A-261-3026-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-3026/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00695-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.5.; 59.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Šimkūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-10), kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00038 ir 2012 m. vasario 8 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00039.

Skunde nurodė, kad Inspekcija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl kieme esančių medinių statinių. Pareiškėjai 2012 m. vasario 8 d. buvo surašyti faktinių duomenų patikrinimo aktai (toliau – ir Aktas) Nr. (23.31) FAK-355 ir Nr. (23.31) FAK-356. Šių Aktų pagrindu 2012 m. vasario 8 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120208-00038, o jo pagrindu 2012 m. vasario 8 d. priimtas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120208-00038 bei savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-120208-00039, kurio pagrindu 2012 m. vasario 9 d. priimtas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120209-00042.

Pareiškėja nesutiko su Inspekcijos teiginiu, kad sandėliuko remonto darbus atliko savavališkai, nes sandėliuko remontas buvo atliktas vadovaujantis UAB „Senamiesčio ūkis“ sutikimu bei Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. rašto Nr. A51-3821-(5.1-ŪK1) nurodymo pagrindu. Pažymėjo, kad dar 2008 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. R2-625 Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis skyrius buvo informuotas, kad sandėliukų remontas atitinka paprastojo remonto požymius, tačiau jokių pretenzijų Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis skyrius nepateikė. Pabrėžė, kad bendrame 2011 m. rugpjūčio 8 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. (23-31)FAK-2601 nurodyta, jog prieš sandėliukų remontą tikslieji matavimai nebuvo atlikti, todėl nustatyti, kiek jie pakito po remonto, neįmanoma. Pažymėjo, kad minėtame akte atsakovas nenurodo, kas konkrečiai padaryta neteisėtai. Nurodė, kad iš faktinių duomenų patikrinimo vietoje ir iš savavališkos statybos surašytų aktų neįmanoma suprasti, kodėl atsakovas atlikto sandėliuko remontą priskiria kapitaliniam remontui. Nurodomi tik sandėliuko išmatavimai, remonto data, užstatymo plotas, pažymima, kad nėra statybą leidžiančio dokumento, kapitalinio remonto aprašo ir remiamasi šiuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, nors remonto darbai buvo atliekami 2008 metais. Pabrėžė, kad, atlikdama remonto darbus, nepažeidė jokių tuo metu galiojusių teisės aktų, kad faktinių duomenų aktuose nėra jokios konkrečios informacijos, kokie darbai buvo atlikti (sienų elementų, nešančių konstrukcijų pakeitimas ir kt.) remontuojant sandėliuką, kas leistų teigti, jog darbai vyko savavališkai. Nurodė, kad surašyto reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius iš viso negali suprasti, nes iš reikalavimo turinio neaišku, kas turi būti pašalinta ir teigė, kad nurodymo įvykdyti neįmanoma dėl jo nekonkretumo, todėl prašė teismo surašytus savavališkos statybos aktus panaikinti.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą su jo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Inspekcija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010 atliko faktinių duomenų patikrinimą (duomenys neskelbtini) Vilniuje. 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (23.31)-FAK-2601. Pažymėjo, kad atlikto patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kada ir kokių statybą leidžiančių dokumentų pagrindu šie statiniai yra pastatyti, todėl buvo nuspręsta kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo, susijusių su sandėliukų statyba. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija tik 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. A51-50998-(2.5.15-MP8) atsakė į pakartotiną Inspekcijos 2011 m. lapkričio 29 d. paklausimą Nr. (23.18)-15864 nurodydama, kad sandėliukų (duomenys neskelbtini) Vilniuje, statybos duomenų neturi ir gyventojai dėl statybą leidžiančio dokumento ar raštiško pritarimo medinių sandėliukų remontui gavimo nesikreipė. Taip pat nurodė, kad neturi duomenų, koks konkrečiai butas kuriuo sandėliuku naudojasi. Inspekcija, išnagrinėjusi pateiktą informaciją, 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (23.18)-2D-17409 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl dalies statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pripažinimo bešeimininkiais.

Pažymėjo, kad pareiškėjai 2012 m. sausio 5 d. buvo išsiųstas kvietimas Nr. (23.2)-2D-237 atvykti į Inspekciją dėl situacijos išsiaiškinimo. 2012 m. vasario 8 d. buvo surašyti faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktai Nr. (23.31)-FAK-355 ir Nr. (23.31)-FAK-356. Apžiūrėjus objektus vietoje, išklausius statytojos paaiškinimus buvo nustatyta, kokie statybos darbai buvo atlikti. Nurodė, kad išorės matmenys nebuvo pakeisti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 10 punktu, nustatė, kad buvo atlikti kapitalinio remonto darbai. Nurodė, kad, surašant savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00038 ir Nr. SSA-00-120208-00039, buvo konstatuota, kad sandėliukai, esantys (duomenys neskelbtini) Vilniuje, yra savavališkai kapitališkai suremontuoti, nes nebuvo pateikti statybą leidžiantys dokumentai. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788, 2001, Nr. 101-3597) 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą nesudėtingo statinio kapitaliniam remontui reikalingas kapitalinio remonto aprašas, tačiau tik Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais. Pabrėžė, kad šiuo atveju visos faktinės aplinkybės buvo tinkamai įvertintos, tačiau netinkamai pritaikytos teisės normos, nes I grupės nesudėtingo statinio kapitalinio remonto darbams pagal dabar galiojančius teisės aktus joks statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, todėl 2012 m. kovo 22 d. Inspekcijos viršininko pavaduotojas įsakymu Nr. 1V-49 panaikino surašytus savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00039 ir Nr. SSA-00-120208-00038. Išnykus ginčo objektui, neliko jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su jo reikalavimais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi statiniai“ (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 (Žin., 2002, Nr. 43-1639), 12.1 punktą nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje buvo taikomos šios Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų išimtys: rengiamas nesudėtingo statinio projektas, kurį patikrina savivaldybės administracijos tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas; nereikalingas statybos leidimas ir leidimas statinį griauti. Vietoj jų reikalingi minėtų tarnautojų raštiški pritarimai. Pažymėjo, kad Kultūros paveldo departamentui statinio projektas pateiktas nebuvo bei tokiam projektui Departamentas nėra pritaręs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su jo reikalavimais nesutiko, tačiau ginčą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad 2004–2008 metų laikotarpiu, atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, paprastąjį remontą statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo, nes, remiantis Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų ir laikini) statiniai“ 2004 m. liepos 27 d. redakcijos 13 punktu, atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, statybą, esamo statinio rekonstravimą bei kapitalinį remontą, taip pat griovimą, būtini statybą leidžiantys dokumentai. Tačiau remiantis STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų ir laikini) statiniai“ 2004 m. liepos 27 d. redakcijos 13 punktu 2004–2008 metų laikotarpiu atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbus, reikalingas supaprastintas statinio projektas su įgaliotų valstybės tarnautojų rašytiniais pritarimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjos M. M. skundą atmetė. Priteisė iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 300 (tris šimtus) Lt už suteiktą teisinę pagalbą pareiškėjos M. M. naudai.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje Inspekcija, surašiusi savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00038 ir Nr. SSA-00-120208-00039, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 1V-49 1.5 punktu panaikino pareiškėjai M. M., gyvenančiai (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 2012 m. vasario 8 d. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00038 ir savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120208-00039, t. y. teismas padarė išvadą, kad savavališkos statybos aktai, dėl kurių yra kilęs ginčas šioje byloje, yra panaikinti administracine tvarka. Todėl išsprendus teisinį konfliktą administracine tvarka, teisminio nagrinėjimo (ginčo) dalyko neliko, ir teismas pripažino, kad nėra ir pagrindo tenkinti pareiškėjos M. M. skundą, panaikinant savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00038 ir Nr. SSA-00-120208-00039. Teismas padarė išvadą, kad panaikinti Inspekcijos savavališkos statybos aktai pareiškėjos M. M. atžvilgiu jokių tiesioginių neigiamų pasekmių nesukelia, todėl ir šiuo aspektu pareiškėjos M. M. reikalavimai negali būti tenkinami. Todėl pareiškėjos M. M. skundą, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos surašytus savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00038 ir Nr. SSA-00-120208-00039, atmetė kaip nepagrįstą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas dėl to, kad atsakovas, panaikindamas savo iniciatyva ginčijamus savavališkos statybos aktus Nr. SSA-00-120208-00038 ir Nr. SSA-00-120208-00039, patenkino pareiškėjos reiškiamus reikalavimus, teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis, reglamentuojantis teismo išlaidų atlyginimo klausimus. Todėl įvertinęs tai, kad pareiškėjos reikalavimai buvo patenkinti po skundo padavimo teismui atsakovo iniciatyva administracine tvarka, teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinės sąlygos teismo išlaidų atlyginimo priteisimui iš atsakovo. Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal pateiktą kvitą advokatui V. Onačko sumokėjo 300 Lt už skundo parengimą ir atstovavimą (b. l. 50, 51). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis dėl advokatui V. Onačko sumokėtos sumos už suteiktas teisines paslaugas, kuri neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto dydžio, pripažino, kad yra pagrindas tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovo pareiškėjos naudai 300 Lt už suteiktą teisinę pagalbą (ABTĮ 44 str. 1d., 6 d.).

III. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos naudai priteistos iš atsakovo 300 Lt išlaidos už teisinę pagalbą, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 147-149) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjos naudai iš Inspekcijos 300 Lt už suteiktą teisinę pagalbą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju atmetus skundą kaip nepagrįstą nėra pagrindo laikyti, kad sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai ir tenkinti pareiškėjos prašymą dėl išlaidų atlyginimo. Priešingai, sprendimas priimtas Inspekcijos naudai, ir Inspekcija turėtų teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jeigu būtų tokių patyrusi. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatydamas, kad Inspekcijos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, nepagrįstai įpareigojo ją kompensuoti bylinėjimosi išlaidas šalies, kuri bylinėjosi nepagrįstai.

2. Inspekcija, panaikindama pareiškėjos skundžiamus aktus, ne patenkino pareiškėjos skundą, bet peržiūrėjo šiuo metu galiojančią teisinę reglamentaciją ir nustatė, kad netinkamai buvo pritaikytos teisės normos, kvalifikuojančios atliktus statybos darbus. Pagal galiojančius teisės aktus nesudėtingo statinio kapitalinio remonto darbams nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau nėra jokio pagrindo sutikti, kad Inspekcija pripažino, jog pareiškėjos argumentai, neva buvo atlikti paprastojo remonto darbai, ar turėtų būti taikomi anksčiau galioję teisės aktai, yra pagrįsti. Šio ginčo atveju tinkamai buvo nustatyta, kad atlikti nesudėtingo statinio kapitalinio remonto darbai ir vadovautasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008) nurodančia, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu. Inspekcija kitais motyvais, nei nurodo pareiškėja, panaikino administracinius aktus, todėl tolimesnis pareiškėjos bylinėjimasis buvo beprasmiškas. Sužinojusi apie administracinio akto panaikinimą pareiškėja, veikdama kaip sąžiningas asmuo privalėjo nutraukti bylinėjimąsi, o ne didinti išlaidas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmuo, prašantis priteisti bylinėjimosi išlaidas, turi elgtis apdairiai, rūpestingai ir sąžiningai, nepiktnaudžiauti savo teisėmis (2012 m. birželio 4 d. nutartis byloje Nr. AS520-361/2012).

3. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį pareiškėjos prašomos priteisti teismo išlaidos turi būti detalizuotos, konkrečiai nurodant, kiek ir už kokių procesinių veiksmų atlikimą jai turėtų būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl išlaidų atlyginimo suinteresuotos šalies teismui teikiamas prašymas turi būti su detaliu patirtų išlaidų apskaičiavimu ir pagrįstas įrodymais (2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS22-893/2010). Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių konkrečių duomenų, t. y. kiek už kokią paslaugą konkrečiai sumokėjo. Nepakanka nurodyti, kad prašoma atlyginti 300 Lt už skundo parengimą, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi yra išskirta dešimt atskirų administracinių bylų, o pirminis skundas bylose liko vientisas visų dešimties pareiškėjų pasirašytas dokumentas, o kiekvienoje byloje yra reikalaujama atskirai sumokėti vis už tą patį dokumentą. Teismas taip pat nurodė, kad 300 Lt yra ne tik už skundo surašymą, bet ir už atstovavimą. Tačiau nei pareiškėja, nei teismas nenurodė, kaip atstovavimas šioje byloje buvo nustatytas, kiek laiko truko ir pan. Pastebėtina, kad pareiškėjos advokatas V. Onačko teismo posėdyje nedalyvavo. Laikytina, kad tokie pareiškėjos veiksmai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pareiškėjos prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikta nepakankama informacija, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turėtų būti panaikinta, kaip neatitinkanti nei bendrųjų reikalavimų, keliamų pašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nei bendrųjų teisės principų.

Pareiškėja M. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 154-155) nurodoma, kad:

1. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies blanketinė forma, nukreipianti į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, iš anksto apriboja civilinio proceso normų taikymą, sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų. Šioje įstatymo normoje atstovavimo išlaidų priteisimas siejamas tik su sprendimo šalies naudai priėmimu, kai, tuo tarpu, civilinio proceso normos, reguliuojančios šių išlaidų kompensavimą, jų priteisimą numato ir tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, įvertinant priežastis, dėl kurių šaliai susidarė išlaidos (šiuo metu galiojanti CPK 94 straipsnio redakcija). Todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas bendruosius teisingumo ir protingumo principus, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas teisingai aiškino, atsižvelgęs į įstatymo leidėjo ketinimus, priimant šią teisės normą. Pagal nuo 2011 m. liepos 13 d. galiojančią CPK 94 straipsnio 1 dalies redakciją, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, šiuo metu galiojanti civilinio proceso tvarka išlaidų advokato pagalbai (atstovavimui) apmokėti nesieja tik su bylos ginčo išsprendimu vienos iš šalių naudai, net nedetalizuojant dėl kokios priežasties byla baigta būtent taip, paliekant teismo kompetencijai spręsti šalių bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įstatymo leidėjas per ilgą laiką bylinėjimosi išlaidų priteisimą siejo ne tik su sprendimo šalies naudai priėmimo sąlyga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, net ir nepriimdamas sprendimo pareiškėjos naudai, privalėjo pareiškėjai priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas pagrįstas iš dalies.

Pirmosios instancijos pagrįstai pripažino, kad atsakovo aktai, kuriuos pareiškėja ginčija šioje byloje, yra panaikinti administracine tvarka. Tokiu būdu teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą ir dėl to ginčo dalykas išnyko.

Paaiškėjus šiai aplinkybei, bylos nagrinėjimo tęstinumas priklauso nuo pareiškėjo valios, nes pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėjas gali atsisakyti nuo skundo ir byla šiuo pagrindu nutraukiama. Pareiškėjas tokiu atveju skatinimas savo teise į teisminį skundo nagrinėjimą naudotis sąžiningai ir nebetęsti neperspektyvaus teisminio proceso bei nedidinti bylinėjimosi išlaidų, todėl jam remiantis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi paliekama teisė į išlaidų atlyginimą, jei jis atsisako nuo prašymo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą jau padavus prašymą (skundą) teismui.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės ir skundą atmetė, kadangi atsisakymo nuo skundo minėtu pagrindu pareiškėja teismui nepateikė.

Atsakovas teismui 2012 m. kovo 26 d. pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad ginčijamus aktus savo valia panaikino (b. l. 67-69). Taip pat atsakovas 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. IV-49, kuriuo buvo panaikinti ginčijami aktai, 2.1 punktu įsipareigojo pranešti pareiškėjai apie aktų panaikinimą (b. l. 116-117). Minėti faktai yra reikšmingi pripažįstant pareiškėjos teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jei pareiškėja iki 2012 m. gegužės 30 d. baigiamojo teismo posėdžio žinojo apie atsakovo įsakymą dėl aktų panaikinimo ir neatsisakė nuo skundo, tokiu atveju, atmetus jos skundą, ji neteko teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ir priešingai, jei pareiškėja nežinojo apie atsakovo geruoju patenkintą jos reikalavimą, jai išlieka teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja žinojo apie šią aplinkybę, nėra nustatyta, todėl sprendimo dalis dėl išlaidų priteisimo naikintina. Panaikinus sprendimą dėl išlaidų atlyginimo, pareiškėja šiuo atveju, remdamasi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, turi teisę teikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo per 14 dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas