2021-12-15 Nr. AB-27403-3-65-3-00059-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2379-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00059-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos:15.2; 15.6; 15.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. ir M. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir M. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. B. Ž., Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, Zarasų rajono savivaldybės administracija) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos D. S. ir M. G. (toliau kartu – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus (toliau – ir NŽT Zarasų skyrius, atsakovas) 2018 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 42FPJ-38-(14.42.124) „Dėl atsisakymo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas), priimti pareiškėjų atsisakymą nuo skundo dalyje dėl reikalavimo įpareigoti NŽT Zarasų skyrių pradėti rengti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas 377), formavimo ir pertvarkymo projektą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-731/2016 (toliau – ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas) buvo nustatyta, kad M. G. yra trečios eilės įpėdinė, žemės sklypo dalies savininkė, todėl pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą turi teisę atstatyti žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo sklypas), buvusią sodybą. Tikslinant pareiškėjoms D. S., M. G. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Genovaitei B. Ž. nuosavybės teisėmis priklausančio miškų ūkio paskirties 10,1300 ha ploto Ginčo sklypo kadastro duomenis, dėl žemės sklypą skiriančio bendro naudojimo valstybinės reikšmės kelio, kurio plotas nebuvo įskaitytas į grąžintiną nuosavybėn žemės sklypo plotą, nepriklausomai nuo pareiškėjų valios, buvo suformuoti ir įregistruoti du atskiri žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Sklypas 377) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas 378). Sklype 378 liko fiziškai pažeistas gyvenamasis namas, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR). Pareiškėjos pageidauja atstatyti buvusią sodybą ne minėtame žemės sklype, o Sklype 377. Jame pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo pradėti statyti statiniai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis.

2.2. Pareiškėjų įgaliotas asmuo 2018 m. spalio 19 d. kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių, prašydamas organizuoti miškų ūkio paskirties Sklypo 377 formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, tikslu pertvarkyti šį žemės sklypą buvusios sodybos atstatymui, padalijant į du sklypus, suformuojant miškų ūkio paskirties sklypą ir kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija – žemės sklypą. NŽT Zarasų skyriaus vedėjas Įsakymu atsisakė rengti Sklypo 377 formavimo ir pertvarkymo projektą, nes NTR yra žyma apie statinių savavališką statybą šiame žemės sklype, o pagal pateiktą 1951 metų plano ištrauką ir UAB „Aukštaitijos projektai“ matininko V. R. 2016 m. lapkričio 23 d. situacijos brėžinį šiame žemės sklype sodybvietės nebuvo.

2.3. Byloje susiklostė išskirtinė faktinė situacija, kuri reikalauja neformalaus sprendimo. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimu buvo patvirtintas tiek buvusios sodybos faktas, tiek ir pagrįsta teisė bei galimybė pareiškėjai M. G. kreiptis dėl miško žemės sklypo paskirties pakeitimo kitomis naudmenomis, gauti statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėjos neturėjo teisės reikalauti, kad, atlikus Ginčo sklypo kadastrinius matavimus, jam būtų paliktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kad nebūtų suformuoti du atskiri žemės sklypai, t. y. Sklypai 377 ir 378. Įsakymu buvo pažeistas pareiškėjų teisėtas interesas iš miškų ūkio paskirties žemės sklypo atidalinti žemės sklypo dalį, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą.

2.4. Priimant Įsakymą nepagrįstai nesivadovauta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies 5 punktu bei 10 dalies 6 punktu ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Įsakymas prieštarauja teisingumo bei protingumo principams. Kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XII1-2149 ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 16,19, 20 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XIII-2148, NŽT nebeorganizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, o tai atlieka savivaldybės administracijos direktorius, pareiškėjos atsisako nuo skundo dalies dėl reikalavimo įpareigoti NŽT Zarasų skyrių pradėti rengti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą.

3. Atsakovas NŽT Zarasų skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Jis atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjos, teikdamos NŽT Zarasų skyriui prašymą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizavimo, siekia atstatyti M. Š. turėtą sodybą, todėl turėjo patekti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 (Vyriausybės 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 924 redakcija) patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius sodybos buvimo faktą ir vietą. Utenos apskrities archyvo 2006 m. rugpjūčio 10 d. išduota pažyma Nr. N4-1293 „Apie M. Š. ūkinio kiemo pastatus“ patvirtina, kad šis asmuo 1947–1948 metais turėjo pastatus (duomenys neskelbtini) kaime, bet ši pažyma negali būti laikoma sodybos pastatų nuosavybę ir buvimo vietą įrodančiu dokumentu, nes (duomenys neskelbtini) mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1931 gegužės 13 d. sąrašo, eilės Nr. 382, bei (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo 1930 metų plane, duomenų apie M. Š. ar jo tėvų V. Š. ir U. Š. sodybos (duomenys neskelbtini) kaime valdomos žemėvaldos teritorijoje nėra.

3.2. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės U. Š. įpėdinių turėtą žemę, 2002 metais formuojamo grąžintino žemės sklypo ribos dalinai nesutapo su 1930 metų plane pažymėtomis buvusios savininkės turėto žemės sklypo Nr. 1 ribomis, todėl į grąžintiną žemės sklypo plotą buvo įtraukta greta esančio buvusios savininkės M. Z. žemės sklypo Nr. 2 ploto dalis. Toks žemės sklypo ribų formavimas yra pateisinamas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punktu, kai projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 procentų turėtos žemės valdos. UAB „Aukštaitijos projektai“ matininkas V. R., neturėdamas sodybos pastato nuosavybę įrodančių archyvinių dokumentų, buvusios savininkės M. Z. turėtos žemėvaldos teritorijoje pažymėjo M. Š. turėtos sodybos vietą.

3.3. Sklypas 377, kurio formavimo ir pertvarkymo projektą pareiškėjos prašė rengti, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje. Pagal veiklą valstybiniuose parkuose reglamentuojančio Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinierinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus. Buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatyta tik viena sodyba (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3 d. 9 p.).

3.4. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro žymą, savavališka pastatų statyba pareiškėjų įvykdyta abejuose žemės sklypuose, t. y. Sklypuose 377 ir 378, todėl negali būti pradėta procedūra ir priimtas sprendimas dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo. Pareiškėjos, teikdamos prašymą dėl 1,6530 ha Sklypo 377, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo buvusiai sodybvietei atstatyti, nesilaikė Aprašo 12 straipsnio nuostatų, nepateikė M. Š. buvusios sodybvietės buvimo fakto ir vietos nustatymo dokumentų dabartiniame suformuotame Sklype 377.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu sutiko. Jis atsiliepime į skundą nurodė, kad Sklypas 377 yra Ginčo sklypo atidalinta dalis, ir jis, vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1490 patvirtintais Gražutės regioninio parko, jo zonų ir buferinės apsaugos zonos ribų plano sprendiniais, patenka į Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritoriją. Žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje, todėl jam yra taikomi Saugomų teritorijų įstatymo, Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Gražutės regioninio parko tvarkymo plano, Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei kitų teisės aktų reikalavimai. Remiantis galiojančių teisės aktų reikalavimais ir vykdant Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą, buvusios sodybos savininko įpėdinis galėtų atstatyti buvusią sodybą, tačiau tiktai Sklype 377, nenumatant buvusios sodybos atstatymo galimybės likusioje Ginčo sklypo dalyje.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą dėl NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 42FPĮ-38- (14.42.124.) „Dėl atsisakymo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ atmetė kaip nepagrįstą, o bylą dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

6.1. Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 59389-43-9780 pareiškėjai M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į U. Š. B(duomenys neskelbtini) turėtą 2,53 ha žemės (miško) plotą, grąžinant kartu su kitais pretendentais turėtą 10,13 ha žemėvaldos plotą natūra (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (Ginčo sklypas). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 29 d. išdavė statybos leidimą Ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, pirtį ir dvi pavėsines. Minėtas statybos leidimas panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1069-484/2009.

6.2. Įsiteisėjusiu Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimu nustatyta, kad nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Miškų įstatymo pakeitimams, M. G., kaip trečios eilės įpėdinė, Ginčo sklypo dalies savininkė, turėtų teisę atstatyti sodybą, bei nuspręsta leisti M. G. per 30 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, gauti statybą leidžiančius dokumentus Ginčo sklype. Nurodytu terminu negavus statybą šiame žemės sklype leidžiančio dokumento, įpareigoti UAB „Alisina“, A. Š. per 6 mėnesius savo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis, lygiomis dalimis, nugriauti Ginčo sklype pradėtus statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir pirtį bei sutvarkyti statybvietę.

6.3. Atliekant Ginčo sklypo kadastrinius matavimus, dėl žemės sklypą skiriančio bendro naudojimo valstybinės reikšmės kelio, kurio plotas nebuvo įskaitytas į grąžintiną nuosavybėn žemės sklypo plotą (Ginčo sklypą), buvo suformuoti ir įregistruoti du atskiri žemės sklypai, t. y. Sklypai 377 ir 378, kurie nuosavybės teise priklauso D. S., Genovaitei B. Ž. ir M. G.. Sklypo 378 plotas – 8.2924 ha, jį sudaro 6.9983 ha miško sklypo plotas ir 1,2941 ha kitos žemės plotas, pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio; šiame sklype yra registruotas fiziškai pažeistas gyvenamasis namas, kurio baigtumo procentas – 8 proc., 1906 metų statybos; yra žyma apie statinių savavališką statybą šiame žemės sklype. Sklypo 377 plotas – 1,6530 ha, jį sudaro 1,4272 ha miško žemės plotas ir 0,2258 ha kitos žemės plotas, pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio; yra žyma apie statinių savavališką statybą šiame žemės sklype (šiame žemės sklype yra pradėtas statyti gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis).

6.4. Pareiškėjų įgaliotas asmuo 2018 m. liepos 13 d. kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių, prašydamas organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, pertvarkyti miškų ūkio paskirties Sklypą 377, padalijant sklypą į du sklypus, suformuojant miškų ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės sklypą, reikalingą buvusiai sodybai atstatyti. NŽT Zarasų skyriaus 2018 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 42FP-24-(14.42.124) buvo nuspręsta atsisakyti rengti Sklypo 377, formavimo ir pertvarkymo projektą, kadangi NTR yra padaryta žyma apie šiame žemės sklype esančią statinio (-ų) savavališką statybą.

6.5. Pareiškėjų atstovas minėtą NŽT Zarasų skyriaus 2018 m. liepos 25 d. įsakymą apskundė NŽT, kuri 2018 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 1SS-1864-( 8.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nenustatė NŽT Zarasų skyriaus neteisėtų veiksmų ir konstatavo, kad teikiant prašymą organizuoti formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, pareiškėjos nepateikė buvusios sodybos privačioje žemėje buvimo faktą patvirtinančio dokumento.

6.6. Pareiškėjų atstovas 2018 m. spalio 19 d. pakartotinai kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių dėl miškų ūkio paskirties Sklypo 377, 1,6530 ha ploto formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo (buvusiai sodybai atstatyti). NŽT Zarasų skyriaus vedėjas skundžiamu Įsakymu atsisakė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes NTR yra žyma apie šiame žemės sklype esančią statinių savavališką statybą, bei pagal pateiktą 1951 metų plano ištrauką ir UAB „Aukštaitijos projektai“ matininko V. R. 2016 m. lapkričio 23 d. situacijos brėžinį Sklype 377, sodybvietės nebuvo. NŽT 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1SS-2482-18.5 paliko galioti skundžiamą NŽT Zarasų skyriaus Įsakymą.

7. Teismas, spręsdamas, ar pagrįstai atsisakyta rengti miško ūkio paskirties Sklypo 377, formavimo ir pertvarkymo projektą, iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Utenos apskrities archyvo 2006 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. N4-1293 patvirtina, kad Bajatiškių kaimo 1947-1948 metų ūkinėje knygoje yra įrašyti M. Š. ūkiniam kiemui priklausantys pastatai: 1906 metų pastatymo gyvenamasis namas, 1931 metų pastatymo galvidė, 1926 metų pastatymo pirtis. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad M. Š. būtų turėjęs (duomenys neskelbtini) kaime kitą sodybą. Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo 2019 m. spalio 24 d. rašto ( 8.12)V5-8749 matyti, kad ((duomenys neskelbtini)) kaimo 1947–1948, 1948–1949, 1949–1951 ir 1952–1954 metų ūkinėse knygose įrašų apie M. Z. ūkį nerasta. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimu nustatyta, kad M. G., gavusi statybą leidžiančius dokumentus, kaip trečios eilės įpėdinė, žemės sklypo dalies savininkė, turėtų teisę atstatyti sodybą Ginčo sklype.

8. Teismas konstatavo, Nutarties 6.1 – 6.2 punktuose nurodyti įrodymai paneigia atsakovo argumentus, keliančius abejones dėl M. Š. turėtos sodybos pastatų nuosavybės, jų buvimo vietos ir M. G. teisės atstatyti buvusią sodybą.

9. Teismas pažymėjo, kad atlikus Ginčo sklypo kadastrinius matavimus, buvo suformuoti 2 atskiri žemės sklypai. Sklype 378, registruotas fiziškai pažeistas gyvenamasis namas, kurio baigtumo procentas 8 proc., 1906 metų statybos, bet pareiškėjos pageidauja atstatyti buvusią sodybą ne šiame žemės sklype, o Sklype 377. Pastarasis žemės sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, jis patenka į Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritoriją.

10. Teismas, išanalizavęs Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatavo, kad šios nuostatos taikomos, kai atidalijama privati miško valda, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su priklausiniais, o šio straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos taikomos tik tada, kai yra žinomas miško valdoje neišlikusios sodybos faktas ir vieta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad privačios miško valdos skaidymas į mažesnius sklypus buvo pagrįstas išimtimis, numatytomis Miškų įstatyto 4 straipsnio 3 dalies 1-4 punktuose ir kurioms esant yra leidžiama skaidyti į dalis privačią miško valdą. Teismas, atsižvelgdamas į Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, konstatavo, kad jos taikytinos pareiškėjai M. G., kaip trečios eilės įpėdinei.

11. Teismas, vadovaudamasis Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 12 punktu, konstatavo, kad pareiškėjų atstovas kartu su prašymu organizuoti projekto rengimą nepateikė dokumentų, nurodytų minėto nutarimo 12 punkte, kurie patvirtintų buvusios sodybos Sklype 377 buvimo faktą.

12. Teismas, vadovaudamasis Vyriausybė 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1490 „Dėl Gražutės regioninio parko, jo zonų ir buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ 2 punkto nuostatomis, konstatavo, kad žemės sklypai, t. y. Sklypas 377 ir 378, patenka į Gražutės regioninio parko ir Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritoriją, jiems taikomos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, pagal kurias leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinierinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3 d. 4 p.); buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3 d. 9 p.).

13. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė aplinkybių, kurios neleistų atstatyti buvusios sodybos Ginčo sklype. Teismas pažymėjo, kad Sklype 377 sodybos nebuvo, jame yra pradėti statyti nauji statiniai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis. Kadangi NTR yra žyma apie savavališką statybą Sklype 377, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos, kai leidžiama atidalinti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais, ginčo atveju negali būti taikomos.

14. Teismas nenustatė, kad egzistavo Saugomų teritorijų 31 straipsnio 9 dalyje 1-5 punktuose ir 10 dalyje 1-6 punktuose numatytos išimtys, kurioms esant netaikomi ribojimai valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose skaidyti privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, kai po padalijimo bent viena žemės sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 ha.

15. Teismas nusprendė, kad skundžiamas atsakovo Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų skundą šioje dalyje atmetė, bei priėmė kaip pareiškėjų atsisakymą nuo skundo dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 16. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria jų skundas dėl NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 42FPĮ-38-(14.42.124.) panaikinimo atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – panaikinti NŽT Zarasų skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 42FPĮ-38-(l4.42.124.); sprendimo dalį, kuria byla dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukta, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo tokius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

17.1. Teismas pripažino M. G. teisę atstatyti buvusią sodybą Ginčo sklype, tačiau sutiko su NŽT Zarasų skyriaus pozicija, jog norima atstatyti sodyba buvo Sklype 378, todėl atstatyti sodybą galima tik pastarajame žemės sklype. Tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes Sklypai 377 ir 378, yra ta pati buvusio vientiso Ginčo sklypo teritorija. Formalus teisės taikymas negali užkirsti kelio sąžiningam asmeniui pasinaudoti įstatyme numatyta materialiąja teise.

17.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sodybą atstatyti galima tik Sklype 378, nes pagal Saugomų teritorijų įstatymą buvusi sodyba gali būti atstatyta tik pirminėje jos stovėjimo vietoje. Nepagrįstas NŽT Zarasų skyriaus aiškinimas, jog buvusios sodybos atstatymas galimas tik tuo atveju, jei konkreti situacija pilnai atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies kuriam nors vienam punktui. Teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 4 punktu, nes nagrinėjamu atveju yra taikomas Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 5 punktas.

17.3. Teisės aktai neįgalioja NŽT Zarasų skyriaus priimti sprendimus dėl sodybos atstatymo vietos, tai priskiriama regioninio parko direkcijos administracijai, kuri neprieštaravo pareiškėjų išreikštai pozicijai dėl galimybės atstatyti sodybą kitoje vietoje (2006 m. lapkričio 22 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą ir kt.). NŽT Zarasų skyrius savo sprendimus grindė keldamas ne jo kompetencijai priskirtus klausimus. Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija 2019 m. lapkričio 29 d. rašte nurodė, kad pagal teisės aktų nuostatas, rengiant buvusiai sodybai atkurti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ar statinio projektą, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitoje sklypo vietoje nei jie stovėjo anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų. Kitoje sklypo vietoje pastatai gali būti projektuojami (statomi) ir tuo atveju, kai ankstesnėje vietoje negalima statyti dėl inžinerinių tinklų, susiformavusių želdinių. Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvusio sodybos savininko įpėdinis galės atstatyti buvusią sodybą tik Sklype 377, nenumatant buvusios sodybos atstatymo galimybės likusioje Ginčo sklypo dalyje. Tai, kad statiniai negali būti statomi ankstesnėje jų vietoje patvirtina byloje esantis Gražutės regioninio parko direkcijos 2015 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. S-319, kuriame nurodyta, jog buvusios sodybos statinių pamatų vietoje yra EB svarbos buveinė 9010, vakarų taiga. Teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atstatyti buvusią sodybą Sklype 378 dėl kokių nors priežasčių nėra galimybės, todėl nepagrįstai sprendė, kad sodybą galima atstatyti tik pirminėje jos buvimo vietoje, t. y. Sklype 378. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sodybos pirminėje jos buvimo vietoje atstatyti nėra galimybės. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijos, kaip institucijos, kompetentingos priimti sprendimus dėl sodybos atstatymo vietos, pateiktos pozicijos.

17.4. Teismas vadovavosi ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostata, kurioje numatyta, kad leidžiama atidalinti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais, todėl nustatęs, jog NTR yra žyma apie savavališką statybą Sklype 377, konstatavo, jog Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos ginčo atveju negali būti taikomas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies 5 punkto ir 10 dalies 6 punkto nuostatos, o ne šio įstatymo 31 straipsnio 9 dalies 3 punktas bei 10 dalies 5 punktas, kadangi pareiškėjų prašymu dėl Projekto rengimo siekiama iš miškų ūkio paskirties žemės sklypo atidalyti žemės sklypo dalį, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą, kaip tai buvo konstatuota Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendime. Zarasų teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto nuostatomis, numatančiomis galimybę padalijant žemės sklypą, atskirti jo dalį, reikalingą buvusiai sodybai atstatyti. Minėta Saugomų teritorijų įstatymo nuostata galiojo priimant skundžiamą Įsakymą.

17.5. NTR žyma apie įvykdytą statinio savavališką statybą padaryta Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendime pripažinus, jog tai, kad statyba buvo pradėta ir vykdoma miško žemėje, didžiąja dalimi lėmė valstybinių institucijų pareigūnų netinkamas funkcijų vykdymas, o teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis aptariamas įrašas buvo padarytas. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendime buvo patvirtinta teisė ir galimybė kreiptis dėl miško pakeitimo kitomis naudmenomis, gauti statybą leidžiančius dokumentus būtent tame sklype, kuriame jau pradėti statyti nauji statiniai (Sklype 377). Kadangi skundžiamas Įsakymas priimtas ignoruojant įsiteisėjusį Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą, todėl turi būti naikinamas. Aplinkybė, kad, suteikus Ginčo sklypui naujus kadastro numerius (padalijus Ginčo sklypą į dvi dalis), ignoruojamas Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai M. G. leista per 30 mėnesių nuo Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti statybą leidžiančius dokumentus, patvirtina, jog skundžiamas Įsakymas prieštarauja bendriesiems teisės principas ir turi būti naikinamas, bet pirmosios instancijos teismo šių aplinkybių nevertino.

18. Atsakovas NŽT Zarasų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes, bei papildomai nurodo šiuos argumentus:

18.1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Zarasų skyrius neįgaliotas spręsti klausimo dėl sodybos atstatymo vietos ir toks sprendimas priskirtas Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, kadangi pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (iki 2020 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių 5 punktą kaimo vietovėje parengtus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektus tvirtina NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Sprendimais dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pertvarkymo, išskiriant atskirą kitos paskirties žemės sklypą sodybos atstatymui, NŽT įgaliotas teritorinio padalinio vadovas iš esmės priimdavo sprendimus dėl sodybos statymo vietos nustatymo. Buvusios sodybos konkrečios vietos nustatymo faktas yra svarbus rengiant projektą sodybos atstatymui saugomų teritorijų ribose, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

18.2. Šioje byloje siekiama pašalinti įvykdytos statybos pažeidimus, padarytus miško žemės naudojimo srityje ir įgyvendinti buvusios sodybos naujų pastatų statybą kitoje vietoje. Miškams, lyginant su kitais objektais, yra nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro ir NTR duomenis miško žemės Sklypas 377 yra Gražutės regioninio parko ir Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje, kurioje pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatos gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai nustatytas neišlikusio gyvenamosios paskirties sodybos pastato (gyv. namo) su priklausiniais buvimo faktas, ir jų vieta žemės sklype, bei kai dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatytų ir įvardintų objektyvių priežasčių, sodybos atstatymo statyba buvusioje vietoje negalima.

18.3. Vien tik išlikusių pamatų egzistavimas grąžinto nuosavybėn žemės sklypo buvusios žemėvaldos teritorijoje, nepateikiant M. Š. nuosavybę į minėtus pamatus (sodybą) įrodančio dokumento, ar teismo spendimu nustatyto juridinio fakto, nesukėlė pagrindo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą M. Š. buvusiai sodybai atstatyti. Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos pritarimas naujos sodybos statybai Sklype 377 neparemtas jokiais dokumentais, patvirtinančiais M. Š. sodybos nuosavybę ir negalėjimą atstatyti sodybos jos pirminėje vietoje dėl objektyvių gamtos apsaugos ar pasikeitusio reljefo aplinkybių.

18.4. Skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, jis priimtas objektyviai įvertinus pareiškėjų pateiktus ir Zarasų skyriuje turimus dokumentus.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija atsiliepime palaiko pareiškėjų apeliacinį skundą, bei nurodo tokius pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui tektame apsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Zarasų skyriaus 2018 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 42FPJ-38-(14.42.124) „Dėl atsisakymo rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

21.1. Pareiškėjos 2018 m. spalio 19 d. prašymu (I t., b. l. 27) kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių. Prašyme nurodė, kad atlikus 10,1300 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Ginčo sklypas) kadastrinius matavimus, „sklypas dėl kelio suskilo į du sklypus“, t. y. Sklypus 377 ir 378. Pareiškėjos prašė organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą miškų ūkio paskirties Sklypui 377. Šiame prašyme pareiškėjos nurodė, kad projekto tikslai „pertvarkyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kai žemės sklypas reikalingas buvusiai sodybai atstatyti) padalijant į du sklypus, suformuojant miškų ūkio paskirties sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas“.

21.2. NŽT Zarasų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų 2018 m. spalio 19 d. prašymą, 2018 m. spalio 30 d. priėmė Įsakymą, kuriame atsisakė rengti Sklypo 377 formavimo ir pertvarkymo projektą, be kita ko, nurodęs, kad žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre (NTR) yra žyma apie statinių savavališką statybą bei pagal pateiktą 1951 metų plano ištrauką ir UAB „Aukštaitijos projektai“ matininko V. R. 2016 m. lapkričio 23 d. situacijos brėžinį žemės Sklype 377 sodybvietės nebuvo.

22. Pareiškėjos, nesutikdamos su Įsakymu, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris pareiškėjų skundą atmetė, be kita ko, konstatavęs, kad: Sklype 378 registruotas fiziškai pažeistas gyvenamasis namas, kurio baigtumo procentas 8 proc., 1906 metų statybos (toliau – ir Buvusi sodyba) (taip pat žr. I t., b. l. 119–121), bet pareiškėjos pageidauja atstatyti Buvusią sodybą ne šiame žemės sklype, o Sklype 377; Sklypas 377 priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, jis patenka į Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritoriją, jame išlikusios sodybos nebuvo, o yra pradėti statyti nauji statiniai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis, kurių statybos leidimą panaikino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu, (toliau – ir Nelegaliai pastatyti statiniai); kadangi NTR yra žyma apie savavališką statybą Sklype 377, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos, kai leidžiama atidalinti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais, ginčo atveju negali būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atstatyti Buvusią sodybą jos buvimo vietoje (t. y. Sklype 378) nėra galimybės.

23. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo matyti, jog jos neginčija, kad: 1) joms priklausiusiame miškų ūkio paskirties Ginčo sklype, kuris yra Gražutės regioninio parko ir Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje, iki jo padalijimo (t. y. iki 2018 m. gegužės 11 d.) (i) buvo įregistruotas tik vienas statinys – Buvusi sodyba (taip pat žr. I t., b. l. 119–121), (ii) Ginčo sklype, bet ne Buvusios sodybos vietoje yra Nelegaliai pastatyti statiniai, (iii) Zarasų apylinkės teismas 2016 m. kovo 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu (I t., b. l. 89–99), be kita ko, leido M. G. per 30 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti statybą leidžiančius dokumentus žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) [Ginčo sklype] ir įpareigojo UAB „Alisina“ nurodytu terminu negavus statybą žemės sklype leidžiančio dokumento Nelegaliai pastatytus statinius nugriauti ir sutvarkyti statybvietę; 2) 2018 m. gegužės 11 d. Ginčo sklypas padalintas į du savarankiškus miškų ūkio paskirties sklypus (t. y. Sklypus 377 ir 378), po padalijimo (i) Buvusi sodyba liko Sklype 378, o Nelegaliai pastatyti statiniai – Sklype 377, (ii) Sklype 377 jokios kitos buvusios sodybos likučių nėra.

24. Iš pareiškėjų procesinių dokumentų matyti, kad, jų nuomone, susiklosčius Nutarties 23 punkte nurodytai situacijai, Sklypai 377 ir 378 turėtų būti suformuoti ir pertvarkyti taip, jog būtų sudarytos galimybės gauti Sklype 377 esantiems Nelegaliai pastatytiems statiniams statybą leidžiančius dokumentus, tuo pagrindu, kad pareiškėjos turi teisę Sklype 378 atstatyti Buvusią sodybą.

25. Atsižvelgdamos į ginčo dalyką, pareiškėjos apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Ginčo sklypo padalijimo į du savarankiškus sklypus teisines pasekmes, netinkamai aiškino ir taikė Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, neįvertino įrodymų, jų nuomone, pagrindžiančių, kad Buvusios sodybos pirminėje jos buvimo vietoje atstatyti nėra galimybės, ir neatsižvelgė į Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija nurodyta apimtimi įvertinusi bylos medžiagą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Todėl, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija jų nekartoja, o tik jas papildo, atsižvelgdama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus.

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Buvusią sodybą atstatyti galima tik toje vietoje, kurioje ji buvo. Pareiškėjų nuomone, teismas neturėjo vadovautis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies, kurioje reglamentuojamos statybos valstybiniuose parkuose, 4 punktu, o turėjo taikyti paminėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 5 punktą.

29. Minėta, kad Ginčo sklypas, taigi ir Sklypai 377 ir 378, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje; Sklype 378 legaliai yra įregistruotas tik vienas statinys – Buvusi sodyba, kurios fizinis nusidėvėjimas 70 proc., jos baigtumas 8 proc.; Sklype 377 yra Nelegaliai pastatyti statiniai. Taip pat minėta, kad ginčo atveju pareiškėjos siekia Sklypų 377 ir 378 suformavimo ir pertvarkymo tokiu būdu, kad būtų sudarytos galimybės gauti Sklype 377 esantiems Nelegaliai pastatytiems statiniams statybą leidžiančius dokumentus jų teisės Sklype 378 atstatyti Buvusią sodybą pagrindu. Vadinasi, nagrinėjamai bylai reikšmingos Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios naujų sodybos pastatų ir inžinerinių statinių statybas ne Buvusios sodybos vietoje.

30. Šiuo aspektu pritartina pareiškėjoms, kad ginčo atveju taikytinas Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punktas, kuriame nustatyta, kad „leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje <...>. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, dėl to, kad vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta <...>“.

31. Iš paminėtos nuostatos matyti, kad pagal ją buvusios sodybos atstatymo teisę įgyvendinti ne toje vietoje, kurioje ji buvo, o parenkant kitą vietą, negu buvusi pastatų vieta, galima tik nustačius, jog sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo neįmanoma dėl objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija, lingvistiškai aiškindama Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punktą, ypač atsižvelgdama į šioje normoje pateikiamą pavyzdinį sąrašą objektyvių priežasčių, su kuriomis įstatymas sieja galimybę buvusios sodybos atstatymo teisę valstybiniame parke įgyvendinti ne toje vietoje, kurioje tokia sodyba buvo, o parenkant kitą vietą, negu buvusi pastatų vieta, prieina prie išvados, kad tokiomis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) neįvardintomis objektyviomis priežastimis negali būti pripažintos inter alia priežastys, kurios egzistavo visuomet (t. y. ir tuo metu, kai sodyba, kurią siekiama atstatyti, buvo pastatyta). Juo labiau tokiomis objektyviomis priežastimis negali būti laikoma atsakingų institucijų (šiuo atveju Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijos (buvusi Gražutės regioninio parko direkcija) ar atskirų jos pareigūnų) pozicija, pagrįsta ne objektyvių priežasčių, dėl kurių buvusios sodybos atstatyti toje vietoje, kurioje tokia sodyba buvo, yra neįmanoma, buvimu, bet kitomis priežastimis ir motyvais.

32. Atsižvelgiant į Nutarties 31 punkte pateiktus išaiškinimus ir pakartotinai įvertinus bylos duomenis, konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, kad NŽT Zarasų skyriui priimant Įsakymą egzistavo bent viena iš Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punkte įtvirtintų objektyvių priežasčių, dėl kurių Buvusi sodyba negalėtų būti atstatyta toje vietoje, kurioje ji buvo (ir šiuo metu yra). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių objektyvių priežasčių savo raštuose, sutikimuose nenurodė ir Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, NŽT Zarasų skyrius, priimdamas ginčijamą įsakymą dėl Sklypo 377 formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, privalėjo, be kita ko, įvertinti, ar yra bent viena iš Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punkte įtvirtintų objektyvių priežasčių, su kuriomis įstatymas sieja galimybę buvusios sodybos atstatymo teisę valstybiniame parke įgyvendinti ne toje vietoje, kurioje tokia sodyba buvo, o parenkant kitą vietą, negu buvusi pastatų vieta. Paminėtos aplinkybės yra reikšmingos, jų negali būti nepaisoma. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad NŽT Zarasų skyrius, įvertinęs paminėtų priežasčių buvimą, Įsakymą grindė keldamas ne jo kompetencijai priskirtus klausimus, atmetami.

34. Atsižvelgiant į ginčo dalyką, konstatuotina, kad, nenustačius, jog NŽT Zarasų skyriui priimant Įsakymą egzistavo bent viena iš Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) 3 dalies 5 punkte įtvirtintų objektyvių priežasčių, dėl kurių Buvusi sodyba negalėtų būti atstatyta toje vietoje, kurioje ji buvo (ir šiuo metu yra), apeliacinio skundo argumentai dėl Ginčo sklypo padalijimo į du savarankiškus sklypus (t. y. į Sklypus 377 ir 378) teisinių pasekmių vertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

35. Įvertinus įsiteisėjusio Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo turinį, kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai esą skundžiamas Įsakymas priimtas ignoruojant paminėtą teismo sprendimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nėra jokio pagrindo aplinkybės, jog Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendime, be kita ko, leido M. G. per 30 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti statybą leidžiančius dokumentus Ginčo sklype, vertinti kaip įpareigojimą už tokių statybą leidžiančių dokumentų išdavimą atsakingoms institucijoms tokius dokumentus išduoti nepaisant naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių ir (arba) galiojančio teisinio reglamentavimo, dėl kurio tokie dokumentai negali būti išduodami.

36. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai nagrinėjamo ginčo kontekste taikė, be kita ko, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-746 redakcija) 2 punktą. Paminėtame punkte įtvirtinta viena iš išimčių, pagal kurią valstybiniuose parkuose draudžiama keisti miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis, t. y. kai „2) atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą arba kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas ar gyvenamasis namas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas)“. Minėta, kad pareiškėjos 2018 m. spalio 19 d. į NŽT Zarasų skyrių, o vėliau ir į teismą kreipėsi, siekdamos miškų ūkio paskirties Sklypų 377 ir 378 suformavimo ir pertvarkymo tokiu būdu, kad joms būtų sudarytos galimybės gauti miškų ūkio paskirties Sklype 377 esantiems Nelegaliai pastatytiems statiniams statybą leidžiančius dokumentus, tuo pagrindu, kad pareiškėjos turi teisę miškų ūkio paskirties Sklype 378 atstatyti Buvusią sodybą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, be kita ko, vertino, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-746 redakcija) 2 punkte įtvirtintos išimties iš bendro draudimo valstybiniuose parkuose keisti pagrindinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis.

37. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netaikė, jų nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinų kai kurių jų nurodomų Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų. Šiuo aspektu primintina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-525/2020; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2367-520/2020). Įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teismo motyvų nepakankamumo atmetami.

38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje (duomenys neskelbtini) prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje (duomenys neskelbtini) prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai, jos neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. S. ir M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė