2020-10-21 Nr. AB-19652-3-61-3-02989-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1115-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02989-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 15.1.3; 15.3; 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Valstybinių miškų urėdija“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Prokalina“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ (toliau – ir Urėdija) 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Bendrovės atstovo UAB „Anarima“ 2018 m. liepos 23 d. prašymą duoti sutikimą UAB „Prokalina“ vykdyti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas), naudojimo plano (toliau – ir Planas) rengimo organizatoriaus funkcijas. Taip pat prašė priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Bendrovės užsakymu 2008–2009 m. (duomenys neskelbtini) miško smėlio telkinyje buvo atlikta detali žvalgyba 24,6 ha plote, patenkančiame į Žemės sklypą, kurį anksčiau patikėjimo teise valdė VĮ „Šilutės miškų urėdija“, o dabar valdo atsakovas. Pagal parengtą 2009 m. ataskaitą Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisija (toliau – ir Komisija) aprobavo 21,35 ha plote 1 765,5 kub. m smėlio išteklių ir nustatė, kad naudingoji iškasena tinka automobilių keliams tiesti. Išteklių aprobavimas pareiškėjui leido toliau siekti šio telkinio eksploatacijos, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka tam reikėjo gauti leidimą naudoti žemės gelmes, o prieš tai – ir žemės savininko (patikėtinio) sutikimą.

Bendrovės 2015 m. kreipėsi į VĮ „Šilutės miškų urėdija“ dėl leidimui naudoti naudingąsias iškasenas gauti parengto Žemės sklypo plano suderinimo, tačiau VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-299 nederinti plano. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1065-609/2015 skundžiamą sprendimą panaikino ir įpareigojo VĮ „Šilutės miškų urėdiją“ iš naujo svarstyti pareiškėjo atstovo 2015 m. sausio 27 d. prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 (toliau – ir LVAT) minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. LVAT nurodė, kad atsisakymo derinti planą motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas. Pasibaigus teisminiams ginčams VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą.

Pareiškėjas parengė informaciją apie šio smėlio karjero telkinio galimą poveikį aplinkai, o Aplinkos apsaugos agentūra, įvertinusi poveikio aplinkai atrankos medžiagą, priėmė 2017 m. liepos 5 d. atrankos išvadą dėl UAB „Prokalina“ planuojamos ūkinės veiklos – Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio naujo eksploatavimo – poveikio aplinkai vertinimo Nr. (28.3)-A4-7087, kuri buvo teigiama ir kurioje buvo nurodyta, kad poveikio aplinkai vertinimas nereikalingas. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) priėmė 2017 m. gruodžio 12 d.

įsakymą Nr. 1-353 „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo uždarajai akcinei bendrovei „Prokalina“. Kadangi žemės gelmių naudojimo plano organizatoriais gali būti juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti planuojamo telkinio išteklius ir ertmes bei valstybinės žemės patikėtinio sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti sutikimą Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, tačiau gavo skundžiamą Urėdijos Sprendimą, kuriame nurodoma, kad Urėdija negali sutikti, jog Žemės sklype būtų rengiamas smėlio telkinio išteklių naudojimo planas ir dėl tų pačių priežasčių negali duoti sutikimą vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas.

1.2. Urėdija yra suinteresuota visomis galimybėmis stabdyti pareiškėjo ketinimus eksploatuoti (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius per karjero eksploatacijos laikotarpį, nes, pareiškėjui pradėjus eksploatuoti Žemės sklypo dalį, Urėdija nebegalės jame vykdyti ūkinės veiklos, susijusios su miškininkyste. Urėdija negali vykdyti žemės gelmių naudojimo ir apsaugos valdymo bei kontrolės funkcijų, todėl ji dėl žemės gelmių naudojimo šiuo atveju gali pasisakyti tik kaip žemės, kurioje ketinama suformuoti naudingųjų iškasenų kasybos sklypą, savininkė, kurios interesai gali būti pažeisti. Taigi atsakovas turėtų įrodyti, kad bus pažeista valstybinė nuosavybė, nurodyti, kodėl ir kaip šis pažeidimas gali atsirasti, jei pareiškėjui bus perduotos planavimo organizatoriaus teisės. Diskrecijos teisė nesuteikia atsakovui ginti savo asmeninius interesus– gauti pajamas iš valstybinio miško. Urėdija privalo ginti valstybės interesus, o valstybės interesas yra ir žemės gelmių tinkama eksploatacija, iš to į valstybės biudžetą gaunant pajamas iš mokesčių už išteklių naudojimą. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 20 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) nurodyta, kad nenaudojami žemės gelmių ištekliai turi būti apsaugoti nuo veiksmų, bloginančių jų kokybę, gavybos sąlygas, nuo teritorijos užstatymo ar kitų veiksmų, trukdančių žemės išteklius naudoti ateityje. Šių plotų dirbtinis apsodinimas mišku yra būtent ŽGĮ 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes yra bloginamos žemės gelmių išteklių gavybos sąlygos. Planu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės ir tai yra pagrindinė šio ginčo priežastis, nes Urėdija nenori prarasti ūkinei veiklai skirtos ir nemokamai eksploatuojamos valstybinės žemės.

1.3. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Urėdija saugo mišką nuo neteisėtų veiksmų, t. y. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo. Ginčas šioje byloje kyla ne dėl miško pavertimo kitomis naudmenomis, o dėl teritorijų planavimo dokumento – Plano – rengimo pradėjimo, t. y. dėl Plano organizatoriaus teisių suteikimo pareiškėjui. Pareiškėjas nei Tarnybos, nei atsakovo, nei kito viešojo administravimo subjekto neprašė pakeisti Žemės sklypo naudojimo paskirtį iš miškų į kitos paskirties žemę, t. y. pareiškėjas šiame etape neprašo pakeisti miško žemės į kitas naudmenas, o prašo duoti sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Jei atsakovas tokį sutikimą duotų, pareiškėjas Plano rengimo metu negalėtų pakeisti miško žemės kitomis naudmenomis, o tik galėtų suplanuoti, kad ateityje (po Plano patvirtinimo) teisės aktų nustatyta tvarka kasybos plote būtų formuojamas atskiras kitos paskirties žemės sklypas, skirtas naudingųjų iškasenų išteklių gamybai. Klausimas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis bus sprendžiamas tik tada, kai bus patvirtintas specialusis planas, t. y. Planas, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė priims nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų schemos. Tai reiškia, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos taps aktualios tik tada, kai bus patvirtintas Planas. Taigi atsakovas viršijo savo kompetenciją ir atsisakė duoti sutikimą neteisėtai. Kaip ir ankstesnio VĮ „Šilutės miškų urėdija“ sprendimo atveju, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas nėra šio ginčo ir bylos dalykas, nes ginčas vyksta tik dėl planavimo organizatoriaus funkcijų perdavimo pareiškėjui, todėl, vadovaujantis LVAT suformuota praktika administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016, vertintina, kad atsakovas pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, t. y. atsisakymo motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas į atsakovą.

1.4. Skundžiamame Sprendime nurodyta LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 negali būti laikoma prejudicine ir (ar) turinčia reikšmę šiai bylai. Šioje konkrečioje byloje ginčo dalykas yra planavimo organizatoriaus teisių perdavimas ir Plano rengimas, o minėtoje LVAT nutartyje buvo pasisakyta dėl miško žemės keitimo kitomis naudmenomis. Iš Sprendimo visiškai neaišku, kodėl atsakovas sprendė klausimus, kurių neprašė pareiškėjas ir kurie nepatenka į jo kompetencijos ribas. Pareiškėjas, norėdamas pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis, būtų pateikęs prašymą kompetentingai institucijai teisės aktų nustatyta tvarka, o ne Urėdijai, kuri nekompetentinga spręsti šio klausimo, todėl Bendrovei taip ir liko neaišku, kokios priežastys lėmė tokį atsakovo apsisprendimą neduoti sutikimo Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Motyvų nepateikimas Sprendime reiškia, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl toks administracinis aktas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o tai reiškia, kad jis turi būti naikinamas kaip neteisėtas.

2. Atsakovas Urėdija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Urėdija yra viešasis juridinis asmuo, kuris patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Pastarojo įstatymo 9 straipsnyje yra įtvirtinti principai, kuriais remiantis turi būti prižiūrimas valstybei priklausantis turtas, t. y. visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Viena iš Urėdijos funkcijų yra vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Ši veikla apima ir miškų priežiūrą, atkūrimą, apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs ekologinę, socialinę ir ekonominę miškų reikšmę aplinkai ir svarbą juos išsaugoti. Šiuo atveju Žemės sklype esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Žemės sklypas yra Šilutės girininkijoje (duomenys neskelbtini), Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas siekia Žemės sklype išgauti ir naudoti naudingąsias iškasenas – smėlį. Tam, kad Bendrovė galėtų pradėti eksploatuoti naudingąsias iškasenas, teisės aktai numato eilę procedūrų. Bendrovė jau yra gavusi leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, tačiau pagal teisės aktus vien šio leidimo neužtenka. Gavus tokį leidimą turi būti parengtas žemės gelmių naudojimo planas. Žemės gelmių naudojimo planas pagal ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalį yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Šio dokumento pagrindu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės. Taigi iš esmės Urėdijos prašoma išduoti sutikimą rengti Planą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis.

2.2. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, kurie išdėstyti 1–9 punktuose. Vienas iš tokių atvejų, kuris aktualus nagrinėjamam ginčui, nustatytas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte: naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. Taigi miško žemė galėtų būti paverčiama kitomis naudmenomis tik tuo atveju, jei nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje. Tarnybos duomenimis, Šilutės rajone detaliai išžvalgyti smėlio karjerai, be ginčo objektu esančio Žemės sklypo, yra šie: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad rajone yra smėlio karjerų ne miško žemėje, Žemės sklypas negali būti paverčiamas kitomis naudmenomis, nes nepatenka į Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje 4 punkte nurodytą išimtį. Pareigos besąlygiškai duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas įstatymai nenumato, todėl vien faktas, kad Tarnyba išdavė leidimą naudoti Žemės sklype esančias naudingąsias iškasenas, neįpareigoja atsakovo duoti sutikimą rengti Planą. Kadangi ŽGĮ nenustato ir jokių konkrečių pagrindų, kuriais ir tik kuriais remdamasi Urėdija turėtų teisę neduoti sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, todėl atsakovas savo atsisakymą motyvavo kituose teisės aktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. Miškų įstatymu. Žemės įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje yra aiškiai įtvirtintas draudimas valstybinės žemės patikėtiniui išnuomoti ar kitaip perleisti trečiajam asmeniui jam patikėjimo teise perduotus miško žemės sklypus. Urėdijos funkcijos, susijusios su valstybinės žemės sklypo valdymu, yra ribotos ir ji neturi teisės duoti sutikimus, kurių pagrindu būtų pradėti rengti dokumentai, kuriais miško žemę siekiama paversti kitomis naudmenomis nesant tam įstatyminio pagrindo.

2.3. Ginčijamo Sprendimo ir atsiliepime pateiktų argumentų pagrįstumą patvirtina ir LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017. Pareiškėjo teiginys, kad minėtos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, neatitinka tikrovės ir klaidina teismą, nes abiem atvejais pareiškėjai skundžia valstybinės miško žemės valdytojo atsisakymą duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, bylų faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios, todėl Urėdija pagrįstai remiasi minėtoje LVAT byloje suformuota praktika. Dėl LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 pažymėtina, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas visai kitas klausimas, t. y. buvo sprendžiama dėl leidimo naudoti žemės gelmes išdavimo. Šiuo atveju faktinė situacija neatitinka LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 buvusių faktinių aplinkybių, todėl negali būti taikoma kaip precedentas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Tarnyba išdavė Bendrovei leidimą naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius. Vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 1999 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 39 patvirtintu Lietuvos Respublikos kietųjų naudingųjų iškasenų klasifikacijos 24 punktu, po leidimo išdavimo pareiškėjui skirtas naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys laikomas naudojamu.

3.2. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2020 m. vasario 13 d.) (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nurodyta, jog jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kartu su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis pateikiama ir Tarnybos pažyma apie išžvalgytus savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje esančius atitinkamus naudingųjų iškasenų telkinius, dėl kurių dar neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes; sprendimą miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima specialųjį teritorijų planavimo dokumentą (žemės gelmių naudojimo planą) tvirtinanti institucija; sprendimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis priimamas po sprendimo patvirtinti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą. Tarnybos pažyma apie tai, kad Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje nėra išžvalgytų nenaudojamų smėlio telkinių, buvo pateikta VĮ „Šilutės miškų urėdija“ 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. (7)-1.7-366. Tarnybos nuomone, pareiškėjo skunde pagrįstai teigiama, kad Urėdijos Sprendimas, kuriuo atsisakoma duoti pareiškėjui sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, yra nepagrįstas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Urėdijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą pareiškėjui vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Urėdija patikėjimo teise valdo 586,2620 ha miškų ūkio paskirties valstybinės Žemės sklypą. Pareiškėjo užsakymu buvo atlikta Žemės sklype esančio (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio detali žvalgyba ir Komisija 2009 m. gegužės 15 d. nusprendė aprobuoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio detaliai išžvalgytus spėjamai vertingus išteklius bei nurodė, kad ten esantis smėlis yra tinkamas automobilių kelių dangoms įrengti. Tarnybos direktoriaus 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1-82 „Dėl (duomenys neskelbtini) išteklių įrašymo į žemės gelmių registro žemės gelmių išteklių dalį“ Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys buvo įrašytas į Žemės gelmių registro Žemės gelmių išteklių dalį.

Bendrovė 2015 m. sausio 27 d. kreipėsi į VĮ „Šilutės miškų urėdija“ su prašymu dėl pritarimo leidimui naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius ir schemos suderinimo. VĮ „Šilutės miškų urėdija“ 2015 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. R3-(4.10)-299 atsisakė pritarti leidimo naudoti naudingąsias iškasenas išdavimui motyvuodama tuo, kad Šilutės rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime yra eksploatuojamas smėlio-žvyro karjeras, todėl (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio teritorijos formavimas ir naudojimas negali būti priskirtinas Miškų įstatyme nustatytiems išimtiniams atvejams.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1065-609/2015 minėtą VĮ „Šilutės miškų urėdija“ sprendimą panaikino ir įpareigojo VĮ „Šilutės miškų urėdija“ iš naujo nagrinėti UAB „Prokalina“ 2015 m. sausio 27 d. prašymą. LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vykdydama minėtą LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, VĮ „Šilutės miškų urėdija“ priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą.

Bendrovė 2017 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu išduoti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, esančias (duomenys neskelbtini)smėlio telkinyje. Tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1-353 „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo UAB „Prokalina“ išdavė leidimą Bendrovei naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius. Tarnyba ir Bendrovė 2017 m. gruodžio 12 d. sudarė Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo sutartį.

Bendrovė 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi į Tarnybą prašydama priimti sprendimą dėl Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo plano rengimo pradžios ir tikslo. Tarnyba 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. (7)-1.7-3426 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė pareiškėjui gauti ir Tarnybai pateikti subjekto, kuris valstybinę žemę valdo patikėjimo teise, sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas. Bendrovė 2018 m. liepos 23 d. kreipėsi į Urėdiją su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo.

Urėdija priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo sklypo formavimas prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoms.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, kurie išdėstyti 1–9 punktuose. Vienas iš tokių atvejų, kuris aktualus nagrinėjamam ginčui, nustatytas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte: naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas. LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog, nesant bent vienos iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose nurodytų aplinkybių, procedūra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis nėra galima apskritai.

8. Teismas nurodė, kad, remiantis Tarnybos paaiškinimais, kurie pagrįsti Žemės gelmių registro duomenimis, Šilutės rajone yra keturi detaliai išžvalgyti smėlio telkiniai: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) telkiniai yra ne miško žemėje, visi telkiniai 2017 m. rugsėjo 27 d. (UAB „Prokalina“ teikiant paraišką) buvo naudojami. Taigi teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas teisingai nustatė, jog yra galimybė naudingąsias iškasenas eksploatuoti ne miško žemėje, todėl analizuojama situacija neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnyje nustatytų išimtinių atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis.

9. Teismas pabrėžė, kad LVAT išaiškino, jog Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtinė sąlyga, pagal kurią miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje, nėra siejama su leidimų naudoti naudingąsias iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje išdavimu ar neišdavimu atskiram subjektui (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017). Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga – nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje – siejama su galimybės eksploatuoti iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje galimybės buvimu apskritai, o ne su leidimų išdavimu. Šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kontekste pažymėtina ir tai, kad Tarnybos pareiškėjui išduotas 2017 m. gruodžio 12 d. leidimas Nr. KN-17-57 naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklius nereiškia, kad atsakovas turi pareigą duoti sutikimą vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas pareiškėjui. Todėl atitinkami pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens argumentai vertinami kaip nepagrįsti, t. y. neatitinkantys suformuotos teismų praktikos.

10. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad LVAT praktika yra prieštaringa, šioje byloje reikia remtis būtent LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, pažymėjo, kad LVAT nagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-983-146/2016 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, todėl LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu ir (ar) turinčiu reikšmę šiai bylai. Tačiau LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017 yra priimta byloje, kurioje analizuojama iš esmės analogiška proceso stadija.

11. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad sprendimą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose gali priimti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimu nesprendė dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose. Urėdija Sprendime aiškiai nurodė, kad negali sutikti su smėlio telkinio išteklių naudojimo plano rengimu ir negali duoti sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Taigi atsakovas savo kompetencijos pareiškėjo nurodomu aspektu neviršijo. Nagrinėjamoje byloje negalimumas miško žemę paversti kitomis naudmenomis yra ne sprendimas, o Sprendimo motyvas. Sprendimo motyvai atitinka teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką.

12. Teismas pastebėjo, kad teismo posėdyje Bendrovės atstovas nurodė aplinkybes, jog (duomenys neskelbtini) telkinyje smėlio ištekliai yra ypatingos kokybės, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Taigi šie teiginiai laikytini neįrodytais.

13. Teismas vertino, kad Sprendime aiškiai atsakyta į pareiškėjo prašymą, aiškiai nurodytas sprendimas (nesutikti su smėlio telkinio išteklių naudojimo plano rengimu ir neduoti sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas), aiškiai nurodyti faktiniai Sprendimo motyvai (Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl smėlio išteklių naudojimo sklypo formavimas negalimas), detaliai išvardinti teisiniai Sprendimo motyvai (Miškų įstatymo 4, 5, 7, 11 str.; LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017), apskundimo tvarka. Pareiškėjo nesutikimas su atsakovo motyvais nedaro ginčijamo Sprendimo nemotyvuotu. Todėl nėra pagrindo nustatyti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

14. Teismas konstatavo, kad Urėdijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytų motyvų pagrindu ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. prašymą iš naujo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Bendrovė siekė tapti Plano organizatoriumi ir kadangi ji leidimą naudoti žemės gelmes jau turėjo, tačiau Žemės sklypo nevaldė jokia teise, kreipėsi į Urėdiją, kaip į patikėtinę, valdančią Žemės sklypą patikėjimo teise, dėl sutikimo vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas. Jei pareiškėjas Žemės sklypą būtų valdęs kokia nors teise (pvz. nuomos), tai ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies pagrindu jam jau būtų leista organizuoti Plano rengimą, nes tokio sutikimo iš atsakovo apskritai nebūtų reikėję. Tokiu būdu, priešingai nei teigia pirmos instancijos teismas, šioje nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, o dėl ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, todėl ginčo dalykas yra ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, o turto savininko nuosavybės teisių apsauga, rengiant specialųjį teritorijų planavimo dokumentą – žemės gelmių naudojimo planą, – ir vykdant planavimo organizatoriaus funkcijas, numatytas ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalyje. Sprendime nenurodyta, kaip bus pažeistos Žemės sklypo savininko teisės, jei bus rengiamas Planas, o buvo pasisakyta būtent dėl miško naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis galimybės.

15.2. Urėdija, kaip valstybinio žemės sklypo patikėtinė, nenurodė nei vienos priežasties, dėl ko būtų pažeistos valstybės, kaip žemės savininkės, nuosavybės teisės, jei pareiškėjas taptų Plano organizatoriumi ir vykdytų planavimo organizatoriaus funkcijas. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad šiuo metu nėra galimybės miško žemės paversti kitomis naudmenomis, nors, kaip ir teismo sprendime nurodyta, Urėdija nesprendė miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimo, todėl ir Sprendimo negalėjo motyvuoti tomis aplinkybėmis, kurių ji nesprendė ir negalėjo spręsti, nes ir pirmos instancijos teismas nustatė, kad tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Iš teismo nustatytų aplinkybių bei paaiškinimų lyg ir aišku, kad ginčo dalykas yra ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, nes Urėdija nesprendė ir negalėjo spręsti tokio klausimo, kuris yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijoje, tačiau teismo padaryta išvada visiškai priešinga teismo konstatuotoms aplinkybėms, t. y., kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo, o tai reiškia, kad vis dėlto, teismo nuomone, ginčo dalykas yra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Akivaizdu, kad teismas susipainiojo nustatinėdamas ginčo dalyką.

15.3. VĮ „Šilutės miškų urėdija“, vykdydama LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, jau priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. R3(4.10)-684 suderinti leidimo naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio išteklius išdavimą bei suderino naujai formuojamos naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijos (smėlio telkinio kasybos ploto) planą. Šį planą suderino ir Aplinkos apsaugos agentūra, patvirtinusi teigiamą poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvadą, taip pat Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės rajono skyrius ir šie faktai nustatyti tiek minėtoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016, tiek šioje byloje.

Šie faktai byloja, kad vienas iš faktorių miško žemei (duomenys neskelbtini) telkinio vietoje paversti kitomis naudmenomis pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą jau yra atsiradęs, t. y. Bendrovė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu jau gavo leidimą naudoti naudingųjų iškasenų išteklius, tačiau (duomenys neskelbtini) telkinio išteklius bus galima pradėti eksploatuoti įvykdžius Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas – miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik po to, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

Tokiu būdu ginčas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis gali kilti tik po to, kai bus parengtas ir patvirtintas Planas, suformuojantis kitos paskirties žemės sklypą, skirtą naudingųjų iškasenų išteklių eksploatacijai, bei nustatantis visas technines sąlygas, kaip ši eksploatacija turės būti vykdoma. Pagal esamą teisinį reguliavimą, momentas tokiam ginčui kilti gali atsirasti tik po kreipimosi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl kasybos plote esančios miško žemės ploto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos.

Todėl ginčas dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis šio proceso etape negalėjo kilti, nes tai ateities klausimai, kurie bus sprendžiami jau po Plano parengimo ir patvirtinimo.

15.4. Administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017, kaip ir šioje, ginčas iš esmės kilo ne dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, bet dėl teisės pareiškėjui būti planavimo organizatoriumi. Administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 taip pat ginčas kilo ne dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, bet dėl teisės pareiškėjui gauti leidimą naudoti žemės gelmes, esančias teritorijoje, pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą patenkančias į miško žemės plotus – šiuo atveju valstybinės reikšmės miškų žemės plotus. Taigi abejose bylose ginčai kilo dėl tarpinių proceso etapų, vedančių link valstybinės reikšmės miškų žemės plotų pakeitimo į kitos paskirties žemę, skirtą naudingųjų iškasenų gavybai, ir tam suformuojant atskirą žemės sklypą, bet nei viename iš šių etapų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis.

15.5. LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 konstatavo, kad atsakovas pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl pateikto plano leidimui naudoti žemės gelmes išdavimo derinimo, t. y. atsisakymo motyvai išdėstyti ne tuo klausimu, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas į atsakovą, todėl toks atsakovo atsisakymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei turi būti panaikintas. Dėl apelianto argumentų, susijusių su Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Aprašo 17 punktu, LVAT minėtoje byloje nepasisakė, nes šios teisės normos reglamentuoja miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimus, o tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Pareiškėjas sutinka su tokia LVAT pozicija aptartoje byloje, nes ji logiška ir visiems suprantama, t. y., jei kreipiesi į viešojo administravimo subjektą su prašymu spręsti konkrečią problemą, niekada nesitiki, kad tas subjektas spręs visai kitus klausimus ir pasisakys dėl srities, kurioje jis nekompetentingas priiminėti sprendimų. Todėl šioje byloje ypač aktuali LVAT suformuota praktika administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016, t. y. šiuo atveju Urėdija taip pat pasisakė dėl miško žemės pakeitimo kitomis naudmenomis ir nepasisakė dėl klausimo, į kurį turėjo būti atsakyta. Urėdija Sprendimu neišnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. prašymo (duoti sutikimą Bendrovei vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas) iš esmės jame nurodytu klausimu, t. y. neatliko savo funkcijų pagal ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas – duoti sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis LVAT 2016 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-983-146-2016 suformuota praktika ir nurodyti, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas nėra šio ginčo ir bylos dalykas. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė suformuotą teismų praktiką, nesuprato bylos esmės, todėl netinkamai nustatė ginčo dalyką ir neteisingai išsprendė bylą.

15.6. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti jo 2018 m. liepos 23 d. prašymą Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neperžengė kompetencijos ribų, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5, 6, 8 ir 10 dalių, Aprašo 5 punkto, ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalių reglamentavimo akivaizdžiai matyti, kad turi būti įvykdytos dvi sąlygos, leidžiančios valstybinės reikšmės miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis: 1) turi būti parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame suplanuotas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, o 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi priimti nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Visame šiame procese Urėdija, kaip viešojo administravimo subjektas, nedalyvauja. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos įstatų akivaizdžiai matyti, kad nenumatyta teisė ar pareiga Urėdijai spręsti klausimus, susijusius su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis. Urėdija nevykdo jokių funkcijų, susijusių su teritorijų planavimo procesu, todėl ji nekompetentinga priimti sprendimų ir pasisakyti dėl Aprašo 5 punkte nustatytos tvarkos, o tai reiškia ir dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų. Atsakovas veikė ne įstatymų nustatyta tvarka, ne taip, kaip reikalauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Taigi Urėdija nėra teisės aktais įgaliota atlikti viešąjį administravimą ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies prasme, todėl, priimdama Sprendimą, peržengė kompetencijos ribas, viršijo įstatymo viršenybės principą bei diskrecijos teisę, apie kurią labai plačiai pasisakoma teismų praktikoje.

15.7. Urėdija, kuri yra viešasis asmuo ir kaip viešojo administravimo subjektas atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su miškų ūkine veikla, šioje konkrečioje situacijoje veikė privatinės teisės ribose, t. y. kaip turto valdytojas ir naudotojas. Į Urėdiją dėl sutikimo pareiškėjas kreipėsi ne kaip į viešą asmenį, o būtent kaip į Žemės sklypo valdytoją ir naudotoją, nes pareiškėjas Žemės sklypo nevaldė jokia teise. Jei Žemės sklypo savininkas būtų buvęs bet koks privatus asmuo, Bendrovė vis tiek būtų turėjusi kreiptis į tą asmenį dėl sutikimo būti planavimo organizatoriumi, nes taip numatyta ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalyje, ir sunku įsivaizduoti situaciją, kad toks privatus asmuo būtų atsisakęs duoti sutikimą Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Urėdija šiuo atveju taip pat veikia privatinės teisės ribose, o ne kaip viešasis asmuo ir jai teisės aktais taip pat nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, t. y. saugoti, kad nebūtų pažeisti teisės aktai. Nors Urėdija Sprendimu nesprendė klausimo dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, tačiau atsisakymo pagrindas (Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 4 p.) rodo, kad ji priėmė Sprendimą tuo teisiniu pagrindu, kuriuo galėjo vadovautis tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aprašo 5 punkto pagrindu priimdama nutarimą dėl kasybos vietoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų po to, kai turėjo būti patvirtintas Planas.

Urėdijai, vykdančiai tam tikras viešojo administravimo funkcijas, nėra suteikta teisė kontroliuoti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūras ir tuo klausimu pasisakyti, motyvuoti ar priimti administracinius aktus. Urėdija šioje konkrečioje situacijoje privalėjo veikti ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip miško savininkas ir nurodyti, kaip bus pažeistos savininko teisės, jei bus pradėtas rengti Planas. Urėdija pagal ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjo atžvilgiu neturi jokių valdžios įgalinimų taikyti vienokias ar kitokias poveikio priemones ir santykyje su pareiškėju veikti kaip viešojo administravimo subjektas, todėl Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta Bendrovei duoti sutikimą, akivaizdžiai yra priimtas pažeidžiant diskrecijos teisę.

Visa tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato bylos esmės, jos neatskleidė, todėl netinkamai aiškino ir taikė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies, Aprašo 5 punkto nuostatas.

15.8. Teismo uždavinys buvo nustatyti, ar Urėdija, priimdama Sprendimą, veikė kompetencijos ribose, ar jos steigimo tiksluose ir uždaviniuose yra numatyta teisė ar pareiga spręsti klausimus, susijusius su teritorijų planavimu, miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, tačiau teismas klaidingai nustatė, kad atsakovas neperžengė kompetencijos ribų. Nors, kaip minėta, atsakovas peržengė kompetencijos ribas, tačiau teismas netinkamai vertino šias faktines aplinkybes ir to nenustatė. Todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios teismui pareigą nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, priimdamas administracinį aktą, prieštaraujantį jo tikslams ir veiklos funkcijoms. Teismas taip pat išėjo iš ginčo ir bylos dalyko ribų ir pasisakė, o tiksliau priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui užkirto kelią ne tik vykdyti teritorijų planavimo organizatoriaus funkcijas, bet ir ateityje kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl nutarimo dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų priėmimo. Taip pat pažymėtina, kad Urėdija ŽGĮ 14 straipsnio 2 dalies prasme nagrinėjamu atveju buvo horizontaliame, o ne vertikaliame teisiniame santykyje su Bendrove ir nevykdė jokios viešojo administravimo procedūros Bendrovės atžvilgiu. Tokiu būdu tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas ne iš administracinių, o iš civilinių santykių ir byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas peržengė kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismo sprendimas yra naikintinas dėl to, kad byla buvo išspręsta neteisingai dėl proceso teisės normų pažeidimo (ABTĮ 146 str. 1 d.), t. y. išnagrinėta pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

15.9. Tiek atsakovas, tiek teismas turėjo duomenis apie Šilutės rajone naudojamus karjerus, kurie nebuvo patikrinti, ir įsitikinta, ar jie yra naudojami. Teismas priėmė sprendimą, nepatikrinęs faktinių aplinkybių, ar realiai yra naudojami šie smėlio telkiniai, vien pasikliaudamas Tarnybos paaiškinimais apie Šilutės rajone detaliai išžvalgytus ir naudojamus smėlio telkinius. Teismas neatkreipė dėmesį į labai svarbų Tarnybos atstovo teismo posėdyje pasakytą teiginį, kad iškart po leidimo išdavimo Bendrovei skirtas naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys taip pat laikomas naudojamu. Tai reiškia, kad, Žemės gelmių registro duomenimis, visi keturi (tarp jų ir (duomenys neskelbtini) teismo nurodyti smėlio karjerai yra naudojami, tačiau teismas nepatikrino, ar bent vienas iš šių naudojamų karjerų realiai yra eksploatuojamas. Pareiškėjo duomenimis, kai 2015–2017 m. vyko ginčas su VĮ „Šilutės miškų urėdija“ dėl leidimo naudoti (duomenys neskelbtini) smėlio telkinį, realiai veikiantis buvo tik vienas (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, kuris, kaip nustatė teismas, yra nebenaudojamas. Nežinia, ar kiti yra realiai eksploatuojami, ar ir tik, kaip ir (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, naudojami tik „ant popieriaus“, todėl teismas, nepatikrinęs faktinių aplinkybių ir jų neįvertinęs, nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės Miškų įstatymo 11 straipsnyje numatyta išimties tvarka miško žemės paversti kitomis naudmenomis.

15.10. Pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu buvo akcentuota, kad Komisija 2009 m. gegužės 15 d. aprobavo vertingus naudinguosius žemės gelmių išteklius ir nurodė, kad esantis smėlis yra tinkamas automobilių kelių dangoms įrengti. Teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) telkinyje smėlio ištekliai yra ypatingos kokybės, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais. Visiškai neaišku, kokių įrodymų norėjo teismas ir apie kokią kokybę jis susidarė nuomonę, tačiau tai tik teismo nuomonė, kurią teismas turėjo pagrįsti įrodymais. Teismas privalėjo nustatyti, ar kituose karjeruose esantys ir išžvalgyti smėlio telkiniai taip pat yra aprobuoti kompetentingos komisijos kaip tinkantys automobilių kelių dangoms įrengti, nes, pareiškėjo žiniomis, tik (duomenys neskelbtini) miške esantis smėlis yra tokios geros kokybės, kad jis vienintelis iš Šilutės rajone esančių smėlio telkinių tinka kelių dangoms įrengti. Tik tai padaręs teismas galėjo konstatuoti, kad yra įrodymų, kurie įrodo, kad (duomenys neskelbtini) smėlio karjero ištekliai yra ypatingos ar neypatingos kokybės. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, būdamas visiškai neaktyvus, neįvykdė pareigos nustatyti, ištirti ir įvertinti pagrindinius įrodymus byloje, o pareiškėjo argumentus atmetė grįsdamas įrodymais, kurių nebuvo byloje ir kurie nebuvo vertinami teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareigą, nustatytą ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje ir 86 straipsnio 2 ir 3 dalyse, tokio teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio prasme. Teismo sprendimas taip pat turi būti panaikintas kaip nepakankamai motyvuotas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

15.11. Urėdija negali vykdyti žemės gelmių naudojimo ir apsaugos valdymo bei kontrolės funkcijų, todėl ji dėl žemės gelmių naudojimo šiuo atveju gali pasisakyti tik kaip žemės, kurioje ketinama suformuoti naudingųjų iškasenų kasybos sklypą, savininkė (Žemės sklypo valdytoja patikėjimo teise), kurios interesai gali būti pažeisti. Taigi Urėdija turėjo įrodyti, kad bus pažeista valstybinė nuosavybė, nurodant, kodėl ir kaip šis pažeidimas gali atsirasti, jei pareiškėjui bus perduotos planavimo organizatoriaus teisės. Urėdija Sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 5 dalimis, negali jai valstybinėms funkcijoms vykdyti perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymą. Tačiau pareiškėjas ir neprašė šio Žemės sklypo perleisti, o atsakovas pasisakė dėl to, dėl ko pareiškėjas Urėdijos neprašė. Tai tik parodo, kad Urėdijai teisės aktai nesuteikia teisės spręsti klausimus, susijusius su žemės gelmių naudojimu, ir tai supranta Urėdija, tačiau visomis priemonėmis stengiasi apginti savo interesus naudoti valstybinę žemę pelnui iš miško pardavimo gauti.

15.12. Planu siekiama suplanuoti atskirą kitos paskirties žemės sklypą (apie 24 ha ploto iš 586,2620 ha), skirtą naudingųjų iškasenų išteklių gavybai, ir nustatyti technines sąlygas tiems ištekliams eksploatuoti. Parengto ir patvirtinto Plano galutinis rezultatas – tai dviejų žemės sklypų (miško paskirties ir kitos paskirties) suplanavimas, nurodant jų vietas, plotus, žemės naudojimo paskirtis, būdus, patekimą į juos, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei smėlio kasybos tvarką. Planu miško žemė nebus paversta kitomis naudmenomis, tačiau tai bus galima daryti vėliau, vadovaujantis jau patvirtintu Planu.

Taigi, Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos – miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti – Plano parengimo ir tvirtinimo metu nebus aktualios. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl naujai formuojamame žemės sklype esančios miško žemės ploto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų priėmimo procedūra yra laikoma miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis ir atliekama po žemės gelmių naudojimo plano patvirtinimo, bet prieš nustatant tokio žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. prieš suformuojant žemės sklypą naudingųjų iškasenų teritorijoms eksploatuoti.

Tokiu būdu tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia klausimus, susijusius su Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, ir tik jos priimtas nutarimas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu gali būti skundžiamas pareiškėjo, atsakovo ar kitų asmenų. Tai reiškia, kad teismas spręsti klausimą, ar nebus (ar nebuvo) pažeistos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, turės galimybę tik tada, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu priims minėtą nutarimą.

Teismas, nurodydamas, kad ginčo dalykas yra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis ir kad atsakovas turėjo teisę šiuo pagrindu neduoti sutikimą pareiškėjui vykdyti planavimo organizatoriaus funkcijas, netinkamai taikė ir aiškino Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Toks teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ABTĮ 147 straipsnio pagrindu. Ginčijamas Sprendimas taip pat turi būti pripažintas neteisėtu iš esmės ir naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų pagrindais.

16. Atsakovas Urėdija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendimą, t. y. teismas pagrįstai nurodė, kad negalimumas miško žemę paversti kitomis naudmenomis yra ne sprendimas, o Sprendimo motyvas. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas nagrinėjo tiek tai, ar Sprendimas yra motyvuotas, tiek tai, ar Sprendimo motyvai yra tinkami. Tai, kad teismas analizavo Sprendimo motyvus, tik parodo, kad teismas įsigilino į bylą, o ne reiškia, kad teismas vertino, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl miško žemės paskirties keitimo. Teismo sprendimas yra argumentuotas, išsamus ir aiškus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nesuprato, jog į atsakovą buvo kreiptasi ne dėl miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis, o su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo.

16.2. Urėdija aiškiai ir išsamiai motyvavo Sprendimą, nurodydama priežastis, kodėl valstybinės reikšmės miško sklype negali būti rengiamas smėlio telkinio išteklių naudojimo planas ir duodamas sutikimas dėl tokio plano organizatoriaus funkcijų perdavimo, tai teisingai nustatė ir teismas. ŽGĮ nenustato jokių konkrečių pagrindų, kuriais ir tik kuriais remdamasis atsakovas turėtų pareigą duoti sutikimą ar teisę neduoti sutikimo vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, todėl atsakovas savo atsisakymą motyvavo kituose teisės aktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. Miškų įstatymu ir LVAT suformuota praktika. Prašymas buvo išnagrinėtas ir motyvuotai buvo atsisakyta duoti sutikimą planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymui, o tai, kad pareiškėjui nepatiko Sprendimas, nereiškia, kad atsakovas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo. Joks teisės aktas neįpareigoja atsakovą duoti pareiškėjui sutikimą dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo. Vien tas faktas, kad Tarnyba išdavė leidimą naudoti Žemės sklype esančias naudingąsias iškasenas, neįpareigoja atsakovo duoti sutikimą rengti Planą, nes leidimas naudoti iškasenas yra tik vienas iš procedūrinių etapų, kuris naudoti iškasenas realiai teisės nesuteikia, kol nėra baigta visa procedūra, t. y. ir gautas žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas. Kiekvienas žemės sklypo savininkas pats turi teisę spręsti klausimus, susijusius su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, ir niekas negali jį priversti duoti sutikimą, kad būtų parengtas žemės gelmių naudojimo planas, kurio pagrindu sklypas būtų suskaidytas, pakeista jo paskirtis. Šiuo atveju Žemės sklypas priklauso valstybei, jį patikėjimo teise valdo atsakovas, vykdantis viešojo administravimo funkcijas.

16.3. Viena iš Valstybinių miškų urėdijos funkcijų yra vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Ši veikla apima ir miškų priežiūrą, atkūrimą, apsaugą. Taigi atsakovas privalo prižiūrėti ir saugoti miškus, laikytis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pats savo prašyme dėl sutikimo dėl planavimo organizatorius funkcijų vykdymo nurodė, kad planavimo tikslas yra Žemės sklypo paskirties keitimas, t. y. miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti. Tai, kad realiai yra siekiama gauti sutikimą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis, patvirtina ir ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalis, pagal kurią žemės gelmių naudojimo planas yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Šio dokumento pagrindu yra siekiama kasybos plote suformuoti atskirą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių gavybai bei jį išsinuomoti iš valstybės. Taigi iš esmės atsakovo buvo prašoma išduoti sutikimą rengti Planą, kurio pagrindu būtų keičiama Žemės sklypo paskirtis, o tai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Tai, kad teisės aktai reikalauja savininko ar valdytojo sutikimo ir teisės aktai neįtvirtina pareigos nei privačiam savininkui, nei valstybinės žemės valdytojui duoti tokio sutikimo besąlygiškai, tik patvirtina, kad savininkas ar valdytojas gali patys spręsti, ar tokio sutikimo davimas nepakenks savininkų interesams. Esant tokiam teisiniam reguliavimui ir atsakovui nurodžius konkrečius, aiškius ir pagrįstus argumentus, teisės aktus, teismų praktiką, pagal kurią sutikimas negali būti duotas, pareiškėjas neturi jokio pagrindo teigti, kad atsakovas negalėjo atsisakyti duoti sutikimą.

16.4. Klausimo dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose atsakovas nesprendė ir kompetencijos neviršijo. Tai, kad atsakovas turi teisę atsisakyti išduoti sutikimą dėl žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijų vykdymo motyvuodamas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu, patvirtina ir LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1278-525/2018, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas ir teismas nurodė, kad Urėdija, teisės aktų pagrindu būdama įtraukta į ginčo Žemės sklypo planavimo procedūras, turi teisę ir pareigą spręsti dėl miško žemės statuso, taip pat ir dėl išimtinių sąlygų, paverčiant ją kitomis naudmenomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo kompetencijos ribų pažeidimo yra nepagrįsti. Apie kokias poveikio priemones šio straipsnio kontekste kalba pareiškėjas, visiškai neaišku. Atsakovas jokių poveikio priemonių pareiškėjui netaikė, tik įgyvendino savo, kaip viešojo administravimo subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, teisę sutikti ar nesutikti su teikiamu prašymu, kuris susijęs su jo valdomu Žemės sklypu. Tai, kad pagrįstai atsakovui atsisakius duoti sutikimą Plano organizatoriaus funkcijų vykdymui, pareiškėjas negali imtis tolesnių procedūrų (tvirtinti Plano, kreiptis dėl paskirties keitimo), nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas ar tuo labiau teismas pasisakė ir dėl vėlesnių procedūrų ir užkirto kelią pareiškėjui imtis tolesnių veiksmų. Atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, todėl Sprendimas buvo priimtas neviršijant kompetencijos, yra pagrįstas bei teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti.

16.5. Teismas pagrįstai sprendė, kad LVAT administracinės bylos Nr. eA-983-146/2016 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykai visiškai skirtingi, todėl LVAT administracinėje byloje Nr. eA-983-146/2016 priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas prejudiciniu ir (ar) turinčiu reikšmę šiai bylai. Teismas pagrįstai vadovavosi LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1277-756/2017.

16.6. Urėdija yra viešojo administravimo subjektas, pagal jam priskirtą kompetenciją vykdantis viešąjį administravimą. Tam tikrais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai dalyvauja civiliniuose santykiuose, iš to kylantys ginčai yra sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme, kadangi yra reguliuojami privatinės, o ne viešosios teisės, tačiau šiuo atveju kilo ginčas ne privatinės, o viešosios teisės reguliuojamoje srityje. Pareiškėjas siekė gauti sutikimą vykdyti Plano organizatoriaus funkcijas, kurį gavus jis taptų Plano, kuris pagal ŽGĮ 14 straipsnio 3 dalį yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas, rengėju, taigi akivaizdu, kad klausimas yra susijęs su teritorijų planavimu. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kaip į viešojo administravimo subjektą ir atsakovas viešojo administravimo srityse, susijusiose su miškų valdymu, teritorijų planavimu, priėmė Sprendimą, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu. Atsakovas veikė ne kaip privatus, o kaip viešas subjektas. Tai, kad tokie skundai, kaip pareiškėjo skundas, priskiriami administraciniams teismams, patvirtina ir teismų nagrinėtos administracinės bylos, kuriose buvo skundžiami analogiški sprendimai ir visais atvejais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių dėl bylos teismingumo.

16.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo būti byloje aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus ir nepasitikėti Tarnybos pateikta informacija apie karjerus, o pats patikrinti, ar bent vienas naudojamų karjerų realiai yra eksploatuojamas. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose taip pat net neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini) telkinyje esantis smėlis yra kuo nors ypatingas, tik teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad šiame telkinyje esantis smėlis tinkamas keliams tiesti, tačiau nebuvo pateikta jokių to įrodymų. Todėl teismas neturėjo pareigos pats savo iniciatyva tikrinti smėlio kokybės (duomenys neskelbtini) ir (ar) kituose karjeruose, ypač atsižvelgiant į tai, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma tik apie galimybę išgauti išteklius ne miško žemėje ir nėra numatyta galimybė atsižvelgti į išteklių kokybę. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo žiniomis, realiai veikiantis buvo tik vienas (duomenys neskelbtini) smėlio telkinys, kuris šiuo metu yra nebenaudojamas, tačiau tokie teiginiai prieštarauja oficialiems duomenims ir Tarnybos pateiktai informacijai, kuri įrodo, kad karjerai yra naudojami ir juose dar yra išteklių naudojimui ateityje. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas neteigė, kad pateikti duomenys apie smėlio telkinius yra netikslūs, nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių abejoti Tarnybos pateikta informacija. Nesant pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, pareiškėjui procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu nenurodžius, kad reikalingi papildomi duomenys ir jų jis negali gauti, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva tikrinti, ar šie karjerai yra eksploatuojami. Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga siejama su galimybės eksploatuoti iškasenas savivaldybės teritorijoje ne miško žemėje buvimu apskritai, taigi, ar šiuo metu karjerai yra eksploatuojami, neturi reikšmės, svarbu, ar tokia galimybė yra. Todėl teismas pagrįstai savo iniciatyva nesiėmė tikrinti, ar smėlio karjerai yra veikiantys, ir kokia juose išgaunamo smėlio kokybė. Teismas tinkamai atliko savo pareigas ir vertino byloje esančius įrodymus.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad Aprašo 12 punkto nuostata įtvirtina, jog sprendimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis priimamas tik po sprendimo patvirtinti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą, kurį tvirtinti yra įgaliota Tarnyba. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas suteikti Bendrovei planavimo organizatoriaus funkcijas, motyvuojant tuo, kad Urėdija nepritaria miško žemės pavertimui kitomis naudmenomis, neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Bylos nagrinėjimo dalyku yra atsakovo VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ atsisakymo duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo žemės gelmių išteklių naudojimo planui rengti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Pareiškėjas UAB „Prokalina“ 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi prašymu į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos priimti sprendimą dėl Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo plano rengimo pradžios ir tikslo – suprojektuoti racionalų ir saugų žemės gelmių išteklių iškasimą, kasybos metu paveiktų plotų rekultivavimą, suderinti fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybių bei valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo joje sąlygų.

21. Aplinkos apsaugos agentūra 2017 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (28.3)-A4-7087 yra priėmusi atrankos išvadą, kad UAB „Prokalina“ planuojamai ūkinei veiklai – Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio telkinio naujo ploto eksploatacijai – poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas; ši išvada galioja 3 metus nuo jos viešo paskelbimo dienos.

22. Tarnyba 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1-353 UAB „Prokalina“ yra išdavusi leidimą Nr. KN-17-57 naudoti Klaipėdos apskrities Šilutės rajono (duomenys neskelbtini) smėlio išteklius pagal pridedamas naudojimo sutarties sąlygas.

23. Tarnyba 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. (7)-1.7-3426 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, vadovaudamasi Žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad kartu su prašymu turi būti pateiktas VĮ „Valstybinių miškų urėdijos“ – subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, – sutikimas vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas.

24. Pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. kreipėsi į Urėdiją su prašymu duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo, į kurį gavo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 „Dėl organizatoriaus funkcijų perdavimo“. Rašte nurodyta, kad Urėdija, vadovaudamasi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, prieštarauja miško žemės pavertimui kitomis naudmenomis, nes Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra veikiančių smėlio gavybos karjerų, todėl negali sutikti, kad nurodytame valstybinės reikšmės miškų sklype būtų rengiamas (duomenys neskelbtini) telkinio smėlio išteklių naudojimo planas ir dėl tų pačių priežasčių duoti sutikimą vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsakovo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. S-1024 (Sprendimo) panaikinimo atmetė; pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad ginčas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui, nes atsakovas veikė ne viešojo administravimo srityje, be to, priimdamas Sprendimą, peržengė savo kompetenciją, nes tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų dėl miško žemės sklypo paskirties pakeitimo į žemės sklypą naudingųjų iškasenų eksploatavimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą po žemės gelmių naudojimo plano patvirtinimo, bet prieš nustatant tokio žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. prieš suformuojant žemės sklypą naudingųjų iškasenų teritorijoms eksploatuoti.

26. Lietuvos Respublikos žemės gelmių valdymo, tyrimo, naudojimo, apsaugos ir žemės gelmių duomenų valdymo teisinius pagrindus nustato ŽGĮ (1 str.; aktuali redakcija), t. y. viešosios teisės normos. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotų institucijų kompetencija (ŽGĮ 4 str., 5 str., ŽGĮ redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 liepos 1 d., 2 str.,), kuri priskirtina viešajam administravimui – administracinių paslaugų teikimui (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Visi ginčai, kylantys viešojo administravimo teisinių santykių srityje, nagrinėjami administraciniuose teismuose (ABTĮ 3 str.).

27. Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 1 d.) 4 straipsnio 5 dalis (aktualios redakcijos Miškų įstatymo 4 str. 11 d.) nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, 6 dalis (aktualios redakcijos Miškų įstatymo 4 str. 12 d.) įtvirtina, kad valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka.

28. Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinės miško žemės sklypai gali būti perduodami patikėjimo teise Miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti patikėtiniai negali perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime gali būti nustatyta ir kitų apribojimų valdyti bei naudoti perduotus miško žemės sklypus ar kitus žemės sklypus (7 str. 5 d.). Valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę ir ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai (7 str. 11 d.). Aktualios redakcijos Žemės įstatyme šios nuostatos taip pat įtvirtintos atitinkamai 7 straipsnio 3, 5 ir 11 dalyse. Atsakovas Urėdija, būdamas valstybinės miško žemės patikėtiniu, Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka priimdamas ginčijamą Sprendimą, įgyvendino valstybines funkcijas, todėl ginčas dėl jo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo laikytinas kilusiu viešojo administravimo teisinių santykių srityje.

29. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios ŽGĮ redakcijos (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d.) 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus požeminį geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, šiluminę energiją ir šio įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus, galima tik pagal žemės gelmių naudojimo planą. Žemės gelmių ištekliai ir ertmės pagal naudojimo planą pradedami naudoti tik įgijus teisę naudoti ar valdyti žemės sklypą, reikalingą žemės gelmių ištekliams ar ertmėms naudoti. Naudojimo planų organizavimo, rengimo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintos Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklės. Naudojimo planą tvirtina Tarnyba, naudojimo plano organizatorius – juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, turintys leidimą naudoti planuojamo telkinio išteklius, taip pat arba teisę naudoti ar valdyti žemės sklypą, arba žemės savininko ar subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, sutikimą vykdyti naudojimo plano organizatoriaus funkcijas (2 d.). Naudojimo planas yra vietovės lygmens specialusis teritorijų planavimo dokumentas (3 d.).

30. ŽGĮ aktualios redakcijos (nuo 2020 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad valstybinės žemės patikėtinis neduoda sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas, jeigu jo prašantis asmuo neatliko planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytų procedūrų ir (ar) priimtas sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, kad planuojama ūkinė veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taigi valstybinės žemės patikėtinio kompetencija neduoti sutikimo vykdyti žemės gelmių naudojimo plano organizatoriaus funkcijas yra aiškiai apibrėžta įstatyme.

31. Žemės gelmių naudojimo planas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintomis Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklėmis, kurios nustato žemės gelmių naudojimo planų organizavimo, rengimo, koregavimo, keitimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką (ŽGĮ 15 str. 2 d.). Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pradedami rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančio subjekto sprendimu dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios ir planavimo tikslų.

32. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintų Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklių 11 punkte įtvirtinta, kad, prieš pradedant žemės gelmių naudojimo plano rengimo proceso parengiamąjį etapą, turi būti priimtas Tarnybos sprendimas dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo planavimo organizatoriaus prašymo priimti sprendimą dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų pateikimo dienos. Byloje nustatyta, kad sprendimas dėl naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų nėra priimtas, taigi teritorijų specialiojo planavimo procesas nėra prasidėjęs. Tai reiškia, kad, priimant minėtą sprendimą, jis turės atitikti galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat ir aktualias ŽGĮ 15 straipsnio nuostatas.

33. Byloje ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo grindžiamas ne tais teisiniais pagrindais, kurie yra šiuo metu aktualūs priimant sprendimą dėl žemės gelmių naudojimo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų, todėl pasikeitęs materialiosios teisės reglamentavimas sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą ir perduoti pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi duoti sutikimą dėl planavimo organizatoriaus funkcijų vykdymo Urėdijai svarstyti iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

34. Konstatavusi aplinkybę, kad atsakovo Sprendimas, kuris yra reikšmingas pradėti specialiojo teritorijų planavimo procesą, yra grindžiamas ne tais pagrindais, kurie numatyti ŽGĮ 15 straipsnio 5 dalyje ir kurie turi teisinę reikšmę tų pasekmių, kurių siekia pareiškėjas, atsiradimui, teisėjų kolegija pripažįsta netikslinga aptarinėti kitus apeliacinio skundo argumentus. Nagrinėjamu atveju ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimams atitikties aspektu neturi prasmės, nes net ir nuginčijus nurodytais skunde pagrindais Sprendimą, jais remiantis atsakovas negalėtų būti įpareigojamas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Tai neturėtų jokios įtakos tam materialiajam teisiniam rezultatui, kurio siekia pareiškėjas byloje, gi teisminis procesas nėra savitikslis, jo paskirtis išsprendus ginčą priimti teismo sprendimą, kuriuo yra apginamos pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, kai nustatomi tam pagrindai, arba, priešingu atveju, atsisakoma juos ginti.

35. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jo išvados dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neatitinka pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Toks teismo sprendimas negali būti paliekamas galioti dėl nutartyje nurodytų priežasčių, nes tai prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams, galėtų sudaryti papildomas nepagrįstas kliūtis pareiškėjui pradėti specialiojo teritorijų planavimo procesą.

36. Teisėjų kolegija, priimdama naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies – panaikina atsakovo Urėdijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 „Dėl organizatoriaus funkcijų perdavimo“ ir pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi perduoda atsakovui nagrinėti iš naujo. Kai priimamas sprendimas byloje nėra atsakovo naudai, tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pagrindo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prokalina“ skundas tenkinamas iš dalies.

Panaikinti VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ 2018 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S-1024 „Dėl organizatoriaus funkcijų perdavimo“ ir pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. kreipimąsi perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė