3ab0dcfa-e41f-4296-8fd4-b3fad9522672 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-516-653/2015Proceso Nr.2-68-3-24057-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.7; 121.14 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2015 m. balandžio 29 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Jelenos Å iÅ¡kinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, RÅ«tos Petkuvienės, raÅ¡ytinio apeliacinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo „IF P & C Insurance AS“ apeliacinį skundÄ dėl 2014-04-25 Vilniaus misto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieÅ¡kinį atsakovui „IF P & C Insurance AS“ filialui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo I.

M.,Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė I. Ginčo esmė ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame prašė priteisti jam iÅ¡ atsakovo 148800,00 Lt žalos atlyginimÄ regreso tvarka. Nurodė, kad 2008-10-29 eismo įvykio metu, dėl kurio buvo kaltas atsakovo draudėjas, žuvo pakeliui į darbÄ J. R.. 2011-03-04 d. Sprendimu Nr. 6-18-708 žuvusios apdraustosios J. R. motinai D. J. R. ieÅ¡kovas paskyrė 148800,00 Lt vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ , vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo bei LR Vyriausybės 2008-07-16 d.

Nutarimo Nr. 703 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos patvirtinimo“ nuostatomis, be to, 2008 metų draudžiamosios pajamos nuo 2008-08-01 d. buvo 1448,00 Lt suma. IÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės regreso tvarka. Atsakovas nesutiko su ieÅ¡kiniu. Nurodė, kad VSDFV teritorinių skyrių mokamos draudimo iÅ¡mokos atlieka socialinę funkcijÄ ir veikia kaip socialinė garantija apdraustiems asmenims, todėl susidaro teisinė situacija, kuomet dalis įstatymu konstatuotos žalos nėra pagrįsta konkrečiai apskaičiuotu nukentėjusiesiems asmenims padarytos žalos dydžiu, kas kelia abejonių, ar toks žalos atlyginimas TPVCAPDÄ® nuostatų prasme gali bÅ«ti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

IeÅ¡kovas kartu su ieÅ¡kiniu nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimÄ , t. y. apie iÅ¡laikymo nukentėjusiosios motinai reikalingumÄ , be to, nėra žinoma ta aplinkybė, ar J. R. savo motinai teikė iÅ¡laikymÄ iki savo mirties ir ar iÅ¡mokos skyrimo metu D. J. R. nedirbo ir neturėjo kitų pajamų ar turto ir ar negavo po J. R. mirties kitų socialinio draudimo iÅ¡mokų ir ar ji nebuvo iÅ¡laikoma kitų asmenų, taip pat nėra žinoma ir tai, ar pati J. R. nebuvo iÅ¡laikoma savo motinos.

Atsakovas taip pat nurodė, jog ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kovui yra skaičiuotinas nuo 2008-10-29 dienos, t. y. kada žalÄ patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , todėl ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalÄ pasibaigė 2011-10-29 d. (imtinai), be to, tretysis asmuo I. M. žuvusios J. R. motinai  D. J. R. pilnai atlygino visÄ patirtÄ turtinę žalÄ 7000,00 Lt sumai ir tai patvirtina  2009-11-16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis ir nukentėjusiosios pareiÅ¡kimas, kuriame nurodyta, jog yra pilnai atlyginta 7000,00 Lt sumai žala dėl eismo įvykio, be to, atlyginti neturtinę žalÄ nebuvo reikalauta, todėl darytina iÅ¡vada, jog žala yra pilnai atlyginta, o ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta vienkartinė iÅ¡moka yra vertinama kaip valstybės parama, realizuojant valstybės socialinę politikÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 2014-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nusprendė ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai: iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 148800,00 Lt žalos atlyginimÄ regreso tvarka. Teismas nustatė, kad 2008-10-29 d. dienÄ , apie 7:10 val. Taikos pr., Naujakiemio g. sankryžoje, tretysis asmuo I. M., vairuodama automobilį Mitsubishi Outlander, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 5 p., 9 p., 37 p. nuostatų reikalavimus, t. y. nesilaikydama visų bÅ«tinų atsargumo priemonių ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos bei važiuodama trečia eismo juosta rikiavosi į antrÄ eismo juostÄ , tačiau neįsitikino eismo saugumu ir nepraleido per pėsčiųjų perėjÄ iÅ¡ kairės pusės ėjusios pėsčiosios J.

R. ir jÄ partrenkė, kuri žuvo eismo įvykio vietoje, be to, 2009-11-16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu tretysis asmuo I. M. buvo pripažinta kalta dėl Å¡io autoįvykio pagal LR BK 281 str. 5 d. nuostatas už kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimÄ . I. M. civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas atsakovÄ . 2010-04-23 d. Sprendimu Nr. 6-15-653 Å¡is įvykis buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, 2011-03-04 d. Sprendimu buvo nuspręsta D. J. R. skirti 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ apdraustajai J.

R. mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbÄ ir pripažinto draudiminiu įvykiu ir laikotarpiu nuo 2011-03-04 d. iki 2011-03-08 d. (imtinai) buvo iÅ¡mokėta 148800,00 Lt suma. IeÅ¡kovas dėl 148800,00 Lt sumai žalos atlyginimo 2011-03-25 d. raÅ¡tu Nr. (9.52) 3-17112 kreipėsi į atsakovÄ , tačiau 2011-03-30 d. raÅ¡tu atsakovas informavo ieÅ¡kovÄ , jog atsižvelgiant į tai, kad buvo kreiptasi į LR Konstitucinį TeismÄ dėl LR CK 6.290 str. nuostatų atitikties LR Konstitucijai nustatymo, todėl atsakovas ieÅ¡kovui kompensuoti iÅ¡laidas galės tik tada, kai LR Konstitucinis Teismas iÅ¡nagrinės minėtÄ kreipimÄ si ir priims sprendimÄ . 2013-01-08 d. ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ su praÅ¡ymu atlyginti 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ apdraustajam mirus, bei pateikė atsakovui pažymÄ ir apie   J.

R. draudžiamÄ sias pajamas 2008 metais iki nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbÄ .   2013-07-02 d. atsakovas atsisakė atlyginti ieÅ¡kovui 148800,00 Lt žalÄ bei nurodė, jog ieÅ¡kovo pateikta pažyma tik patvirtina faktÄ apie J. R. gautas draudžiamÄ sias pajamas, tačiau ji yra nesusijusi su eismo įvykio metu padaryta turtine žala.              IeÅ¡kovas, vadovaujantis LR Vyriausybės 2008-07-16 d. Nutarimo Nr. 703 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos patvirtinimo“ nuostatomis, nustatė, jog 2008 metų draudžiamosios pajamos nuo 2008-08-01 dienos buvo             1448,00 Lt suma ir vadovaujantis LR Nelaimingų atsitikimų įstatymo nuostatomis, ieÅ¡kovas                   J.

R. motinai D. J. R. paskyrė 148800,00 Lt sumai vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ .Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas D. J. R. vienkartinę iÅ¡mokÄ paskyrė 2011-03-04 d. Sprendimu Nr. 6-18-708 ir 2011-03-08 d. ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , perėmė reikalavimo teisę kreiptis į atsakovÄ , ir atsakovui pretenzijÄ atlyginti žalÄ pateikė 2011-03-25 dienÄ , t. y. pretenzijÄ pateikė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, o apie atsakovo atsisakymÄ patenkinti ieÅ¡kovo reikalavimus ieÅ¡kovas sužinojo tik 2013-07-08 dienÄ , t. y. atsakovui atsisakius atlyginti žalÄ ir ieÅ¡kinį ieÅ¡kovas teismui pateikė 2013-12-10 dienÄ , t. y. nepraleidęs LR CK 1.125 str. 7 d. nuostatose nustatytų ieÅ¡kininės senaties terminų, todėl teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentais Å¡ioje dalyje ir darė iÅ¡vadÄ , jog atsakovo argumentai dėl ieÅ¡kininės senaties taikymo yra nepagrįsti.Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas pateikė atsakovui visus raÅ¡ytinius įrodymus apie tai, kad J.

R. turėjo draudžiamųjų pajamų ir ieÅ¡kovas pagrįstai ir teisėtai D. J. R., kuri  2008 metais jau buvo sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, kompensavo dėl įvykusios mirties negautas pajamas, kurios Å¡iuo atveju nevirÅ¡ija LR Transporto priemonių draudimo įstatymo 11 str. nuostatose nustatytų žalos atlyginimo ribų, be to, teismas taip pat sutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų iÅ¡mokų paskaičiavimo dokumentai pilnai pagrindžia nukentėjusiojo asmens patirtÄ Å¾alÄ , be to, ieÅ¡kovas, atsakydamas į 2013-01-22 d. atsakovo raÅ¡tÄ Nr. KL/TC/1792, kartu su 2013-06-27d. raÅ¡tu Nr. (8.22) 3-77869 pateikė atsakovui ir pažymÄ apie žuvusiosios J.

R. draudžiamÄ sias pajamas 2008 metais iki nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbÄ . Teismas darė iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo atveju ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniai reikalavimai yra visiÅ¡kai pagrįsti bei pilnai įrodyti, o atsakovo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad teismas nevertino atsakovo procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytų argumentų, dėl ko priėmė neteisėtÄ sprendimÄ .

Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad valstybės nustatomas vienkartinės iÅ¡mokos dydis nesaisto privačių asmenų, kurių civilinė atsakomybė reglamentuota LR CK normų pagrindu. Apeliantas traktuoja iÅ¡mokėtÄ socialinę iÅ¡mokÄ kaip socialinė garantija (valstybė parama), kuri nėra skirta turtinei žalai dėl nukentėjusiosios mirties atlyginti. Å iuo atveju svarbu nustatyti kiek (kokia dalimi) Å¡ia vienkartinė iÅ¡moka yra atlyginama nukentėjusiosios motinai padaryta turtinė žala.

Apelianto nuomone, ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta iÅ¡moka negali bÅ«ti tapatinama su dėl eismo įvykio trečiųjų asmenų patirta žala (kaip ji suprantama TPVCAPDÄ® prasme). IeÅ¡kovas Å¡ioje byloje reikalauja visos iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo, nesiedamas jos su faktiÅ¡kai nukentėjusiosios motinos patirta turtinė žala, kas prieÅ¡tarauja Konstitucinei doktrinai bei CK 6.113 str. Apeliantas pažymėjo, kad vienkartinė draudimo iÅ¡moka mokama visais atvejais, mokėjimÄ siejant tik su asmens mirties faktu.

Å iuo aspektu apeliantas remiasi teismų praktika, kurioje pasisakyta dėl atitinkamų iÅ¡mokų socialinės funkcijos.IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių iÅ¡laikymo nukentėjusiosios motinos reikalingumÄ . Esant bÅ«tinybei teikti iÅ¡laikymÄ , jai, vadovaujantis NADÄ® 26 str., bÅ«tų paskirta periodinė draudimo iÅ¡moka apdraustajam mirus, kuri yra mokama iÅ¡laikymo reikalingiems asmenimis. Byloje nėra nustatyta ar nukentėjusioji savo motinai teikė iÅ¡laikymÄ (ir jei teikė – kokio dydžio), nėra aiÅ¡ku ar nukentėjusiosios motina iÅ¡mokos skyrimo metu nedirbo ir ar neturėjo kitų pajamų ar turto, negavo po nekentėjusiosios mirties kitų socialinio draudimo iÅ¡mokų bei tai, ar ji nebuvo iÅ¡laikoma kitų asmenų.

Taip pat nėra žinoma ar pati nukentėjusioji nebuvo iÅ¡laikoma savo motinos. IeÅ¡kovo pateikta pažyma apie nukentėjusiosios draudžiamÄ sias pajamas neįrodo jokių bylai reikÅ¡mingų aplinkybių. Taigi, ieÅ¡kovas neįrodė tos aplinkybės, kuriÄ turėjo įrodyti, t.y. kokiÄ konkrečiÄ motinos patirtÄ Å¾alÄ atlygina iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka.  Vienkartinės draudimo iÅ¡mokos dydis nustatomas standartizuotai ir vienodai visiems asmenimis, tuo tarpu atsakovo, kaip draudiko, pareiga atlyginti nuostolius kyla iÅ¡ draudimo sutarties, pagal kuriÄ draudimo iÅ¡moka lygi patirties nuostoliams.

Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis dėl senaties termino taikymo. Nurodė, kad nukentėjusiosios motina apie teisės pažeidimÄ sužinojo eismo įvykio metu, t.y. 2008-10-29. Taigi, trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigė 2011-10-29. Dėl to ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senatį. Trečiasis asmuo I. M. atlygino nukentėjusiosios motinai visÄ patirtÄ turtinę žalÄ â€“ 7000 Lt. Tai patvirtina 2009-11-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis. Atlyginti neturinę žalÄ nebuvo reikalaujama.

IeÅ¡kovas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame prašė apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Nurodė, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kad socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydis virÅ¡ija nukentėjusiosios patirtÄ Å¾alÄ . Tačiau Å¡ias aplinkybes atsakovas grindžia tik neįrodytais pamastymais. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Tarp Å¡alių nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, avarijos kaltininko, vienkartinės socialinio draudimo iÅ¡mokos paskaičiavimo teisingumo pagal tÄ reglamentuojančius teisės aktus, todėl Å¡ios aplinkybės laikomos nustatytos ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų pakartotinai nepasisako.

Ginčas kilo tik dėl atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų (žalos fakto ir dydžio) bei ieÅ¡kinio senaties termino taikymo.Sprendžiant dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, pažymėtina, kad teismų praktikoje prižįstama, jog vienerių metų termino pretenzijai pareikÅ¡ti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalÄ iÅ¡ Å¡iÄ padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieÅ¡ nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).

Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2008-10-29 d. IeÅ¡kovas su pretenzija kreipėsi į atsakovÄ 2011-03-25, t.y. nepasibaigus trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino, tačiau atsakovas 2011-03-25 atsakyme neatsisakė kompensuoti žalÄ , bet Å¡io klausimo sprendimÄ atidėjo iki LR Konstitucinis teismas iÅ¡nagrinės nurodytÄ bylÄ , o                           2013-01-22 atsakyme taip pat papildomai prašė pateikti trÅ«kstamus dokumentus. Taigi, apie savo teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovas sužinojo tik iÅ¡ 2013-07-08 gauto atsakovo raÅ¡to, kuriame jis aiÅ¡kiai atsisakė tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ .

Atsižvelgus į tokius atsakovo veiksmus, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovui pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį 2013-12-10, jis nepraleido ieÅ¡kinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl socialinio draudimo įstaigos, iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo iÅ¡mokas nukentėjusiems asmenims, regreso teisės į žalÄ padariusį asmenį ar jo draudikÄ apimties, yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad NADPLSDÄ® paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami Å¡ios rÅ«Å¡ies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į Å¡io draudimo iÅ¡mokas, iÅ¡mokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sÄ lygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDÄ® 1 straipsnis).

Å iuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo iÅ¡mokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkcijÄ . Vien aplinkybė, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiÅ¡kia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis negalima Å¡ių iÅ¡mokų vertinti kaip atliekančių ir kitokiÄ funkcijÄ . PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas, kad socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka apdraustajam mirus (NADPLSDÄ® 27 straipsnis) besÄ lygiÅ¡kai turi bÅ«ti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų Å¡eimos nariams, vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimų.

Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo iÅ¡moka gali bÅ«ti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui. Taigi, CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma aiÅ¡kintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltÄ dėl žalos atsiradimo asmenį tik Å¡io asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu.

Kitaip tariant, jeigu apdrausto darbuotojo Å¡eimai dėl jo žūties iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka virÅ¡ija Å¡eimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iÅ¡ kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015).Taigi, apeliantas teisus, kad socialinio draudimo įstaigos iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka apdraustajam mirus (NADPLSDÄ® 27 straipsnis) ta dalimi, kuria ji virÅ¡ija mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo Å¡eimos patirtÄ Å¾alÄ , atlieka valstybės socialinės politikos funkcijÄ .

ŽalÄ padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas sÄ lygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-388/2013). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims – kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK12, 178straipsniai).

Tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija, vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktÄ pareigÄ , nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokėjusi draudimo iÅ¡mokÄ (kompensacijÄ ) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad iÅ¡mokėta kompensacija visiÅ¡kai kompensuoja padarytÄ Å¾alÄ , tačiau Å¡i prezumpcija gali bÅ«ti nuginčijama, o pareigÄ jÄ paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, prieÅ¡ingai, jÄ virÅ¡ija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje      Nr. 3K-3-291/2014).

Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieÅ¡kovo praÅ¡omos priteisti regresinės prievolės dydis reikÅ¡mingai neatitinka iÅ¡mokėtų socialinio draudimo iÅ¡mokų dydžio (dėl reikÅ¡mingo neatitikimo tarp socialinio draudimo iÅ¡mokų ir asmens patirtos žalos mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UAB ERGO Lietuva, bylos Nr. 3K-3-620/2013), įrodymus dėl to, kokiÄ konkrečiÄ Å¾alÄ patyrė apdraustasis                  (jo Å¡eimos nariai), teikia abi proceso Å¡alys (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Teismas, įvertinęs Å¡alių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigÄ patikslinti ir paskirstyti Å¡alių naÅ¡tÄ Ä¯rodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikÅ¡mingÄ neatitikimÄ tarp socialinio draudimo iÅ¡mokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiÅ«lyti Å¡alims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo Å¡eimos narių) patirtos žalos dydį. Pažymėtina, kad įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę socialinio draudimo įstaigos pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys negali bÅ«ti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo Å¡eimos narių) patirtos žalos dydis.

Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu Å¡alis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015). Å iuo atveju ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį grindė tik ta aplinkybe, kad iÅ¡mokėtos vienkartinės socialinė iÅ¡mokos dydis atitinka teisės aktuose nustatytÄ standartizuotÄ Å¡ios iÅ¡mokos paskaičiavimo tvarkÄ . Tuo tarpu atsakovas jau atsiliepime į ieÅ¡kinį bei triplike (b.l.

67) pateikė motyvuotus argumentus bei nurodė su tuo susijusias faktines aplinkybes, siekiant paneigti faktÄ , jog žuvusioji teikė iÅ¡laikymÄ savo motinai D. J. R., kad iÅ¡mokos dydis atitinka žalos dydį (b.l. 37-38). Tačiau teismas nesiÅ«lė Å¡alims pateikti papildomų įrodymų aplinkybėms, dėl kurių vyksta ginčas, nustatyti, atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas ignoravo, nežiÅ«rint į tai, kad jie nėra deklaratyvÅ«s, bet motyvuoti, paremti tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, ir yra reikÅ¡mingi, sprendžiant dėl praÅ¡omos priteisti regresinės prievolės dydžio atitikimo iÅ¡mokėtų socialinio draudimo iÅ¡mokų dydžiui.

Å ioje byloje teismas iÅ¡ esmės vadovavosi tik ieÅ¡kovo nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad, esant ginčui dėl žalos fakto ir dydžio, dėl iÅ¡laikymo teikimo fakto, byloje svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti kokio dydžio pajamas (iÅ¡laikymÄ ) galėjo gauti D. J. R. iÅ¡ žuvusiosios iki jos mirties, kokias pajamas realiai gaudavo D. J. R. iki eismo įvykio, ar ji negavo po nekentėjusiosios mirties kitų socialinio draudimo iÅ¡mokų bei tai, ar ji nebuvo iÅ¡laikoma kitų asmenų.

BÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti ir kokia žala buvo atlyginta baudžiamojoje byloje ir ar žala, sumokėta D. J. R. baudžiamojoje byloje, kompensavo visÄ jos patirtÄ turtinę žalÄ (b.l. 11, 69). Vien pažyma apie J. R. pajamas nei patvirtina, nei paneigia Å¡ios bylos aplinkybių. Å iuo atveju, nesant duomenų apie D. J. R. pajamas, neiÅ¡siaiÅ¡kinus baudžiamojoje byloje atlygintos žalos reikÅ¡mės, bei apeliantui argumentuotai ginčijant iÅ¡laikymo reikalingumo faktÄ , vien aplinkybė, kad D. J. R. buvo senatvės pensininkė nėra pakankama spręsti, jog jai buvo realiai teikiamas iÅ¡laikymas bei kad liko neatlyginta turtinė žala.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau iÅ¡dėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ar D. J. R. buvo realiai dukros iÅ¡laikoma, kokia žuvusiosios pajamų dalis realiai atitekdavo jos motinai, nepasiÅ«lė Å¡alims teikti Å¡iam klausimui iÅ¡spręsti pateikti papildomų įrodymų, netyrė, kokia žala buvo atlyginta baudžiamosios bylos procese, ar ja buvo visiÅ¡kai atlyginta patirta turtinė žala arba ar ji gali bÅ«ti įskaitoma mažinant Å¡ioje byloje priteisiamÄ Å¾alai atlyginti sumÄ .

Å ių esminių aplinkybių nustatymas, naujų įrodymų rinkimas apeliacinės instancijos teisme reikÅ¡tų bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės naujais aspektais, kurie nebuvo nustatyti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir tikslų, apribotų Å¡alių teisę į apeliacijÄ (Å¡alis, nesutikdama su teismo iÅ¡vadomis, prarastų galimybę Å¡ias iÅ¡vadas skųsti apeliacine tvarka). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

BylÄ perduoto ginčo dalyje nagrinėjant iÅ¡ naujo, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos ir svarstomos pirmiau nutartyje nurodytos bei, reikalui esant, kitos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus bei kitus konkrečiu atveju galimai aktualius nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus, įvertinant juos teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principų kontekste.Å alių patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepaskirstomos, nes tik bylÄ iÅ¡nagrinėjus iÅ¡ naujo bÅ«tų tinkamai pritaikytos proporcingumo taisyklės, numatytos CPK 93 str., 98 str. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija n u t a r ė 2014-04-25 Vilniaus misto apylinkės teismo sprendimÄ panaikinti ir grÄ Å¾inti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai                                                    Jelena Å iÅ¡kina                                                                 Tatjana Žukauskienė                                                                  RÅ«ta PetkuvienėÂ