2018-10-10 Nr. AB-18123-3-62-3-01674-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4594-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01674-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja K. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) viršininko 2017 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 20-TE-574 „Dėl K. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą – Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės pareigas; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriuje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal 2017 m. birželio 14 d. Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato viršininko tarnybinį pranešimą Nr. 20-PR2-23629 dėl Policijos registruojamų įvykių registre užregistruoto įvykio, kai 2017 m. birželio 13 d. apie 18:55 val., Tilto g., Dotnuvos miestelyje, Kėdainių rajone, 45 kilometre susidūrė automobiliai OPEL CORSA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo I. S., ir AUDI A5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas buvo pasišalinęs, automobilis priklauso L. T.. OPEL CORSA vairuotoja I. S. po eismo įvykio buvo išvežta į ligoninę, kur po apžiūros jai nebuvo konstatuota kaulų lūžių. Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis tyrėjas, atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų, 2017 m. liepos 3 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-99 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje konstatavo, kad pareiškėja, būdama policijos pareigūne, eismo įvykio liudytoja, ir matydama, kad I. S. galimai yra sužalota ir prispausta automobilyje, turėdama pareigą suteikti jai medicininę pagalbą, apie tai pranešti specialiosioms tarnyboms, užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą ir tai, kad iš įvykio vietos nepasišalintų jos dalyviai, tyčia, kartu su L. T., iš įvykio vietos pasišalino, taip palikdama I. S. pavojingoje gyvybei būklėje. Be to, iki 2017 m. birželio 15 d., kol nebuvo iškviesta apklausai į policiją, slėpė įvykio aplinkybes, nepranešdama vadovams ar kitiems įgaliotiems policijos pareigūnams ir tokiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 426 straipsnio 3 dalyje, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1, 14.3 ir 14.5 punktų reikalavimus, pažemino policijos pareigūno vardą. Kauno AVPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis bei atsižvelgdamas į Tarnybinio patikrinimo išvadą, 2017 m. liepos 4 d. priėmė įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos Nr. 20-TE-574 (toliau – ir Įsakymas).

3. Pareiškėja nurodė, kad eismo įvykio metu susidūrimo momento nematė, tačiau pajuto stiprų smūgį. Eismo įvykio metu nukentėjusi pareiškėja, pati patyrusi šoką ir sužalojimus, dėl objektyvių priežasčių negalėjo kitai nukentėjusiajai suteikti pirmosios pagalbos. Pareiškėja iš L. T. ir eismo įvykio vietoje buvusių kitų asmenų teiginių suprato, kad greitoji medicininė pagalba ir kitos gelbėjimo tarnybos jau yra iškviestos, taigi pareiškėjai nebuvo jokio reikalo pakartotinai informuoti apie eismo įvykį. Dėl patirto stipraus smūgio, didelio garso, išsiskleidusių oro pagalvių po susidūrimo pareiškėja patyrė šoką ir sunkiai orientavosi aplinkoje. Pareiškėja išlipo iš transporto priemonės, ir prie jos priėjęs L. T., matydamas prastą pareiškėjos būklę, pasakė, kad ji gali eiti namo, o jis pasiliks įvykio vietoje ir pasirūpins eismo įvykio įforminimu bei kitais būtinais veiksmais. Pareiškėja, jausdamasi labai prastai, išėjo namo, o nuėjusi apie kilometrą – paskambino tėvui, kuris ir parvežė ją namo. Pareiškėja teigė, kad dėl patirto smūgio ir stipraus šoko ji iš karto po eismo įvykio nesiorientavo, negalėjo situacijos vertinti adekvačiai ir dėl savo būklės bei kitų objektyvių aplinkybių (nukentėjusioji I. S. buvo prispausta, nebuvo matomi jokie išoriniai sužalojimai, buvo iškviestos gelbėjimo tarnybos) negalėjo tinkamai ir kvalifikuotai suteikti I. S. pirmosios medicininės pagalbos. Būdama sunkios būklės, pareiškėja iš eismo įvykio vietos išvyko tik dėl tos priežasties, kad jos kolega – L. T., pažadėjo pasirūpinti kilusia situacija, taigi pareiškėjos veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir tokiais veiksmais apsunkinti įvykio tyrimą ar sukelti kitas neigiamas pasekmes.

4. Pareiškėja teigė, jog iš Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad šio tyrimo metu kompleksiškai nebuvo tirti visi susiję veiksniai, todėl liko nepaneigtos abejonės, kad pareiškėjos elgesį po eismo įvykio lėmė jos sveikatos būklė. Nors Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, jog 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjai surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl pažeidimo, numatyto ANK 426 straipsnio 3 dalyje, pareiškėja pažymėjo, kad ANK pagrindu surašytas nusižengimo protokolas, nesant įsiteisėjusio nutarimo, kuriuo būtų konstatuota asmens kaltė, nesuponuoja valstybės pareigūnams teisės tvirtinti, esą, pareiškėja padarė administracinį nusižengimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojama, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau tokios teisės normos nėra. Pareiškėjos teigimu, Etikos kodekso 14.1 punkte numatytas reikalavimas yra deklaratyvus, kadangi nereglamentuoja konkrečių asmens veiksmų neteisėtumo, nenustato konkrečių ribų.

5. Pareiškėja teigė, kad nesama patikimų duomenų, vadovaujantis kuriais būtų buvę galima konstatuoti, jog pareiškėja įvykio dieną veikė tyčia bei sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taigi Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotos aplinkybės, dėl kurių buvo pripažinta, kad pareiškėja savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra pagrįstos neobjektyviu bei paviršutinišku tyrimo duomenų vertinimu, todėl laikytina, kad šia apimtimi Tarnybinio patikrinimo išvada ir jos pagrindu priimtas Įsakymas yra neteisėti.

6. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko.

7. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kad po eismo įvykio pareiškėja nesuvokė savo veiksmų, nesiorientavo aplinkoje. Buvo nustatyta, kad 2 min. po eismo įvykio į jo vietą atvykus pirmiesiems liudytojams, pareiškėjos ten jau nebuvo, ji iš įvykio vietos skubiai pasišalino. Sunkios būklės, nesuvokiantis savo veiksmų ir nesiorientuojantis aplinkoje žmogus per tokį trumpą laiką nesugebėtų priimti sprendimo skubiai pasišalinti iš įvykio vietos. 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 3 dalyje, ir priimtas administracinis nurodymas pasiūlyti asmeniui sumokėti 75 Eur baudą. Bauda sumokėta 2017 m. liepos 4 d. Pareiškėja, būdama policijos pareigūne, pati išmanydama teisės aktus, žinodama, kad pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, nesuteikiant neatidėliotinos pagalbos eismo įvykio metu sužalotam asmeniui ir jį paliekant pavojingoje gyvybei būklėje įvykio vietoje, yra šiurkštus teisės pažeidimas, ir tai užtraukia administracinę atsakomybę, tyčia nesiėmė jokių veiksmų, kad šios pasekmės nekiltų.

8. Atsakovas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte (senojo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas) nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Šis atleidimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, kad pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas ar elgesys įtakos neturi. Pareigūnui pažeminus pareigūno vardą, policijos įstaigos vadovui atsiranda prievolė šį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos.

9. Atsakovas nurodė, kad remdamasis tarnybinio patikrinimo medžiaga, Kauno AVPK viršininkas 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 20-TE-574 „Dėl K. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėją nuo 2017 m. liepos 4 d. atleido iš vidaus tarnybos. Atsakovo manymu, atleidimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad Įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos buvo priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą), remiantis Kauno AVPK viršininko patvirtinta 2017 m. liepos 3 d. Tarnybinio patikrinimo išvada.

12. Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, Aprašas) 3, 26 punktų nuostatomis.

13. Teismas nurodė, jog tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad 2017 m. birželio 13 d. apie 18.55 val. L. T. ne tarnybos metu, neuniformuotas, Tilto g., Dotnuvos miestelyje, Kėdainių rajone, 45 kilometre vairavo jam priklausančią transporto priemonę AUDI A5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su juo automobilyje važiavo ne tarnybos metu, neuniformuota K. B., kuri sėdėjo keleivio pusėje. L. T., vairuodamas minėtą transporto priemonę, viršydamas leistiną greitį, atsitrenkė į priekyje važiavusio automobilio galinę dalį ir pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis OPEL CORSA, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalota šio automobilio vairuotoja I. S.. Nustatyta, kad po eismo įvykio L. T. ir K. B. pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepranešė apie jį Kauno AVPK Kėdainių r. policijos komisariato vadovams ar kitiems įgaliotiems policijos pareigūnams, taip slėpdami įvykio aplinkybes. K. B., įvykus eismo įvykiui, kuriuo metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, būdama eismo dalyviu ir taip susijusi su juo, privalėjo: pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešusi policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam (Kelių eismo taisyklių 219.4 p.) taip pat imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai (Kelių eismo taisyklių 219.5 p.), tačiau to nepadarė.

K. B., būdama policijos pareigūne, eismo įvykio dalyvė, girdėdama žmonių riksmus ir matydama, jog po susidūrimo yra apsivertusi kita transporto priemonė, kad automobilyje galimai yra sužalotų ir prispaustų asmenų, turėdama pareigą suteikti nukentėjusiam asmeniui medicininę pagalbą, apie tai pranešti specialiosioms tarnyboms (greitajai medicinos pagalbai, policijai, gelbėjimo tarnybai), užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą ir tai, kad iš įvykio vietos nepasišalintų jos dalyviai, šių veiksmų neatliko, nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti ar yra sužeistų asmenų ir ar reikia jiems pagalbos ir tyčia pasišalino iš įvykio vietos, taip palikdama I.

S. pavojingoje gyvybei būklėje. Vėliau iki 2017 m. birželio 15 d., kol K. B. nebuvo iškviesta apklausai į policiją, ji slėpė įvykio aplinkybes, kadangi 2017 m. birželio 14 d. vakare, pokalbio metu su L. T., ji žinojo, kad pastarasis pasišalino iš įvykio vietos, kada buvo sukurta versija apie tai, kad aprašomo eismo įvykio metu vairavo ne L. T., o kitas asmuo (V. K.) ir žinojusi eismo įvykio aplinkybes, sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus nedelsiant nepranešdama apie jį Kauno AVPK Kėdainių r. policijos komisariato vadovams ar kitiems įgaliotiems policijos pareigūnams.

14. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kad po eismo įvykio K. B. nesuvokė savo veiksmų, nesiorientavo aplinkoje. Nustatyta, kad atvykus pirmiesiems liudytojams į įvykio vietą po 2 min. nuo įvykusio eismo įvykio, K. B. įvykio vietoje jau nebuvo, nes ji iš įvykio vietos skubiai pasišalino. Sunkios būklės, nesuvokiantis savo veiksmų ir nesiorientuojantis aplinkoje žmogus per tokį trumpą laiko tarpą nesugebėtų nesąmoningai priimti sprendimo skubiai pasišalinti iš įvykio vietos. Liudytojo apklausos protokole K.

B. nurodė, kad iš karto po eismo įvykio L. T. paklausė jos, ar viskas gerai, ir ji atsakė, jog gerai. Iš tarnybinio patikrinimo surinktos medžiagos matyti, jog K. B. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ar savo sunkios būklės įvykio vietoje į pareigūnus pagalbos nesikreipė. Kaip matyti, 2017 m. birželio 16 d. nuo 8.00 val. vykdydama tarnybą, ji po 3 dienų po įvykio, kreipėsi į medikus apie 19 val. tik primygtinai reikalaujant kolegai, tvirtindama, kad jai sunkių sužalojimų nepadaryta, tik sumušimai. Nors K. B. teigė, kad pasišalinusi iš eismo įvykio vietos ir nuėjusi nuo jos apie 1 km, suvokusi, kad nežino kur eina, tačiau kaip matyti sugebėjo tiksliai nupasakoti tėčiui savo buvimo vietą, kad pastarasis ją rastų ir nuvežtų namo.

Todėl buvo padaryta išvada, kad K. B., skambindama tėčiui, buvo sąmoninga ir suvokė savo veiksmus. Liudytojo apklausos protokole K. B. nurodė, kad 2017 m. birželio 14 d. vakare, kalbėdama su L. T., sužinojusi įvykio aplinkybes, suvokė, kad pasielgė neteisingai, ir būdama policijos pareigūne, privalėjo likti įvykio vietoje ir pranešti apie jį, suteikti nukentėjusiems žmonėms pagalbą. K. B. 2017 m. birželio 14 d. sužinojusi įvykio aplinkybes, tačiau 2017 m. birželio 16 d. atvykusi į tarnybą tarnybos metu apie įvykį niekam neparnešė, aiškindama, kad jos sužalojimai yra nesunkūs, tik sumušimai, apie jų kilmę neinformavo ir vengė pasirodyti medicininiam personalui, taip slėpdama įvykio aplinkybes, sąsajas su juo, tuo apsunkindama eismo įvykio tyrimą.

Tarnybinio patikrinimo metu (iš surinktos medžiagos) buvo nustatyta, kad K. B. parodymai apie tai, kad ją po smūgio ištiko šokas, ji jautė, kad svaigsta galva, kad tuo metu nesuprato, kas darosi, jautėsi blogai ir nusprendė eiti, kur ruošėsi eiti, patrulė teigė nesuvokė, kad ji buvo apsvaigusi ir vos orientavosi aplinkoje ir tokios būklės nesugebėtų net paskambinti greitajai, todėl nepranešė apie įvykusį eismo įvykį, buvo vertinti kritiškai ir tik kaip gynybinė pozicija.

15. Pasisakydamas dėl byloje ginčijamo Kauno AVPK 2017 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 20-TE-574 pagrįstumo, teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių pozicija dėl pareiškėjos elgesio vertinimo Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu.

16. Teismas nurodė, jog pareiškėjos elgesiu, kuriuo ji pažemino pareigūno vardą, laikyta tai, kad pareiškėja eismo įvykio metu būdama policijos pareigūne, eismo įvykio liudytoja, esant sužalotam žmogui, apie įvykį nepranešė teisės aktų nustatyta tvarka, nesuteikė pirmosios medicininės pagalbos, paliko asmenį pavojingoje gyvybei būklėje įvykio vietoje bei pasišalino iš įvykio vietos. Nustatyta, kad pareiškėja slėpė įvykio aplinkybes, taip apsunkindama tyrimo eigą.

17. Teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo ir bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pareiškėjos skundo argumentus paneigia.

18. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1, 14.3, 14.5 punktų nuostatas.

19. Teismas nurodė, jog K. B., būdama policijos pareigūne ir eismo įvykio dalyve, ir matydama, kad po automobilių susidūrimo vienas iš jų yra apvirtęs, kad tame automobilyje galbūt yra sužalotų ir prispaustų asmenų, turėdama pareigą suteikti nukentėjusiam asmeniui medicinos pagalbą, apie tai pranešti specialiosioms tarnyboms, užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą ir tai, kad iš įvykio vietos nepasišalintų eismo įvykio dalyviai, šių veiksmų neatliko, nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti, ar yra sužeistų asmenų ir ar jiems reikia pagalbos, tyčia pasišalino iš įvykio vietos, taip palikdama I. S. pavojingoje gyvybei būklėje.

20. Pareiškėja nurodė, jog pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje ji nesuvokė ir neįvykdė dėl jos pačios sveikatos būklės po eismo įvykio. Tačiau nei tarnybinio patikrinimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus apie jos sveikatos būklę (psichologinę) po eismo įvykio), kad po eismo įvykio K. B. nesuvokė savo veiksmų, nesiorientavo aplinkoje, ar jos sveikatos būklė buvo tokia, jog ir jai buvo būtina medicininė pagalba (į medicinos įstaigą pareiškėja kreipėsi tik 2017 m. birželio 17 d. dėl rankos traumos), o liudytojo V. B. (pareiškėjos tėvas) neišsamūs parodymai apie pareiškėjos būklę po eismo įvykio taip pat nepatvirtina, jog pareiškėja negalėjo likti eismo įvykio vietoje ir apie tai pranešti specialiosioms tarnyboms, užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą ir tai, kad iš įvykio vietos nepasišalintų eismo įvykio dalyviai ir kt. Priešingai, jis patvirtino, jog po eismo įvykio pareiškėja nesikreipė į medicinos įstaigą, o ir kitą dieną ji tvirtino, jog gerai jaučiasi.

21. Tai, kad pareiškėja slėpė įvykio aplinkybes, patvirtino 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjos (liudytojos) apklausos protokolas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-29611-17, nes 2017 m. birželio 14 d. vakarą pokalbio su L. T. metu sužinojo, kad buvo sukurta versija apie tai, jog aprašomo eismo įvykio metu vairavo ne jis (L. T.), o kitas asmuo (V. K.), ir žinojusi eismo įvykio aplinkybes, sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus nedelsiant nepranešdama apie tai Kauno AVPK Kėdainių r. policijos komisariato vadovams ar kitiems įgaliotiems policijos pareigūnams, ir taip siekdama išvengti pasekmių.

22. Pareiškėja skunde nurodė, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti tariami pareiškėjos nusižengimai iš tikrųjų neatitinka Tarnybinio patikrinimo išvadoje jiems priskirto teisinio kvalifikavimo (Etikos kodeksas), neegzistuoja ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai, tačiau policijos pareigūnas pagal vidaus tarnybos pareigūno nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, tiek tarnyboje, tiek ne tarnyboje, turi laikytis Vidaus tarnybos statuto, Policijos įstatymo bei Etikos kodekso reikalavimų, o jie savo ruožtu reikalauja, kad policijos pareigūnas laikytųsi ir kitų įstatymų (Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymas, patvirtintas Kauno AVPK viršininko 2017 m. sausio 12 d. įsakymu Nr.20-V-28), ir tai paneigia minėtus pareiškėjos argumentus.

23. Pareiškėja, būdama policijos pareigūne, pagal pareigybės aprašymą vykdydama žmogaus teisų ir laisvių apsaugą, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimą, neatidėliotinos pagalbos asmenims teikimą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir atskleidimą, saugaus eismo priežiūrą (3 punktas), tyčia atliko tarnybinio patikrinimo metu nustatytus neteisėtus veiksmus siekdama išvengti pasekmių, nes nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kad po eismo įvykio K. B. nesuvokė savo veiksmų, nesiorientavo aplinkoje. Šio fakto konstatavimas yra pakankamas pagrindas pripažinti K. B. veiksmus (neveikimą) kaip pareigūno vardo pažeminimą, nes ji, pradėdama tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje, 2015 m. birželio 27 d. prisiekė „būti ištikima Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindama žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jai patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą“.

24. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atliktais (neatliktais) veiksmais 2017 m. birželio 13 d. minėto eismo įvykio metu ir po jo, konstatuota, jog pareiškėja, atlikdama (neatlikdama) tokio pobūdžio veiksmus, nevykdė jai teisės aktais keliamų reikalavimų, kurie statutiniam pareigūnui yra žymiai aukštesni nei eiliniam piliečiui, pažeidė teisės aktus, o tai akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa Lietuvos policijos sistema bei ją kompromituoja. Pareiškėja savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, nes jos atlikti (neatlikti) veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios ji turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.

25. Teismas konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas yra išsamus, atliktas nepažeidžiant Tvarkos apraše numatytų procedūrų ir terminų bei nekaltumo prezumpcijos. Teismas pripažino, jog pareiškėja, savo poelgiu pažeminusi pareigūno vardą, ginčijamu įsakymu pagrįstai ir teisėtai atleista iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl pagrindo naikinti ginčijamą įsakymą nebuvo. Taip pat nebuvo pagrindo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, išmokėti pinigines išmokas dėl jau aukščiau nurodytų teisinių argumentų, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 26. Pareiškėja K. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjos teigimu, tyrimo metu kompleksiškai nebuvo tirti visi su pažeidimu susiję veiksniai, todėl liko nepaneigtos abejonės, kad pareiškėjos elgesį po eismo įvykio lėmė jos sveikatos būklė, nebuvo nustatyta, kokių objektyviai šioje situacijoje būtinų veiksmų pareiškėja neatliko.

28. Pareiškėja pažymi, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojama, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau tokios teisės normos apskritai nėra. Pirmosios instancijos teismas to nevertino. Be to, pareiškėjos manymu, Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų deklaratyvios nuostatos gali būti taikomos tik kartu su kitomis konkrečius tarnybinius nusižengimus reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau šiuo atveju to nesama. Etikos kodekso 14.5 punkte numatytos pareigos pareiškėja neturėjo, nes ji nevairavo transporto priemonės, konfliktinė situacija nebuvo susidariusi.

29. Pareiškėjos teigimu, transporto priemonių susidūrimo smūgis buvo labai stiprus ir galėjo sukelti pareiškėjos nurodomas emocines ir psichologines pasekmes. Teismo sprendime pareiškėjos veiksmai analizuojami formaliąja prasme, tačiau neįvertinamas pareiškėjos patirtas stresas, smūgio sukelti padariniai.

30. Pareiškėja teigia, kad ji buvo atleista iš vidaus tarnybos dėl to, kad būdama šoko būsenoje nesuteikė pagalbos prispaustai nukentėjusiajai, kuriai skubi pagalba apskritai nebuvo būtina, kad neiškvietė specialiųjų tarnybų, kai jos jau buvo iškviestos, kad siekė nuslėpti įvykio aplinkybes, kai įvykio vietoje buvo gausybė žmonių, kurie šias aplinkybes matė ir žinojo, kad vadovams nepranešė apie įvykio aplinkybes, nors jos jiems buvo žinomos, nes jos tą pačią dieną buvo aptarinėjamos žiniasklaidos priemonėse. Sprendime nurodomi argumentai, kurie iš esmės tėra atkartojamos Tarnybinio patikrinimo išvados citatos, gali būti pripažįstami tik labai formaliu teisės aktų nuostatų taikymu, visiškai neanalizuojant šios konkrečios situacijos ir jos aplinkybių.

31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti pareiškėjos nusižengimai iš tikrųjų neatitinka Tarnybinio patikrinimo išvadoje jiems priskirto teisinio kvalifikavimo, neegzistuoja ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai, kurie iš esmės prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, tačiau ir teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką, reikalavimams.

32. Pareiškėjos teigimu, skubios pagalbos teikimas nagrinėjamu atveju buvo ne tik nebūtinas, bet ir objektyviai neįmanomas, nes vairuotoja I. S. buvo prispausta savo automobilyje, todėl buvo būtina sulaukti ugniagesių gelbėtojų ekipažo. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kokiu būdu pati sužalota pareiškėja turėjo suteikti medicininę pagalbą nukentėjusiajai. Be to, pareiškėja iš eismo įvykio vietos išvyko tik tada, kai įvykio kaltininko, taip pat policijos pareigūno L. T. buvo užtikrinta, jog pastarasis viskuo pasirūpins. K. B. negalėjo suvokti, kad šalinasi iš eismo įvykio vietos, nes ji neturėjo tyčios tą daryti. Be to, nebebuvo būtinybės kviesti pagalbą, kadangi tai jau buvo padaryta įvykio vietoje buvusių asmenų.

33. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju kaltės įrodinėjimo naštą Kauno AVPK perkėlė pareiškėjai, kadangi, vadovaujantis Tarnybinio patikrinimo išvados logika, ji turėjo įrodyti savo nekaltumą.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde pateikiama prieštaringa informacija apie pareiškėjos būklę netrukus po įvykio. Viena vertus, teigiama, kad K. B. iš karto po eismo įvykio nesiorentavo aplinkoje, negalėjo situacijos vertinti adekvačiai, kita vertus, nurodoma, kad pareiškėja iš L. T. ir eismo įvykio vietoje buvusių asmenų suprato, kad jau iškviesta greitoji medicininė pagalba, kad I. S. matomų sužalojimų nėra patyrusi ir grėsmės jos gyvybei nėra. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti apie jos būklę iš karto po eismo įvykio. Teiginys, kad pareiškėja iš eismo įvykio vietos išvyko, nes buvo sunkios būklės, paneigtas kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjai nebuvo reikalo pranešti apie įvykį, kurį buvo paviešinusi žiniasklaida, yra atmestinas, nes teisės aktų reikalavimai įpareigoja pareiškėją pranešti apie eismo įvykį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl policijos įstaigos įsakymo, kuriuo pareiškėja atleista iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu (kai poelgiu pažeminamas pareigūno vardas).

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantė teigia, kad dėl autoįvykio ji pati patyrė šoką ir sužalojimus, dėl to negalėjo kitai nukentėjusiajai suteikti pagalbos.

39. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas atkreipia dėmesį, kad vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

40. Visų pirma, apeliacinio skundo argumentai nėra nuoseklūs. Vienu atveju teigiama, kad K. B. iš karto po eismo įvykio nesiorientavo aplinkoje, negalėjo situacijos vertinti adekvačiai, o kitu, siekiant pagrįsti apeliantės pasišalinimo iš eismo įvykio vietos teisėtumą, nurodoma, kad apeliantė iš L. T. ir eismo įvykio vietoje buvusių kitų asmenų suprato, jog jau iškviesta greitoji medicininė pagalba ir kitos gelbėjimo tarnybos, todėl minėtų tarnybų kviesti jau nebuvo tikslinga; taip pat nurodoma, kad apeliantė iš L. T. supratusi, kad I. S. matomų sužalojimų nėra patyrusi ir grėsmės jos gyvybei nėra, t. y. seka, kad K. B. aplinkybes vertino adekvačiai.

41. Be to, byloje įrodyta, kad atvykus pirmiesiems liudytojams į įvykio vietą už 2 min. nuo įvykusio eismo įvykio, K. B. įvykio vietoje jau nebuvo, ji iš įvykio vietos skubiai pasišalino. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad sunkios būklės, nesuvokiantis savo veiksmų ir nesiorientuojantis aplinkoje žmogus per tokį trumpą laiko tarpą nesugebėtų nesąmoningai priimti sprendimo skubiai pasišalinti iš įvykio vietos.

42. Be to, K. B. teigė suvokusi, kad nežino kur eina, tačiau sugebėjo tiksliai nupasakoti tėvui savo buvimo vietą, kad pastarasis ją rastų ir nuvežtų namo. Darytina išvada, kad K. B., skambindama tėvui, buvo sąmoninga ir suvokė savo veiksmus.

43. Teismas taip pat pažymi, kad aplinkybių apie tariamą pareiškėjos nesugebėjimą orientuotis aplinkoje nepatvirtina jokie medicininiai duomenys. Pareiškėja į medikus kreipėsi tik po kelių dienų dėl nereikšmingų sumušimų. Taigi, apeliantė situaciją vertino adekvačiai, o jos paaiškinimai, jog ištikta šoko nesiorientavo aplinkoje, vertintini kritiškai, kaip gynybinė versija.

44. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad L. T. žadėjo viskuo pasirūpinti, nešalina jos kaltės ir veiksmų vertinimo.

45. Teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, pritaria skundžiamo teismo sprendimo išvadoms, kad pareiškėja eismo įvykio metu, būdama policijos pareigūne, eismo įvykio liudytoja, esant sužalotam žmogui, apie įvykį nepranešė teisės aktų nustatyta tvarka, nesuteikė pirmosios medicininės pagalbos, paliko asmenį pavojingoje gyvybei būklėje įvykio vietoje bei pasišalino iš įvykio vietos, taip pat slėpė įvykio aplinkybes, taip apsunkindama tyrimo eigą.

46. Tiek atsakovas, tiek teismas taip pat iš esmės teisingai kvalifikavo pareiškėjos veiką. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Vidaus tarnybos statuto redakciją – pagal 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą) yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Vidaus tarnybos statuto redakciją – pagal 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą), jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

48. Pareiškėja, būdama policijos pareigūne, dirbdama Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiąja patrule, pagal pareigybės aprašymą vykdydama žmogaus teisų ir laisvių apsaugą, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimą, neatidėliotinos pagalbos asmenims teikimą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir atskleidimą, saugaus eismo priežiūrą, tyčia atlikusi šios nutarties 45 punkte paminėtus veiksmus, nevykdė jai teisės aktais keliamų reikalavimų, kurie statutiniam pareigūnui yra žymiai aukštesni nei eiliniam piliečiui, o tai akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa Lietuvos policijos sistema bei ją kompromituoja. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, nes jos atlikti (neatlikti) veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios ji turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacijos standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.

49. Teismas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Etikos kodekso 14.5 punktas taikomas tik vairavusiems transporto priemonę ir jos atžvilgiu taikytas nepagrįstai. Bet tai yra mažareikšmis veikos kvalifikavimo netikslumas, nekeičiantis situacijos vertinimo iš esmės.

50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius