2020-05-14 Nr. AB-9682-3-61-3-01813-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-546-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01813-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. R. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr. A51-32839/18(2.11.2.15-SR2) ir įpareigoti atsakovą teikti siūlymą Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) skirti pareiškėjai Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją.

2. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvada, jog jis neturi teisės teikti Komisijai pareiškėjos kandidatūros antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1559-463/2017 ir 2018 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-235-426/2018 panaikino atitinkamai atsakovo 2016 m. spalio 5 d. raštą Nr. A51-74338/16(2.11.2.15-SR2) ir 2017 m. gegužės 25 d. raštą Nr. A51-33870/17(2.11.2.15-SR2), kuriais atsisakyta teikti siūlymus Komisijai, ir konstatavo, kad atsakovas nesurinko visų privalomų duomenų, būtinų tinkamai įvertinti susiklosčiusią faktinę situaciją, neįvertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 255 patvirtintų Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 29 punkto (ginčui aktuali redakcija, galiojusi 2016 m. balandžio 30 d. – 2017 m. kovo 14 d.). Pareiškėjos teigimu, atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, nesurinko naujų duomenų, o aplinkybė, kad pareiškėja, prieš įsivaikindama V. B. (R.), žinojo, jog ji yra sunkaus charakterio ir sveikatos būklės, nepaneigia Nuostatų 29 punkte nurodytų išimtinių aplinkybių buvimo. Mergaitė buvo sunkaus charakterio ir agresyvi, t. y. užpuldavo ir fiziškai žalodavo kitus vaikus, todėl jie bijojo likti su ja vieni, jautėsi nesaugūs, o specialiųjų tarnybų teikiama pagalba buvo neefektyvi. Pareiškėjos nuomone, motinystės teisių apribojimai įvaikintos mergaitės atžvilgiu buvo paskirti dėl objektyvių ir svarbių aplinkybių, tačiau atsakovas šių aplinkybių netyrė.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2018 m. sausio 4 d. sprendimą, buvo papildomai kreiptasi į Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) bei Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus su prašymu informuoti, ar pareiškėja žinojo apie įsivaikinamo vaiko sveikatos būklę. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis gautais atsakymais. Vilniaus rajono apylinkės teismas konstatavo, jog pareiškėja žinojo visą informaciją apie įvaikinamos mergaitės sveikatos būklę ir elgesį, tačiau ja nesirūpino ir paliko, taip mergaitei padarydama žalą, todėl pareiškėjos elgesys negali būti laikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja neatitinka Nuostatų 23 punkte įtvirtintų kriterijų siūlymui dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos teikti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos N. R. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-296-494/2014, kuriame konstatavo, kad pareiškėjos motinos valdžia apribota dėl įvaikinto vaiko nesirūpinimo ir palikimo. Teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėja paliko mergaitę, elgėsi neatsakingai, nors žinojo visas aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būkle. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl įsiteisėjo.

7. Pareiškėja 2016 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą atsakovui skirti jai Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją. Atsakovui minėtą prašymą atmetus, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1559-463/2017 panaikino atsakovo raštą ir įpareigojo jį pareiškėjos prašymą dėl antrojo laipsnio pensijos skyrimo išnagrinėti iš naujo bei įvertinti įvaikintos dukros V. R. sveikatos būklę ir su ja susijusias aplinkybes, surinkti papildomus duomenis ir, esant pagrindui, spręsti dėl galimybės taikyti Nuostatų 29 punkte nustatytą išimtį.

8. Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-235-426/2018, po pakartotinio pareiškėjos prašymo išnagrinėjimo, ji vėl kreipėsi į teismą dėl Administracijos priimto sprendimo. Buvo nustatyta, kad atsakovas netinkamai įvykdė 2017 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, netinkamai įvertino pareiškėjos prašymą, neatliko objektyvaus ir visapusiško aplinkybių tyrimo, nesudarė galimybių jai pateikti paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovas įpareigotas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

9. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtus sprendimus, 2018 m. vasario 9 d. raštais Nr. A51-11218/18(2.11.2.4-SR2) ir Nr. A51-11217/18(2.11.2.4-SR2) kreipėsi į Tarnybą bei Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus su prašymu informuoti, ar pareiškėja žinojo apie įsivaikinamo vaiko sveikatos būklę, ar šeima buvo tinkamai paruošta ir įvertintos jos galimybės užtikrinti vaiko teisėtus interesus bei poreikius. Tarnyba 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. S-1466 informavo atsakovą, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakė atnaujinti civilinį procesą ir konstatavo, jog pareiškėja žinojo visas aplinkybes apie įvaikintos mergaitės sveikatos būklę, elgseną ir sunkų charakterį, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėta informacija buvo nuslėpta ar nežinoma pareiškėjai. Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai 2018 m. balandžio 19 d. raštu Nr. S-147 informavo atsakovą, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi patvirtino, jog pareiškėja ir jos šeima buvo informuoti apie vaiko poreikius, charakterį ir sveikatos būklę.

10. Atsakovas pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2016 m. gegužės 18 d. prašymą ir priėmė ginčijamą 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. A51-32839/18(2.11.2.15-SR2.), kuriame nustatė, kad pareiškėja buvo tinkamai paruošta mergaitės įvaikinimui, įvertintos visos pareiškėjos galimybės užtikrinti vaiko teisėtus interesus ir poreikius bei buvo žinoma apie įvaikintos mergaitės sveikatos problemas, sudėtingą charakterį, elgesį, šeimos istoriją. Pareiškėja netinkamai atliko tėvystės pareigas, neužtikrino įvaikintos mergaitės teisėtų interesų ir poreikių, tuo padarydama žalą vaikui, todėl nėra pagrindo taikyti Nuostatų 29 punkto išimtį ir atsakovas neturi teisės teikti pareiškėjos kandidatūros antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas pareiškėjos atžvilgiu priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad motinystės valdžia pareiškėjai apribota dėl jos elgesio, šios aplinkybės laikytinos turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėja skunde nurodė, kad įvaikinta mergaite negalėjo rūpintis dėl jos sveikatos būklės ir specialistų priežiūros poreikio, prašė nustatyti mergaitės sveikatos būklę, tačiau, teismo vertinimu, konstatavimas, jog pareiškėja mergaitės auginti negalėjo dėl jos sveikatos, iš esmės prieštarautų Vilniaus rajono apylinkės teismo nustatytoms aplinkybėms.

Pareiškėja jau siekė atnaujinti bylos nagrinėjimą civilinėje byloje ir įrodyti, kad mergaite negalėjo rūpintis dėl jos sudėtingo charakterio ir sveikatos būklės, tačiau Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi nustatė, kad nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir spręsti klausimą dėl įvaikintos mergaitės sveikatos būklės, nes pareiškėja visas aplinkybes apie jos elgseną žinojo dar prieš ją įsivaikinant. Teismas pažymėjo, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktų įrodinėti nereikia, todėl darytina išvada, kad pareiškėja, dar prieš įsivaikindama mergaitę, susipažino su visais duomenimis apie jos sveikatos būklę, žinojo apie galimas elgsenos problemas ir sudėtingą charakterį, ir dėl nurodomo mergaitės sunkaus elgesio nenorėjo, kad ji būtų pareiškėjos šeimoje.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įvaikintojai laikomi vaiko tėvais, o tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis jų sveikata. Pareiškėja dėl įvaikintos mergaitės sveikatos būklės (elgesio) kreipėsi tik į Tarnybos psichologą, nesikreipė į sveikatos priežiūros įstaigų specialistus (psichologą, psichiatrą). Minėtame Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendime, be kita ko, nustatyta, jog pareiškėja atvežė mergaitę į Vilniaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių ir jame paliko.

Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. kovo 9 d. įsakymu mergaitės globėju paskirtas VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras; mergaitė VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centre yra sveika, bendraujanti, gerai mokosi, jai patinka gyventi centre, ji sutaria su auklėtojomis, tačiau ne visada nori jų klausyti.

12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Nuostatų 29 punkte nustatytos išimties dėl prejudicinę reikšmę turinčiais sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, kaip minėta, pareiškėja dėl mergaitės sveikatos būklės (elgesio) kreipėsi tik į Tarnybos psichologą. Remiantis Nuostatų 23.2 papunkčiu, pareiškėja neatitinka antrojo kriterijaus, kuris yra privalomas norint teikti siūlymą Komisijai dėl antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti, t. y. daugiavaikės motinos elgesys turi atitikti visuomenės pripažintas elgesio normas, todėl atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti jos kandidatūrą Komisijai.

13. Teismo įsitikinimu, atsakovas įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais nustatytus įpareigojimus ir kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl duomenų pateikimo. Akcentavo, kad įsiteisėjusiais ir prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčiais sprendimais buvo konstatuota, jog pareiškėja įsivaikinimo metu žinojo apie mergaitės sveikatos būklę ir sunkų charakterį, o motinos valdžia apribota dėl pačios pareiškėjos elgesio, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji atitinka Nuostatų 29 punkto išimtį, nes mergaitei institucinė globa buvo paskirta dėl jos sveikatos būklės ir specialistų priežiūros poreikio. Be to, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Administracijos 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr. A51-32839/18 (2.11.2.15-SR2) atmestinas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Administraciją teikti siūlymą Komisijai skirti pareiškėjai Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją.

III. 14. Pareiškėja N. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, prašant pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje bei 13 straipsnyje, taip pat Papildomo (Pirmojo) protokolo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje byloje.

15. Pareiškėja palaiko savo poziciją, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. ir 2018 m. sausio 4 d. sprendimų, nes iki šiol nesurinko ir neįvertino informacijos apie aplinkybes, susijusias su Nuostatų 29 punkte įtvirtinta išimtimi. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai rinko ir vertino informaciją tik apie tai, ar pareiškėja buvo tinkamai informuota apie dukros sveikatos būklę prieš jos įvaikinimą (ši informacija jau buvo pripažinta nepakankama įsiteisėjusiais teismų sprendimais), bet nevertino pareiškėjos teiginių apie mergaitės sveikatos būklę motinystės teisių apribojimo metu bei to, jog būtent šios aplinkybės nulėmė pareiškėjos motinystės teisių apribojimo inicijavimą.

Teismas skundžiamu sprendimu iš esmės paneigė ankstesniais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais pateiktą ginčo aplinkybių vertinimą, kas nesuderinama nei su nacionalinės teisės normomis, nei su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies imperatyvu (šiame kontekste pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą). Pareiškėja tvirtina, jog teismams jau buvo paaiškina, kad įvaikinta mergaitė yra ne tik sunkaus charakterio, bet ir agresyvi (pvz., stipriai suduodavo kitiems vaikams), todėl pareiškėja, kuri tuo metu dar ir laukėsi dvynių, ėmė nerimauti dėl kitų vaikų saugumo.

Kai Tarnybos suorganizuoti du pokalbiai nepadėjo, pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo nurodyta, jog vienintelis teisinis būdas užtikrinti kitų vaikų saugumą – tėvų valdžios apribojimas. Tai, kad mergaitės elgesio sutrikimai buvo rimti, patvirtina ir atsakovui žinomas faktas, jog mergaitės globėjai T. R. bei V. Z.-R. praėjus vos keliems mėnesiams kreipėsi dėl jų atleidimo nuo globėjo pareigų, to priežastimi nurodydami mergaitės psichinės sveikatos būklę. Pareiškėja teigia, jog ji nuo pat pradžių siekė būtent mergaitės įvaikinimo ir, turėdama aštuonis vaikus, kurių vienas serga epilepsija, manė turinti reikšmingą patirtį, dėl kurios teiginiai apie sunkų mergaitės charakterį jos nebaugino.

Pareiškėja tikėjo, jog ji sugebės rasti bendrą kalbą su mergaite, ją užauginti dora piliete (kaip ir kitus savo vaikus), ir tai patvirtina, kad pareiškėjos elgesys atitiko visuomenėje pripažintas elgesio normas. Jos motinystės teisių apribojimo priežastimi tapo mergaitės sveikatos būklė, kėlusi grėsmę kitų vaikų saugumui. Pareiškėjos nuomone, teismo atsisakymas vertinti surinktus duomenis nesuderinamas nei su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalimi, nei su Konvencijos 6 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos sveikatos būklė, dėl kurios nustatytas neįgalumas ir apribotas darbingumo lygis, lėmęs teisės kreiptis dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo įgijimą, pablogėjo praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui po teismo sprendimo dėl tėvystės teisių apribojimo (2015 m. balandžio mėn.), ir, atsižvelgiant į šią aplinkybę, nagrinėjamoje byloje negalima remtis tik Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja nesirūpino mergaite.

16. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas nepritaria pareiškėjos teiginiams, jog jis nevykdė nurodytų teismų sprendimų, ir pažymi, kad jis kreipėsi į atsakingas institucijas, galbūt turinčias informacijos apie mergaitę. Ginčijamas sprendimas priimtas surinkus papildomą informaciją iš Tarnybos ir Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų, gautą jau po 2018 m. sausio 4 d. teismo sprendimo priėmimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ankstesniais teismų sprendimais kaip turinčiais prejudicinę galią, o pareiškėjos pateiktas kitoks faktinių aplinkybių ir teisinių santykių vertinimas nepaneigia tokio sprendimo teisingumo. Byloje konstatuota, kad 2011 m. gruodžio 28 d. teismo sprendimu pareiškėja ir jos sutuoktinis A. R. įsivaikino V. B.. Pareiškėjos šeima buvo informuota apie mergaitės sveikatos problemas (širdies ligą), apie paveldėtą sudėtingą charakterį bei apie individualaus ir ypatingo dėmesio poreikį. Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai priešinosi šiam įvaikinimui, nes pareiškėja jau turėjo 8 vaikus ir kilo abejonių, ar mergaitei bus skirta pakankamai dėmesio, be to, nerimą kėlė ir pareiškėjos šeimos materialinė padėtis. Po poros metų pareiškėja Tarnybai pareiškė nesutikimą, jog mergaitė toliau gyventų jos šeimoje, tvirtino, kad mergaitė agresyvi, neklauso, nereaguoja į pastabas. Atsižvelgiant į tai, buvo organizuojami du pokalbiai, tačiau pareiškėja dėl neaiškių priežasčių atsisakė siūlomos pagalbos ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. tiesiog paliko mergaitę Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Sprendžiant dėl tėvų valdžios apribojimo V. R. atžvilgiu, buvo įvertinti pareiškėjos teiginiai apie prastą šeimos finansinę situaciją (dirbo tik sutuoktinis), aplinkybę, kad pareiškėja laukiasi dvynių. Dėl vėlesnių mergaitės globėjų atsisakymo atsakovas akcentuoja, jog, kaip buvo pažymėta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-3759-341/2015, psichiatras mergaitei diagnozavo adaptacinį sutrikimą būtent dėl anksčiau patirtų traumų. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas atlikti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar mergaitė neserga psichinėmis ligomis, neturi reikšmės bylos nagrinėjimui, nes nuo ginčo įvykių praėjo daugiau nei 4 metai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo teikti siūlymą Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirti pareiškėjai Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėja neatitinka Nuostatų 29 punkte nustatytos išimties dėl prejudicinę reikšmę turinčiais sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių – Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-296-494/2014 apribojo pareiškėjos motinos valdžią, nes pastaroji nesirūpino įdukra V. R. ir ją paliko, o byloje neginčijamai įrodyta, tai apeliaciniame skunde patvirtino ir pareiškėja, jog ji, prieš įsivaikindama mergaitę, žinojo apie jos sveikatos būklę bei sudėtingą charakterį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjos įsitikinimu, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. ir 2018 m. sausio 4 d. sprendimų, kadangi nesurinko papildomos informacijos, o aplinkybė, kad pareiškėja žinojo apie mergaitės būklę prieš ją įsivaikindama, buvo konstatuota jau anksčiau ir nėra pakankama pripažinti, jog nėra pagrindo taikyti Nuostatų 29 punkte numatytą išimtį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje išvardyti asmenys, turintys teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, tarp jų – motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), išauginę (vaikų mirties atveju – ne mažiau kaip iki 8 metų) 5 ir daugiau vaikų. Tame pačiame straipsnyje pažymima, kad daugiavaikiams motinai arba tėvui antrojo laipsnio valstybinė pensija neskiriama, jeigu, be kita ko, bent vienam iš jos (jo) vaikų (įvaikių) yra ar buvo nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba), jis augo socialinės globos įstaigoje, išskyrus atvejus, kai vaikas (įvaikis) augo socialinės globos įstaigose dėl savo sveikatos būklės, reikalaujančios specialiosios specialistų priežiūros ir (ar) pagalbos, ar buvo įvaikintas, išskyrus atvejus, kai vaikus (įvaikius) įvaikino asmens sutuoktinis, ir (ar) jai (jam) buvo apribota tėvų valdžia, išskyrus atvejus, kai laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba) nustatyta dėl objektyvių aplinkybių (daugiavaikių motinos arba tėvo ligos ir pan.).

22. Nuostatų (2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 255 redakcija, galiojusi 2016 m. gegužės 18 d. prašymo padavimo metu) 23 punkte nurodoma, kad nustatant daugiavaikės motinos teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: daugiavaikės motinos pagimdyti (įvaikinti) vaikai turi būti gerai išauklėti (23.1 p.); daugiavaikės motinos elgesys turi atitikti visuomenės pripažintas elgesio normas (23.2 p.). Pagal Nuostatų 26 punktą, daugiavaikės motinos elgesys laikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas, jeigu ji tinkamai atliko savo pareigas: dorai auklėjo ir prižiūrėjo savo vaikus, rūpinosi jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, išlaikė juos, įdiegė jiems teigiamas savybes ir įpročius, apsaugojo juos nuo žalingos įtakos ir jos padarinių, taip pat, atsižvelgdama į vaikų fizinę ir protinę būklę, sudarė jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje ir taptų gerais savo šalies piliečiais. Daugiavaikės motinos elgesys nelaikomas atitinkančiu visuomenės pripažintas elgesio normas, jeigu, be kita ko, vaikai buvo globojami (rūpinami) valstybės kūdikių namuose ar kitose globos, auklėjimo ar slaugos įstaigose ir (ar) motinai įstatymų nustatyta tvarka buvo apribota tėvų valdžia (atimtos motinystės ar vaikų auklėjimo teisės arba apribotos tėvystės teisės) (Nuostatų 27.3 p.). Savivaldybių administracijos neturi teisės teikti komisijai pasiūlymų dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo daugiavaikei motinai šių Nuostatų 25 ir 27 punktuose nustatytais atvejais, išskyrus šių Nuostatų 29 punktą (Nuostatų 28 p.). Nuostatų 29 punkte įtvirtinta, kad savivaldybių administracijos gali teikti komisijai pasiūlymus dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo daugiavaikei motinai tais atvejais, kai daugiavaikė motina pateikia asmens sveikatos priežiūros sistemos įstaigų išduotą pažymą, patvirtinančią, kad jos pagimdyti vaikai (vienas iš vaikų) buvo globojami (rūpinami) kūdikių namuose ar kitose globos, auklėjimo ar slaugos įstaigose dėl jos sveikatos būklės, neleidžiančios jai atlikti savo pareigų, arba dėl jų sveikatos būklės, reikalingos specialiosios specialistų priežiūros ir (ar) pagalbos.

23. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu, be kita ko, neterminuotai apribojo pareiškėjos motinos valdžią jos vaiko V. R. atžvilgiu ir nustatė mergaitei nuolatinę institucinę globą. Teismas konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis įvaikinta nepilnamete dukra nesirūpina, ją paliko ir nerodo jokio noro bei pastangų susigrąžinti, neketina jos auginti, ryšių nepalaiko, duomenų, kad padėtis gali pasikeisti į gerąją pusę, nėra.

24. Atsakovas ginčijamu 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. A51-32839/18(2.11.2.15-SR2) atsisakė teikti Komisijai pareiškėjos kandidatūrą antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti, pažymėdamas, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nuo jos buvo nuslėpta informacija apie įvaikinamos mergaitės V. B. sveikatą ir kitas reikšmingas aplinkybes apie jos agresyvų elgesį. Tai, kad nuo pareiškėjos jokia informacija nebuvo nuslėpta, nustatyta teisminio nagrinėjimo metu. Akcentuota, kad pareiškėja ir juos sutuoktinis netinkamai atliko tėvų pareigas mergaitės atžvilgiu, neužtikrino jos teisėtų interesų ir poreikių, tuo padarydami jai žalą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

26. Šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams A. R. (A. R.), N. R., trečiajam asmeniui VšĮ Vaikų ir paauglių socialiniam centrui, išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl tėvų valdžios neterminuoto apribojimo, vaiko nuolatinės globos, gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, įsiteisėjusiu 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu, kaip minėta, apribojo N. R. motinos valdžią, tokį sprendimą grįsdamas būtent tuo, kad ji ir jos sutuoktinis yra visiškai nusišalinę nuo vaiko priežiūros ir rūpinimosi, o savo sprendimą palikti mergaitę jie grindė netinkamu mergaitės elgesiu. Šioje byloje N. R. ir jos sutuoktinis iš esmės sutiko su pareikštu ieškiniu, tvirtino nežinoję, kad įvaikinama mergaitė agresyvi ir pavojinga kitiems vaikams, o jų atstovė paaiškino, jog atsakovams buvo žinoma apie mergaitės sveikatos būklę, ji iš pradžių buvo tyli, rami, bet po to pradėjo reikštis agresijos priepuoliai, ji kabinėdavosi prie kitų vaikų, įgnybdavo, pradėjo vartoti fizinį smurtą. Po įvykio, kai V. užpuolė D., vaikai pradėjo su V. nebendrauti ir jos vengti, o N. R. ir jos sutuoktinis ėmė baimintis dėl kitų vaikų saugumo. Atsakovai turėjo nuolat stebėti V. elgesį, šeimoje tvyrojo nuolatinė įtampa, o N. R. tuo metu pastojo ir dėl nuolatinio streso bijojo dėl savo sveikatos. Atsakovai turi 10 biologinių vaikų, vienas sūnus serga epilepsija. Vaiką nuolat reikia prižiūrėti, atsakovams neseniai gimė dvynukai. N. R. ir jos sutuoktinio materialinė padėtis yra sunki, reikia pragyventi, sumokėti mokesčius, aprengti ir pamaitinti vaikus, todėl jie prašė sumažinti V. priteistiną išlaikymą iki po 50 Lt.

27. Atsižvelgdama į tai, kad tėvų valdžia pareiškėjai N. R. buvo apribota dėl to, jog ji apleido įvaikintą dukrą V., nes mergaitės elgesys, pareiškėjos teigimu, buvo nepriimtinas ir reikalavo papildomo dėmesio, kurio ji, turėdama kitus 8 vaikus, kurių vienas sirgo epilepsija, ir pradėjusi lauktis dvynių, negalėjo skirti, ir byloje nesant objektyvių duomenų apie reikšmingus mergaitės fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus buvimo pareiškėjos šeimoje laikotarpiu, specialiosios specialistų priežiūros ir (ar) pagalbos jai teikimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis netinkamai atliko tėvų pareigas, neužtikrino įvaikintos mergaitės teisėtų interesų ir poreikių, tuo padarydami žalą vaikui. Atsakovas pagrįstai nustatinėjo ir iš kompetentingų valstybės institucijų gavo duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėja buvo informuota apie globotinės poreikius, charakterį bei sveikatos būklę, šeima buvo tinkamai paruošta priimti V. B.. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai nurodė neturintis teisės teikti Komisijai pareiškėjos kandidatūrą antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti.

28. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, prašant pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei 13 straipsnyje, taip pat Papildomo (Pirmojo) protokolo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 4 d.). Konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra pagrindo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, su prašymu pateikti konsultacinę išvadą kadangi pareiškėjos prašymas dėl tokio kreipimosi yra grindžiamas išimtinai tik subjektyviu jos įsitikinimu apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. ir 2018 m. sausio 4 d. sprendimų netinkamą vykdymą, nors nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vėlesnio atsakovo sprendimo, priimto įvertinus gautą papildomą informaciją (t. y. nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo vertinamas atsižvelgiant į atsakovo atliktus papildomus veiksmus nagrinėjant pareiškėjos prašymą).

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė