2019-02-07 Nr. AB-3562-3-61-3-03011-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-745-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03011-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2017 m. liepos 28 d. (skunde nurodyta klaidinga skundžiamo sprendimo data) sprendimą Nr. (345/05)9R-2198 (toliau – ir Sprendimas).

2. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta pareiškėją perimti į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmei, paskirtai Vokietijos Federacinės Respublikos Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, vykdyti. Šiuo Sprendimu Ministerija taip pat įsipareigojo, jog užtikrina Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžio vykdymą, kuriuo pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, remiantis 1983 metų Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir 11 straipsniu, t. y. pakeičiant nuosprendį priėmusios valstybės paskirtas baudžiamąsias sankcijas, valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už tokį patį nusikaltimą numatytomis sankcijomis.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nesuderinamas su Konvencijos reikalavimais bei pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjo teigimu, Lietuva neturi galimybės perimti nuteistojo ir užtikrinti, kad likusi bausmės dalis bus vykdoma Konvencijoje nustatytomis sąlygomis. Vokietijos Baudžiamojo kodekso 57a paragrafe nustatyta, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės likęs laikas gali būti nustatomas atlikti lygtinai ne anksčiau kaip po 15 metų kalinimo laiko. O Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 158 straipsnio 4 punktas numato, jog lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos yra netaikomas laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistiems asmenims.

Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, bausmę vykdančioji valstybė negali pabloginti nuteistojo padėties, taip pat negali būti pailginama paskirtos bausmės trukmė. Pareiškėjas nesutiko, kad, jeigu nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą išsiųsti nuteistąjį iš šalies, nuteistojo sutikimas nėra reikalingas. Pažymėjo, kad pagal Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo papildomo protokolo (toliau – ir Konvencijos papildomas protokolas) 3 straipsnio 2 dalį nuosprendį vykdantį valstybė neduoda savo sutikimo pagal 1 dalį, kol neatsižvelgiama į nuteistojo nuomonę.

Taigi, pagal šią nuostatą, valstybė, kurioje atliekama bausmė, sutikimą perimti nuteistąjį gali duoti tik esant nuteistojo nuomonei dėl tokio sprendimo. Be to, pareiškėjas bausmę Vokietijoje atlieka jau daugiau nei dešimtmetį, todėl būtent Vokietijos socialinė aplinka yra įprasta pareiškėjui, o ne Lietuva. Pabrėžė ir tai, kad Lietuvoje galiojantis reglamentavimas, nenumatantis išankstinio paleidimo galimybės asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Pareiškėjo žiniomis, toje pačioje byloje kaltinamas kitas asmuo, kuris taip pat buvo nuteistas iki gyvos galvos, tačiau nebuvo perduotas Lietuvos Respublikai remiantis tuo, kad nuteistasis nesutiko dėl jo perdavimo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti (b. l. 21–23).

4. Atsakovas nurodė, kad nuteisusios ir bausmę vykdančios valstybių bausmės vykdymo sąlygų bei įkalinimo sąlygų skirtumai negali būti pagrindais netaikyti nuteistojo perdavimo jo kilmės valstybei ar atsisakyti perimti kilmės valstybės pilietį likusiai bausmės daliai atlikti. Konvencijoje įtvirtintas draudimas pabloginti nuteistojo padėtį, Konvencijos nuostatų prasme, reiškia, kad nuosprendį vykdanti valstybė bausmės konversijos (adaptavimo) metu negali pabloginti nuteistojo padėties, t. y. paskirti didesnės bausmės, negu buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu. Konvencijos nuostatų prasme, nuosprendį vykdanti valstybė taip pat negali paskirti ilgesnės trukmės bausmės, negu buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu. Tačiau draudimas pabloginti nuteisto asmens teisinę padėtį neapima bausmės atlikimo tvarkos, sąlygų ir lygtinio paleidimo klausimų. Pareiškėjo argumentus dėl pažeisto lygiateisiškumo principo atsakovas laikė deklaratyviais. Nurodė, kad Sprendimas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 84–88).

6. Teismas nustatė, kad Sprendimu nuspręsta pareiškėją perimti į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmei, paskirtai Vokietijos Federacinės Respublikos Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, atlikti. Šiuo Sprendimu Ministerija taip pat įsipareigojo, jog užtikrina Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžio vykdymą, kuriuo pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, remiantis 1983 metų Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir 11 straipsniu, t. y. pakeičiant nuosprendį priėmusios valstybės paskirtas baudžiamąsias sankcijas, valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už tokį patį nusikaltimą numatytomis sankcijomis.

7. Teismas vadovavosi Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, iš kurios sprendė, kad tuo atveju, kai nuteistojo atžvilgiu yra priimtas sprendimas išsiųsti arba deportuoti jį iš šalies, toks asmuo gali būti perduotas nuosprendį vykdančiai valstybei be jo sutikimo. Byloje pateiktas 2010 m. gegužės 12 d. Nurodymas tvirtino, kad pareiškėjas yra praradęs teisę įvažiuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Iš Nurodymo turinio matyti, kad pareiškėjui likus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, bet kuriuo atveju jam grėstų deportacija iš šalies. Taigi, priešingai, nei skunde nurodė pareiškėjas, šiuo atveju atitinkamoms institucijoms nebuvo įstatyminės pareigos gauti ir atsižvelgti į pareiškėjo nuomonę priimant sprendimą dėl likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo pareiškėjo kilmės valstybėje, nes, Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalies prasme, pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Vokietijos Federacinės Respublikos (neįvykdžius nurodymo išvykti pareiškėjui grėstų deportacija). Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Sprendimas negalėjo būti priimtas neįvertinus pareiškėjo nuomonės dėl jo perdavimo į kilmės valstybę.

8. Teismas vadovavosi Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punkto, 10, 11 straipsnių nuostatomis. Ministerija Sprendimu patvirtino, kad pareiškėjui atliekant bausmę Lietuvoje bus laikomasi Konvencijos nuostatų, draudžiančių bet kokiu būdu apsunkinti nuteistojo padėtį. Teismas pažymėjo, kad Vokietijos Baudžiamojo kodekso 57a paragrafe įtvirtinta nuostata neužtikrina, kad po 15 metų kalinimo laiko laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės likęs laikas galės būti atliekamas lygtinai. Šioje nuostatoje nurodyta, kad lygtinis bausmės atlikimas suėjus 15 metų tik galėtų būti taikomas, tačiau ši nuostata tokios galimybės negarantuoja. Atitinkamai tokia teisinė situacija nereiškia pareiškėjui paskirtos bausmės pailginimą – nuteisto asmens padėties pabloginimą. Daryta išvada, kad šis argumentas negali būti vertinamas, kaip įrodantis pareiškėjo padėties pabloginimą jį perkėlus į Lietuvos Respubliką ir patvirtinantis Konvencijos 10 straipsnio (pabloginta nuteistojo padėtis, pailginama paskirtos bausmės trukmė) ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimą.

9. Teismas sutiko su Ministerijos argumentais, kad pareiškėjas nepagrindė argumentų dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio faktus nurodydamas, kad toje pačioje baudžiamojoje byloje taip pat iki gyvos galvos nuteistam kitam asmeniui buvo taikyti kiti standartai, nors faktinė situacija iš esmės yra analogiška, tačiau pareiškėjas šios situacijos nedetalizavo. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokios priežastys (kiti standartai) lėmė, kad asmuo nebuvo perkeltas į Lietuvos Respubliką, ar kokias priežastis nesutikime būti perkeltam nurodė kitas asmuo ir pan. Nepateikus esminių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo ir kito nuteisto asmens teisinės padėties vertinti adekvačiai. Daryta išvada, kad skunde nurodytų bendro pobūdžio teiginių nepakanka lygiateisiškumo principo pažeidimui konstatuoti.

10. Teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerija, 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (345/05)9R-2198 išreiškusi sutikimą perimti S. P. likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje, faktines aplinkybes vertino ir teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, skundžiamas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl šį sprendimą naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 11. Pareiškėjas S. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 93–96).

12. Pareiškėjo teigimu, laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų teisinė padėtis S. P. nuteisusioje valstybėje ir Lietuvos Respublikoje iš esmės skiriasi, kadangi Lietuvos Respublikoje tokios rūšies bausmę atliekantys asmenys neturi net teorinės galimybės būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietos. Lygtinis paleidimas, kaip vienas iš bausmės vykdymo institutų ir bausmės realizavimo formų, yra neatskiriama asmens teisinės padėties bausmės atlikimo metu dalis. Todėl panaikinant bet kokią galimybę taikyti lygtinį paleidimą, nuteistojo teisinė padėtis iš esmės yra pabloginama Konvencijos prasme.

13. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvoje susiklosčiusios teisinės padėties Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) pripažinus Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, susijusį su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis nuteistųjų asmenų lygtinio paleidimo galimybe, esant netinkamu, t. y. pažeidžiančiu EŽTK nuostatas. Nors teismas deklaratyviai nurodė, kad Sprendimas nesudaro pagrindo konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimo, pareiškėjo įsitikinimu, teismas nevisapusiškai ir netinkamai įvertino situaciją. Pareiškėjo teigimu, būtent išankstinio paleidimo galimybės nebuvimas Lietuvos Respublikoje savaime lemia EŽTK pažeidimą asmenų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, atžvilgiu.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 106–107).

15. Atsakovas nurodo, jog tai, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato išankstinio paleidimo asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, savaime negali reikšti pareiškėjo padėties pabloginimo, nes Vokietijos baudžiamasis kodeksas negarantuoja, kad po 15 metų pareiškėjas bus paleistas į laisvę.

16. Atsakovas pažymi, kad dėl likusios bausmės konversijos (adaptavimo), sąlygų ir trukmės spręs bendrosios kompetencijos teismas, kuris turės įvertinti visas faktines aplinkybes konkrečios bylos kontekste. Todėl šioje byloje objektyviai neįmanoma spręsti klausimo dėl pareiškėjo likusios bausmės atlikimo termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. (345-05)9R-2198 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Byloje nustatyta, kad Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2006 m. gruodžio 15 d.) pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Heseno Teisingumo ministerija su 2017 m. sausio 27 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, prašydama, kad remiantis Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsniu, pareiškėjui šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė toliau būtų vykdoma Lietuvoje, taikant bausmės atlikimo tęstinumo procedūrą (b. l. 34–35).

19. Ginčijamu Sprendimu atsakovas sutiko su S. P. perdavimu likusiai bausmės daliai Lietuvos Respublikoje atlikti ir nurodė, jog visiškai užtikrina, kad Vysbadeno žemės teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendis bus įvykdytas, vadovaujantis Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsniu (b. l. 73–74).

20. Nuteistųjų asmenų perdavimo bausmės atlikimui kitai valstybei tvarką ir sąlygas reglamentuoja Konvencija ir Konvencijos papildomas protokolas, taikomi sistemiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-624/2015). Konvencijos 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, pagal kurias gali vykti perdavimas: a) nuteistasis turi būti valstybės, kurioje atliks bausmę, išeivis; b) nuosprendis turi būti galutinis; c) bausmės, kurią nuteistasis turi atlikti, laikas turėtų būti mažiausiai šeši mėnesiai nuo prašymo perduoti padavimo datos arba neterminuotas; d) nuteistasis arba jam atstovaujantis asmuo turi sutikti, kad nuteistasis būtų perduotas, jeigu viena iš valstybių perdavimą laiko būtinu dėl nuteistojo amžiaus arba fizinės ar protinės jo būklės; e) veikimas arba neveikimas, už kuriuos baudžiama, turėtų būti laikomi nusikalstama veika ir toje šalyje, kur bus atliekama bausmė, ir jeigu tokia nusikalstama veika būtų padaryta jos teritorijoje, už tai būtų baudžiama, o f) nuteisusioji valstybė ir valstybė, kurioje bausmė atliekama, turėtų būti pasirašiusios perdavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo situacija nustatytų sąlygų neatitiko, todėl Ministerija neturėjo pagrindo nesutikti dėl pareiškėjo perdavimo.

21. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnis, kuriame įtvirtinta nuteistųjų, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas išsiųsti arba deportuoti, perdavimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje.

Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosprendį vykdanti valstybė neduoda savo sutikimo pagal 1 dalį, kol neatsižvelgiama į nuteistojo nuomonę. Remiantis Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 3 dalies a punktu, taikant šį straipsnį, nuteisusi valstybė, be kita ko, pateikia nuosprendį vykdančiai valstybei pareiškimą, kuriame yra nuteistojo nuomonė dėl siūlomo jo perdavimo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Heseno Teisingumo ministerija, teikdama prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl S. P. perdavimo iš Vokietijos į Lietuvą (b. l. 34–35), nurodė, jog 2016 m. birželio 27 d.

Frydbergo apylinkės teisme vykusio teisminio išklausymo metu nuteistasis savo sutikimo būti perduotas į Lietuvą nedavė. Taigi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turėjo duomenis apie pareiškėjo nesutikimą su perdavimu. Taip pat nustatyta, kad kartu su šiuo prašymu dėl S. P. perdavimo iš Vokietijos į Lietuvą buvo pateiktas Veterau rajono mero 2010 m. gegužės 12 d. neskundžiamas administracinis nurodymas palikti šalį (b. l. 44–52). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju nebuvo įvykdytos Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio nuostatos, t. y. konstatuotina, jog buvo atsižvelgta į nuteistojo nuomonę, kuri vadovaujantis Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalimi ir įvertinus tai, jog 2010 m. gegužės 12 d. nurodymu pareiškėjas yra praradęs teisę įvažiuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Vokietijos Federacinės Respublikos, nesaistė Ministerijos.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ministerija galėjo duoti sutikimą dėl pareiškėjo perėmimo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad jam Vokietijoje paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, o Lietuvoje asmenims, nuteistiems šia bausme, nėra išankstinio paleidimo galimybės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, kurioje atliekama bausmė, kompetentingos valdžios instancijos turi: a) arba pačios tęsti bausmės atlikimą, remdamosi teisminiais arba administraciniais sprendimais, pagal 10 straipsnyje numatytas sąlygas; b) arba tos valstybės teisminiu ar administraciniu sprendimu pakeisti bausmę, pakeičiant nuteistosios valstybės paskirtas baudžiamąsias sankcijas, valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už tokį patį nusikaltimą numatytomis sankcijomis pagal 11 straipsnyje išdėstytas sąlygas.

23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis suderina ir pataisos įstaigos rūšį nustato apylinkės teismas. Teismas šį klausimą išsprendžia nutartimi BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka (BPK 365 str. 4 d.).

24. Taigi bausmės suderinimo klausimas, t. y. tai, kokią būtent laisvės atėmimo bausmę ir kurioje pataisos įstaigoje pareiškėjas atliks Lietuvoje, bus sprendžiamas atskirai. Todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su jam paskirta bausme, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi. Teisėjų kolegija Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo nuostatų kontekste pažymi, kad šiuose teisės aktuose dėl bausmės atlikimo tęstinumo yra įtvirtintas reikalavimas jos nepasunkinti ir nepabloginti nuteistojo teisinės padėties (Konvencijos 10, 11 straipsniai). Pažymėtina, kad Ministerija Sprendime užtikrino, jog Konvencijos reikalavimų bus laikomasi. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvoje nėra numatyta galimybė asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kreiptis dėl lygtinio paleidimo. Tačiau vien tai, kad pagal Vokietijos teisinį reglamentavimą egzistuoja teorinė galimybė tokiu atveju kreiptis dėl lygtinio paleidimo, automatiškai nereiškia realaus poveikio pareiškėjo bausmės atlikimo Vokietijoje sąlygoms. Todėl vien ši prielaida nesudaro pagrindo laikyti, kad perdavus pareiškėją bausmės daliai atlikti į Lietuvą, jo padėtis bus pabloginta. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjo argumento nevertino kaip patvirtinančio Konvencijos ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimą.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl Ministerijos Sprendimo, pritardama šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams, sprendžia, kad Ministerija, teikdama sutikimą dėl nuteistojo S. P. perdavimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nebuvo pagrindo.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė