2013-09-24 Nr. AB-5244-3-61-3-02722-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1926/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02722-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 22 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1-2), prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Kriminalinės policijos valdybos Veiklos organizavimo skyriaus viršininko, vykdančio valdybos viršininko funkcijas, D. Ž. sprendimą atsisakyti atlikti tarnybinį patikrinimą bei įpareigoti Policijos departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą pagal 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog Šiaulių apygardos prokuratūra ir Šiaulių miesto apylinkės teismas pareiškėjo skunde pateiktus faktus vertino baudžiamosios teisės kontekste, t. y. vertino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) pareigūnų veiksmų atitikimą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje numatytoms nusikalstamų veikų sudėtims ir, jų nenustatę, priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau, pareiškėjo manymu, baudžiamoji ir tarnybinė atsakomybė yra skirtingos atsakomybės rūšys ir nusikalstamos veikos požymių nebuvimas pareigūno veikoje savaime nereiškia, kad jo veikoje nėra tarnybinio nusižengimo požymių. Atsakovas, gavęs skundą, kuriame išdėstytos aplinkybės galbūt rodo padarytą tarnybinį nusižengimą, privalėjo vadovautis LR vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punktu ir pradėti tarnybinį patikrinimą, tačiau to nepadarė.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25-28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Policijos departamento pareigūnai, įvertinę, jog procesinės prievartos priemonės – kratos – teisėtumą gali vertinti tik prokuratūra ir teismas, ir atsižvelgę į tai, kad analogiško turinio pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas baudžiamojo proceso tvarka ir jokių pažeidimų nustatyta nebuvo, tarnybinio patikrinimo nepradėjo ir apie tai informavo pareiškėją. Skundžiamas Policijos departamento raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu ar administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme, kadangi Policijos departamentas juo nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjui teisių ir pareigų, nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių.

Šis raštas laikytinas įstaigos atsakymu į pareiškėjo raštą. Fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo subjektuose reglamentuoja Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Todėl Policijos departamento rašto atitiktis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams bei pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti šį raštą teisme nenagrinėtini.

Iš Tvarkos nuostatų matyti, jog tarnybinio patikrinimo tikslas susijęs išimtinai su išsamiu ir nešališku galimo pareigūno tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu ir įvertinimu, kaltų asmenų nustatymu bei nubaudimu. Toks patikrinimas sudaro valstybės valdymo institucijų vidaus valdymo ir darbo kokybės funkcijų dalį, taigi jam gali padaryti įtakos asmenų prašymai (skundai). Tačiau pats tokios funkcijos dalies atlikimo rezultatas siejamas su institucijos darbo gerinimu. Taigi tarnybinio nusižengimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos ar pareigūno vardo pažeminimas, t. y. vidaus sistemos tarnybos autoritetas.

Todėl tarnybinio patikrinimo atlikimas ar neatlikimas pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia ir reikalavimo teisės dėl jo atlikimo pareiškėjas neturi. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise pranešti apie galimą įstatymo pažeidimą ir, laikantis VAĮ reikalavimų, gavo Policijos departamento atsakymą į savo pareiškimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, tais atvejais, kai apie priimtą sprendimą pareiškėjui pranešama kaip asmeniui, pateikusiam informaciją, toks asmuo negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, kuriam būtų suteikta teisė skųsti bet kurios institucijos raštus, kuriais pranešama apie atsisakymą pradėti tyrimą, teismui, nes pareiškėjas šiuo atveju neturi teisinio suinteresuotumo pareiškimo dėl tarnybinio nusižengimo nagrinėjimo baigtimi (2004 m. gegužės 13 d. nutartis Nr. AS10-215/2004, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. AS1-580/2006).

Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu (LVAT 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93, publikuota: 2002 m. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 2). Be to, kaip matyti iš A. G. atstovo A. K. 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškimo turinio, jame iš esmės buvo skundžiama procesinės prievartos priemonė - krata, abejojama jos teisėtumu, kurį gali vertinti tik prokuratūra ir teismas (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 62 str. 1 d., 64 str. 1 d.). Į Policijos departamentą pareiškėjo atstovas kreipėsi tada, kai ikiteisminis tyrimas jau buvo baigtas ir byla nagrinėjama teisme, t. y. praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po skundžiamų įvykių.

Vien dėl šios aplinkybės pareiškimas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, galėjo būti paliktas nenagrinėtu. Be to, Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė V. B. 2012 m. balandžio 11 d. išnagrinėjo analogišką A. G. advokato A. K. pareiškimą ir jį atmetė, nenustačiusi Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmuose pažeidimų, atliekant skundžiamą kratą. Taip pat buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja A. K. 2012 m. gegužės 3 d. atmetė pareiškėjo advokato A.

K. skundą ir prokurorės nutarimą paliko galioti. Pagal Tvarkos 8.2 punktą, tarnybinis patikrinimas neatliekamas, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo sprendimu įvertinta pareigūno veikla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu (b. l. 55-58) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog Šiaulių apygardos prokuratūroje 2012 m. kovo 28 d. buvo gautas A. G. atstovo A. K. pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Šiaulių AVPK pareigūnų, 2012 m. vasario 2 d. atlikusių automobilio „Mercedes Benz 212“, jo priekabos ir automobilio „Honda Civic“ kratą, piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų suklastojimo ir panaudojimo. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė V. B. 2012 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą atmesti A.

G. atstovo A. K. pareiškimą ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš nutarimo matyti, jog pareiškėjo atstovas pareiškime nurodė tokius Šiaulių AVPK pareigūnų padarytus procesinius pažeidimus: jam nebuvo leista dalyvauti (stebėti) atliekant kratos veiksmus, jis nebuvo supažindintas su kratos protokolu, jam nebuvo įteiktas kratos protokolo nuorašas, kratos protokolą jis pasirašė tik 2012 m. vasario 24 d. tardymo izoliatoriuje, tyrėjai D.

D. jį psichologiškai paveikus pasirašyti. Pareiškėjo atstovas tokį protokolą kvalifikavo kaip suklastotą ir manė, kad pareigūnai galimai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus. Nutarime konstatuota, kad krata buvo atlikta ir 2012 m. vasario 3 d. protokolas surašytas laikantis BPK reikalavimų. Tokia išvada buvo padaryta išanalizavus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-1-00037-12 esančius įrodymus: 1) 2012 m. vasario 2 d. nutarimą atlikti kratą automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio automobilio priekaboje patalpintame automobilyje „Honda Civic“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini);

2) kratos protokolą, pagal kurį krata buvo atliekama 2012 m. vasario 2 d., nuo 23 val. 22 min. iki 2012 m. vasario 3 d. 02 val. 49 min. visų kratos veiksmų atlikimo metu dalyvaujant ir stebint inter alia A. G.; ant visų automobilio ratų ertmėse rastų paketų (juos atitinkamai įforminus kaip įkalčius) yra inter alia A. G. parašai; 3) Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjos A. K. 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas kratos teisėtumas;

4) vyresniosios tyrėjos D. D. tarnybinį pranešimą, kuriuo ji paaiškino, jog iš tiesų 2012 m. vasario 24 d. buvo nuvykusi į Šiaulių tardymo izoliatorių atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus kitoje byloje, bet iškvietė pokalbiui ir A. G. neva pranešti, kad jo byloje keičiasi advokatas ir ar jis nenori duoti parodymų, jokie ikiteisminio tyrimo dokumentai A. G. pasirašyti nebuvo duodami;

5) vyresniojo tyrėjo Remigijaus Meilučio, dalyvavusio kratos atlikime, tarnybinį pranešimą, kuriame pastarasis teigė, jog krata atlikta griežtai laikantis BPK 145 straipsnio reikalavimų, A. G. stebėjo visus kratos atlikimo veiksmus, kratos atlikimas iš karto buvo užfiksuotas kratos protokolu, buvo fotografuojama, vien protokolo rašymas užtruko apie 2 valandas. A. G. su kratos protokolu buvo supažindintas 2012 m. vasario 3 d, apie 9.30-10 val., jam jau būnant Šiaulių AVPK patalpose, pasirašė ant protokolo ir kad pastabų neturi, A. G. nuo kratos protokolo nuorašo atsisakė;

6) kitų pareigūnų tarnybinius pranešimus, kuriais jie šias aplinkybes patvirtino. Policijos departamente 2012 m. rugsėjo 17 d. gautas A. G. atstovo A. K. 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškimas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmų, kadangi šiems atliekant automobilio „Mercedes Benz 212“, jo priekabos ir „Honda Civic“ kratą, A. G. joje nedalyvavo, nebuvo supažindintas su protokolu, jam nebuvo išaiškintos teisės, jam nebuvo įteiktas protokolo nuorašas, pareigūnai atlikę kratą surašė tikrovės neatitinkantį protokolą, į jį įrašė melagingus duomenis, pateikė jį A.

G. pasirašyti ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą. Policijos departamentas į 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškimą atsakė 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 5-12-S-582 (toliau – ir Raštas), kad nei ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-0037-12 metu, nei perduodant bylą teismui nebuvo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pažeidimai, dėl kurių reikėtų atlikti tarnybinį patikrinimą, todėl tam nėra teisinio pagrindo. Be to, turimais duomenimis, analogiško turinio skundą išnagrinėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris jį atmetė.

Nurodė, kad pagal BPK 64 straipsnio 1 dalį skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Vėliau visi skundai turi būti paduodami teismui. Rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad pagal 2006 m. birželio 27 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 2 straipsnio 14 dalį prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, o pagal 15 dalį skundas yra asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, jog yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.

Pareiškėjas kreipėsi į viešojo administravimo subjektą – Policijos departamentą, nurodydamas, kad yra pažeistos ir kaip (kokiu būdu) jo teisės, todėl A. G. 2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškimas pagal savo turinį turėjo būti kvalifikuojamas kaip skundas ir nagrinėjamas pagal tvarką, nustatytą VAĮ, o ne Taisyklėse, t. y. dėl skundo turėjo būti pradėta administracinė procedūra ir priimtas administracinis sprendimas. Skundžiamas raštas savo esme ir yra administracinis sprendimas – juo atsisakyta pripažinti, jog pareiškime nurodytu būdu buvo pažeistos A.

G. teisės ir teisėti interesai bei atsisakyta tenkinti prašymą – pradėti tarnybinį patikrinimą. Toks atsisakymas neabejotinai yra individualus administracinis aktas (VAĮ 8 str.), skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Tad skundžiamame rašte visiškai pagrįstai išaiškinta jo apskundimo tvarka. Teismas vadovavosi Tvarkos 6 punktu (2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 1V-652 redakcija), 9 punktu. Teismas nustatė, jog šiuo atveju galimi pažeidimai buvo padaryti 2012 m. vasario 2-3 dienomis, pareiškimas dėl jų paduotas 2012 m. rugsėjo 13 d., tad terminas pradėti tarnybinį patikrinimą nebuvo praėjęs. Tarnybinio patikrinimo procedūrą atsisakyta pradėti dėl to, kad tie patys kratos atlikimo neteisėtumo klausimai buvo keliami ir pareiškime prokuratūrai, kurios nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą peržiūrėjo ikiteisminio tyrimo teisėjas, perduodant bylą teismui taip pat nebuvo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pažeidimai.

Pagal Tvarkos 8 punktą, tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas nustačius, kad skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno priimti procesiniai sprendimai, atliekant ikiteisminį tyrimą (8.3 p.). Šiuo atveju pareiškime nurodyti pareiškėjo teisių pažeidimai ir pareigūnų piktnaudžiavimas buvo neva padaryti atliekant baudžiamojo persekiojimo procesinius veiksmus (darant kratą) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-1-00037-12 ir buvo susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnais (įvairaus rango tyrėjaus). Pagal BPK 64 straipsnio 1 dalį, skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami kol vyksta ikiteisminis tyrimas.

Vėliau visi skundai ir prašymai turi būti paduodami teismui. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Iš to, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, pagal teisės aktų reikalavimus, atsisakė pradėti tarnybinio patikrinimo procedūrą, todėl skundas negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 64-65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas. Teismas pareiškėjo skundą atmetė vieninteliu motyvu, jog pagal Tvarkos 8 punktą tarnybinis patikrinimas neatliekamas, o pradėtas turi būti nutrauktas nustačius, kad skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno priimti procesiniai sprendimai, atliekant ikiteisminį tyrimą, ir pagal BPK 64 straipsnio 1 dalį skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami kol vyksta ikiteisminis tyrimas.

2. BPK 64 straipsnyje numatyta tvarka gali būti paduodami skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų, taigi šio straipsnio tvarka negalima patikrinti tų aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė, kadangi nagrinėjant skundą pagal BPK 64 straipsnį negalima atlikti tokių veiksmų kaip atliekant tarnybinį patikrinimą, pvz., pareigūnų kompiuterių patikrinimas, taip pat kompiuterinių failų sukūrimo ir atspausdinimo laiko patikrinimas. Taip pat procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas nėra susijęs su pareigūnų asmeninės atsakomybės klausimais.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80-81) prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė iš esmės naujų argumentų, dėl kurių jo skundas turėtų būti patenkintas, o teismo sprendimas panaikintas. Papildomai patikrinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų kompiuterines laikmenas, protokolo surašymo laiką nustatinėti nėra tikslinga. Atlikus procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir nenustačius jokių pažeidimų, negali kilti klausimų dėl pareigūnų asmeninės atsakomybės dėl šių veiksmų atlikimo. Be to, tarnybinio nusižengimo tyrimas nėra laikomas pareiškėjo (t. y. asmens, kuris su skundu ar prašymu kreipiasi į instituciją dėl galimai neteisėtų policijos pareigūno veiksmų) pažeistų teisių gynimo būdu, tiesiogiai jam tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada jokių pasekmių nesukelia. Aplinkybė, kad pareigūnas bus nubaustas tarnybine nuobauda (arba nebus), pareiškėjui galėtų sukelti nebent moralinį pasitenkinimą (arba nepasitenkinimą), tačiau jo teisių ar teisėtų interesų nepažeis. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė ir tinkamai pritaikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei atsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus. Taigi teismo sprendimo panaikinimui nėra nei vieno teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

2012 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo (b.l. 29-30), tačiau toks prašymas buvo atmestas motyvuojant, kad tam nėra teisinio pagrindo (b.l. 4) ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta visiškai teisėtai bei pagrįstai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, pareiškėjas (apeliantas) mano, jog ikiteisminio tyrimo metu, atliekant kratą, buvo nusižengta, tokį veiksmą reglamentuojančioms taisyklėms, dėl ko turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, t.y. atitinkamam kompetentingam subjektui pateikta informacija dėl galimai padarytos teisei priešingos veikos. Policijos departamento Kriminalinės policijos valdyba pateiktą informaciją priėmė, įvertino ir siuntėjui pranešė, jog nebuvo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimi pažeidimai, dėl kurių reikėtų atlikti tarnybinį patikrinimą. Tokio pobūdžio atsakymas besikreipusio į valdžios instituciją asmens teisių nepažeidė, jo turimų teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado, todėl nėra visiškai jokio pagrindo teiginiui, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo pateko į suinteresuoto subjekto turinčio teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas sąvoką.

Teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą – dvi skirtingos sąvokos. Bylos priėmimo, iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. AB „Utenos krosnys“ (Nr. 3K-3-1121/2002)). Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas (apeliantas) kreipdamasis į apygardos administracinį teismą, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, neturėjo materialiosios reikalavimo teisės, todėl jo skundas turėjo būti visiškai atmestas būtent šiuo pagrindu. Bylos nagrinėjimas iš esmės (vertinant faktines aplinkybes bei atliekant teisinį kvalifikavimą dėl iškeltų reikalavimų) nebeturėjo būti vykdomas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nepalankų pareiškėjui sprendimą iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau ne tų argumentų pagrindu. Juos pakeitus šioje nutartyje išdėstytais argumentais galutinė išvada lieka ta pati – neigiamas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu.

Tokį sprendimą įtvirtina ir formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A492-704/2013) pažymėjo, kad “Teisė naudotis teisminiais gynybos būdais visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Kita vertus, teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.

<...> Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika grindžiama įstatymų leidėjo nustatyta bendrąja teisės kreiptis į teismą taisykle, pagal kurią administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010)”.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius