2021-01-06 Nr. AB-293-3-61-3-02342-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-52-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02342-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl rašto panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 7 d. raštą Nr. (1.23)7R-3881 (toliau – ir Raštas); 2) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 2 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. A. B. paaiškino, kad Raštu Teisingumo ministerija nepagrįstai atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir kompetentingai institucijai pranešti apie organizuoto nusikaltimo požymius, antstolei R. M. klastojant faktus, procesinius dokumentus ir vykdant dvigubus vykdymo išlaidų išieškojimus toje pačioje vykdomojoje byloje.

3. Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerijos atsisakymą atlikti pareigas pagal kompetenciją patvirtina šios aplinkybės:

3.1. 2006 m. vasario 20 d. antstolė R. M. pateikė tris neteisėtus patvarkymus dėl skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomosiose bylose Nr. 0064/05/01964, Nr. 0064/05/01762 ir Nr. 0064/05/01842. Jonavos rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-795-490/2006 neteisėtus patvarkymus panaikino, tačiau atskirosios nutarties pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius nepriėmė ir taip nuslėpė antstolės R. M. nusikalstamas veikas.

3.2. 2006 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. (8.2) 3S-3545 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Jonavos skyrius nurodė, kad neteisėtai išieškotas vykdymo išlaidas privalo grąžinti antstolė R. M., kuri jas 2006 m. spalio 10 d. grąžino per paštą. Antstolė, neįvykdydama teismo nutarties įpareigojimų perskaičiuoti neteisėtai paskaičiuotas vykdymo išlaidas, pažeidė Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio nuostatas.

3.3. Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-803-598/2007 iš V. B. prisiteisė vykdymo išlaidas, kurios teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartyje buvo pripažintos neteisėtomis.

3.4. 2007 m. kovo 19 d. sprendime Nr. (1.23)7R-2880 ir 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (1.23)7R-10962 Teisingumo ministerija nuslėpė Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų J. D. ir B. B. bei antstolės R. M. galbūt nusikalstamas veikas ir šiems asmenims padėjo išvengti drausminės atsakomybės.

3.5. 2007 m. balandžio 25 d. antstolė R. M. kartu su Kauno apylinkės teismu pateikė tris raginimus įvykdyti sprendimus vykdomosiose bylose, taip pat ir vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/00356 dėl l 000 Lt skolos bei 69,2 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo. Antstolė R. M. nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2007 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-345/2007 pareiškėjui skyrė l 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise.

3.6. Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-848-217/2008 pagal Civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius nepriėmė atskirosios nutarties dėl antstolės R. M. veikos įvertinimo.

3.7. Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-916-343/2008 nuo drausminės ir baudžiamos atsakomybės nuslėpė teisėją R. Š. ir antstolę R. M., t. y. nepriėmė atskiros nutarties pagal Civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius.

3.8. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 24 d. nutartimi byloje Nr. PK-9-814/2010 nuslėpė antstolės R. M. veiksmus vykdomoje byloje Nr. 0064/07/00356.

3.9. Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 d. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-21-660/2008 pažeidė Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį bei nevykdė 2006 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-795-490/2006, ir, nuslėpdamas antstolės R. M. veiksmus, atmetė skundus bei pagal Civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius nepriėmė atskiros nutarties. 2008 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. (1.23)7R-9984 Teisingumo ministerija dar kartą nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės nuslėpė antstolę R. M..

3.10. Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-32-559/2008 netinkamai įvertino antstolės R. M. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0064/05/01762.

3.11. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose Nr. I-2651-484/2008, Nr. I-1659-561/2009 ir Nr. I-949-171/2011 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės nuslėpė Teisingumo ministeriją bei antstolę R. M..

3.12. Antstolė R. M., toliau neteisėtai veikdama su antstole S. V., 2008 m. rugsėjo 1 d. vykdomojoje byloje Nr. 0064/08/01125 pateikė neteisėtą raginimą dėl 130 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo pagal Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-11277-435; ši suma buvo neteisėtai išieškota ir negrąžinta.

3.13. 2010 m. vasario 10 d. antstolė R. M. pateikė neteisėtą siūlymą sumokėti 179 Lt vykdymo išlaidų vykdomojoje byloje Nr. 0064/08/01125 už 130 Lt vykdymo išlaidų išieškojimą. Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011 antstolių S. V. ir R. M. veiksmus pripažino neteisėtais, tačiau jas nuslėpė nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės, pagal Civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius nepriimdamas atskirosios nutarties.

3.14. 2011 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (1.23) 7R-2602 Teisingumo ministerija taip pat nuslėpė nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės antstoles R. M. ir S. V..

3.15. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2754-142/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuslėpė neteisėtus antstolių S. V. ir R. M. bei Teisingumo ministerijos veiksmus.

3.16. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 nuslėpė antstolės R. M., Jonavos rajono apylinkės teismo, Kauno apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų neteisėtus veiksmus, vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/00356 išieškant l 000 Lt skolą ir 69,2 Lt vykdymo išlaidas.

3.17 Antstolė R. M. kartu su antstoliu J. K. pakartotinai iš V. B. 2013 m. balandžio 25 d. patvarkymais vykdomojoje byloje Nr. 0110/08/01040 neteisėtai pareikalavo 336 Lt vykdymo išlaidų ir 411 Lt vykdymo išlaidų už 336 Lt vykdymo išlaidų išieškojimą bei 705,82 Lt skolos išieškojimo vykdymo byloje Nr. 0060/08/00111, kurie jau buvo išieškoti 2008 m. gruodžio 1 d. patvarkymu.

3.18. 2013 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-4150 Teisingumo ministerija nuslėpė neteisėtus veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0110/08/01040 ir Nr. 0060/08/00111. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4617-426/2013 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas slėpė neteisėtus veiksmus.

3.19. Antstolė R. M. su Teisingumo ministerija 2014 m. spalio 6 d. patvarkymais ir vykdymo išlaidų apskaičiavimais pakartotinai pareikalavo sumokėti 6 Lt skolą, 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. lapkričio 10 d. patvarkymais areštavo lėšas. Teisingumo ministerija antstolės R. M. neteisėtus veiksmus vykdomosiose bylose nuslėpė 2014 m. lapkričio 18 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimais Nr. (1.23)7R-7828 bei Nr. (1.23)7R-8389, kuriuos neteisėtai patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. I-11208-463/2014 bei Nr. I-5910-244/2015.

3.20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3768-643/2017 nuslėpė antstolės R. M. ir VSDFV Kauno skyriaus neteisėtus veiksmus.

3.21. Antstolė R. M. 2016 m. rugpjūčio 17 d. pateikė patvarkymą dėl 44 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804, kurias Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-2862-490/2016 neteisėtai pripažino teisėtomis ir pagrįstomis. Pateikus skundą, 2016 m. rugsėjo 16 d. patvarkymu antstolė R. M. vykdymo išlaidas padidino nuo 44 Eur iki 69,08 Eur. Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-81-490/2017 pakartotinai išieškomas dar ir 69,08 Eur vykdymo išlaidas vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804 pripažino teisėtomis bei pagrįstomis.

3.22. Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-2734-814/2017 panaikino 2017 m. balandžio 27 d. nutartį, tačiau pagal Civilinio proceso kodekso 299 ir 300 straipsnius nepriėmė atskirosios nutarties dėl sistemiškų antstolės R. M. neteisėtų veiksmų. Kauno apygardos teismas taip pat nuslėpė Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. neteisėtus veiksmus.

3.23. Teisingumo ministerija 2018 m. sausio 12 d. atsakyme atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir kompetentingai institucijai pranešti apie tai bei prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl antstolės R. M. vykdomo dvigubo vykdymo išlaidų išieškojimo.

3.24. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. (1.23) 7R-3316 atsisakė iškelti drausmės bylą ir perduoti klausimą pagal kompetenciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame būtų konstatuoti neteisėti antstolės R. M. veiksmai.

3.25. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1894-643/2018 atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą, nesprendė prašymo užtikrinti pareiškėjo procesines teises keisti skundo pagrindą ir dalyką, padidinti skundo reikalavimus bei išreikalauti papildomus įrodymus skundui pagrįsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas nuo atsakomybės slėpė neteisėtus ir nusikalstamus Teisingumo ministerijos bei antstolės R. M. veiksmus. Šis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1894-643/2018 antstolei R. M. priteisė 100 Eur teismo išlaidų kompensaciją už jo sukeltus nepatogumus, antstolei vykdant dvigubus vykdymo išlaidų apskaičiavimus ir išieškojimus toje pačioje vykdomojoje byloje.

4. A. B. teigė, kad Teisingumo ministerija nurodytais neteisėtais veiksmais bei jai pagal kompetenciją priskirtų veiksmų neatlikimu jam padarė žalą, kurią patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-1894-643/2018 medžiaga bei joje priimtas neteisėtas sprendimas, taip pat 2016 m. birželio 23 d. išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-5-840/2013.

5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Teisingumo ministerija paaiškino, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė, ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Teigė, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises, ar jos objektyviai buvo pažeistos asmens nurodytu būdu; nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi skundą atmesti. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad A. B. turėjo nurodyti, kokias konkrečiai jo materialaus pobūdžio teises Raštas pažeidė, ir įrodyti, jog, tenkinant jo reikalavimus, bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų nepatvirtina.

7. Teisingumo ministerija akcentavo, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas nenustato besąlyginės Teisingumo ministerijos pareigos antstoliui iškelti drausmės bylą. Pažymėjo, kad Rašte A. B. buvo nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo nuspręsta antstolei drausmės bylos nekelti, taip pat nebuvo nustatytos ir aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindu kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atsakovai teigė, kad iškėlus drausmės bylą antstoliui, neaišku, kokios pareiškėjo teisės ir įstatymo saugomi interesai bus apginti. A. B. nurodyti motyvai dėl, jo nuomone, atsakovo Teisingumo ministerijos neveikimo yra emocinio, o ne faktinio pobūdžio, jie nusako pareiškėjo būseną, o ne motyvus, į kuriuos būtų galima racionaliai atsikirsti.

8. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Teisingumo ministerija nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Minėtame straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

9. Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnyje yra nustatyta, jog antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka, todėl jeigu pareiškėjas mano, kad žala atsirado dėl neteisėtų antstolio veiksmų, jis gali žalos atlyginimo reikalauti iš antstolio. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo ministerija vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, kuriose pareiškėjas buvo skolininku, neatliko, ši institucija A. B. žalos sukelti negalėjo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. gegužės 24 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir nurodė, kad antstolė R. M. neteisėtais 2016 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. patvarkymais vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804 jį įpareigojo sumokėti 14,72 Eur skolą ir 69,08 Eur dydžio vykdymo išlaidas, nes Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-2734-814/2017 vykdymo išlaidas sumažino iki 29,08 Eur. Be to, nurodė, kad antstolė, veikdama slaptai su VSDFV Kauno skyriumi, 2018 m. kovo 28 d. patvarkymu, kuris pareiškėjui buvo atsiųstas 2018 m. gegužės 10 d., iš jo išieškojo ne 29,08 Eur, o 37,65 Eur vykdymo išlaidų, t. y. jas padidino 8,57 Eur, todėl toks jos potvarkis turėtų būti panaikintas, o antstolė turėtų grąžinti neteisėtai išieškotą 8,57 Eur sumą. A. B. skunde Teisingumo ministerijos prašė panaikinti antstolės 2018 m. kovo 28 d. potvarkį vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804, įpareigoti antstolę grąžinti neteisėtai išieškotą 8,57 Eur sumą, taip pat, vadovaujantis Antstolių įstatymo 13 straipsniu, antstolei R. M. iškelti drausmės bylą, o dėl jos neteisėtų trunkamų veiksmų, turinčių nusikaltimo požymių, pranešti kompetentingai institucijai.

12. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi A. B. skundą, skundžiamame 2018 m. birželio 7 d. rašte nurodė, kad susipažinusi su antstolės R. M. paaiškinimu, vykdomosios bylos dokumentais ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi, nustatė, jog 2016 m. rugpjūčio 12 d. antstolei R. M. buvo pateiktas vykdyti Panevėžio apygardos teismo išduotas vykdomasis raštas dėl 14,72 Eur skolos iš pareiškėjo išieškojimo valstybei. Vykdymo eigoje A. B. apskundus antstolės 2016 m. rugsėjo 19 d. surašytą vykdymo išlaidų apskaičiavimą ir patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, antstolė šio skundo netenkino ir jį perdavė nagrinėti teismui. Teismo nutartimi pareiškėjo skundas buvo iš dalies tenkintas, panaikinant vykdymo išlaidų paskaičiavimo dalį, kurioje buvo nustatytas atlygis antstoliui, o kita skundo dalis buvo atmesta.

13. Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija Rašte pareiškėjui nurodė, kad iš vykdomosios bylos dokumentų matyti, jog 14,72 Eur skolos ir 37 Eur vykdymo išlaidų išieškojimą antstolė nukreipė į jo gaunamas pajamas (pensiją), 2018 m. kovo 28 d. surašydama patvarkymą dėl skolos išieškojimo ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą. A. B. šį antstolės patvarkymą apskundus, ji skundo netenkino ir 2018 m. birželio 5 d. perdavė nagrinėti teismui, kuris ir įvertins antstolės apskaičiuotų vykdymo išlaidų pagrįstumą. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad ji negali priimti sprendimų dėl antstolės R. M. drausminės atsakomybės, kol teismas, kuriam buvo pateiktas skundas dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo, neįvertins antstolės apskaičiuotų vykdymo išlaidų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą informuoti ikiteisminio tyrimo institucijas apie antstolės R. M. veiksmuose esančius nusikaltimo požymius, pažymėjo, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartyje yra konstatuota, jog bylos nagrinėjimo metu antstolės veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, taip pat nurodė, jog jeigu teismas, nagrinėdamas A. B. 2018 m. gegužės 24 d. skundą dėl antstolės veiksmų, nustatys, kad jos veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneš prokurorui. Teisingumo ministerija Rašte pareiškėjui taip pat išaiškino jo teisę, manant, jog antstolės R. M. veikoje yra nusikaltimo požymių, pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Šis Teisingumo ministerijos sprendimas buvo apskųstas teismui.

14. Teismas nustatė, kad antstolė R. M. A. B. atžvilgiu atliko vykdymo veiksmus. Pareiškėjas dėl šios antstolės veiksmų, jo nuomone, nepagrįstai apskaičiuojant vykdymo išlaidas, ir anksčiau Teisingumo ministerijai teikė skundus dėl drausmės bylos antstolei iškėlimo bei kreipimosi į ikiteisminio tyrimo institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą, kurių Teisingumo ministerija netenkino.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ (toliau – „Liteko“) duomenys patvirtina Teisingumo ministerijos Rašte nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skundų dėl antstolės R. M. veiksmų (vykdymo išlaidų paskaičiavimo, išieškojimo) nagrinėjimu. Remdamasis „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2YT-2734-814/2017 išnagrinėjo A. B. skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, kuriame jis, be kita ko, prašė kaip nepagrįstus ir neteisėtus panaikinti 2016 m rugsėjo 16 d. patvarkymą dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo Nr. S-16-64-1164 ir 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimą Nr. S-7016 (vykdymo išlaidas sudaro 69,08 Eur, antstolio atlygis iš 20 Eur padidintas iki 40 Eur), nes pakartotinai bandoma išieškoti tas pačias ir dvigubas vykdymo išlaidas toje pačioje vykdymo byloje išduotų vykdomųjų dokumentų pagrindu ir dėl to yra nusikaltimo požymiai antstolės veikoje, taip pat prašė remiantis Civilinio proceso kodekso 299–300 straipsniais priimti atskirą nutartį ir apie nusikaltimo požymius informuoti prokurorą.

Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimo Nr. S-7016 dalį, kurioje buvo nustatytas 40 Eur atlygis antstoliui, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad antstolės R. M. kontoroje A. B. atžvilgiu yra vykdomos aštuonios vykdomosios bylos, todėl padarė išvadą, kad antstolė, apskaičiuodama sau atlygį, turėjo nustatyti bendrą išieškotiną sumą visose skolininko atžvilgiu antstolės kontoroje vykdomose bylose ir nusistatyti bendrą atlygį už visų dokumentų įvykdymą bei proporcingai nurodyti atlygį antstolei šioje konkrečioje vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804, todėl padarė išvadą, jog atlygis antstolei buvo apskaičiuotas netinkamai, ir pažymėjo, kad teismas pats neturi galimybės nustatyti, kokia konkreti antstolei priklausančio atlyginimo dalis (proporcinga) turi būti išieškoma būtent šioje vykdomojoje byloje, nes nėra žinoma visų antstolės kontoroje vykdomų išieškojimų bendra suma pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad pagrindų imtis Civilinio proceso kodekso 299–300 straipsniuose numatytų veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti A. B. prašymą informuoti prokurorą. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį paliko nepakeistą.

16. Teismas akcentavo, kad „Liteko“ duomenys taip pat patvirtina, jog Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai civilinėje byloje Nr. 2YT-17209-490/2018 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame jis nurodė, jog antstolė R. M. skundžiamu 2018 m. kovo 28 d. patvarkymu Nr. S-18-64-6935 nepagrįstai iš A. B. išieškojo ne 29,08 Eur vykdymo išlaidų, o 37,65 Eur vykdymo išlaidų, neteisėtai padidindama išieškomą vykdymo išlaidų sumą 8,57 Eur, bei pareiškėjo patikslintą skundą, kuriame jis prašė panaikinti antstolės R. M. 2018 m. gegužės 31 d. patvarkymą Nr. S-1770, kuriuo antstolė jo skundą perdavė teismui, kaip neteisėtą, ir įpareigoti antstolę grąžinti neteisėtai išieškotą ne 8,57 Eur, o 10,7 Eur vykdymo išlaidų sumą; pripažinti, kad antstolė neteisėtai ketino pasisavinti dvigubas vykdymo išlaidas vykdymo byloje; pripažinti antstolę ir teisėjus piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi bei remiantis Civilinio proceso kodekso 300 straipsniu priimti atskirą nutartį pradėti ikiteisminį tyrimą ir iškelti drausminę bylą. Teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi A. B. skundo dalį dėl antstolės R. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/16/01804, priimant 2018 m. kovo 28 d. patvarkymą Nr. S-18-64-6935, atmetė, o dėl skundo dalies, kurioje buvo prašoma panaikinti antstolės R. M. 2018 m. gegužės 31 d. patvarkymą Nr. S-1770, kuriuo antstolė pareiškėjo skundą perdavė teismui, konstatavo, kad ši skundo dalis negali būti nagrinėjama teisme. Teismas dėl A. B. reikalavimų antstolei iškelti drausmės bylą, pripažinti antstolę ir teisėjus piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi bei remiantis Civilinio proceso kodekso 300 straipsnio pagrindu priimti atskirą nutartį pradėti ikiteisminį tyrimą ir iškelti drausmės bylą pažymėjo, kad drausmės bylų iškėlimo ar jų inicijavimo klausimas nėra priskiriami pirmosios instancijos teismų kompetencijai, todėl šie pareiškėjo reikalavimai nenagrinėti teisme. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį paliko nepakeistą, o joje, be kita ko, nurodė, kad kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo argumentai dėl antstolės ir teisėjų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tokių faktų byloje nebuvo nustatyta, todėl padarė išvadą, jog nebuvo teisinio pagrindo taikyti Civilinio proceso kodekso 299 straipsnio ir 300 straipsnio 1 dalies nuostatas.

17. Įvertinęs aptartus duomenis, teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerija, vertindama jai A. B. pateikto skundo argumentus dėl antstolės R. M. atliktų neva neteisėtų vykdymo veiksmų, Rašte teisingai ir tiksliai informavo pareiškėją apie antstolės atliktus vykdymo veiksmus, apskaičiuotas vykdymo išlaidas ir pagal paties A. B. dėl iniciuotų teisminių ginčų, išnagrinėtų bendrosios kompetencijos teismuose, rezultatus, eigą, bei teismo konstatuotas aplinkybes, susijusias su atitinkama antstolės atsakomybe. Teisingumo ministerija taip pat pagrįstai nurodė pareiškėjui, kad tol, kol ginčą nagrinėjantis teismas nėra įvertinęs antstolės apskaičiuotų ir jo ginčijamų vykdymo išlaidų teisėtumo bei pagrįstumo, atsakovas negali priimti sprendimo dėl antstolės drausminės atsakomybės. Teismas akcentavo, kad Raštas buvo surašytas 2018 m. birželio 7 d., o bendrosios kompetencijos teismai procesinius sprendimus dėl pareiškėjo ginčijamo antstolės 2018 m. kovo 28 d. patvarkymo dėl 37,65 Eur vykdymo išlaidų apskaičiavimo ir išieškojimo, dėl kurių galbūt neteisėto ir nepagrįsto paskaičiavimo A. B. siekė, jog antstolei būtų iniciuota drausmės byla, buvo priimti tik 2018 m. rugpjūčio 29 d. (pirmosios instancijos teisme) ir 2018 m. lapkričio 8 d. (apeliacinės instancijos teisme). Remdamasis „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1894-643/2018, kurioje, be kita ko, buvo nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Teisingumo ministerijos 2018 m. sausio 12 d. sprendimą, kuriame buvo atsisakyta antstolei R. M. kelti drausmės bylą dėl to, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi pripažino, jog antstolė, apskaičiuodama vykdymo išlaidas dalyje dėl antstolio atlygio už vykdomojo dokumento įvykdymą apskaičiavimo, netinkamai taikė teisės normas. Teismui dar nepaskelbus sprendimo minėtoje byloje, A. B. 2018 m. gegužės 24 d. vėl pateikė skundą Teisingumo ministerijai dėl drausmės bylos antstolei R. M. iškėlimo, kaip pagrindą drausminei atsakomybei nurodydamas tą pačią teismo, nagrinėjusio bylą dėl antstolės veiksmų, nutartį, t. y. nurodydamas tas pačias aplinkybes. Atsižvelgdama į tai, Teisingumo ministerija pagrįstai šio antstolės drausminės atsakomybės pagrindo plačiau neanalizavo ir jo nevertino.

18. Teismas nurodė, kad Teisingumo ministerija dėl pareiškėjo skunde kelto klausimo, susijusio su prašymu iniciuoti ikiteisminį tyrimą dėl antstolės veiksmų, kuriuose yra nusikalstamos veikos požymių, taip pat pagrįstai nurodė, jog dėl to argumentus 2017 m. lapkričio 21 d. nutartyje, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl antstolės 2016 m rugsėjo 16 d. patvarkymo dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo ir 2016 m. rugsėjo 15 d. vykdymo išlaidų paskaičiavimo jau yra pateikęs Jonavos rajono apylinkės teismas, o taip pat šį klausimą spręs ir teismas, nagrinėdamas pareiškėjo 2018 m. gegužės 24 d. skundą. Teisingumo ministerija A. B. papildomai išaiškino teisę pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jeigu jis mano, kad antstolės veiksmuose yra nusikaltimo požymių.

19. Įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjo 2018 m. gegužės 24 d. skundas buvo išnagrinėtas laiku ir tinkamai įvertinus su skundu susijusią medžiagą, Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, A. B. skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

20. Atsakydamas į pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos jam atlyginimo, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas akcentavo, kad buvo konstatuota, jog Teisingumo ministerija laiku ir tinkamai, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. gegužės 24 d. skundo reikalavimą kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) nebuvo nustatyti, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Atsižvelgus į tai, A. B. prašymas priteisti jam žalos atlyginimą buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 21. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti, jo skundą tenkinti ir apie organizuoto nusikaltimo požymius Teisingumo ministerijos bei teismų veikloje informuoti generalinį prokurorą.

22. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas tyčia ir šališkai netenkino jo skundo ir taip slėpė neteisėtus bei nusikalstamus Teisingumo ministerijos veiksmus, nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės slepiant neteisėtus ir nusikalstamus antstolės R. M. veiksmus, šiai tyčia nuo 1996 m. klastojant faktus ir procesinius dokumentus bei piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir netinkamai atliekant pareigas bei su teisėjais ir Teisingumo ministerija vykdant dvigubus vykdymo išlaidų bei skolų išieškojimus toje pačioje vykdymo byloje ir kitą nusikalstamą veiką. A. B. nuomone, jo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, o sprendime buvo dangstomos neteisėtos ir nusikalstamos teisėjų, Teisingumo ministerijos bei antstolės veikos.

23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, jis yra nusikalstamas organizuoto nusikalstamumo ir absoliučios korupcijos įrodymas; priimant teismo sprendimą, buvo netinkamai taikomos proceso ir materialiosios teisės normos, o tai yra absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.

24. A. B. akcentuoja, kad teismas, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 35 straipsnio nuostatą, neteisėtai ir be jo sutikimo iš administracinės bylos proceso nepagrįstai pašalino trečiąjį suinteresuotą asmenį V. B., kuris buvo nurodytas pareiškėjo skunde. Nurodo, kad pateikė argumentus bei įrodymus, kaip administracinės bylos išsprendimas gali turėti įtakos minėto asmens teisėms bei pareigoms. Pareiškėjo nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens iš administracinės bylos proceso pašalinimu buvo siekiama išvengti antstolės R. M. neteisėtų veiksmų įrodymo. A. B. akcentuoja, kad iš administracinės bylos Nr. l-1894-643/2018, kuri yra tiesiogiai susijusi su šia administracine byla, trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. nebuvo pašalintas. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad vienam iš proceso dalyvių nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką ir šia aplinkybe yra grindžiamas apeliacinis skundas, sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

25. A. B. pažymi, kad taip pat buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 ir 7 straipsniai, kadangi jo skundą išnagrinėjo šališka ir korumpuota teisėjų kolegija, kuri, pareiškus prašymą nusišalinti nuo administracinės bylos nagrinėjimo, nuo jos nagrinėjimo nenusišalino ir nebuvo nušalinta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės slėptų kitos absoliučiai korumpuotos teisėjų kolegijos veiksmus, priimant 2018 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1894-643/2018. Šiuos savo teiginius pareiškėjas grindžia tuo, kad tiek nurodytoje, tiek nagrinėjamoje administracinėse bylose tyčia nebuvo įvertinti visi, taip pat ir Teisingumo ministerijai nepalankūs pateikti rašytiniai įrodymai, tyčia nebuvo išnagrinėti visi reikalavimai ir nėra motyvų, kuriais būtų atmestas pirmasis A. B. skundo reikalavimas, todėl teismo sprendimas yra deklaratyvus ir juo buvo siekiama nuo baudžiamosios atsakomybės slėpti Vilniaus apygardos administracinio teismo bei administracinę bylą Nr. l-1894-643/2018 nagrinėjusių šio teismo teisėjų, kitų teismų teisėjų ir Teisingumo ministerijos nusikalstamas veikas.

26. A. B. akcentuoja, kad 2016 m. spalio 31 d. ir 2017 m. kovo 14 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2YT-2862-490/2016 neteisėtai iš jo pirmą kartą vykdymo byloje Nr. 0064/16/01804 buvo priteistos 44 Eur vykdymo išlaidos. Pateikus skundą, minėtos vykdymo išlaidos buvo perskaičiuotos ir iš pareiškėjo antrą kartą buvo priteista jau 69,08 Eur vykdymo išlaidų civilinėje byloje Nr. 2YT-2734-814/2017 toje pačioje vykdymo byloje Nr. 0064/16/01804, kadangi priteistos 44 Eur vykdymo išlaidos įsiteisėjo ir nebuvo panaikintos, tačiau 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo sumažina vykdymo išlaidų atlygio antstoliui dalimi, o likusios perskaičiavimo išlaidos buvo paliktos nepakeistos ir priteistos iš pareiškėjo, nors perskaičiavimas vyko dėl neteisėtų antstolės R. M. priskaičiuotų 44 Eur vykdymo išlaidų perskaičiavimo. Pareiškėjas teigia, kad jis neteisėtai buvo pripažintas kaltu dėl minėtų vykdymo išlaidų perskaičiavimo ir iš jo nepagrįstai buvo priteistos vykdymo išlaidų perskaičiavimo išlaidos.

27. A. B. pažymi, kad toje pačioje vykdymo byloje Nr. 0064/16/01804 antstolė R. M. trečią kartą perskaičiavo 37,65 Eur vykdymo išlaidų toje pačioje vykdymo byloje ir jas civilinėje byloje Nr. 2YT-17209-490/2018 priteisė iš pareiškėjo.

28. A. B. nurodo, kad vietoje neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu pripažinimo Vilniaus apygardos administracinis teismas įteisino Teisingumo ministerijos, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų ir Kauno apygardos teismo organizuotą neteisėtą ir nusikalstamą veiką, reikalaujant dvigubų vykdymo išlaidų toje pačioje vykdymo byloje ir dėl to tyčia neišnagrinėjo pirmojo jo skundo reikalavimo.

29. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija prašo bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme.

30. Teisingumo ministerija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-405-236/2015 konstatavo, jog „Liteko“ duomenys patvirtina, kad apeliantui (A. B.) tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose (nutartyse) ne kartą buvo nurodyta, kad jo procesiniuose dokumentuose šalių įvardinimas kaip „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėjai“ ir kita, vertinamas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, piktnaudžiavimas proceso teisėmis. Teisingumo ministerija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendė, jog apelianto argumentai, kad atsakovais įvardinti asmenys egzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 45 ir 294 straipsnius, kadangi netinkamai taikė Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atmetė kaip nepagrįstus ir vertino kaip nesąžiningą veikimą (Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 5 dalis). Apeliacinis teismas pagal bylos duomenis sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė, jog priimtas ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, ir teisingai šią bylą nutraukė remdamasis Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

31. Atsakovai pažymi, kad 2018 m. birželio 7 d. raštą Nr. (1.23.)7R-3881 surašė ir A. B. pateikė ne „absoliučiai korumpuota kriminalinė institucija „Lietuvos teisingumo ministerija“, bet Teisingumo ministerija. Atsakovai teigia, kad pareiškėjo motyvai yra emocinio, bet ne faktinio pobūdžio, jie nusako A. B. būseną, bet ne motyvus, į kuriuos būtų galima racionaliai atsikirsti ir kuriuos būtų galima teisiškai įvertinti. Be to, apeliaciniame skunde yra naudojama nenorminė leksika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 7 d. rašto Nr. (1.23.)7R-3881 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 2 000 000 Eur žalai atlyginti.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su antstolės vykdomais išieškojimais jo atžvilgiu ir vykdymo išlaidų priskaičiavimais, kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas panaikinti antstolės potvarkį vykdomojoje byloje, įpareigoti antstolę grąžinti neteisėtai išieškotą sumą, antstolei iškelti drausmės bylą, o dėl jos neteisėtų trunkamų veiksmų, turinčių nusikaltimo požymių, pranešti kompetentingai institucijai. Teisingumo ministerija skundžiamu raštu pareiškėjui išdėstė nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad kol teismas, kuriam apskųsti anstolės veiksmai, nepasisakys dėl vykdymo išlaidų teisėtumo ir pagrįstumo, ministerija negali priimti sprendimo dėl antstolės drausminės atsakomybės bei nemato pagrindo ikiteisminio tyrimo institucijoms pranešti apie galimus nusikaltimo požymius antstolės veiksmuose.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su Teisingumo ministerijos pozicija, apskundė Raštą teismui, kartu prašydamas atlyginti patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs atsakovo veiksmus teisėtais ir pagrįstais.

35. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir korumpuotas, nepagrįstai pašalino iš bylos proceso trečiąjį suinteresuotą asmenį, neišnagrinėjo visų reikalavimų ir nemotyvavo sprendimo, dangstė neteisėtus antstolės ir Teisingumo ministerijos veiksmus

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, jeigu nustatomi sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

37. Visų pirma pasisakydama dėl apelianto išreikštų abejonių teismo šališkumo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas priėmė jam nepalankų sprendimą, neteisėtai iš proceso pašalino trečiąjį suinteresuotą asmenį V. B.), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Išnagrinėjus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai buvo šališki, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad nėra pateikta duomenų, jog minėto teismo teisėjai yra priklausomi nuo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens, o teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo nėra pagrindo konstatuoti.

38. Papildomai pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalį tretieji suinteresuotieji asmenys yra tokie, kurių teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Objektyvių duomenų, kad ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo išsprendimas galėtų turėti tiesioginės įtakos pareiškėjo tėvo teisėms ar pareigoms, byloje nėra. Vien pareiškėjo subjektyvus įsivaizdavimas, kad V. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nėra pakankamas pagrindas jį tokiu laikyti. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė V. B. trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje. Administracinių bylų teisenos įstatymas nereikalauja, kad trečiojo suinteresuoto asmens pašalinimui iš proceso būtų reikalingas bylos šalių sutikimas, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl esminių proceso taisyklių pažeidimo ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra nepagrįsti.

39. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, sprendimas yra nemotyvuotas ir deklaratyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

40. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

41. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija Raštu atsakydama į pareiškėjo skundą motyvuotai nurodė, jog išnagrinėjusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susipažinusi su turimais dokumentais, negali spręsti antstolės drausminės atsakomybės, kol bendrosios komptencijos teismas teisės aktų nustatyta tvarka neįvertins antstolės veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Tuo pačiu Raštu Teisingumo ministerija netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į prokurorus dėl antstolės nusikalstamų veikų ir nurodė pareiškėjui, kad jis turi teisę pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, be to teismas, vertindamas antstolės veiksmų teisėtumą, taip pat gali apie tai pranešti prokurorui.

42. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai ( Antstolių įstatymo 27 straipsnio 2 dalis).

43. Teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Teisingumo ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2018).

45. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo iškelti antstolei drausmės bylą, Teisingumo ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, paaiškindama aktualų antstolio drausminės atsakomybės teisinį reglamentavimą ir kokia tvarka pareiškėjas gali realizuoti savo galimai pažeistų teisių gynybą kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Byloje nenustatyta duomenų, kad Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti.

46. Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

47. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Teisingumo misterijos ar jos darbuotojų veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nebuvo ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos, kitų teismų bei Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų, išnagrinėjusių šį pareiškėjo skundą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

49. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai atkreipė dėmesį, jog apeliantas šiame procesiniame dokumente naudoja nenorminę leksiką ir valstybės institucijas įvardina įžeidžiamais epitetais. Toks apelianto elgesys galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu procesu, tačiau teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo leksika atspindi tik paties pareiškėjo emocinę būseną, teisinės kultūros ir pagarbos kitiems proceso dalyviams stoką, todėl nemato pagrindo nutraukti bylą ar imtis kokių nors sankcijų.

50. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius