2021-02-03 Nr. AB-4842-3-61-3-01615-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-115-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01615-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) prašymu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atkuriant nuosavybės teises į turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus-Trakų apskrityje, Rudaminos valsčiuje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos tėvas G. L., motina Č. L. yra mirusi (duomenys neskelbtini)., senelis J. L. yra miręs (duomenys neskelbtini), o tėvo senelis P. L. gimė (duomenys neskelbtini) m. ir mirė (duomenys neskelbtini). Tėvo senelis P. L. nuosavybės teise valdė 5 dešimtines žemės, esančias tuometinėje Vilniaus-Trakų apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.

3. Pareiškėjos tėvas G. L. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais 2001 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) su prašymu grąžinti iki nacionalizacijos turėtą nuosavybės teise žemę. Žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 13 d. pranešimu informavo, jog nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises, bei pasiūlė kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo dokumentams paduoti. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tai buvo pirmasis raštas iš Žemėtvarkos skyriaus nuo tada, kai buvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki to momento nebuvo prašoma pateikti kokių nors papildomų dokumentų. Pareiškėjos tėvas 2007 m. vasario mėn., t. y. po 2003 m. gruodžio 31 d., sužinojo, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisei atkurti. Iki to laiko Žemėtvarkos skyrius nepranešė, kad pagal 2001 m. gruodžio 27 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, nepakanka dokumentų šiai procedūrai vykdyti, todėl terminas praleistas dėl to, jog valstybės institucijos tinkamai bei laiku neinformavo apie būtinumą pateikti papildomus dokumentus prie pareiškimo.

4. Pareiškėja visas šias aplinkybes sužinojo tik dabar, kai po tėvo mirties pradėjo tvarkyti jo paliktus dokumentus ir pamatė, jog nėra jokių dokumentų apie nuosavybės teisių atkūrimą į žemę ir jis nėra atkurtos žemės sklypo savininkas. Pranešimą, kad buvo siūloma kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, pareiškėja taip pat rado tik po tėvo mirties. Iki tėvo mirties pareiškėja žinojo, jog įstatymo nustatyta tvarka jos tėvas kreipėsi į valstybės tarnybas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir laukė, kada šios teisės bus atkurtos. Šiuo metu minėtas žemės sklypas yra niekam nepaskirtas, ši žemė yra Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur ir buvo faktiškai pagal senąjį administracinį paskirstymą Vilniaus-Trakų apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos tėvas, padavęs pareiškimą atkurti nuosavybės teises, buvo aktyvus, kreipėsi į archyvus ir bažnytines įstaigas, siekdamas gauti patvirtinimus apie turėtą žemę, gimimo ir mirties faktus, giminystės ryšį. Po kurio laiko pareiškėjos tėvas sunkiai susirgo ir negalėjo savarankiškai įgyvendinti savo teisių, kai gavo atitinkamą pranešimą. Pareiškėjai buvo žinoma, kad tėvas buvo kreipęsis dėl atitinkamų dokumentų gavimo į įvairias institucijas, todėl manė, jog dokumentai buvo pateikti tinkamai. Apie tai, kad užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai trūksta dokumentų, pareiškėja sužinojo šiuo metu, kuomet rado minėtus dokumentus tarp tėvo turėtų dokumentų.

5. Terminas pateikti trūkstamus dokumentus, reikalingus atkurti nuosavybės teises, yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra pagrindas jį atnaujinti. Pareiškėja akcentavo, kad dėl valstybės institucijų kaltės jos tėvui iki 2003 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos) nebuvo pranešta, jog trūksta atitinkamų dokumentų.

6. Papildomuose paaiškinimuose dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimo pareiškėja nurodė, kad jos tėtis ilgą laiką sunkiai sirgo, t. y. 2009 metais jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Nuo ligos pradžios savarankiškai jis negalėjo gyventi, jam nuolat reikėjo priežiūros, buvo paskirta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), po procedūrų jis prastai jausdavosi ir tvarkyti dokumentų negalėjo. Esant tokiai situacijai, pareiškėjos tėtis buvo fiziškai nepajėgus pranešti, jog trūksta dokumentų nuosavybės teisei atkurti. Nors pareiškėjos tėvas su prašymu kreipėsi laiku, tai yra 2001 m. gruodžio 27 d., pranešimas apie tai, kad trūksta dokumentų, buvo atsiųstas tuomet, kai buvo pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas šiuos dokumentus pateikti, t. y. 2007 m. vasario 13 d. Šiuo atveju valstybinė institucija vilkino procedūrą tinkamai ir laiku pranešti apie tai, kad trūksta dokumentų. Pareiškėjos teigimu, 2007 m. vasario 13 d. pareiškėjos tėvas sunkiai sirgo. Pareiškėja apie gautą pranešimą sužinojo šiuo metu, po tėvo mirties pradėjusi tvarkyti jo paliktus dokumentus. Taip pat iki 2007 m. vasario 13 d. pareiškėja buvo nuvykusi į Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių, t. y. 2007 m. vasario 9 d., tačiau Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius nesuteikė informacijos, jog nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai nėra parengti tinkamai. Pareiškėjos tėvas 2001 m. buvo apmokėjęs nustatyto dydžio rinkliavą Lietuvos centriniam valstybės archyvui ir Lietuvos valstybės istorijos archyvui, kai buvo užsakomi reikalingi archyviniai dokumentai teisių į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinimui. Be to, valstybės institucijų pareigūnai iš karto, t. y. 2007 m. vasario 9 d., būtų nurodę, kad trūksta kokių nors dokumentų, jei jų trūktų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

8. NŽT paaiškino, kad terminas dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti buvo nustatytas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja yra praleidusi terminą pateikti dokumentams patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku.

9. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto skyrius 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31/03/22-3402 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir 2003 m. gruodžio 2 d. raštas) informavo G. L., jog duomenų esančių nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3338 nepakanka, norint atkurti nuosavybės teises. G. L. buvo pasiūlyta iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentus, patvirtinančius, kas ir kokio ploto iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo Vilniaus mieste žemės sklypą, taip pat tame pačiame rašte minima, kad nėra pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Taigi G. L. pirmą kartą pateikta informacija dėl trūkstamų dokumentų ne 2007 metais, kaip teigia pareiškėja, o 2003 metais Taip pat informacinis laiškas G. L. buvo išsiųstas 2003 m. gruodžio 2 d., t. y. dar nesuėjus trūkstamų dokumento pateikimo terminui.

10. Nors pareiškėja nurodė, kad laiku negalėjo įgyvendinti savo teisių dėl tėvo G. L. ligos, tačiau pareiškėja nenurodė, kokia tai liga, kiek laiko ji truko, ar tai buvo liga, dėl kurios jos tėvas buvo nesavarankiškas ir dėl to negalėjo pateikti trūkstamų dokumentų. Pareiškėja pripažįsta faktą, kad jau 2007 metais jos tėvas G. L. žinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūksta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, tačiau pareiškėja nenurodo objektyvių priežasčių, kodėl jos tėvas beveik 10 metų neatliko jokių aktyvių veiksmų, tuo labiau, kad Žemėtvarkos skyrius Raštu buvo informavęs G. L. dėl trūkstamų dokumentų. Be to, pareiškėjos tėvas be 2001 m. gruodžio 27 d. pirminio prašymo, niekada nesikreipė į NŽT, dokumentai, kurie yra pateikti kartu su prašymu teismui, nebuvo pateikti NŽT. Pareiškėjos tėvas pasirinko pasyvų elgesio standartą, t. y. aktyviai nesirūpinti savo subjektine teise – teise į nuosavybės teisių atkūrimą. Aktyvius veiksmus pareiškėja atliko tik 2019 m. balandžio 29 d. kreipdamasi į teismą dėl termino atnaujinimo, t. y. praėjus 18 metų. Taip pat pareiškėja neįrodo, jog aplinkybės, sutrukdžiusios kreiptis anksčiau, buvo tokios, dėl kurių buvo neįmanoma įgyvendinti savo teisių.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1. V. L. yra G. L. ir Č. L. dukra; V. L. ir A. K. (duomenys neskelbtini) susituokė; I. L. mirė (duomenys neskelbtini), P. L. mirė (duomenys neskelbtini)., G. L. gimė (duomenys neskelbtini), o mirė (duomenys neskelbtini); V. L. motina Č. L. mirė (duomenys neskelbtini), o jos turtą paveldėjo dukra V. L..

12.2. Pareiškėjos tėvas G. L. 2001 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo, nurodydamas, kad G. L. senelis P. L. iki nacionalizacijos Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nuosavybės teise turėjo 3 ha žemės, todėl prašė grąžinti 0,20 ha žemės Vilniuje bei 2,8 ha Vilniaus rajone.

12.3. Žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31/03/22-3402 informavo G. L., kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3338 esamų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teisėms, ir pažymėjo, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. G. L. turi pateikti notariškai patvirtintus archyvinius dokumentus, įrodančius, kas ir kokio ploto iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo Vilniaus mieste žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises norima atkurti. Rašte nurodyta, kad G. L. turi pateikti notariškai patvirtintas giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas, taip pat G. L. informuotas, jog piliečiai, praleidę nustatytą dokumentų pateikimui terminą (2003 m. gruodžio 31 d.), netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą;

12.4. Žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 13 d. raštu Nr. S22-224 (toliau – ir 2007 m. vasario 13 d. raštas) informavo G. L., jog 2001 m. gruodžio 27 d. jis buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises G. L. turėjo iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau jie nebuvo pateikti; rašte pažymėta, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku įrodančių dokumentų, gali kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo dokumentams paduoti.

13. Vertindamas skundo argumentus, teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka) nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

14. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – atsiradimui būtina, kad asmuo pateiktų prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, taip pat pateiktų nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt.; kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas bylą turi vertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą, o vertinant termino praleidimo priežastis vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais.

15. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Teismas taip pat pabrėžė, jog įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

16. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Vilniaus-Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas L. P., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 4 dešimtines žemės; P. L. gimė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), jo tėvai buvo nuolatiniai duotojo valsčiaus gyventojai nuo gimimo, jis turėjo 5 dešimtines paveldėtos skirtinės žemės iš tėvo; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. gegužės 8 d. raštu G. L. informuotas, jog Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Trakų apskrities Trakų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo L. J. buto-ūkio lape įrašyti: L. J., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, žmona – L., sūnus – H., L.. Žinių apie J. L. Trakų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, mišką, apie žemės, miško paveldėjimą, sklypo plano nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjos tėvas G. L. kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo 2001 m. gruodžio 27 d., Žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31/03/22-3402 informavo G. L. apie trūkstamus dokumentus atkuriant nuosavybės teises, kuriuos jis turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Teismo vertinimu, nustatyta, jog Žemėtvarkos skyrius dėl trūkstamų dokumentų informavo G. L. 2003 m. gruodžio 2 d. raštu, o ne kaip prašyme nurodė pareiškėja, kad pirmą kartą dėl trūkstamų dokumentų buvo informuoti 2007 m. vasario 13 d. raštu.

18. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėja 2007 m. vasario 9 d. buvo nuvykusi į Žemėtvarkos skyrių bei, pareiškėjos teigimu, jai nebuvo suteikta informacija apie trūkstamus dokumentus, tačiau Žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 13 d. raštas, kuriame nurodyta, kokių dokumentų G. L. nepateikė, buvo priimtas 2007 m. vasario 13 d., t. y. po 3 dienų, kai pareiškėja buvo apsilankiusi Žemėtvarkos skyriuje, tačiau pareiškėjos tėvui (duomenys neskelbtini) susirgimas buvo diagnozuotas 2009 metais, o jis mirė (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, jog G. L. po kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2001 m. gruodžio 27 d., neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti nuosavybės teises. Be to, gavęs 2003 m. gruodžio 2 d. raštą, G. L. nebuvo praleidęs termino reikalingiems dokumentams pateikti, o gavęs 2007 m. vasario 13 d. raštą, G. L. turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino pateikti giminystę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, tačiau byloje duomenų apie tai, kad nuo 2003 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. (pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos) buvo atliekami veiksmai, siekiant pateikti reikalingus dokumentus, nebuvo.

20. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad G. L. susirgo 2009 metais, pažymėdamas, jog 2007 m. vasario 13 d. raštą jis gavo tuomet, kai dar nebuvo diagnozuota liga. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, teigdama, jog iki tėvo mirties ji matė dokumentus (kvitus), patvirtinančius, kad 2001 metais G. L. buvo apmokėjęs nustatyto dydžio rinkliavą Lietuvos centriniam valstybės archyvui ir Lietuvos valstybės istorijos archyvui, kai buvo užsakomi reikalingi archyviniai dokumentai teisėms į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinti, tačiau po savo tėvo mirties pareiškėja kreipėsi į teismą ne iš karto, o tik 2019 m. balandžio 29 d. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką, pareiškėjos nurodomos priežastys nelaikytinos išskirtinėmis, objektyviomis bei nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku realizuoti savo teisę pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

21. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, ir pareiškėjos prašymą atmetė.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti bei atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

14. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas išvada, jog pareiškėja, jos velionis tėvas nebuvo aktyvūs, laiku nesikreipė dėl termino atnaujinimo, nors raštu pareiškėjos tėvas buvo informuotas, kad trūksta reikiamų dokumentų.

15. Pareiškėja prašyme pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad į jos tėvo 2001 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl žemės grąžinimo 2007 m. vasario 13 d. raštas buvo pirmasis dokumentas iš Žemėtvarkos skyriaus ir iki to momento nebuvo prašoma pateikti jokių dokumentų. Šios aplinkybės pareiškėjai tapo žinomos tik po tėvo mirties pradėjus tvarkyti jo paliktus dokumentus, o apie 2003 m. gruodžio 2 d. raštą pareiškėja nieko nežinojusi, tokio rašto jos tėvas nebuvo gavęs, šio rašto ji nerado, kai tvarkė mirusio tėvo dokumentus.

16. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus, kad apie trūkstamus dokumentus jos tėvas buvo informuotas pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui ir įrodyta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, valstybės institucijoms tinkamai neinformavus suinteresuoto asmens apie būtinybę pateikti dokumentus. Pareiškėjos teigimu, valstybės institucija privalo išsiųsti atitinkamą dokumentą adresatui, tačiau įstatymas įtvirtina nuostatą, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, turi būti tikrai pranešta apie būtinybę pateikti trūkstamus dokumentus. Byloje nėra įrodymų, kad 2003 m. gruodžio 2 d. raštas pasiekė adresatą, todėl preziumuojama, kad tik 2007 metais pareiškėjos tėvas sužinojo šią aplinkybę.

17. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kad pareiškėjos tėvas be svarbių priežasčių praleido terminą dokumentams pateikti, taip pat kad pareiškėja iš karto po tėvo mirties nebuvo aktyvi. Aplinkybė, kad pareiškėjos tėvui tik 2009 metais diagnozuoti susirgimai, nereiškia, kad jis nesirgo anksčiau, kadangi šie susirgimai yra ilgalaikiai, 2009 metais konstatuota, kad dėl kataraktos pareiškėjos tėvas negali matyti. Tačiau pareiškėjos tėvas itin silpno regėjimo (nieko nematė) buvo jau eilę metų, todėl negalėjo perskaityti ir suprasti 2007 m. vasario 13 d. pranešimo. Pareiškėja minėtą raštą faktiškai gavo tik 2018 m. spalio 19 d. Po tėvo mirties ji nerado nuosavybės teisės atkūrimo dokumentų, todėl kreipėsi į NŽT. Vadinasi, kad pareiškėja apie esamus trūkumus sužinojo tik 2018 m. spalio mėnesį. Pirmą kartą ji į teismą kreipėsi dar 2019 m. vasario mėnesį (administracinės bylos Nr. I-2263-595/2019), tačiau teismas, nepagrįstai nustatęs trūkumus, netinkamai įteikė procesinius dokumentus. Atsiėmus dokumentus iš teismo minėtoje byloje, iš karto buvo pateiktas prašymas teismui šioje byloje, taigi laikotarpis nuo sužinojimo 2018 m. spalio 19 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. negali būti pripažintas neprotingai ilgu, atsiradusiu dėl pareiškėjos pasyvaus, nemotyvuoto elgesio tinkamai neginant savo pažeistų teisių. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjos prašymas tenkintinas.

18. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja pateikė naujus įrodymus – G. L. specialiųjų poreikių nustatymo pažymą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. NŽT atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui ir tvirtina, kad teisinga teismo išvada, jog pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos išskirtinėmis, objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti įstatyme nustatytas teises. Be to, pareiškėja neginčija fakto, kad 2007 metais jau žinojo apie trūkstamus dokumentus, kuomet buvo gautas 2007 m. vasario 13 d. raštas ir kuriuo jos tėvas informuotas, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises ir ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų. Apeliantė nepagrindžia aplinkybių, kodėl po minėto rašto gavimo jos tėvas nesikreipė į atsakingas institucijas, kad būtų tinkamai įgyvendinta teisė į atkūrimą. NŽT pažymėjo, kad 2003 m. gruodžio 2 d. raštas, kurio gavimą apeliaciniame skunde neigia pareiškėja, siuntėjui negrįžo, todėl preziumuojama, jog laiškas adresatą (G. L.) pasiekė, tokie pareiškėjos teiginiai laikytini gynybine pozicija. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog ir apreiškėja, ir jos tėvas nesikreipė į teismą per protingą laiko tarpą nuo to momento, kai sužinojo apie netinkamai įgyvendinamą savo teisę į atkūrimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti atnaujinimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atmetė nurodydamas, kad terminas pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti.

23. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia pozicija, kad praleido terminą dėl svarbių priežasčių, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savalaikiai neinformavo pareiškėjos tėvo, kad nuosavybės teisių atkūrimui trūksta nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos tėvo sveikatos būklę.

24. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

26. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

27. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

29. Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

31. Kaip jau minėta, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.).

32. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų argumentų, terminas dokumentams pateikti buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių, nes po 2001 m. gruodžio 27 d. prašymo padavimo G. L. neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti nuosavybės teises, nors apie nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų trūkumą jis buvo informuotas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gruodžio 2 d. raštu ir NŽT 2007 m. vasario 13 d. raštu. Pareiškėjos argumentai, kad G. L. nebuvo žinoma apie dokumentų pateikimo būtinumą bei jo sveikatos būklę, trukdžiusią pateikti reikiamus dokumentus, vertintini kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti. Kaip minėta, G. L. apie dokumentų trūkumą buvo informuotas dar Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gruodžio 2 d. raštu, o pakartotinai informuotas NŽT 2007 m. vasario 13 d. raštu. Po šių raštų gavimo iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) metais G. L. jokių aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti nuosavybės teises, neatliko. Įrodymų, kad G. L. dėl savo sveikatos būklės negalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekiant realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nagrinėjamoje byloje nepateikta. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei sveikatos būklė trukdė imtis aktyvių veiksmų, G. L. galėjo veikti per įgaliotą asmenį. Pažymėtina ir tai, kad po G. L. mirties (duomenys neskelbtini)metais, pareiškėja V. K. į teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo kreipėsi tik 2019 metais ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios jai trukdė šį procedūrinį veiksmą atlikti anksčiau.

33. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

34. Kartu pažymėtina ir tai, jog G. L. 2001 m. gruodžio 27 d. prašymu prašė atkurti nuosavybės teises į P. L. nuosavybės teise turėtą žemę. Tačiau byloje pateikti duomenys tvirtina, kad P. L. mirė (duomenys neskelbtini) metais, o tai reiškia, kad žemės nacionalizavimo (1940 metais) momentu P. L. nebuvo žemės savininku, todėl G. L. 2001 m. gruodžio 27 d. prašyme išreikšta valia negali būti įgyvendinta.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė