2017-12-20 Nr. AB-24417-3-64-3-03410-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1900-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03410-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu (b. l. 27–34) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas įvairiose kamerose nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. ir jam teko nuo 3,69 iki 18,5 kv. m kamerų ploto. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normų reikalavimai, susiję su tokiais darbais, netaikytini, o įstaiga negali būti pripažįstama padariusi pažeidimų. Administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Asmens kratos atliekamos tinkamose patalpose, tai nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Rūkantieji ir nerūkantieji paskiriami į skirtingas kameras, pareiškėjas dėl to nusiskundimų nereiškė. Pareiškėjas skundo nepagrindė įrodymais. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 97–103) pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., iš viso 331 dieną. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11, 17, 20, 24, 49, 53, 67, 97, 99, 106. Asmenų skaičius kameros nuolat kito, tačiau visas 331 dieną pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytus minimalius 3,6 kv. m reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų.

8. Teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. atlikto patikrinimo metu nustatė, jog kameroje Nr. 97, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. vasario 6 d., dirbtinė apšvieta buvo 96 lx, tuo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) 22 punktas, kameroje virš sanitarinio mazgo išplitęs pelėsis, dažų danga nuo lubų vietomis luposi, sienų dažų danga patamsėjusi, kameroje reikalingas remontas, buvo pažeisti HN 76:2010 56 ir 62 punktai. Paskirstymo kameroje Nr. PK-5, į kurią pareiškėjas buvo patalpintas aštuonis kartus, oro temperatūra siekė 11,9 °C, dirbtinė apšvieta – 3 lx, todėl buvo pažeisti HN 76:2010 22 ir 26 punktai, kameroje Nr. 106 buvo matomas pelėsis, vietomis nedideliuose ploteliuose luposi dažų danga – reikalingas paprastasis remontas, buvo pažeidžiami HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimai. Teismas nustatė, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta. Pareiškėjui nurodžius, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo didelė drėgmė, šalta, byrėjo tinkas, atsakovui nepateikus duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų ir yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

9. Teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatytas higienos normos HN 76:2010 54 punkto pažeidimas kratų atlikimo patalpoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 10 d. atvyko į Šiaulių TI, taigi kratų atlikimo patalpoje 2015 m. kovo mėn. jis buvo, todėl jam galimai teko naudotis nešvariomis vonelėmis ir patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, jo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. gruodžio 17 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių buvo nurodytas rūkymas. Pareiškėjas pats nurodė, kad pasikeitus jo įpročiams dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą jis į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl teismas sprendė, kad Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose nėra.

11. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 350 Eur, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Pareiškėjas A. D. padavė apeliacinį skundą (b. l. 118), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo 7 000 Eur neturtinės žalos.

13. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes ginčo laikotarpiu kalėjo perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys buvo laikomi su nerūkančiais. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai:

13.1. Turėtų būti skaičiuojamas europietiškais standartais nustatytas minimalus 4 kv. m plotas, tenkantis asmeniui kameroje.

13.2. Nors yra nerūkantis, neturėjo galimybės pasirinkti atlikti bausmę kartu su nerūkančiais asmenimis, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurios įrodinėti pagal galiojančią teismų praktiką neturėtų.

13.3. Nesutinka su visais argumentais, kuriais pirmosios instancijos teismas atmetė jo skundą, nes atmetimas nemotyvuotas.

13.4. Teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos panašiose bylose.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127–130) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, jo iš kitų laikomų asmenų neišskyrė, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

18. Pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., iš viso 331 dieną. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11, 17, 20, 24, 49, 53, 67, 97, 99, 106, pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytus minimalius 3,6 kv. m reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų.

20. Nutarties 13.1 p. nurodyti pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

21. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

22. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

23. Ši EŽTT formuojama Konvencijos aiškinimo ir taikymo praktika suponuoja, kad nacionalinis standartas, viršijantis 3 kv. m. vienam asmeniui tenkančio ploto daugiavietėse kamerose minimalų standartą, yra nacionalinės teisės aiškinimo ir taikymo sritis. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad 4 kv. m. turėtų būti pripažįstami minimaliu ploto standartu, taikytinu nacionalinėje teisėje.

24. Teisėjų kolegija sutinka su Nutarties 8–10 punktuose nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konstatuotų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų ir pažeidimų nebuvimo, todėl šių argumentų nekartoja.

25. Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

27. Dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia (be kita ko) pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimo byloje S. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.).

28. Atsižvelgdama į nutarties 26 punkte nurodytą EŽTT jurisprudenciją teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kaip nepagrįstus, nes teismas įvertino visus esminius pareiškėjo teiginius, turinčius reikšmės bylos baigčiai.

29. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

31. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

33. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius