2024-07-03 Nr. AB-10281-3-61-3-00659-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1759-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00659-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 24S51524 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, ketindamas dirbti betonuotoju, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu, Departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu priėmė sprendimą Nr. 23S126003 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 11 d. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mostrus“ (toliau – ir Bendrovė) buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2024 m. sausio 2 d., tačiau jam nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1160 Eur. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad jam nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Departamentas sprendė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikina gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš darbdavio, sudarantis 1160 Eur, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat į tai, kad užsieniečiui nė karto per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, Departamentas konstatavo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jis sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje ir gauti už darbą reguliariais pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir mokėti jam 1 160 Eur darbo užmokestį, laikysis savo įsipareigojimų. Pareiškėjas stengėsi sąžiningai atlikti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas ir kurį laiką viskas klostėsi pakankamai gerai. Tačiau paaiškėjus, kad darbdavys neįstengia suteikti pakankamai darbo ir mokėti sutarto darbo užmokesčio, pareiškėjas tam, kad turėti pakankamai lėšų, 2023 m. rugsėjo 3 d. papildomai pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Pareiškėjas niekaip negalėjo numatyti, kad darbdavys nemokės pažadėto darbo užmokesčio, negalėjo daryti įtakos Bendrovės veiksmams.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėti pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, kaip užsieniečiui, nepakankamai žinančiam valstybinę kalbą, pakeisti darbą ir darbdavį yra nelengva, papildomai dirbdamas pavėžėju pareiškėjas kas mėnesį prisidėdavo prie savo darbo užmokesčio. Pareiškėjas sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o galiausiai buvo nubaustas dėl darbdavio nesąžiningumo, liko be darbo ir dėl to jam automatiškai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo. Nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką, sužinojęs apie priimtą Sprendimą, skubiai ieško kito darbdavio ir darbo pagal darbo sutartį.

5. Pareiškėjas pabrėžė, jog Departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nutraukta darbo sutartis su Bendrove, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, t. y. Departamentas nesilaikė gero administravimo principo. Šiuo atveju Departamentas turėjo sudaryti galimybę pareiškėjui prieš priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pateikti paaiškinimus ir susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklaususiai situacijai, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė.

6. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ne dėl pareiškėjo kaltų veiksmų, o dėl kitų asmenų nesąžiningo elgesio. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, priimdamas Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, t. y. tai, jog jis pradėjo dirbti Bendrovėje ir pagrįstai tikėjosi išsaugoti ilgalaikius darbo santykius, tačiau dėl darbdavio nesąžiningumo buvo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Departamento Sprendimas yra neobjektyvus, neteisėtas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei gero administravimo ir proporcingumo principus, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams, todėl jis turėtų būti panaikintas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad duomenys apie pareiškėją, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, buvo patikrinti Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2024 m. sausio 2 d., jam nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur (už 2023 m. rugsėjo mėn. išmokėta 428,57 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 409,09 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 360 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 473,68 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 63,10 Eur.). Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 3 d. vykdo individualią veiklą.

9. Departamentas pažymėjo, kad nepagrįsti skundo argumentai, jog Sprendimas buvo priimtas neišanalizavus pareiškėjo situacijos, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taigi, Departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas neišmano Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų, nepaneigia išvados, kad jis neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir nepagrindžia, kad Departamento priimtas ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas.

10. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o jų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir teismų praktiką.

11. Dėl skundo teiginių, kad pažeidžiamos pareiškėjo teisės, Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamentas nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

12. Departamentas tvirtino, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, t. y. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

II. 13. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 18 sprendimu pareiškėjo E. O. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje betonuotoju, 2023 m. gegužės 30 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 d dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas), Departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. rugpjūčio 30 d.

15. Teismas nurodė, kad Departamentas priėmė Sprendimą nustatęs, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis).

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais.

17. Vertindamas skundo argumentus, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, negalėjo daryti įtakos darbdaviui, kad pareiškėjas deda pastangas, jog turėtų lėšų pragyventi, teismas pažymėjo, jog pagal teismų praktiką, atvejai, kai užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio).

18. Kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas nesuteikė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir ištaisyti trūkumus, teismas pažymėjo, jog užsieniečio apklausa nėra privaloma, Įstatymas nenumato pareigos Departamentui apklausti užsienietį ar prašyti patikslinti aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Departamentas netinkamai įvertino faktus, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

20. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, o nustačius vieną šių pagrindų, Departamentas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, kadangi jis pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, yra išsamiai motyvuotas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patvirtinta, jog užsienietis atitinka Įstatymo reikalavimus.

21. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad Departamentas laikėsi Įstatyme bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Teismas konstatavo, jog Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 22. Pareiškėjas E. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas nurodo, jog teismo sprendimas itin formalus, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo individualią situaciją. Pareiškėjas sutinka, kad jis, kaip siekiantis Lietuvoje gyventi užsienietis, privalo atitikti Įstatymo reikalavimus, tačiau šiuo atveju jis pagrįstai manė, kad Bendrovė laikysis tarpininkavimo rašte nurodytų įsipareigojimų, tačiau darbdavys nutraukė su pareiškėju darbo sutartį be jokio įspėjimo. Pareiškėjas buvo sąžiningas ir dėjo pastangas tam, kad galėtų susirasti naują darbą, kol ieškojo naujo darbo, nusprendė pradėti vykdyti individualią veiklą.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovei nutraukus darbo sutartį, leidimas laikinai gyventi iš karto nebuvo panaikintas, jam buvo leista vykdyti individualią veiklą, pareiškėjas, nežinodamas teisės aktų reikalavimų, valstybinės kalbos, negalėjo numatyti, kad jo veiksmai neatitinka reikalavimų.

25. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, pažeidė Įstatymo reikalavimus ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl darbdavio nesąžiningumo. Susiklosčius tokiai situacijai, kai darbdavys nutraukė su juo darbo sutartį, pareiškėjas formalų pažeidimą padarė dėl teisės aktų neišmanymo, tokia aplinkybė turėtų būti vertinama kaip svarbi bei nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai panaikinti leidimą. Be to, ginčo situacija pareiškėjo atžvilgiu nesąžininga ir neteisinga, kadangi jis sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų, kad gautų leidimą, atvykti į Lietuvą, apsigyventi ir turėjo tikslą dirbti Lietuvoje, o dėl formalaus pažeidimo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo.

26. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė, kad ginčo situacija susiklostė dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausiusių aplinkybių. Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo informuoti pareiškėją apie planuojamą priimti Sprendimą bei suteikti jai galimybę ištaisyti šį trūkumą. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų, kas yra pakankamas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu.

27. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, visgi turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai, t. y. prieš priimdamas sprendimą, turėjo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, apklausti pareiškėją, išaiškinti jam Įstatymo nuostatas ir leisti ištaisyti trūkumus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, kadangi atsakovas Sprendimu pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, t. y. gero administravimo principą, todėl Sprendimas turėjo būti panaikintas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas tvirtinta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pakartodamas faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nei pirmos instancijos teismui nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Departamento ginčijamame sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 24S51524, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su asmeniu), teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nepagrįsti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su darbo sutarties su Bendrove nutraukimu, nevertino, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, darbdavys nesilaikė savo įsipareigojimų, pareiškėjas nežinojo, kad nutrūkus darbo sutarčiai su Bendrove, jis privalėjo informuoti apie tai Migracijos departamentą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vien dėl formalaus pažeidimo Sprendimu sukeliamos pasekmės (panaikintas leidimas laikinai gyventi) yra neproporcingos, o Migracijos departamentas, neišklausęs pareiškėjos prieš priimant Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo (čia ir vėliau vadovaujamasi 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusia pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

35. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų.

36. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

37. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Sodros duomenimis, pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2024 m. sausio 2 d., pareiškėjo darbo Bendrovėje laikotarpiu jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 3 d. vykdo individualią veiklą, su jokia įmone po 2024 m. sausio 2 d. darbo santykių neturi.

38. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad aplinkybės, jog pareiškėjo su UAB „Mostrus“ darbo sutartis nutraukta, nustatymas buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl atsakovas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

39. Byloje taip pat įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dėl darbo užmokesčio dydžio) ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų (darbo užmokestis Bendrovėje pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei nurodyta tarpininkavimo rašte ir mažesnis nei MMA), kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

40. Dėl pareiškėjo teiginių, kad darbdavys su juo pasielgė nesąžiningai, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo atleidimo neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinimui, kad Migracijos departamento ar pirmosios instancijos teismo sprendimuose pateiktos išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos.

41. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.

42. Dėl pareiškėjo teiginių, kad ir atsakovas, ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino individualių pareiškėjo darbo santykių pasibaigimo priežasčių, bei tai, kad jis veikė sąžiningai ir jo padarytas pažeidimas yra itin formalus, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai nepasisakydamas dėl šių aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

43. Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).

44. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jo teigimu, sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, tačiau šie duomenys (dėl pareiškėjo veiksmų pobūdžio, darbo santykių nutraukimo priežasčių; kt.), kaip konstatuota, nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą byloje.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan