2013-11-07 Nr. AB-7588-3-61-3-00903-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2232/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00903-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. B. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį, už 2010 m. sausio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį, viso – 31 947,08 Lt bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1D-3013-(11) dalį, kuria atsisakyta tenkinti jo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija 1999 m. sausio 14 d. jam paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis nuostatomis.

Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 9–10) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo B. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies.

Nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija 1999 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjui nuo 1998 m. gruodžio 24 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 13), dėl kurios sumažinimo pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 18). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1D-3013(11) atsakė į pareiškėjo prašymą (b. l. 14–15).

VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punkte nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo šio straipsnio dalies pakeitimas, numatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; VPĮ 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi.

Pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. (b. l. 16–17). Į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. kovo 14 d. (b. l. 18), tai yra pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises, todėl pareiškėjas neturėjo teisės teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, nes praleido terminą kreiptis į teismą. Teismas rėmėsi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į tai, kad antrasis skundo reikalavimas išvestinis iš pirmojo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas B. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 36–37), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas Lietuvos valstybė pažeidė jo teisę į valstybinę pareigūno pensiją, tačiau nepagrįstai atmetė skundą nustatęs, jog praleistas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytas terminas. Teigia, jog terminai nėra sureguliuoti, todėl pagal analogiją turi būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis. Tokiu būdu 6 mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo pakeitimo įsigaliojimo dienos, t. y. termino pabaiga 2013 m. liepos 1 d. Pareiškėjas papildomai pateikė prašymą (b. l. 45–48), kuriame nurodo argumentus, kodėl termino kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos nepraleido. Remdamasis, be kita ko, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsniu, prašyme teigia, kad teisės aktai nenumato termino negrąžintai pensijos daliai išmokėti, jei ji neišmokėta ne dėl pareiškėjo kaltės.

Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 41) nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams bei nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį, kad terminas ikiteisminiam apskundimui prasitęsė iki 2013 m. liepos 1 d.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas šioje byloje grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, nes praleido terminą kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. kovo 14 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėjamu atveju svarbios šios bylos faktinės aplinkybės. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu (b. l. 16–17). Pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 41). Į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 14 d. (b. l. 18). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1D-3013(11) atsisakė išmokėti pareiškėjo nurodytą valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 14). 2013 m. kovo 22 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 21 d. raštą ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 1–4).

Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija turi nuspręsti, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

V. Kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos trukmė

Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad proceso administraciniame teisme pradžios sąlygos, inter alia procesiniai terminai, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pamatinę asmens teisę kreiptis į teismą. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu reikia priminti, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautiniuose teisės aktuose, kurie atspindi bendras valstybėms narėms konstitucines tradicijas. Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje.

Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą.

Šiame kontekste reikia priminti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Šiuo aspektu taip pat reikia priminti, kad tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgus į tai, kad, pirma, valstybines pensijas reguliuojantys teisės aktai terminų reikalavimams dėl valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenumatė ir, antra, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas buvo akivaizdžiai per trumpas, lyginant jį su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikomais sprendimų apskundimo terminais. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste reikia pažymėti ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų ledėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Ši teismo pozicija grindžiama toliau išdėstytais argumentais.

Visų pirma reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, nusprendė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtintas 3 metų terminas yra reikšmingas lyginamasis kriterijus ir todėl iš esmės turi būti taikomas skundų su reikalavimais dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo priimtinumui. Toje byloje teismas atmetė neterminuotos teisės pareikšti skundą galimybę ir ginčo reikalavimams nustatė 3 metų procesinį kreipimosi į teismą terminą. 3 metų terminas nustatytas, atsižvelgus į bylos aplinkybes, ypač pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjui, konstitucinį reikalavimą pažeistas asmens teises ginti realiai bei specialiojo teisinio reguliavimo ypatumus.

Šiuo aspektu taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės priėmė sprendimą dėl konkretaus – 3 metų – procesinio termino tinkamumo ginčo aplinkybėmis ir nenagrinėjo klausimo, ar reikalavimams dėl valstybinių pensijų visais atvejais taikomi tokie patys terminai, kaip ir reikalavimams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų. Nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Remdamasi šiais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo precedentas, sukurtas administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei patvirtintas nuoseklios vėlesnės teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1464/2013; 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1109/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-627/2013 ir kt.) nagrinėjamu atveju yra reikšmingas teisės šaltinis ir juo būtina vadovautis priimant sprendimą šioje byloje.

Antra, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Tačiau procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011).

Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013). Ši aplinkybė yra papildomas pagrindas teigti, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja – valstybinio socialinio draudimo teisės aktų analogija šiai asmenų grupei yra taikoma tik įvertinus konkrečias kilusio ginčo aplinkybes.

Trečia, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra aišku, kad griežtai ir bendrai taikant 6 mėnesių terminą, kuris nenustatytas specialiajame teisiniame reguliavime, skirtame valstybinių pensijų klausimams reglamentuoti, ir juo labiau neišplaukia iš aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, pernelyg suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą. Minėta, kad procesiniai reikalavimai dėl kreipimosi į teismą turi būti aiškinami kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Todėl esant keliems galimiems procesinių teisės nuostatų dėl kreipimosi į teismą aiškinimo variantams, pirmenybė turi būti teikiama tam, kuris užtikrintų jos praktinį veiksmingumą. Nagrinėjamos bylos kontekste negalima neatsižvelgti į tai, kad procesinis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikomas pagal analogiją įvertinus sprendimų ir veiksmų valstybinio socialinio draudimo srityje apskundimo terminus. Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 6 mėnesių termino taikymas pagal analogiją reikštų neproporcingą pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ribojimą įstatymų leidėjo iš anksto tiesiogiai valstybinių pensijų teisiniams santykiams nenumatytomis sąlygomis ir galėtų reikšmingai apsunkinti pareiškėjo teisę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba.

Šiuo aspektu taip pat reikia pažymėti, kad pastarasis teismo argumentas neturi poveikio administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados dėl 3 metų termino kreiptis į teismą aiškinimui. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nustatytu 3 metų teisės kreiptis į teismą terminu nėra pažeista pati šios teisės esmė. Priešingai, teismo suformuota kreipimosi į teismą nuostata užtikrinamas teisinio saugumo principas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisminė gynyba negali būti neribota laiko požiūriu. Viena vertus, teisės kreiptis į teismą, kuri yra konstitucinis teisminės gynybos principas ir kuria reikalaujama, kad asmuo operatyviai reaguotų į savo teisių pažeidimą, ir, kita vertus, teisinio saugumo reikalavimo, pagal kurį praėjus tam tikram laikui valstybės instancijų priimti aktai turėtų tapti galutiniai, derinimas reikalauja, kad šie ginčai teismui būtų pateikti per konkretų terminą. Šioje nutartyje jau konstatuota, jog 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Atsižvelgus į visus paminėtus argumentus, nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

VI. Termino kreiptis į teismą eigos pradžia

Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus. Sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsižvelgus į šias nuostatas, reikia konstatuoti, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Šiame kontekste pastebėtina, kad panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje praktikoje. Pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus. Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama, ar pareiškėjas nepraleido termino kreiptis į teismą, įvertino pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo momentą. Administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjos teisių, susijusių su sumažintos pensijos mokėjimu, pažeidimo, akcentavo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi iškart po to, kai jai tapo žinomi priimti sprendimai dėl sumažintos pensijos mokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Šiuo aspektu taip pat paminėtina administracinė byla Nr. A469-510/2005, kurioje pažymėta, kad pareiškėjai apie pensijos sumažinimą realiai sužinojo gavę pensiją už 2001 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2001 m. vasario mėnesį. Su šiuo momentu teisėjų kolegija ir siejo atsakovo sprendimų (veiksmų) dėl nevisos pensijos mokėjimo apskundimo (galutinio įvykdymo) termino eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-510/2005).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su kiekvieno mėnesio valstybinės pensijos išmokėjimo diena atmestinas kaip nepagrįstas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Neatrodo, kad tokiomis aplinkybėmis pagrįsta tikėtis, jog pareiškėjo patiriamas teisių pažeidimas kitą mėnesį jau bus nutrauktas. Be to, tai, kad valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į tai, pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas.

Minėta, kad pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Iš tiesų reikia pažymėti, kad tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, turi būti panaikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui nepagrįstai priėmus sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti pareiškėjo B. D. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė