2020-09-16 Nr. AB-16763-3-61-3-02538-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2733-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02538-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–3) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) neišmokėtą 509,17 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Tvarkos aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo poskyrio vyresniuoju specialistu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą, kuris vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 pripažintas netekusiu galios, nauja redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d. (toliau – ir Tvarkos aprašas, Aprašas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019) pripažino, kad Tvarkos aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

3. Pareiškėjui kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovui deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos. Kadangi kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, buvo mažinamas 35 procentais nepagrįstai, todėl, siekiant atkurti pažeistas pareiškėjo teises, turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

4. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–23).

5. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-2016 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-2016) buvo patvirtintas ir įsigaliojo naujos redakcijos Tvarkos aprašas. Šio įsakymo 3 punktu pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3 su visais papildymais ir pakeitimais. Vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, apskaičiuotos važiavimo išlaidos nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos.

6. Atsakovas neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjo prašyme nurodytą laikotarpį, kadangi galiojantis Įsakymo Nr. 1V-2016 2.4 punktas nustato, kad važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje byloje (administracinėje byloje Nr. I-325-789/2019) priėmus sprendimą ir pripažinus pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų už važiavimą išlaidas nepriemokų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 49–51) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui R. K. 325,34 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punkto nuostatomis, pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Tvarkos aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Tvarkos aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 euro (0,08 euro × 0,65), kas iš esmės paneigia Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir tuo pačiu – patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą.

11. Teismas rėmėsi atsakovo pateikta pažyma, kurioje apskaičiuota bendra pareiškėjui neišmokėta kompensacijos suma už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. imtinai, kuri sudaro iš viso 325,34 Eur.

12. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovo pateiktą pažymą apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisako pareiškėjui išmokėti kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Todėl iš atsakovo pareiškėjo naudai teismas priteisė 325,34 Eur dydžio kompensacijos sumą už kurą, susidariusią dėl Tvarkos aprašo 15 punkto taikymo.

III. 13. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK apeliaciniame skunde (b. l. 53–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą, nenaikindamas individualių administracinių sprendimų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo) pareiškėjui.

15. Atsakovas nurodo, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2016 m. sausio 1 d.–2019 m. kovo 3 d.) galiojusiame Tvarkos apraše nustatyta, kad, vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymai: 2016 m. balandžio 26 d įsakymas Nr. 10-V-577, 2016 m. rugpjūčio 5 d įsakymas Nr. 10-V-1052, 2016 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 10-V-1501, 2016 m. gruodžio 21 d. (spalio ir lapkričio mėn.) įsakymas Nr. 10-V-1872, 2017 m. sausio 24 d (gruodžio mėn.) įsakymas Nr. 10-V-58, 2017 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 10-V-315, 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 10-V-570, 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 10-V-777, 2018 m. sausio 3 d. (spalio ir lapkričio mėn.) įsakymas Nr. 10-V-3, 2018 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. 10-V-420, 2018 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 10-V- 565, 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 10-V-684, 2019 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. 10-V1-48, dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Kompensaciją už šį laikotarpį atsakovas pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintu Tvarkos aprašu (su vėlesniais pakeitimais), tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Tvarkos aprašo 11 punkte nurodyto įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui išmokėta 2016 m. balandžio 10 d.

16. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 13, 15 ir 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 procentais, kadangi Tvarkos aprašo 15 punktas numatė, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais. 2019 m. kovo 4 d. Įsakymu Nr. 1V-216 šis Tvarkos aprašas buvo pripažintas netekusiu galios, o naujoji Tvarkos aprašo redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 4 d., todėl atsakovas laikosi nuomonės, kad 35 procentais sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019, kuriame pripažino, kad Tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Atsakovas pažymi, kad šiuo sprendimu nebuvo nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalį teismo sprendimo, kuriuo norminis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį.

18. Pareiškėjas R. K. atsiliepime (b. l. 60–66) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo bylą išnagrinėti skubos tvarka, nes teismui priėmus galutinį sprendimą, palankų pareigūnams, atsakovas organizuotų važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos išmokėjimą be teismo.

19. Pareiškėjas nurodo, kad važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Tvarkos aprašo 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

20. Pareiškėjas, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalies, 71 straipsnio, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalies, 219 straipsnio nuostatų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodo, kad su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos priteisimo reikalavimui taikytinas trejų metų senaties terminas, atitinkamai netaikomas reikalavimas dėl individualių sprendimų nuginčijimo. Vieno mėnesio termino individualiam sprendimui ginčyti taikymas užkirstų kelią ekonominių teisių gynybai, kurią pareiškėjai gali realizuoti per trejus metus nuo sužinojimo apie tokių teisių pažeidimą. Atsižvelgus į tai, atsakovo teiginys, kad pareiškėjas turėjo nuginčyti individualius Vilniaus apskrities VPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais dienos, yra nepagrįstas.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į teisinį reglamentavimą ir bylą sprendė, nenaikinant individualių administracinių sprendimų, pažymi, kad atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui aplinkybių dėl individualių administracinių sprendimų neįrodinėjo, minimų įsakymų nepateikė, nors teismas įpareigojo atsakovą kartu su atsiliepimu pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Tokį atsakovo elgesį pareiškėjas vertina kaip nesąžiningą. Pareiškėjas patikslina, kad apie pažeistą teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., kaip nurodo atsakovas, o 2016 m. gegužės 10 d., kai buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėnesį.

22. Dėl ABTĮ 118 straipsnio taikymo pareiškėjas nurodo, kad teisę į teisminę gynybą pareiškėjai įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, todėl šiuo atveju aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019. Pareiškėjas taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756- 2234/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo pareigūnui iš Vilniaus apskrities VPK.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisė 325,34 Eur dydžio kompensacijos sumą už kurą, susidariusią dėl Tvarkos aprašo 15 punkto taikymo. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis, be kita ko, nurodo, kad sprendimai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas, kuriuo remiantis pareiškėjui ginčo laikotarpiu važiavimo išlaidos buvo sumažintos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad pripažintas neteisėtu Aprašo 15 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 str. 2 d.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad aiškinant ir taikant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių, inter alia (be kita ko) turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimą, 2020 m. kovo 3 d. sprendimą). Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir aiškinant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies), kurio teisėtumas tiriamas administraciniuose teismuose, pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.

28. Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos važiavimo išlaidos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (Aprašas) 15 punktu (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) buvo mažinamos 35 procentais. Nuo 2019 m. kovo 8 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymui Nr. 1V-216 ginčo santykių reguliavimas pakeistas iš esmės.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino, kad Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Paminėtame norminėje byloje priimtame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pabrėžė, kad „šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3, kuriuo buvo patvirtintas ir nurodytas Aprašas, nebegalioja <...>; taip pat patvirtinta nauja Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo redakcija (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 1 p.), kurioje nebėra prašomos ištirti Aprašo 15 punkte (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) buvusios nuostatos <...>“; „Tačiau nagrinėjamu atveju prašymas ištirti <...> Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumą pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant individualią bylą <...>. Taigi sprendimas dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančių teisės aktų yra aktualus prašymą šioje byloje pateikusiam ir individualų ginčą nagrinėjančiam teismui, kadangi minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimas padės teismui teisingai išspręsti individualioje administracinėje byloje kilusį ginčą. Todėl ginčijamo teisės akto panaikinimas šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą ir nepaisydamas minėtos aplinkybės administracinis teismas tiria ir norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu negaliojančios teisės normos teisėtumą“.

31. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad ši Aprašo dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas, kaip minėta anksčiau, priimtas jau po to, kai neteisėta pripažinta Aprašo 15 punkto nuostata neteko galios (t. y. po 2019 m. kovo 8 d.). Pareiškėjo prašymas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2019 m. liepos 10 d. Šį prašymą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jam ginčo laikotarpiu paskaičiuota važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė taikant Aprašo 15 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas iki paminėto kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tuo pačiu ar kitu pagrindu būtų ginčijęs jam ginčo laikotarpiu išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dydį.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 26–31 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad esant tokiai teisinei situacijai, kuri susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsakovo, vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Tvarkos aprašo 15 punkte (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjui, dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo priėmimo nebuvo įgiję galutinio teisinio stabilumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti ginčo sprendimai negali būti vertinami retroaktyviai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą, nes taip būtų pažeista teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija, sudarytos prielaidos pažeisti teisinės sistemos stabilumą, o tuo pačiu pakirsti teisinių santykių subjektų pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo aspektu iš esmės skiriasi individualios administracinės bylos Nr. A-5468-552/2019 (ją nagrinėjant buvo inicijuota norminė byla Nr. I-8-520/2019, kurioje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas), ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra. Administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019 retroaktyvus norminėje byloje priimto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo pasekmių taikymas grindžiamas tuo, kad būtent nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 buvo nuspręsta inicijuoti norminę bylą, kurią išnagrinėjus, pripažintas Tvarkos aprašo 15 punkto (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) prieštaravimas konstituciniam atsakingo valdymo principui. Administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 nagrinėjusi teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje akcentavo, kad „Šiuo atveju [t. y. nagrinėtu administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019] įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimui dėl norminio akto dalies neteisėtumo ir teismui atnaujinus individualios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant ginčą tokio teisės akto taikyti nebegalima, tad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog apskaičiuojant tam tikro dydžio išlaidų už kurą kompensacijas dar galiojo vėliau neteisėta pripažinta Aprašo nuostata, ginčo situacijos vertinimo nekeičia“.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, taip pat vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2740-968/2020, kurioje iš esmės nesiskiria racio decidendi nuo nagrinėjamos bylos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą tiek, kiek juo Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, taikė retroaktyviai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmetamas. Tai konstatavus, kiti proceso šalių argumentai nevertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. K. prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė