2016-10-04 Nr. AB-18921-3-61-3-02561-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2113-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02561-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“.

Pareiškėja skunde nurodė nesutinkanti su Prokurorų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. kovo 24 d. išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėja, pasiskolinusi iš Z. T. pinigų, su juo bendravo nepagarbiai, vengė bendravimo, neatsakė į jo skambučius telefonu ir elektroniniu paštu siųstą pranešimą, todėl elgėsi neetiškai, padarė neigiamą įtaką prokuratūros, kaip institucijos, įvaizdžiui, pažemino prokuratūros ir prokurorų vardą. Pareiškėjos teigimu, jos asmeniniai kreditiniai įsipareigojimai yra nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu ir prokurorės etika. Paaiškino, kad tarp jos ir Z. T. yra susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu pareiškėjai buvo paskolinta 10 000 Eur ir 8 000 Lt suma, šiuo metu pareiškėja jam likusi skolinga 4 000 Eur sumą. Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių pareiškėja negalėjo grąžinti likusios skolos laiku, šios aplinkybės Z. T. buvo žinomos. Pareiškėja pabrėžė, kad Z. T. jokių rašytinių pretenzijų jai nereiškė, į teismą dėl skolos išieškojimo nesikreipė, tačiau nuolat darė tiesioginį spaudimą, grasindamas apskųsti ją darbovietei. Pareiškėja, skolindamasi iš jo pinigų, veikė kaip privatus asmuo, jokių neteisėtų veiksmų sudarant paskolos sutartį ar ją vykdant nenustatyta. Todėl, pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo jai kelti drausmės bylą. Pareiškėja nesutinka, kad ji vengia bendrauti su Z. T., ir tai, jos teigimu, paneigia telefoniniai susirašinėjimai bei atsakymas į elektroninį laišką.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Komisijos išvada, kurioje teigiama, kad pareiškėja, vilkėdama prokuroro mantiją ir girdint kitiems asmenims, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2014 m. lapkričio 21 d. neetiškai ir nepagarbiai bendravo su R. K., pasakydama jam: „Tu dar nesėdi?“ ir pridurdama: „Pasodinsiu“. Pareiškėja nurodo šių teiginių neišsakiusi, o Komisijos išvadoje nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 21 d., išėjus iš teismo posėdžių salės vilkint prokuroro mantiją, R. K. priėjo prie pareiškėjos ir ėmė šaukti: „Aš tave sutvarkysiu, atleisiu iš darbo <...>“. Kitų asmenų pareiškėja šalia nematė, ignoruodama R. K. teiginius, pro jį praėjo, su juo apskritai nebendravo. R. K. po kelių dienų parašė Generalinei prokuratūrai melagingą pranešimą dėl neetiško bendravimo. Pareiškėja pažymėjo, kad tarnybinio pažeidimo sudėtis įrodinėjama liudytojų D. G. ir K. D. parodymais, o pats R. K. apklaustas nebuvo. Pareiškėja pabrėžė, kad K. D. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi skirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, taigi tarnybinio nusižengimo sudėtis grindžiama galbūt savo veiksmų negalinčio suvokti asmens parodymais. Pažymėjo, kad žiniasklaidos ne kartą paviešinta, jog R. K. sąmoningai piktnaudžiauja pilietinėmis teisėmis, tyčia provokuoja pareigūnus. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju būtina pirmiausiai ištirti ir patikrinti minėtų asmenų duotų parodymų teisingumą, tačiau tai atlikta nebuvo, o kitų pažeidimo faktą patvirtinančių įrodymų nėra surinkta.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Prokurorų etikos kodekse įtvirtintas atsakomybės principas įpareigoja prokurorus jo laikytis tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Dėl to pareiškėjos teiginiai, kad santykiai, kuriuose ji dalyvauja kaip privatus asmuo, nesusiję su prokuroro etika ir neturi nieko bendra su prokuratūros įvaizdžiu, nepagrįsti. Tyrimo metu buvo apsiribota prokuroro elgesio konkrečioje situacijoje vertinimu, o ne veiksmų, vykdant iš paskolos teisinių santykių kylančias prievoles, teisėtumas. Atliekant tyrimą ne kartą buvo siekiama gauti pareiškėjos paaiškinimą, tačiau ji į posėdžius šaukiama neatvyko, paaiškinimo nepateikė. Komisija, vertindama pareiškėjos veiksmus, kitų duomenų, be Z. T. skundo teiginių, apie faktines įvykio aplinkybes negavo, teismui pareiškėjos pateiktų privataus susirašinėjimo išklotinių ir laiškų kopijų Komisija neturėjo ir jų negalėjo gauti. Kita vertus, net ir iš šių dokumentų turinio negalima paneigti, kad pareiškėja su Z. T. bendravo neetiškai.

Dėl nepagarbaus bendravimo su R. K. atsakovas nurodė, kad pareiškėja tyrimo metu šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino, nurodydama, jog būtent R. K. ją sutikęs įžeidinėja ir rengia prieš ją išpuolius, į kuriuos ji stengiasi nekreipti dėmesio. Pareiškėja papildomų paaiškinimų neteikė, į posėdžius neatvyko, todėl Komisija vertino tik tuos duomenis, kuriuos pavyko surinkti, t. y. R. K. ir dviejų asmenų liudijimus, kurie iš esmės vienodai apibūdino įvykio aplinkybes. Tyrimo metu buvo vertinama įrodymų visuma, negauta ir nenustatyta aplinkybių, kurios sukeltų abejonę R. K. nurodytų teiginių teisingumu. Atsakovas pažymėjo, kad duomenų apie K. D. sveikatos būklę neturi ir dėl šių aplinkybių nepasisako.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, ji yra adekvati ir atitinka pažeidimų sunkumą, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nors pareiškėja Prokurorų etikos kodekso reikalavimus pažeidžia ne pirmą kartą, į tai nebuvo atsižvelgta. Atsakovas pabrėžė, kad įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos apskundimo terminą ir tvarką nustato Prokuratūros įstatymas, kuris kiekvienam prokurorui turi būti žinomas, todėl apskundimo tvarkos nenurodymas ginčijamame įsakyme negalėjo sukelti pareiškėjai neigiamų pasekmių ir tai nesutrukdė jai laiku realizuoti savo teisę kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas įsakymas priimtas ištyrus Z. T. 2014 m. gruodžio 16 d. skunde ir R. K. 2014 m. lapkričio 24 d. pranešime išdėstytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjos veiksmų teisėtumo. Ginčijamu įsakymu pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkte įtvirtintą atsakomybės principą.

Nagrinėdamas šį administracinį ginčą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo, Prokurorų etikos kodekso nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tarnybinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo srityje. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas įsakymas priimtas 2015 m. kovo 24 d. išvadų pagrindu, teismas sprendė, jog šiose išvadose nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais remiantis šios aplinkybės buvo laikomos nustatytomis, turi būti patikrintos fakto nustatymo ir teisės taikymo požiūriu. Teismas pažymėjo, kad būtent darbdavys privalo įrodyti, jog yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę darbuotojui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tyrimas pareiškėjos atžvilgiu pradėtas remiantis R. K. pareiškimu, kuriame šis nurodė, jog pareiškėja, vilkėdama prokuroro mantiją ir girdint kitiems asmenims, neetiškai ir nepagarbiai su juo bendravo; tas pačias aplinkybes patvirtino ir du liudytojai. Pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tai pats R. K. ją įžeidinėjo, grasino atleisti iš darbo, tačiau ji stengiasi į tokius išpuolius nereaguoti. Vykstant tyrimui, pareiškėjos papildomai paprašyta pateikti paaiškinimą ir dalyvauti posėdyje, tačiau pareiškėja prašė vadovautis pirminiu paaiškinimu, posėdyje nedalyvavo. Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos pozicija, nurodė, kad su R. K. apskritai nebendravo, į jo teiginius nereagavo, o kitų asmenų su juo nematė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisijos pasiūlymas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą buvo priimtas remiantis tik R. K. ir dviejų liudytojų parodymais. Teismo vertinimu, nesutiktina, kad nurodytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos tarnybiniam pažeidimui konstatuoti. Ginčo situaciją jos dalyviai vertina ir apibūdina skirtingai, pateikdami priešingus argumentus, tai sudaro pagrindą abejoti, ar pareiškėjos kaltė yra visiškai įrodyta. Be to, liudytojai yra draugiškais santykiais susiję su R. K., todėl mažai tikėtina, kad šioje situacijoje faktines aplinkybes būtų apibūdinę skirtingai. Teismas darė išvadą, kad vien tik R. K. bei jo pažįstamų asmenų parodymai negali būti vertinami kaip pakankami tarnybiniam nusižengimui įrodyti. Esant skirtingam ginčo situacijos vertinimui, nėra pagrindo konstatuoti R. K. ir liudytojų parodymų pranašumo pareiškėjos atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad tyrimas pareiškėjos atžvilgiu pradėtas ir Z. T. skundo pagrindu, kuriame nurodyta, jog pareiškėja jam likusi skolinga, skolos negrąžina, o bandant su ja susisiekti, skambutį atmesdavo arba neatsiliepdavo, į elektroninį laišką neatsakė, vengė susitikti. Pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad skolos dalies negrąžinimas nelaikytinas tarnybiniu nusižengimu, o posėdžiuose nedalyvaus, nes mananti, jog pažeidimo nepadarė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad negrąžintos paskolos dalies grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, pažymėjo, jog šiuo atveju Komisijos užduotis buvo įvertinti tik pareiškėjos bendravimo su paskolos davėju aplinkybes, jos elgesį ir poziciją bendravimo metu.

Teismas, remdamasis pareiškėjos pateiktu susirašinėjimu su Z. T., nustatė, kad į jo siųstą 2014 m. gruodžio 2 d. elektroninį laišką pareiškėja atsakė 2014 m. gruodžio 3 d., kuriame nurodė, jog paskolos dalį gali grąžinti dalimis, o gavusi pinigus iš jai skolingo asmens, likusią paskolos dalį grąžins nedelsdama. Šis pareiškėjos išsiųstas elektroninis laiškas adresato nepasiekė. Vis dėlto, teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia Z. T. skunde nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjos nereagavimo į jo elektroninį laišką.

Remdamasis pareiškėjos pateiktomis SMS žinučių, siųstų Z. T., išklotinėmis, teismas nustatė, kad pareiškėja bendravo su Z. T., turėjo tikslą grąžinti jam skolą, prašė pateikti jo banko sąskaitos numerį, kad galėtų pervesti pinigus. Su tokiu prašymu pareiškėja į Z. T. kreipėsi ne kartą, teismo vertinimu, tai reiškia, jog Z. T. savo banko sąskaitos pareiškėjai nepateikė. Teismas sprendė, kad nurodyti įrodymai paneigia Z. T. skundo aplinkybes dėl pareiškėjos vengimo su juo bendrauti paskolos grąžinimo klausimais.

Be to, teismas nustatė, kad pareiškėja į Z. T. SMS žinute kreipėsi ir 2015 m. kovo 9 d. Z. T. buvo nurodęs, kad paskutinį kartą pareiškėjai skambino 2015 m. kovo 1 d., tačiau jai neatsiliepus, vis dėlto negalima teigti, jog pareiškėja vengė su juo bendrauti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nors Komisijos išvadoje konstatuota, jog pareiškėja su Z. T. bendravo nepagarbiai, šis faktas tyrimo metu konkrečiais įrodymais neatskleistas, o pareiškėjos siųstų žinučių turinys nėra nepagarbus, įžeidžiantis ar kitaip užgaunantis.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju neįrodyta, jog pareiškėja savo veiksmais pažeidė atsakomybės principą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes pareiškėjos veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties objektyvioji pusė nėra įrodyta. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjos tariamai neteisėtų veiksmų ydingumas prokuratūros, kaip institucijos, atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos skundą tenkino ir ginčijamą įsakymą panaikino.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojų K. D. ir E. G. parodymus kaip nepakankamus, motyvuodamas tuo, jog šiuos asmenis ir R. K. sieja draugiški santykiai. Atsakovo teigimu, tyrimo metu surinkti duomenys rodo priešingai. K. D. paaiškinime nurodė, kad jis su R. K. anksčiau dirbo, ilgą laiką nebendravo, prieš metus pradėjo bendrauti; E. G. nurodė, kad R. K. pažįsta iš matymo, televizijos laidų. Atsakovo nuomone, iš šių paaiškinimų negalima daryti išvadų, kad jie yra draugai ar kad jie suinteresuoti pareiškėjos nubaudimu. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, logiški, liudytojai iš esmės vienodai apibūdino įvykio aplinkybes, tuo tarpu pareiškėjos parodymai vertintini kaip jos gynybinė pozicija. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu pareiškėja pateiktame paaiškinime nei paneigė, nei patvirtino R. K. kreipimesi išdėstytas aplinkybes, nes nurodė, jog būtent R. K. ją įžeidinėja, rengia išpuolius, o ji stengiasi į tai nereaguoti. Siekiant išsiaiškinti jos poziciją, pareiškėja buvo paprašyta pateikti papildomą paaiškinimą, tačiau į šį prašymą neatsakė, o į posėdžius šaukiama neatvyko. Pareiškėja tik skunde teismui išsamiai išdėstė savo poziciją, kuri prieštarauja tyrimo metu surinktiems įrodymams. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareiškėjos, R. K. ir liudytojų parodymų, o sprendimą priėmė remdamasis tik pareiškėjos pateikta pozicija.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo dalį dėl Z. T., rėmėsi tik pareiškėjos pozicija, visiškai atmesdamas Z. T. skunde išdėstytas aplinkybes, nepašalinęs prieštaravimų. Teismas netyrė pateiktų SMS žinučių, neįsitikino jų patikimumu, nevertino, kokiais metodais jos yra padarytos, ar šis įrodymas yra leistinas procese, neprašė pateikti išklotinių iš ryšių operatoriaus. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad SMS žinučių tekstas yra etiškas: atsakovo teigimu, iš jų turinio matyti, kad pareiškėja grasino kreiptis į policiją, nurodė, jog paskolos davėjo reikalavimas grąžinti skolą yra šantažas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra prokurorė, turinti įgaliojimus baudžiamosios justicijos srityje, tokie pasisakymai vertintini neigiamai. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjos pateiktas susirašinėjimas tik patvirtina Z. T. skunde nurodytus faktus, kad jis atsakymo į savo siųstą laišką negavo, nes negalėjo žinoti, jog pareiškėja šį laišką jam siuntė, taigi skunde nurodė teisingas aplinkybes, kad pareiškėja vengė su juo bendrauti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja į Komisijos posėdžius neatvyko, paaiškinimo neteikė, todėl tyrimo metu kitų duomenų apie faktines aplinkybes gauti objektyviai nebuvo galima.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame įsakyme nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjos neteisėtų veiksmų ydingumas institucijos atžvilgiu. Komisijos priimtose išvadose išdėstytų argumentų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjos elgesys sumenkino prokuroro, kaip valstybės pareigūno, statusą, kartu pažemino ir visos institucijos vardą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pasekmes, neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjos elgesys sukėlė Z. T. ne tik finansinių sunkumų, bet ir neigiamų dvasinių išgyvenimų, pažeidė jo teisėtus lūkesčius atgauti skolą sutartu laiku. Atsakovas pažymėjo negalintis nevertinti pažeidimų, kuriais menkinamas visuomenės pasitikėjimas prokuratūra bei joje dirbančiais pareigūnais, o prokuroras tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu turi būti skaidrumo ir teisėtumo garantas, žmogaus teisių gynėjas, todėl netoleruotini tokie jo veiksmai ir pasisakymai, kuriais sukeliamos bent menkiausios abejonės, jog yra priešingai.

Pareiškėja D. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo jos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja atsiliepime nurodė, kad, sprendžiant dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai kelia įrodymų vertinimo pažeidimo klausimą, neargumentuodamas, kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, ignoruodamas savo pareigą tinkamai ir objektyviai vertinti įrodymus bei atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą.

Pareiškėja pažymėjo, kad tarp jos ir Z. T. susiklostę teisiniai santykiai yra išimtinai privataus pobūdžio ir nesusiję su jos, kaip prokurorės, tarnybinių pareigų atlikimu, jokių neteisėtų veiksmų sudarant paskolos sutartį ar ją vykdant nenustatyta. Pareiškėja nesutinka su patikrinimo išvadoje nurodyta aplinkybe dėl vengimo bendrauti su Z. T. Iš SMS žinučių turinio matyti, kad ji ne kartą prašė Z. T. atsiųsti jai banko sąskaitos numerį, tačiau šis to nepadarė, o jokio nepagarbaus bendravimo susirašinėjimuose nėra ir nebuvo, bendravimas vyko formaliai ir dalykiškai. Iš pareiškėjos siųsto elektroninio laiško matyti, kad pareiškėja nurodė skolą grąžinsianti dalimis, laiškas išsiųstas 2014 m. gruodžio 3 d. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu SMS žinučių tikrumo nekvestionavo, neprašė pateikti kitokia forma jų turinio, skirti ekspertizės ir pan. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui, tačiau jis pats neteikė jokių papildomų įrodymų ir neprašė apklausti liudytojų. Pareiškėja nesutinka, kad minėtose žinutėse dėstomi grasinimai ar šantažas, bendravimo su Z. T. nepagarbumo faktas tyrimo metu neatskleistas, o iš žinučių turinio apie tai spręsti nėra pagrindo.

Pareiškėjos teigimu, tiriant R. K. skunde išdėstytas aplinkybes, pats R. K. nebuvo apklaustas, nebuvo tiriama ir aiškinamasi dėl liudytojų parodymų objektyvumo ir patikimumo. Pareiškėjos žiniomis, K. D. skirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, nesiaiškinta, ar šis asmuo 2014 m. lapkričio 21 d. galėjo būti Vilniaus miesto apylinkės teisme, kokiu tikslu į teismo posėdį buvo atvykęs R. K. Pažeidimo faktą patvirtinančių įrodymų, išskyrus minėtų asmenų parodymus, byloje nesurinkta. Pareiškėja nurodė, kad iš K. D. parodymų matyti, jog jis su R. K. susipažino kartu dirbdami, prieš metus vėl pradėjo bendrauti, o E. G. nepaneigė, jog bendrauja su R. K., tačiau iš situacijos aplinkybių tai akivaizdžiai matyti. Pareiga ištirti, pažįstami šie asmenys ar ne, tenka pačiam atsakovui, tačiau tai nebuvo padaryta.

Pareiškėjos nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu nustatyti pažeidimai yra nepagrįsti ir neįrodyti, dėl to nepagrįstai konstatuota, jog ji pažemino prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Pareiškėja pažymėjo, kad duoti paaiškinimus ir dalyvauti Komisijos posėdyje yra teisė, bet ne pareiga. Pareiškėja visas jai žinomas aplinkybes atsakovui buvo ne kartą nurodžiusi, todėl teise teikti papildomus paaiškinimus nesinaudojo, juos tiesiogiai išdėstė teismui, todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. P-199, kuriuo pareiškėjai, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei, buvo skirta tarnybinė nuobauda –pastaba – pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas D. K. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“. Teismas konstatavo, kad ir pažeidimo tyrimo, ir nagrinėjamos bylos medžiaga nėra įrodyta, kad pareiškėja, tiek bendraudama su R. K., tiek su Z. T., kaip valstybės pareigūnė, sumenkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūros sistema, pažemino prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Atsižvelgiant į tai, jog D. K. veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties objektyvioji pusė nėra įrodyta, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su minėtu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus byloje bei dėl pareiškėjos veiksmų kilusias neigiamas pasekmes. Pažymi, jog paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati, proporcinga ir visiškai atitinka padarytų pažeidimų sunkumą, tarnybinių nuobaudų skyrimo principus, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.).

Kiekvienu konkrečiu atveju privaloma surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų atitinkamo subjekto padarytus pažeidimus. Padaryti pažeidimai turi būti neginčijamai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Vertinant įrodymus labai svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai, įrodymų tarpusavio ryšį su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir iš jų visumos. Visi surinkti byloje įrodymai turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei reikšmingumą patvirtinant ar paneigiant bylos faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.).

Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl 2015 m. kovo 24 d. Prokurorų etikos komisijos išvados Nr. 16-8 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas iš esmės grindžiamas tuo, kad ji viešoje vietoje (Vilniaus apylinkės teismo koridoriuje) pirma pradėjo pokalbį su R. K., paklausdama „... Tu dar nesėdi?“ ir pratęsdama „Pasodinsiu“. Kadangi šiuos D. K. išsakytus žodžius girdėjo aplinkiniai asmenys, Prokurorų etikos komisija išvadoje konstatavo, kad tokiu elgesiu prokurorė sukėlė neigiamas pasekmes: 1) metė šešėlį visai prokuratūros institucijai; 2) leido pareiškėjui ir kartu su juo buvusiems asmenims suabejoti, kad prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, sukėlė pareiškėjui neigiamas emocijas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat aišku, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Prokurorų etikos komisija anksčiau nurodytas išvadas padarė vadovaudamasi R. K. ir liudytojų E. G. bei K. D. parodymais. R. K. 2014 m. lapkričio 24 d. pranešime (pareiškime) Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui nurodė, kad 2014 m. lapkričio 21 d. Vilniaus apygardos teisme, jam laukiant koridoriuje, iš 019 salės išėjo prokurorė D. K. (dirbanti Vilniaus apylinkės prokuratūroje) ir kreipėsi į jį, sakydama: „Tai tu dar nesėdi?“, „Pasodinsiu“ bei vėliau lipant laiptais vėl jį užkabinėjo, bandė išprovokuoti. E. G. 2014 m. gruodžio 18 d. paaiškinime nurodė, kad prieš teismo posėdį pamatė einančią prokurorę su mantija, kartu (iš paskos) ėjo ir daugiau žmonių. R. K. nebuvo atsisukęs į prokurorę, ji garsiai pasakė: „Ką, dar nesėdi?“, o jis atsakė „Ne“. Tada prokurorė pasakė: „Tai aš tave pasodinsiu“. R. K. atsakė „pabandyk“, o prokurorė nuėjo koridoriumi toliau. Viską prokurorė pasakė eidama pro šalį. Kitas įvykio liudytojas K. D. 2014 m. gruodžio 22 d. paaiškinime teigia, jog E. G. jį su R. K. pasivijo koridoriuje einant į posėdžių salę ir jis išgirdo, kaip R. K. su kažkuo pasisveikino. Tuo metu pro šalį ėjo prokurorė, ar jis (R. K.) sveikinosi su ja, pasakyti negali, o iš prokurorės išgirdo frazę „Tu dar nesėdi?“. Po pauzės R. K. atsakė: „Dar nepasodinote“. Prokurorė nuėjusi apie 10 metrų, po trumpos pauzės neatsisukdama pasakė: „Tai dar pasodinsiu!“. R. K. atsakė: „Pasodinkite, pasodinkite“ ar kažką panašaus.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo R. K., liudytojų E. G. ir K. D. pirminiai parodymai prieštaringi, jiems trūksta nuoseklumo: R. K. nurodo, jog D. K. išėjo iš 019 salės ir kreipėsi į jį: „Tai tu dar nesėdi?“, „Pasodinsiu“. Liudytojai E. G. ir K. D. paaiškinimuose teigia, jog D. K. ėjo koridoriumi. Be to, tiek R. K., tiek ir minėti liudytojai skirtingai apibūdina pokalbio detales. Vertinant šias aplinkybes įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų (įrodymų prieštaringumo, jų nuoseklumo) aspektu darytina išvada, jog R. K. pareiškime išdėstytos įvykio aplinkybės bei liudytojų E. G. ir K. D. paaiškinimai yra prieštaringi, jiems trūksta nuoseklumo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad 2014 m. lapkričio 21 d. ginčo situaciją jos dalyviai vertina ir apibūdina skirtingai, pateikdami priešingus argumentus, kas iš esmės sudaro pagrindą abejonei, ar pareiškėjos kaltė R. K. atžvilgiu yra visiškai įrodyta. Be to, atsakovas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tą faktą, kad R. K. ir E. G. bei K. D. yra susiję draugiškais santykiais. Jokių kitų įrodymų, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl įvykio, atsakovas nepasistengė surinkti (galbūt Vilniaus miesto apylinkės teismo patalpos yra filmuojamos ir buvo padarytas vaizdo įrašas, ar tikrai E. G. ir K. D. buvo atvykę į teismo posėdį nurodyta data ir laiku, ar tą dieną važiuodamas į teismo posėdį K. D. skambino R. K. ir pan.). Tai reiškia, jog trūksta duomenų padaryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjos elgesys galimai buvo netinkamas ar kitaip diskredituojantis prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą, nes tokių aplinkybių surinkti įrodymai nepatvirtina. Taigi vertinant anksčiau aptartų aplinkybių visumą nagrinėjamu atveju, laikytina, kad pareiškėjos veiksmuose nusižengimo sudėtis nenustatyta, tarnybinė nuobauda (pastaba) paskirta nepagrįstai.

Dėl 2015 m. kovo 24 d. Prokurorų etikos komisijos išvados Nr. 16-9 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Z. T. 2014 m. gruodžio 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą, kuriame nurodė, jog prokurorė D. K. negrąžina likusios paskolintų pinigų dalies (4000 Eur), vengia susitikti, išspręsti klausimą konstruktyviai, į telefono skambučius neatsiliepia. Dėl susiklosčiusios esamos situacijos prašė imtis priemonių, įvertinti prokurorės veiksmus dėl jam negrąžinamos suteiktos paskolos dalies.

Prokurorų etikos komisija, atlikusi Z. T. skundo tyrimą, minėta išvada nutarė siūlyti skirti prokurorei D. K. švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Komisija nustatė, jog nepagarbiai bendraudama, o nuo 2014 m. visiškai nebendraudama su Z. T. paskolos grąžinimo klausimais, pareiškėja pažeidė Z. T. teisėtus lūkesčius, menkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūros sistema bei prokurorais, paniekino ir žemino prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Dėl to, Komisijos vertinimu, prokurorė D. K. pažeidė Prokurorų etikos kodekse įtvirtintą atsakomybės principą (5.9.1 punktas).

Pareiškėja su Prokurorų etikos komisijos išvadoje nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir teigia, kad nevengė dėl paskolos grąžinimo bendrauti su Z. T. Šį teiginį D. K. grindžia į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja į Z. T. jai 2014 m. gruodžio 2 d. siųstą el. laišką, kuriame jis prašė grąžinti likusią paskolos dalį ne dalimis, atsakė kitą dieną, t. y. 2014 m. gruodžio 3 d. Nors Z. T. galimai šio laiško ir negavo, nes jam šis el. pašto adresas nepriklauso, tačiau šis įrodymas paneigia skundo aplinkybę, kad D. K. į jo anksčiau nurodyta data išsiųstą el. laišką nereagavo ir atsakymo nepateikė. Byloje taip pat pateikta SMS žinučių, siųstų Z. T., išklotinė, kas rodo, kad pareiškėja įvairiais laikotarpiais su Z. T. bendravo SMS žinutėmis. Šie įrodymai išsamiai ištirti ir aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su jų vertinimu ir plačiau šiuo aspektu nepasisako. Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad proceso dalyvių pateiktus argumentus (dalyje dėl skolos Z. T. grąžinimo) įvertinus byloje surinktų įrodymų apimtyje (pareiškėjos bendravimo tiek elektroniniais laiškais, tiek SMS žinutėmis su Z. T. faktas nustatytas, pareiškėjos nepagarbaus bendravimo apraiškų nenustatyta (neįrodyta)), todėl pareiškėja savo veiksmais nepažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkte įtvirtinto atsakomybės principo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog SMS žinučių tekstas buvo etiškas, nes pareiškėja grasino kreiptis į policiją, paskolos davėjo reikalavimą grąžinti skolą įvardijo kaip šantažą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paminėtose SMS žinutėse taip pat neįžvelgia nepagarbaus bendravimo su Z. T. fakto (nurodomos teisių gynimo priemonės ir kvalifikuojama veika). Kad pareiškėjos elgesys sukėlė Z. T. ne tik finansinių sunkumų, bet ir neigiamų išgyvenimų, pažeidė jo teisėtus lūkesčius atgauti skolą sutartu laiku, t. y. iš paskolos teisinių santykių galbūt/tariamai/ kilusios pasekmės turėtų būti sprendžiamos vadovaujantis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (100 Eur), kurias ji patyrė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taip pat minėto įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju D. K., prašydama priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepateikė teismui detalaus šių išlaidų apskaičiavimo. Nors kartu su atsiliepimu pateikti pinigų priėmimo kvitai (2015 m. balandžio 27 d., serija LAT, Nr. 795390 ir 2015 m. lapkričio 25 d., serija LAT, Nr. 835041) už dokumentų surašymą, tačiau tiksliai nėra aišku, kokią pinigų sumą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą pareiškėja sumokėjo atstovui (100 Eur ar 200 Eur). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas turi teisę pateikti teismui atskirą rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kartu pateikdamas išsamų jų apskaičiavimą ir pagrindimą. Tad pareiškėjos pareikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti išnagrinėtas apeliacinėje instancijoje priimant nutartį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8–83/2007, 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14–1/2007 ir kt.). Nagrinėjama byla buvo išnagrinėta ir pirmąja, ir apeliacine instancija, todėl ir bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai kiekvienos instancijos teismo priteistinos atskirai.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė