, o pareiškėjas prašymą grąžinti nepagrįstai nurašytas 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) lėšas VMI pateikė 2017 m. kovo 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ 111 straipsnyje nustatytos ir LVAT praktikoje išaiškintos sąlygos dėl nepagrįstai išieškotų lėšų grąžinimo buvo įvykdytos 2017 m. kovo 3 d., VMI 1 713,37 Eur sumą pareiškėjui grąžino 2017 m. kovo 6 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto 5 darbo dienų nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos termino, o likusią dalį, t. y. 1 048,44 Eur sumą, pareiškėjui grąžino 2017 m. lapkričio 2 d., todėl VMI teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 111 straipsnio nuostatomis, nuo laiku negrąžintos nepagrįstai išieškotos sumos (1 048,44 Eur) pareiškėjo naudai už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. apskaičiavo 75,17 Eur palūkanų. Pareiškėjo skunde nurodytos MAĮ 87 straipsnio 7 ir 13 dalių nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes dėl mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjui nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o jo permoka grąžinta nepažeidžiant senaties terminų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad VMI ginčijamu 2019 m. liepos 12 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjui 75,17 Eur palūkanų už laiku negrąžintą 1 048,44 Eur sumą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. liepos 2 d. Pareiškėjas su 2019 m. rugpjūčio 19 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas pakeisti VMI sprendimą – apskaičiuoti palūkanas nuo visos nepagrįstai nurašytos sumos (2 761,81 Eur) už laikotarpius nuo kiekvienos lėšų sumos nurašymo dienos iki šios lėšų sumos grąžinimo į pareiškėjo banko sąskaitą. Komisija ginčijamą VMI sprendimą patvirtino ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, aptaręs MAĮ 111 straipsnyje ir VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Įskaitymo taisyklės) 48 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, aktualią teismų praktiką bei nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad VMI pareiga grąžinti pareiškėjui iš jo nepagrįstai išskaičiuotą mokesčio sumą turėjo būti įgyvendinta atsiradus dviem sąlygoms – priėmus teismo sprendimą, kuriuo konstatuotas mokesčių administratoriaus veiksmo, nepagrįstai išskaičiuojant mokesčio sumą iš pareiškėjo banko sąskaitos, neteisėtumas ir pareiškėjui pateikus prašymą dėl nepagrįstai išskaičiuoto mokesčio grąžinimo. Šiuo atveju VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimas iš pareiškėjo į biudžetą išieškoti 2 761,81 Eur sumą buvo panaikintas LVAT 2017 m. vasario 29 d. sprendimu. Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. pateikė VMI prašymą (pavadintą raginimu) dėl nepagrįstai išskaičiuotos 2 761,81 Eur sumos grąžinimo. LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatavo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą, neteisėtai išieškota piniginių lėšų suma (t. y. 2 761,81 Eur), įsigaliojus LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimui ir pareiškėjui pateikus prašymą, privalėjo būti gražinta pareiškėjui pagal MAĮ 111 straipsnį nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Taigi VMI turėjo pareigą grąžinti pareiškėjui 2 761,81 Eur sumą per 5 darbo dienas nuo 2017 m. kovo 3 d. prašymo pateikimo VMI dienos, taigi vėliausiai iki 2017 m. kovo 10 d. Dalis šios sumos (1 713,37 Eur) buvo grąžinta pareiškėjui 2017 m. kovo 7 d., t. y. laiku, nepraleidus MAĮ 111 straipsnyje nurodyto 5 darbo dienų termino. Tuo tarpu likusi sumos dalis (1 048,44 Eur) grąžinta pavėluotai, tik 2017 m. lapkričio 2 d., taigi nuo šios 1 048,44 Eur sumos pagrįstai paskaičiuotos pareiškėjui mokėtinos palūkanos.

7. Teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo nurodytu argumentu, kad MAĮ 111 straipsnio nuostatos taikymui neturi įtakos nurodytų dviejų sąlygų (mokesčio administratoriaus sprendimo neteisėtumo konstatavimas ir prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimas) įvykdymo eiliškumo tvarka, tačiau teismas pažymėjo, kad pirmoji sąlyga įgyvendinta LVAT 2017 m. vasario 9 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017, o antroji sąlyga įgyvendinta pareiškėjui pateikus prašymą mokesčių administratoriui 2017 m. kovo 3 d. Todėl 5 darbo dienų terminas nepagrįstai išskaičiuotai mokesčio sumai grąžinti pagrįstai skaičiuotas nuo antrosios sąlygos įgyvendinimo dienos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis kreipėsi į teismą dėl VMI veiksmų dar 2014 m. spalio 29 d., savaime nėra pagrindas taikyti MAĮ 111 straipsnio nuostatas, nes kreipimosi į teismą faktas nereiškia minėtame MAĮ straipsnyje nurodytų sąlygų įgyvendinimo, todėl nesudaro pagrindo skaičiuoti palūkanas. Pareiškėjo nurodyta MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostata, pagal kurią terminas mokesčio permokai grąžinti skaičiuojamas nuo mokesčių mokėtojo veiksmo, liudijančio tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), šiuo atveju netaikytina, nes mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo mokestinio patikrinimo, o permoka buvo grąžinta nepraleidus nustatyto mokesčio apskaičiavimo ar perskaičiavimo senaties termino.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami Komisijos ir VMI sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo šiuos sprendimus panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais. Teismas taip pat netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti VMI priimti sprendimą apskaičiuoti ir išmokėti jam palūkanas nuo visos nepagrįstai išieškotos sumos 2 761,81 Eur nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (nuo 2015 m. sausio 28 d.). Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos jo skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo šiuos argumentus:

10.1. VMI, vykdydama LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį, turėjo remtis MAĮ 111 straipsniu ir priimti sprendimą dėl nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų grąžinimo pareiškėjui vykdant LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą, kitaip tariant apskaičiuoti palūkanas už nepagrįstai išieškotas sumas nuo 2015 metų. Pareiškėjas dar 2015 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimo panaikinimo, t. y. atliko veiksmą, liudijantį, kad pareiškėjas siekia susigrąžinti neteisėtai išieškotas sumas, ką atsakovas neabejotinai suprato.

10.2. VMI piktybiškai atsisakė vykdyti LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir tik 2019 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui palūkanas.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pritaikyti MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą nuostatą, pagal kurią terminas grąžinti permoką skaičiuojamas nuo pareiškėjo veiksmo, liudijančio, kad jis žinojo apie mokesčio permokos buvimą ir siekė ją susigrąžinti. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti, o ne neigti faktinę aplinkybę, kad mokesčių administratorius būtent dėl pareiškėjo mokestinio patikrinimo rezultatų neteisėtai 2014–2015 m. nurašė iš pareiškėjo banko sąskaitos 9 535,95 Lt, mokesčio administratoriaus vertinimu, mokestinę nepriemoką, kuri savo esme atitiko mokesčio permoką.

11. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kartoja ginčijamuose sprendimuose, atsiliepime į pareiškėjo skundą ir teismo sprendime nurodytas aplinkybes bei argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VMI 2019 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (20.21-06 E) RMA-172175 „Dėl palūkanų“ ir Komisijos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. S-138(7-112/2019) „Dėl V. Č. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti sprendimą apskaičiuoti ir išmokėti jam palūkanas nuo visos nepagrįstai priverstinai išieškotos sumos (2 761,81 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (nuo 2015 m. sausio 28 d.).

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą nustatęs, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl palūkanų skaičiavimo termino pradžios yra nepagrįsti, neatitinka teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos, todėl, be kita ko, pripažino ginčijamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendime išdėstytu vertinimu nesutinka, mano, kad jo kreipimasis į teismą su 2015 m. sausio 28 d. skundu laikytinas veiksmu, liudijančiu, jog jis siekia susigrąžinti neteisėtai išieškotas sumas, ką atsakovas neabejotinai suprato, todėl ši diena laikytina palūkanų skaičiavimo termino pradžia.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes)).

15. Nustatyta, kad LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 panaikino VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjo į biudžetą išieškoti 2 761,81 Eur mokesčių delspinigių (ši suma nuo pareiškėjo sąskaitos buvo nurašyta nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. liepos 17 d.). Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. pateikė VMI prašymą grąžinti neteisėtai nurašytą bendrą 2 768,78 Eur sumą (2 761,81 Eur suma ir 6,97 Eur banko komisinis mokestis). VMI 2017 m. kovo 6 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėjui neįskaitytą prašomos grąžinti sumos permokos (skirtumo) likutį (1 713,37 Eur) ir jį pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą 2017 m. kovo 7 d. LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-590-602/2019, be kita ko, įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl lėšų grąžinimo pareiškėjui vykdant LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą. VMI 2017 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėjui neįskaitytą prašomos grąžinti sumos permokos (skirtumo) likutį 1 048,44 Eur ir jį pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą 2017 m. lapkričio 2 d. VMI ginčijamu 2019 m. liepos 12 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjui 75,17 Eur palūkanų už laiku negrąžintą 1 048,44 Eur sumą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. Komisijos sprendimu ginčijamas VMI sprendimas buvo patvirtintas.

16. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Šalys nesutaria nuo kada turi būti pradėtos skaičiuoti palūkanos nuo nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų.

17. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. liepos 30 d.) 111 straipsnyje nustatyta, kad paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos; jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio Įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip. MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas, kurių dydis lygus praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio dydžiui, iki ši mokesčio permoka bus mokesčių mokėtojui grąžinta.

18. LVAT, aiškindamas MAĮ 111 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, yra nurodęs, jog ji yra suprantama taip, kad mokesčių administratorius turi pareigą mokesčių mokėtojui grąžinti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai, visų pirma, paaiškėja, jog mokestis ir su juos susijusios sumos nepagrįstai išieškotos. Nepagrįstas išieškojimas, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti akivaizdus, t. y. patvirtintas atitinkamų kompetentingų institucijų sprendimais (plačiąja prasme) ir be kita ko – realus. Tai reiškia, jog nuo atitinkamo teisinio vieneto sąskaitos turi būti nurašomos lėšos ir pervedamos į valstybės biudžetą, o ne jų naudojimas įšaldomas (įmonei priklausančios lėšos padaromos nebedisponuojamomis atitinkamą laiko tarpą), pavyzdžiui, pritaikius turto areštą. Antra sąlyga MAĮ 111 straipsnyje įtvirtintos taisyklės realizavimui – tai mokesčio mokėtojo pareiškimas. Šios abi sąlygos tarpusavyje susijusios. Vienos iš jų nebuvimas paneigia teisę pretenduoti į palūkanų išmokėjimą pagal MAĮ 87 straipsnyje nustatytą tvarką MAĮ 111 straipsnio pagrindu (žr., pvz., 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-83/2013).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo prie teisėtos ir pagrįstos išvados, jog VMI pareiga grąžinti pareiškėjui iš jo nepagrįstai priverstinai išieškotą sumą turėjo būti įgyvendinta nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, atsiradus abejoms sąlygoms, t. y. priėmus LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo konstatuotas mokesčių administratoriaus veiksmo, nepagrįstai išskaičiuojant mokesčio sumą iš pareiškėjo, neteisėtumas ir pareiškėjui pateikus prašymą dėl nepagrįstai išskaičiuoto mokesčio grąžinimo (2017 m. kovo 3 d. prašymas). VMI turėjo pareigą grąžinti pareiškėjui 2 761,81 Eur sumą per 5 darbo dienas nuo pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymo pateikimo VMI dienos, t. y. vėliausiai iki 2017 m. kovo 10 d. Dalis šios sumos (1 713,37 Eur) laiku buvo grąžinta pareiškėjui (2017 m. kovo 7 d.), t. y. nepraleidus MAĮ 111 straipsnyje nurodyto 5 darbo dienų termino. Tuo tarpu likusi sumos dalis (1 048,44 Eur) grąžinta pavėluotai (2017 m. lapkričio 2 d.), todėl nuo šios 1 048,44 Eur sumos ginčijamu VMI sprendimu pagrįstai apskaičiuotos pareiškėjui mokėtinos palūkanos.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad jo kreipimasis į teismą su 2015 m. sausio 28 d. skundu laikytinas veiksmu, liudijančiu, jog jis siekia susigrąžinti neteisėtai išieškotas sumas, ką atsakovas neabejotinai suprato, todėl ši diena laikytina palūkanų skaičiavimo termino pradžia, remiasi MAĮ 87 straipsnio 13 dalimi. Paminėtoje teisės normoje, be kita ko, nurodyta, kad jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl palūkanų nuo nepagrįstai priverstinai išieškotos sumos skaičiavimo termino pradžios, o ne dėl mokesčio permokos grąžinimo termino pradžios. MAĮ 111 straipsnis, reglamentuojantis nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų grąžinimą, į MAĮ 87 straipsnį nukreipia tik dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, kuri pareiškėjo nurodytoje šio straipsnio 13 dalyje nereglamentuojama. Vadinasi, pareiškėjas MAĮ 87 straipsnio 13 dalimi remiasi nepagrįstai.

21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė