2024-07-17 Nr. AB-10937-3-61-3-01264-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1691-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01264-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Didieji Leliai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl priskaičiuoto 85 336 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, netaikyti padidinto tarifo mokesčio ir pripažinti, kad pareiškėjas šiuo atveju privalo sumokėti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur dydžio vienkartinę įmoką.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos formą (KIT708) (toliau – ir Deklaracija) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) už 2017–2019 metų I ir II ketvirčio mokestinius laikotarpius pateikė pavėluotai ir 2017–2019 metais požeminio vandens išteklius išgavo be leidimo.

2.2. Sprendime nurodytas mokesčio, apskaičiuoto padidintu tarifu, taikymas Bendrijai yra nepagrįstas, nes toks mokestis yra neproporcingas padarytam pažeidimui. Sprendime nurodyta, kad, atlikus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, nustatyta, jog Deklaracijos už 2017–2019 m. I ir II ketvirčio mokestinius laikotarpius VMI pateiktos pavėluotai – 2019 lapkričio 6 d., pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalį. Sprendime taip pat nustatyta, kad 2017–2019 metais Bendrija neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, todėl 2017–2019 metais visas Bendrijos išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, laikytinas išgautu be leidimo. Pareiškėjui pradėjus vykdyti savo veiklą, leidimo naudoti vandenį ir pateikti deklaracijas VMI nereikėjo.

2.3. Lietuvos Respublikos Seime (toliau – ir Seimas) 2021 m. kovo 16 d. įregistruotas Laikinojo įstatymo projektas, jo 1 straipsnyje nustatoma, jog šio įstatymo paskirtis taip pat yra gauti leidimą naudoti požeminio vandens išteklius, netaikant administracinės ir juridinių asmenų atsakomybės ir didesnio tarifo mokesčio už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, ir šio projekto 6 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad naudojus vandenį be leidimo, vienkartinė įmoka mokama pagal planuojamą išgauti išteklių kiekį: iki 10 kub. m per parą – 500 Eur; nuo 10 iki 100 kub. m per parą – 1 000 Eur; 100 ir daugiau kub. m per parą – 5 000 Eur. Nagrinėjamu atveju Bendrija suvartojo nuo 10–100 kub. m vandens per parą, todėl turėtų būti taikoma tik 500 Eur įmoka pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnį, netaikant administracinės ir juridinių asmenų atsakomybės bei didesnio tarifo mokesčio.

2.4. Atsakovas vykdė pareiškėjo eksploatuojamų gėlo vandens gręžinių Nr. 39846 ir Nr. 39847 (toliau – ir Gręžiniai) naudojimo patikrinimą ir surašė Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių skyriaus 2021 m. liepos 13 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)-PA-3504, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, eksploatuodamas gėlo vandens Gręžinius, laikosi visų teisės aktų reikalavimų, kad vidutiniškai 2019 metais pareiškėjas per parą išgavo 80,38 kub. m vandens, o 2020 metais – pareiškėjas išgavo 32 022 kub. m vandens per metus, t. y. 87,73 kub. m vandens per parą.

2.5. Laikinasis įstatymas įsigalios tik 2022 m. gegužės 1 d., tačiau šis teisės aktas jau priimtas ir neabejotinai bus taikomas nuo 2022 m. gegužės 1 d. visiems ginčo atvejams, kurie fiksuoti / nefiksuoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nes Laikinojo įstatymo paskirtis – gręžinių įteisinimas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepimą į skundą Departamentas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Todėl 2017, 2018 ir 2019 metais pareiškėjo vandenvietėje visas išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautu be leidimo. Pareiškėjas neturėjo privalomo turėti leidimo. Pareiškėjas teigė, kad jo atstovams apie anksčiau minimo įstatymo pakeitimus nebuvo žinoma, įspėjimo ar pranešimo apie reikalavimą turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą, sudaryti su ja išteklių naudojimo sutartį, deklaruoti išgautą požeminį vandenį ir sumokėti mokesčius, pareiškėjas negavo, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniu, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

4.2. Eksploatuodamas Gręžinius, pareiškėjas privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su požeminio vandens išgavimu, aktyviai naudotis suteiktomis teisėmis bei vykdyti pareigas. Pareiškėjas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia aplinkybės, kodėl laiku (nuo 2014 m. liepos 1 d.) nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų VMI bei neturėjo leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius (leidimas išduotas tik 2020 m. birželio 29 d.). Planinius patikrinimus dėl taršos leidimo (pareiškėjas veiklą vykdo pagal turimą taršos leidimą) sąlygų laikymosi atlieka Departamento valdybų specialistai. Patikrinimų metu dėmesys telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl požeminio vandens naudojimo (išgavimo) teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti anksčiau atliktų patikrinimų dalykas.

4.3. 2021 m. sausio 15 d. atliktą patikrinimą vykdė Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento specialistė ir patikrinimo objektas buvo 2017–2019 metų mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas, todėl Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas bei išteklių naudojimo sutartis yra tiesiogiai susiję su atlikto patikrinimo objektu. Departamento pareigūnai anksčiau nėra atlikę jokių pareiškėjo patikrinimų dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisėtumo. Tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą. Tai, kad anksčiau aplinkosaugos kontrolę vykdę pareigūnai, tikrindami pareiškėją, pažeidimų nenustatė, pareiškėjo atsakomybės nepašalina.

4.4. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Departamentą ar kitą instituciją su prašymu pateikti konsultaciją dėl leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius reikalingumo, todėl pareiškėjo argumentai, jog ankstesnių atliktų patikrinimų metu Departamento pareigūnas nenustatė jokių pažeidimų, nepateikė pastabų dėl Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti vandens išteklius neturėjimo, yra nepagrįsti.

4.5. Pareiškėjas skunde pripažįsta ir neneigia padaryto pažeidimo egzistavimo, todėl turi prisiimti ir dėl to kilusius padarinius. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai įstatymu nėra suteiktos teisės sumažinti koeficiento 10 ar jo iš viso netaikyti. Tiek 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (7.3)-PA-118 (toliau – ir Patikrinimo aktas), tiek Sprendimas priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, yra aiškūs, suprantami ir pakankamai motyvuoti. Skunde nėra pateikta objektyvių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu turėtų būti pakeistas Sprendimas. Skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ir šalinančiomis padarytą pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką neskirti ar sumažinti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėjo pateikti dokumentai savaime nereiškia, kad galima sumažinti jam mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu. Pareiškėjui 85 336 Eur mokestis apskaičiuotas pagrįstai.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo Bendrijos skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo dalį ir už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) patvirtintą 85 336 Eur mokesčio sumą sumažino iki 17 067 Eur, o administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimą pripažinti jam (pareiškėjui) pareigą sumokėti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur dydžio vienkartinę įmoką nutraukė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėja, atlikusi Bendrijos planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017, 2018 ir 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. sausio 15 d. surašė Patikrinimo aktą.

6.2. Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrija Deklaracijas už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius pateikė VMI 2019 lapkričio 6 d., o išsamią 2019 metų IV ketvirčio deklaraciją pateikė 2020 m sausio 13 d., taip pažeidžiant Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį.

6.3. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas 2017–2019 metais iš Gręžinių išgavo požeminį vandenį, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos leidimo ir tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo akte pažymėta, kad pagal pareiškėjo Gręžinių vandens apskaitos žurnalus be leidimo 2017 metų I ketvirtį pareiškėjas išgavo kito požeminio vandens 3 843 kub. m, II ketvirtį – 6574 kub. m, III ketvirtį – 5 800 kub. m, IV ketvirtį – 4 453 kub. m; 2018 m. I ketvirtį – 4 468 kub. m, II ketvirtį – 10 131 kub. m, III ketvirtį – 9 884 kub. m, IV ketvirtį – 5 177 kub. m; 2019 m. I ketvirtį – 4 593 kub. m, II ketvirtį – 10 188 kub. m, III ketvirtį – 9 801 kub. m, IV ketvirtį – 4 761 kub. m.

6.4. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, Departamentas šio įstatymo 2 priede nustatytam tarifui pritaikė koeficientą 10 ir pareiškėjui Patikrinimo aktu apskaičiavo 85 336 Eur mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius.

6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia Patikrinimo akto dalimi, Departamentui 2021 m. vasario 22 d. pateikė pastabas. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir, be kita ko, juo pareiškėjui apskaičiuotą 85 336 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (1 str., 2 str., 4 str. 2 p., 5 str. 1 d., 6 str. 1 d., 2 d., 7 str. 4 d.), Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) nuostatas (12 str. 1 ir 4 d.), Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, nuostatas (5 ir 13 p.), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas (13 str. 6 p., 16 str. 1 ir 2 d.) ir nurodė, kad ginčo, jog Bendrija eksploatuoja Gręžinius, nėra.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pažeisdamas Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, Deklaracijas VMI pateikė pavėluotai, Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos yra imperatyvios, ir dėl to konstatavo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir pagrįstai patvirtino mokestį už gamtos valstybinius išteklius didesniu tarifu, t. y. 85 336 Eur mokestį.

9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą pripažino, pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautų gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei, pareiškėjas jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, pareiškėjo veikla grindžiama asmenų narystės pagrindu, konstatavo, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas padarė išvadą, kad Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2, todėl Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priskaičiuotas 85 336 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius, taikant koeficientą 10, pakeitė ir sumažino mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 17 067 Eur.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo nustatyti, kad pareiškėjas šiuo atveju privalo sumokėti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur dydžio vienkartinę įmoką, teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo nuostatas (6 str. 1 d., 2 d., 8 str. 4 d.) ir nurodė, kad šio įstatymo nuostatos reglamentuoja gręžinių įteisinimą.

11. Teismas nurodė, kad Sprendimo dalies pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuota Sprendimo neatitiktis teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Teismas pabrėžė, kad atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnę sankciją, nei buvo paskyręs, todėl atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas Bendrija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir pripažinti jam (pareiškėjui) pareigą sumokėti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur dydžio vienkartinę įmoką, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Tik tuo atveju, jeigu nebūtų pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo, teismas turėtų svarstyti klausimą dėl sankcijos pagal Įstatymą mažinimo iki protingo ir teisingo dydžio, tačiau Laikinasis įstatymas taikomas atgal (Laikinojo įstatymo 2 str.) ir jis aiškiai numato, kad subjektui pagal Laikinąjį įstatymą netaikomas Įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis už be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius. Netaikydamas Laikinojo įstatymo, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas.

13.2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą nagrinėjo formaliai, neanalizavo esminę reikšmę turinčių byloje aplinkybių, nesigilino į Laikinojo įstatymo paskirtį ir klaidingai nustatė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos reglamentuoja tik gręžinių įteisinimą. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Laikinojo įstatymo paskirtis yra ne vien įregistruoti gręžinius, tačiau minėtas įstatymas suteikia asmenims galimybę pašalinti esamus trūkumus, netaikant jiems atsakomybės.

13.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į įstatymo leidėjo valią, liko neišnagrinėti pagrindiniai argumentai ir aplinkybės dėl Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, kuriais pareiškėjas grindė savo skundą.

13.4. Pagal Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė už be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ypatingai svarbios aplinkybės, jog Laikinasis įstatymas yra specialusis įstatymas Įstatymo atžvilgiu.

13.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad Patikrinimo akte atsakovas pagrįstai patvirtino mokestį už gamtos valstybinius išteklius. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, kuriuose reglamentuota, jog žemės gelmių išteklius gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, tačiau įspėjimo ar pranešimo apie reikalavimą turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą, sudaryti sutartį pareiškėjas negavo.

13.6. Atsakovas turėjo pareigą rengti bei skleisti prevencinę informaciją, tačiau jokios informacijos apie reikalavimą turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą pareiškėjas negavo, t. y. ne pareiškėjas, o būtent atsakovas sąmoningai nebendradarbiavo, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad pareiškėjui būtų suteikta informacija.

13.7. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, jog pareiškėjo reikalavimų nevykdymas yra tik formalus. Pareiškėjas, tik sužinojęs apie imperatyvų reikalavimą, nedelsdamas įvykdė mokestinę prievolę, žala valstybės biudžetui nepadaryta, tai parodo, kad pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio, t. y. pažeidimas nesukėlė jokių realių neigiamų pasekmių.

13.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo esmė yra Laikinojo įstatymo taikymas, kuris sankcijų nenumato, o numato vienkartinę įmoką. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas už išgautus išteklius visus mokesčius yra deklaravęs ir sumokėjęs (tik buvo formaliai praleistas terminas), todėl pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjui ne tik negali būti taikoma sankcija, bet galbūt jokios įmokos pareiškėjui apskritai net nereikia mokėti.

13.9. Lietuvos viešosios teisės sistemoje baudos ir kitos piniginio pobūdžio sankcijos yra pripažįstamos ultima ratio (kraštutinė priemonė), kuri turėtų būti taikoma tik kraštutiniais atvejais, tačiau atsakovas, skirdamas pareiškėjui itin didelę baudą, to tinkamai neįvertino.

13.10. Sprendimas akivaizdžiai daro įtaką ne tik pareiškėjui, bet ir Laikinajame įstatyme saugomiems interesams, nes taikant Laikinojo įstatymo įtvirtintas nuostatas, pareiškėjui neturėjo kilti jokia prievolinė atsakomybė už tai, kad ji pateikė VMI deklaracijas ir įvykdė mokestinę prievolę dar iki patikrinimo. Pareiškėjui galėjo būti taikoma prevencinės priemonės, t. y. įspėjimas ir pan., tačiau ne pati griežčiausia sankcija.

13.11. Sprendimas sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui bei padarė įtaką Laikinajame įstatyme saugomiems interesams, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog 500 Eur vienkartinė įmoka yra susijusi su faktinių aplinkybių konstatavimu ir nėra priskirtina administracinių teismų kompetencijai, yra visiškai nepagrįstas.

13.12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (43 str. 1 d., 44 str. 1 d.), Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą (nesivadovavo Laikinuoju įstatymu), todėl bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui turi būti priteisiamos.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

15. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Laikinasis įstatymas turi būti taikomas visiems ginčo atvejams, kurie nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nes įstatymo paskirtis – gręžinių įteisinimas (Laikinojo įstatymo 2 str.), yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo eksploatuojami Gręžiniai jau buvo įteisinti, registruoti Žemės gelmių registre, buvo deklaruojami išgauto gėlo vandens kiekiai, mokami mokesčiai, tačiau pareiškėjas neturėjo privalomo turėti leidimo, todėl Laikinojo įstatymo įsigaliojimas neturi teisinės reikšmės pareiškėjo atveju.

16. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas padarė Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir VMI pavėluotai pateikė deklaracijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovo Departamento 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 dalis pakeista ir už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) pareiškėjui Bendrijai patvirtinta 85 336 Eur mokesčio suma sumažinta iki 17 067 Eur, administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti jam pareigą sumokėti Laikinojo įstatymo (Seimo priimtas 2021 m. gruodžio 7 d. įstatymas Nr. XIV-730, kuris įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d. ir galioja iki 2025 m. balandžio 30 d.) 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur vienkartinę įmoką, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, kaip nustatyta ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. administraciniame teisme paprastai negalimas bylos nagrinėjimas, jeigu nėra kilęs administracinis ginčas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-7-415/2018; kt.).

19. ABTĮ 17 straipsnyje nustatyta, kokios bylos priskirtinos administracinio teismo kompetencijai. Atitinkamai ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje, be kita ko nustatyta, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas (ABTĮ 29 str. 2 d.).

20. Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

22. Šioje byloje pareiškėjas skunde suformulavo savarankišką reikalavimą pripažinti jam (pareiškėjui) pareigą sumokėti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur vienkartinę įmoką, kuris iš esmės yra konstatuojamojo pobūdžio, o pagal byloje pateiktus įrodymus iki pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu tarp jo ir atsakovo nebuvo kilęs joks administracinis ginčas, susijęs su pareiškėjo pareiga mokėti / nemokėti Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur vienkartinę įmoką, todėl pagrįstai ir teisėtai administracinės bylos dalis dėl šio skundo reikalavimo nutraukta, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

23. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo yra kilęs administracinis ginčas dėl Sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas ir nustatyta, jog pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, už laiku nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, pritaikius šio įstatymo 2 priede nurodytą koeficientą 10, pareiškėjas turi sumokėti 85 336 Eur mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius.

24. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas, o ne Įstatymo nuostatas, šiuo atveju yra teisiškai reikšmingi, nagrinėjant Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, t. y. pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir įvertinti šiuos argumentus, spręsdamas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad minėti pareiškėjo argumentai buvo detaliai ir išsamiai išnagrinėti ir įvertinti, padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir visiškai atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už Įstatymo reikalavimų pažeidimus, nes šio įstatymo nuostatos reglamentuoja gręžinių įteisinimą, o Patikrinimo akte konstatuota, jog Gręžiniai, iš kurių 2017–2019 metais pareiškėjas išgavo požeminį vandenį, yra registruoti Žemės gelmių registre Nr. 39846 ir Nr. 39847.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama šios išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal bylos įrodymus nuo 2017 m. gegužės 31 d. Gręžiniai, iš kurių 2017–2019 metais pareiškėjas išgavo požeminį vandenį, yra registruoti Žemės gelmių registre Nr. 39846 ir Nr. 39847, taip pat įregistruota, kad būtent pareiškėjas yra šių gręžinių savininkas. Byloje taip pat pateikti duomenys, jog pareiškėjui Lietuvos geologijos tarnyba 2020 m. birželio 29 d. yra išdavusi leidimą naudoti gėlo požeminio vandens išteklius.

27. Laikinojo įstatymo paskirtis – šio įstatymo galiojimo laikotarpiu sudaryti teisines prielaidas asmenims įregistruoti esamus ir Žemės gelmių registre neregistruotus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinius (toliau – gręžinys) Žemės gelmių registre arba įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, kai šiame registre gręžinio savininko duomenų nėra, kad šie asmenys, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymu, galėtų gauti leidimą naudoti požeminio vandens išteklius (toliau – leidimas) ir jiems nebūtų taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta juridinių asmenų atsakomybė, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis už be leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį ir nebūtų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas) mokestis už požeminio vandens išteklius (Laikinojo įstatymo 1 str.).

28. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės vykdomąją instituciją dėl pritarimo naudoti gręžinį ar šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka informavo Aplinkos apsaugos departamentą apie sprendimą įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, per 30 kalendorinių dienų nuo kreipimosi į savivaldybės vykdomąją instituciją ar Aplinkos apsaugos departamento informavimo dienos turi sumokėti vienkartinę įmoką, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

29. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai pagal Žemės gelmių įstatymą privaloma gauti leidimą, vienkartinės įmokos dydis nustatomas pagal planuojamą išgauti požeminio vandens išteklių kiekį: jeigu planuojama išgauti iki 10 kub. m per parą, mokama 50 Eur vienkartinė įmoka; jeigu 10 ir daugiau kub. m per parą, bet mažiau kaip 100 kub. m per parą, – 500 Eur vienkartinė įmoka; jeigu 100 ir daugiau kub. m per parą, – 5 000 Eur vienkartinė įmoka.

30. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos gręžinio įteisinimo laikotarpiu neatleidžia asmens, kuriam pagal Žemės gelmių įstatymą požeminio vandens ištekliams naudoti reikalingas leidimas, nuo mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius mokėjimo, kaip nurodyta Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme.

31. Taigi šios aptartos Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, iš tiesų patvirtina, jog Laikinuoju įstatymu sudarytos galimybės įteisinti įrengtus gręžinius, kurie nėra registruoti Žemės gelmių registre. Tai patvirtina ir pareiškėjo cituojamo Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 654 „Dėl Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projekto Nr. XIVP-144(2), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-145(2) ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 13, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-146(2)“ nuostatos, kuriose nurodoma apie įrengtų gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimą.

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Laikinojo įstatymo paskirtis yra ne vien įregistruoti gręžinius, tačiau ir suteikta galimybė pašalinti esamus trūkumus, netaikant atsakomybės; jog viešasis vandens tiekėjas tuo atveju, jeigu būtų pradėjęs gręžinio legalizavimo procedūras, būtų atleistas nuo visų ekonominių sankcijų, kylančių už Žemės gelmių registre neregistruoto ir registruoto, tik neturinčio nurodyto aktualus savininko duomenų, gręžinio naudojimą, skatinama subjektą pašalinti visus trūkumus iki galo. Pareiškėjas nurodo, kad Laikinasis įstatymas suteikė jam teisę susitvarkyti kitus požeminio vandens ištekliams išgauti reikalingus dokumentus, netaikant atsakomybės ir didesnio tarifo mokesčio už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Pareiškėjas taip pat nurodo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad asmuo, kuriam nuosavybės ar patikėjimo teise priklauso Žemės gelmių registre neregistruotas gręžinys arba Žemės gelmių registre registruotas gręžinys, kurio savininko duomenų Žemės gelmių registre nėra, arba kuris valdo ir (arba) naudoja tokį gręžinį ir kuriam pagal Žemės gelmių įstatymą požeminio vandens ištekliams naudoti reikalingas leidimas, neturi mokėti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatyto mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šis mokestis už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos negali būti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas), jeigu asmuo šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka sumokėjo vienkartinę įmoką.

33. Kaip jau minėta, pagal šios bylos įrodymus, pareiškėjo vardu nuo 2017 m. gegužės 31 d. Gręžiniai yra registruoti Žemės gelmių registre, Lietuvos geologijos tarnyba 2020 m. birželio 29 d. yra išdavusi leidimą naudoti požeminio vandens išteklius, t. y. pareiškėjas nėra subjektas, kuriam taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jis yra atlikęs Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, kuriuos atlikus mokama vienkartinė įmoka, netaikomos sankcijos, taip pat byloje nėra pateikęs įrodymų, jog sprendžiamas klausimas dėl Gręžinių įteisinimo ar pan.

34. Apibendrinant konstatuotina, kad sprendžiant atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, netaikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos, o taikomos Įstatymo nuostatos.

35. Byloje nustatyta, kad atlikus planinį pareiškėjo už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017, 2018 ir 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. sausio 15 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma K1T708) už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius VMI pateikė 2019 lapkričio 6 d., o išsamią 2019 m. IV ketvirčio deklaraciją pateikė 2020 m sausio 13 d., t. y. pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš Gręžinių išgavo požeminį vandenį, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, t. y. pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo aktu apskaičiuotas 85 336 Eur mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius, pritaikius Įstatymo 2 priede nustatytam tarifui koeficientą 10. Atsakovo Sprendimu šis Patikrinimo aktas buvo patvirtintas.

36. Įstatymo 6 straipsnio (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2023 m. liepos 1 d.) 1 dalyje nustatyta, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

37. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Didesnis mokesčio tarifas yra taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018; kt.).

38. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021; kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz. 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.).

40. Teismai, esant pagrindui, koreguoja Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, įvertinę individualią situaciją, susijusią su pareiškėjo padarytu pažeidimu, reikšmingas ekonominei sankcijai individualizuoti aplinkybes, atsižvelgdami į tai, kad sankcijos dydis būtų proporcingas padarytam pažeidimui, turėtų atgrasomąjį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiam pareiškėjui, bet nevaržytų jo daugiau, nei būtina Įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems tikslams (ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas) pasiekti, taip pat kad užtikrintų, jog teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021; 2022 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-624/2022; kt.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja suformuotai administracinių teismų praktikai dėl taikytos sankcijos dydžio (pareiškėjas taip pat nurodo tokius argumentus), ne vieną kartą yra nurodęs, jog panašaus pobūdžio bylose yra vertinama konkreti situacija ir konkrečios su pareiškėju susijusios aplinkybės, todėl panašaus pobūdžio bylose, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, mokestis sumažinamas įvairiais dydžiais arba jis nemažinamas visiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2602-662/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2106-662/2021; 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-407-602/2022; 2023 m. sausio 11 d. administracinėje byloje Nr. eA-1220-525/2023; kt.).

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pripažįsta Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis pareiškėjo vesta išgautų gamtos išteklių apskaita, nenustatyti nuslėpti gamtos išteklių kiekiai, padarė išvadą, jog pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautų gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei, imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, jo veikla grindžiama asmenų narystės pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendė, jog pakanka mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.

43. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui pagrįstai skirta sankcija ir ar paskirta proporcingo dydžio sankcija, pirmiausia pažymi, kad teismų praktikoje tokio pobūdžio pažeidimai, kai neteikiamos deklaracijos, ištekliai naudojami be Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, nėra laikomi mažareikšmiais ir formaliais, dėl kurių netaikytinas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas didesnis mokesčio tarifas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje eA-714-556/2023; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-292-556/2024; kt.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo byloje išsakytus argumentus, dėl kurių jam turėtų būti paskirta žymiai mažesnė sankcija, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, dėl kurių mažintina pareiškėjui paskirta sankcija, daro išvadą, jog šiuo nagrinėjamu atveju vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, pareiškėjui paskirta sankcija už Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus turi būti sumažinta iki 1 000 Eur.

45. Apibendrinant konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. nustatytą pareiškėjui 17 067 Eur dydžio sankciją sumažinti iki 1 000 Eur, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad jam turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, tačiau šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog tais atvejais, kai skundo reikalavimai patenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos.

47. Pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra nurodęs, kad situacija, kai asmuo, pasikreipęs teisminės gynybos, gavo jam palankų teismo sprendimą, tačiau šiuo sprendimu nebuvo paneigta atsakovo Departamento užimta pozicija – buvo padarytas teisės pažeidimas, o pritaikyta sankcija paskirta laikantis keliamų teisės aktų reikalavimų, kuri teismo buvo sumažinta atsižvelgiant į išskirtines bylos aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, nepatenka į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį (žr. 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje eA-714-556/2023).

49. Šioje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas iš dalies tenkinti ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjo skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir apskaičiuojant mokėtino mokesčio sumą, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog įvertinus pareiškėjo skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, nuspręsta sumažinti mokesčio dydį, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo.

50. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taip pat dėl šių priežasčių pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Didieji Leliai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Didieji Leliai“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 dalį ir už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) patvirtintą 85 336 Eur mokesčio sumą sumažinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ reikalavimo pripažinti pareiškėjui pareigą sumokėti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500 Eur dydžio vienkartinę įmoką.

Kitą skundo dalį atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė