3a8a1057-9196-4845-a9ff-2fe1394d4e93 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-189-943/2018 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01040-2014-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė pranešėja),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų Å .

S., H. M., L. M., V. S., G. M., K. S., R. M., J. Č., Å . B., V. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal minėtų ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, atsakovo pusėje – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovai kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydami pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, taikyti restitucijÄ ir konstatuoti, jog ieÅ¡kovų sumokėtos sumos BAB bankui „Snoras“ yra ieÅ¡kovų lėšos jų asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas.IeÅ¡kovai nurodė, jog jiems vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sÄ skaitoje buvo pasiÅ«lyta sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, pažymint, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams.

Apie tai, jog draudimo sÄ lygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, nebuvo užsiminta, todėl atsakovė apgavo ieÅ¡kovus dėl obligacijų draustumo aspekto, t. y. neatskleidė esminių sandorio sudarymo aplinkybių, nes jeigu ieÅ¡kovai bÅ«tų žinoję, kad obligacijos nėra draustos, jie nebÅ«tų sudarę ginčo sutarčių, todėl ginčo sandoriai turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti.

Atsakovė nurodė, jog ieÅ¡kovai sudarydami aptarnavimo sutartis, kartu pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino su Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamÄ indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomÄ veiklÄ Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, apraÅ¡ymu.

Atsakovė taip pat pažymėjo, jog ieÅ¡kovai iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudarę ne vienÄ terminuotų indėlių sutartį ir turėdami ilgametę patirtį galėjo atskirti, jog pasiraÅ¡o ne terminuoto indėlio sutartis, o vertybinių popierių įsigijimo sutartis. Akivaizdu, jog ieÅ¡kovai turėjo suvokti terminuotojo indėlio ir obligacijos įsigijimo sutarties skirtumus.Trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė teismo atmesti ieÅ¡kinį ir nurodė, jog ieÅ¡kovai neturi teisės ginčyti sutarčių, kadangi net ir pripažinus, kad ieÅ¡kovai sudarydami sutartis suklydo, tai nutiko dėl jų pačių neatsargumo, o darant prielaidÄ , kad ieÅ¡kovai buvo galimai apgauti atsakovės, ieÅ¡kovai neįrodė atsakovės tyčios.

Aplinkybė, kad banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IÄ®DÄ®). Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu, todėl ieÅ¡kovai negalėjo bÅ«ti suklaidinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovai pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose pastarieji savo paraÅ¡ais patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos formÄ pateikiamÄ indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu, apraÅ¡ymu.

Teismas, įvertinęs kiekvieno ieÅ¡kovo asmenines savybes, sprendė, kad visi ieÅ¡kovai gali bÅ«ti vertinami pagal vidutinio vartotojo kriterijų. Todėl ieÅ¡kovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ ir didesnį rizikingumÄ . IeÅ¡kovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybių visapusiÅ¡kai įvertinti sudarytų sandorių sÄ lygas, sutarčių jiems tinkamumÄ , kad juos kas nors vertė priimti sprendimÄ investuoti.

Teismas pažymėjo, jog dauguma ieÅ¡kovų atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informacijÄ arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. BÅ«dami pakankamai atidÅ«s ir rÅ«pestingi ieÅ¡kovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiÅ¡kiai nurodytos.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus.Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sÄ lygų), todėl ieÅ¡kinį atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovai (apeliantai) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiÅ¡kino Europos SÄ jungos direktyvÄ , nors tik Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas turi kompetencijÄ aiÅ¡kinti Europos SÄ jungos teisę.Teismas nepagrįstai pareigÄ susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sÄ lygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams, nepaisant to, jog nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiÅ¡kiai (kaip to reikalauja IÄ®IDÄ® 13 straipsnis) nurodyta, jog ieÅ¡kovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga.

Teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino aplinkybę, kad pasiraÅ¡ydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieÅ¡kovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Å i aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai iÅ¡aiÅ¡kinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.IeÅ¡kovai Å¡ioje byloje siekė įrodyti, jog suklydo dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar bankas atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su informavimu apie draudimo sÄ lygas ir jei atliko, kiek tai galėjo turėti reikÅ¡mės ieÅ¡kovų suklydimui.Teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai priskirtini vidutinio vartotojo kategorijai, kadangi nei vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siÅ«lomus finansinius produktus.Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar informacijÄ apie Lietuvos Banko nustatytus ribojimus teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neiÅ¡taisė, galima laikyti esmine ieÅ¡kovams neatskleista informacija.Atsakovė BAB bankas SNORAS su apeliaciniu skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: Situacija, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti klientui priklausančių vertybinių popierių (Å¡iuo atveju obligacijų) ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferÄ ir Å¡ios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma, todėl konstatuotina, jog kalbant apie investicijų draudimÄ , banko bankrotas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu IÄ®DÄ® prasme.Apeliantai neįrodė, kad atsakovė juos suklaidino ar tyčia nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes.

PrieÅ¡ingai, atsakovės į bylÄ pateikti įrodymai liudija, jog bankas tinkamai įvykdė FPRÄ® 22 straipsnyje numatytÄ pareigÄ , o apeliantai gavo reikiamÄ informacijÄ apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas.Kadangi dauguma apeliantų buvo ir banko indėlininkai, todėl jie turėjo bÅ«ti labiau apdairÅ«s ir rÅ«pestingi bei galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sÄ lygų. O vien aplinkybė, jog apeliantai nesitikėjo, kad atsakovė bankrutuos, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantų asmeninės savybės (amžius, iÅ¡silavinimas) nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, bÅ«dami veiksniais asmenimis, negalėjo suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sÄ lygų bei savo veiksmų galimų padarinių.Apeliacinio skundo argumentai dėl banko netinkamai atliktos pareigos informuojant apeliantus apie rizikÄ , susijusiÄ su įsigytų obligacijų draustumu indėlių draudimu, iÅ¡ esmės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiÅ¡kai tinkamÄ informavimo pareigos atlikimÄ , tai nebÅ«tinai lemia, jog obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ praÅ¡o apeliantų apeliacinį skundÄ atmesti, o skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas į skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:Pagal investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, emitento nemokumo rizika negali bÅ«ti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.IeÅ¡kovai, pasiraÅ¡ydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, patvirtino, kad jie gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ bei kitus dokumentus, kurie patvirtina, jog atsakovė tinkamai supažindino ieÅ¡kovus su finansinių priemonių ir joms bÅ«dingų rizikų apraÅ¡ymu bei obligacijų įsigijimo rizika.Nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovai negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis, nes Å¡ie sandoriai savo esme nėra tokio pobÅ«džio, kad ieÅ¡kovai bÅ«tų priversti juos sudaryti labai greitai, prieÅ¡ingai – ieÅ¡kovams niekas netrukdė atidėti sutarčių pasiraÅ¡ymÄ bei papraÅ¡yti leisti dokumentų projektus parsineÅ¡ti į namus ir su jais susipažinti.Visi ieÅ¡kovai yra įgiję iÅ¡silavinimÄ bei turintys gyvenimiÅ¡kos patirties, taip pat didžioji dalis ieÅ¡kovų iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo banko indėlio sutartį, todėl akivaizdu, kad ieÅ¡kovai turėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties ir galėjo suprasti obligacijų bei terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.Jeigu ieÅ¡kovų reikalavimai bÅ«tų patenkinti BAB banko Snoras bankroto byloje tai gali susidaryti tokia situacija, kad ieÅ¡kovai gautų dvigubÄ sumÄ , t. y. ir draudimo iÅ¡mokÄ , ir kreditorinio reikalavimo patenkinimÄ , taigi Å¡iuo atveju ieÅ¡kovai nepagrįstai praturtėtų.

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Å ioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo Kadangi vienu iÅ¡ ieÅ¡kinio reikalavimų ieÅ¡kovai teismo prašė priteisti indėlio draudimo iÅ¡mokas Å¡ios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi bÅ«ti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes jos neatitinka indėlio apibrėžties.

Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau nagrinėjamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sÄ lygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad bÅ«tų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi bÅ«ti tenkinamos visos Å¡ios direktyvos taikymo sÄ lygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema; turi bÅ«ti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis).

Dėl Å¡ios priežasties vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo iÅ¡moka (kompensacija) nemokėtina.Atmesdama apeliacinio skundo argumentÄ , jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės interpretuoti ir aiÅ¡kinti Europos SÄ jungos teisės, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog bylÄ pirmÄ ja instancija nagrinėjęs teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-602-684/2015 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis), kurioje buvo įvertinta ESTT pozicija nagrinėjamu klausimu.

Pagal formuojamÄ Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikÄ Å¾emesnės instancijos teismai privalo nurodyti argumentus, pateisinančius jų nukrypimÄ nuo identiÅ¡kose bylose priimtų sprendimų. Tokia praktika formuojama atsižvelgiant į tai, jog nacionaliniai teismai, nesilaikydami suformuotos praktikos ir priimdami sprendimus, kurių Å¡alys negali numatyti, pažeidžia teisinio stabilumo (legal certainty) principÄ ir teisę į teisingÄ teismÄ (Konvencijos 6(1) straipsnis) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Greguric v.

Kroatija (Nr. 45611/13)). Be to, Europos SÄ jungos teisės normų tiesioginis veikimas ir virÅ¡enybė nacionalinės teisės atžvilgiu yra vieni pagrindinių Europos SÄ jungos teisės principų. Europos SÄ jungos teisė yra nacionalinės teisės dalis, todėl nacionalinis teismas gali ir turi teisę jÄ aiÅ¡kinti bei taikyti, o tik esant neaiÅ¡kumams kreiptis į ESTT. Pagal Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnį direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formÄ ir bÅ«dus.

Kiekvienu konkrečiu atveju prieÅ¡ priimdamas sprendimÄ kreiptis į ESTT nacionalinis teismas gali atlikti Sprendime Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) nurodytus reikalavimus atitinkantį nagrinėjimÄ ir nuspręsti, kad nagrinėjamas atvejis yra acte clair (Europos SÄ jungos teisės doktrina, kurioje teigiama, kad jei teismo sprendimo ar teisės norma yra pakankamai aiÅ¡ki, valstybė narė nėra įpareigota perduoti prejudicinį klausimÄ ESTT). Tik nacionalinis teismas gali įvertinti, ar tinkamas SÄ jungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nėra galimybių kilti pagrįstoms abejonėms, ir todėl jis gali nuspręsti nesikreipti į Teisingumo TeismÄ dėl jame iÅ¡kelto SÄ jungos teisės iÅ¡aiÅ¡kinimo klausimo (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jo?o Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieÅ¡ Estado portugu?s, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Dėl nurodytų motyvų apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nesikreipdamas į ESTT, neturėjo kompetencijos taikyti ir aiÅ¡kinti SÄ jungos teisę, atmetami kaip nepagrįsti. Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindu Tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieÅ¡kovai nuosekliai laikosi pozicijos, jog jie nėra profesionalÅ«s investuotojai, todėl jiems turi bÅ«ti taikoma aukščiausia investuotojų apsauga, o bankui tinkamai įgyvendinus jam įstatymo keliamus reikalavimus, suteikus ieÅ¡kovams iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas ir jų neklaidinus, pastarieji nebÅ«tų sudarę ginčo sutarčių.

Atsižvelgiant į tai, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieÅ¡kovų ieÅ¡kinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimÄ lemiančių teisinių pagrindų, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog siekiant nustatyti suklaidinimo buvimÄ investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikÅ¡mę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytÄ teismo praktikÄ ).

Be to, minėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingÄ sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebÅ«tų buvusios, apgautoji sandorio Å¡alis sandorio arba apskritai nebÅ«tų sudariusi, arba bÅ«tų sudariusi jį visiÅ¡kai kitokiomis sÄ lygomis.

Dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar ieÅ¡kovai ginčo sandorių sudarymo metu buvo suklaidinti ir/ar apgauti, pirmiausia bÅ«tina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojai galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. FPRÄ® 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kuriÄ finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobÅ«džio informacijÄ apie įmonės veiklÄ ir siÅ«lomas paslaugas, bÅ«tų teisinga, aiÅ¡ki ir neklaidinanti.

To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informacijÄ investuotojui, kuri reikalauja aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje yra reikÅ¡mingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRÄ® 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiÅ¡kiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau vien Å¡i aplinkybė nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad valios iÅ¡reiÅ¡kimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡alies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio Å¡alies valiÄ paveikia kitos Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningi veiksmai (tiek aktyvÅ«s, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas.

Jeigu apgaulės nebÅ«tų buvę, apgautoji sandorio Å¡alis sandorio arba apskritai nebÅ«tų sudariusi, arba bÅ«tų sudariusi jį visiÅ¡kai kitokiomis sÄ lygomis. Dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų Å¡alių veiksmai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio Å¡alį ir taip jÄ palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi bÅ«ti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieÅ¡kovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieÅ¡ sandorio sudarymÄ , tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti jo valios formavimosi procesÄ ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trÅ«kumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).Byloje esantys duomenys vienareikÅ¡miÅ¡kai įrodo, jog apeliantai, pasiraÅ¡ydami obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, Å¡ių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sÄ lygos su jais buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos iÅ¡reiÅ¡kia investuotojų (ieÅ¡kovų) valiÄ .

Be to, ieÅ¡kovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius (t. 3, b. l. 1, 29, 78, 105, 133, 152, 167, 188, 214, 234). TÄ pačiÄ dienÄ kai buvo sudarytos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys apeliantai su banku sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sÄ lygas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovai, be kita ko, pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , visi ieÅ¡kovai, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovę L.

M., patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryÅ¡iu (t. 3, b. l. 3, 31, 106, 135, 155, 170, 190, 214, 236). Nors kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sÄ lygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligacijÄ atskleidimu, o aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieÅ¡kovai buvo suklaidinti ir/ar apgauti dėl sudarytų sandorių esmės.IeÅ¡kovai pripažįsta, kad su atsakove siekė sudaryti bÅ«tent obligacijų įsigijimo sutartis, tačiau tikina, kad jei sandorių sudarymo metu bÅ«tų žinoję tikrÄ jÄ su obligacijomis susijusiÄ rizikÄ , nebÅ«tų sudarę ginčijamų sandorių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo praktikÄ , asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, bÅ«damas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sÄ lygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).

Todėl net ir ieÅ¡kovų akcentuojama aplinkybė, jog jie nėra profesionalÅ«s investuotojai, taip pat jų asmeninės savybės, susijusios su amžiumi, iÅ¡silavinimu ir gyvenimiÅ¡ka patirtimi, nepaneigia fakto, kad jie privalo prisiimti teises ir pareigas, kylančias iÅ¡ sudarytų sutarčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog didžioji dalis ieÅ¡kovų (Å . S., H. M., V. S., K. S., Å . B., V. S., G. M., R. M.) anksčiau buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo banko indėlio sutartį, todėl nors ieÅ¡kovų profesija ir iÅ¡silavinimas nesusijęs su finansų rinkomis, tačiau įvertinus tai, kad iki ginčijamų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo ieÅ¡kovai turėjo banko indėlių sutarčių sudarymo patirties, laikytina, kad jie visiÅ¡kai atitinka vidutinio vartotojo standartÄ .

Dar daugiau, prieÅ¡ sudarydami sutartis, beveik visi ieÅ¡kovai, iÅ¡skyrus G. M., R. M. ir J. Č., atsisakė pateikti bankui informacijÄ apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas neturėdamas žinių apie investuotojų (ieÅ¡kovų) finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieÅ¡kovams (t. 3, b. l. 10-11, 47, 87, 110, 150-151, 184-185, 212-213, 232, 252). Kliento aptarnavimo sutartyje pastorintuoju Å¡riftu įraÅ¡ytas įspėjimas, kokių padarinių kils, jeigu klientas atsisakys suteikti informacijÄ apie save arba pateiks nepakankamai tokios informacijos, – bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo.Teismų praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas, todėl vidutiniam vartotojui priskirtinam asmeniui turi bÅ«ti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.

Atitinkamai didesnė finansinė grÄ Å¾a visuomet lemia didesnį finansinio produkto rizikingumÄ . Vien aplinkybė, kad tam tikros rÅ«Å¡ies sandoris sudaromas pirmÄ kartÄ , neatleidžia sandorio sudarančios asmens nuo bendrųjų pareigų elgtis rÅ«pestingai ir protingai, t. y. neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje vertintos ir analizuotos aplinkybės nesuponuoja iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovai, kaip vidutiniai vartotojai, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tÄ lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieÅ¡kovų nepakankamas atidumas ir rÅ«pestingumas.Tikėjimasis, kad sudarius rizikingÄ sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, jog obligacijų (ne)draudžiamumo aspektas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo esminis, dėl kurio buvo sudaryti sandoriai. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai bÅ«tų spaudę ieÅ¡kovus pasiraÅ¡yti ginčo sutartis, ieÅ¡kovai galėjo su sutarčių projektais susipažinti namuose, įvertinti ketinamÄ pasirinkti investavimo bÅ«dÄ ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais. TokiÄ teismo pozicijÄ sustiprina ir aplinkybė, jog dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis į teismÄ buvo kreiptasi tik nustačius atsakovės mokumo problemas.

Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantams obligacijų draudiminė apsauga nebuvo esminė ginčo sandorių sudarymo aplinkybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad, jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sÄ lygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebÅ«tų sudarę analogiÅ¡kų sutarčių. Nors ieÅ¡kovų įsitikinimu, bankas privalėjo juos informuoti apie jo veiklai taikomus ribojimus ginčo sandorių sudarymo metu, o to nepadaręs nuslėpė esmines aplinkybes, sudarančias pagrindÄ ginčo sutartį kvalifikuoti kaip sudarytÄ dėl apgaulės ir pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ie skundo argumentai vertinami kritiÅ¡kai ir atmetami kaip teisiÅ¡kai nepagrįsti, kadangi dar 2011 m. sausio 18 d.

Lietuvos banko tinklapyje buvo vieÅ¡ai paskelbtas praneÅ¡imas, kuriuo bankas informavo apie nustatytus atsakovės veiklos trÅ«kumus. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniuose reglamentuotais sandorių negaliojimo pagrindais. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai, tinkamai taikė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijai atmetus ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ , atitinkamai atmetamas ir jų praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovas ir trečiasis asmuo praÅ¡ymo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepareiÅ¡kė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos                                                                                                                     Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                                                Danguolė Martinavičienė                                                                                                                                   Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė            Â