2018-05-02 Nr. AB-8628-3-61-3-02700-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3782-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02700-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinei sąjungai dėl įsakymo panaikinimo, atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi priimti pareiškėjos G. D. (toliau – ir pareiškėja) skundo reikalavimai: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2017 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. P-108 „Dėl G. D. atleidimo“; 2) pripažinti, kad Vyriausybės kanceliarija 2017 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. P-108 „Dėl G. D. atleidimo“ neteisėtai atleido pareiškėją G. D. iš pareigų ir negrąžinti pareiškėjos į pirmesnes pareigas; 3) priteisti iš Vyriausybės kanceliarijos pareiškėjos G. D. naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2017 m. liepos 17 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš Vyriausybės kanceliarijos pareiškėjos naudai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Vyriausybės kanceliarijos pareiškėjos naudai 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. liepos 18 d. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjos A lygio 14 kategorijos pareigose. Atsakovas 2017 m. kovo 3 d. pranešimu informavo, kad užimama pareigybė 2017 m. liepos 18 d. bus panaikinta. Atsakovas 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. S-39-1284 pasiūlė pareiškėjai nuo 2017 m. liepos 18 d. užimti Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas.

Pareiškėja su pasiūlymu nesutiko, nes siūlomų pareigų kategorija buvo žemesnė už jos eitas, o darbo krūvis daug didesnis, iš penkių skyriaus darbuotojų buvo paliekami tik trys. Atsakovas 2017 m. birželio 23 d. raštu Nr. S-39-1704 kreipėsi į Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinę sąjungą (toliau – ir profesinė sąjunga), prašydamas duoti sutikimą atleisti profesinės sąjungos valdybos narius, tarp jų pareiškėją, tačiau profesinė sąjunga 2017 m. birželio 30 d. raštu Nr. S-6 atsisakė duoti sutikimą dėl pareiškėjos atleidimo.

Atsakovas 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. S-39-1823 pakartotinai kreipėsi į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti profesinės sąjungos valdybos narius davimo. Profesinė sąjunga 2017 m. liepos 7 d. raštu Nr. S-7 atsisakė pakartotinai svarstyti klausimus, kurie buvo apsvarstyti profesinės sąjungos 2017 m. birželio 30 d. susirinkime, tačiau 2017 m. liepos 10 d. profesinė sąjunga persigalvojo ir surengė pakartotinį susirinkimą, kurio metu nusprendė duoti sutikimą dėl pareiškėjos atleidimo. Atsakovas 2017 m. liepos 12 d. priėmė įsakymą Nr. P-108 dėl pareiškėjos atleidimo, kuriuo atleido pareiškėją iš Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjo pareigų nuo 2017 m. liepos 17 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė).

Pareiškėjos manymu, atsakovo 2017 m. liepos 5 d. raštas, kuriuo atsakovas pakartotinai kreipėsi į profesinę sąjungą, prašydamas pakartotinai apsvarstyti ir atsakyti į jo 2017 m. birželio 23 d. raštą bei duoti sutikimą atleisti pareiškėją, nepagrįstas ir neteisėtas. Pagal teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2017 m. kovo 3 d. galiojusios redakcijos) 134 straipsnyje, atsakovas neturi teisės reikalauti, kad profesinė sąjunga pakartotinai svarstytų jos valdybos narių atleidimo klausimą. Profesinė sąjunga 2017 m. birželio 30 d. rašte išsakė motyvuotą nesutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, atsakovas, nesutikdamas su juo, turėjo teisę jį ginčyti teismo tvarka, o ne reikalauti pakartotinio to paties klausimo svarstymo.

Toks darbdavio reikalavimas vertintinas kaip nepagrįstas kišimasis į profesinės sąjungos veiklą ir profesinės sąjungos nepriklausomumo nuo darbdavio garantijos pažeidimas, siekiant pašalinti jam nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinės sąjungos valdybos narius (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Profesinės sąjungos 2017 m. birželio 30 d. rašte išreikštas profesinės sąjungos atsisakymas atleisti pareiškėją yra galiojantis. Be to, L. J. neturėjo teisės dalyvauti 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdyje, nes nuo 2017 m. liepos 7 d. ji nebuvo profesinės sąjungos nare. 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdis laikytinas neįvykusiu, nes jame dalyvavo mažiau nei 2/3 valdybos narių.

Pareiškėjos manymu, atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja pagal Darbo kodekso 135 straipsnį turėjo net tris pirmenybės teises būti palikta dirbti, nes ji turi ne mažesnį, nei dešimties metų nepertraukiamą stažą darbovietėje, jai iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai ir ji buvo išrinkta į darbuotojų atstovaujamuosius organus (pastaroji pirmenybės teisė nesiejama su turima kvalifikacija). Pareiškėja vertino, kad atsakovas pirmiausia privalėjo pasiūlyti pareiškėjai 14 kategorijos pareigas, ir tik jai atsisakius, 14 kategorijos pareigas siūlyti kitiems skyriaus darbuotojams.

Atsakovo 2017 m. liepos 5 d. rašte nurodyti motyvai, kodėl 14 kategorijos pareigos buvo siūlomos kitiems darbuotojams (E. K. ir P. G. (P. G.)), neatitinka teisinio reguliavimo. Pareiškėja turėjo pirmumo teisę prieš P. G. dėl to, kad, nors jie abu buvo profesinės sąjungos valdybos nariai, tačiau pareiškėjai iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai. Nors P. G. pateikė pažymą, kad jo motinai reikalinga nuolatinė slauga, tačiau nebuvo pateikti dokumentai, jog būtent jis slaugys savo motiną. Pareiškėja turi pirmenybės teisę prieš E. K., nes pareiškėja yra išrinkta į profesinės sąjungos renkamuosius organus.

Pareiškėja teigė, kad pertvarkymo metu pareiškėjos pareigybė išliko, ji nebuvo realiai panaikinta. Buvo tik pakeistas pareigybės pavadinimas, o visos pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko. Pareiškėjos Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos pareigybė po struktūrinių pokyčių buvo pervadinta į Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigybę. Šių pareigybių veiklos sritis visiškai nepakito, t. y. vykdomas teikiamų teisės aktų koordinavimas nuo ministerijų pateikimo, svarstymo Vyriausybės pasitarimuose ir posėdžiuose iki išleidimo.

Pagal naują pareigybę ženkliai padidės krūvis, vietoje kuruojamų 3 institucijų bus kuruojama po 5 ministerijas. Nors Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto pareigybė buvo papildyta trimis naujomis valstybės tarnautojo funkcijomis, nežymiai pakeisti kai kurie specialieji reikalavimai, tačiau iš esmės pareiškėjos eitos pareigybės funkcijos yra visiškai identiškos naujai pareigybei numatytoms funkcijoms. Todėl pareiškėjos atliktų funkcijų nebuvo atsisakyta, jos į naują įstaigos struktūrą perkeltos visa apimtimi, taigi pareiškėjos pareigybės panaikinimas vertintinas kaip fiktyvus.

Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos turėtas pirmenybės teises, privalėjo Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigas pasiūlyti užimti pareiškėjai pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos teisės buvo pažeistos fiktyviai panaikinant jos pareigybę, ir šis pagrindas yra pakankamas pripažinti pareiškėjos atleidimą iš pareigų neteisėtu. Pareiškėja nurodė, kad padaryti pažeidimai ją atleidžiant iš pareigų rodo akivaizdų atsakovo siekį atsikratyti pareiškėjos, todėl jos atleidimas iš pareigų pripažintinas neteisėtu ir pareiškėja į pirmesnes pareigas negrąžintina, o jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Be to, pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo padarytų pažeidimų, neteisėto atleidimo, neteisėto reikalavimo profesinei sąjungai pakartotinai svarstyti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo, pareiškėja patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, savivertės sumažėjimą, pergyvenimą dėl tolimesnės ateities, jai nebuvo teikiama informacija apie būsimus pokyčius. Netgi žiniasklaidos priemonėse buvo skelbiama informacija apie sunkią atmosferą Vyriausybės kanceliarijoje struktūrinių pokyčių metu. Pareiškėja visada buvo vertinama kaip labai gera specialistė.

Po tokių išgyvenimų pablogėjo pareiškėjos sveikatos būklė.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad sprendimas atlikti Vyriausybės kanceliarijos pertvarką mažinant pareigybių skaičių buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seime pritarus Vyriausybės programai (2016 m. gruodžio 13 d. Seimo nutarimas Nr. XIII-82). Pokyčiai Vyriausybės kanceliarijoje buvo atliekami siekiant optimizuoti Vyriausybės kanceliarijos veiklą. 2017 m. vasario 27 d. Ministras Pirmininkas Vyriausybės kanceliarijos darbuotojams viešai paaiškino, kokiu tikslu reorganizuojama kanceliarija, pristatė naująją struktūrą, padalinių pagrindines funkcijas.

Pristatymo metu buvo įvardyta, kad planuojama mažinti Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų skaičių nuo 210 iki 170. Vyriausybės kanclerės 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-38, 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-37 ir 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-39 buvo patvirtinta nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra, suderinta su profesinės sąjungos valdyba. Atsakovo teigimu, visą pertvarkos laikotarpį siekė švelninti galimas neigiamas pasekmes darbuotojams, visa su pertvarka susijusi informacija buvo prieinama, vyko nuolatinės konsultacijos su profesine sąjunga.

Atsakovas nesutiko, kad struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs. Vyriausybės kanceliarijai sumažinus pareigybių skaičių iki 20 proc., buvo būtina peržiūrėti veiklos procesus. Todėl buvo atliktas nuodugnus visų procesų, funkcijų peržiūrėjimas, įvertinti darbuotojų krūviai, apskaičiuoti kaštai atsisakius tam tikrų funkcijų ir darbuotojų. Peržiūrėtas visas teisėkūros procesas, kurio viena iš dalių yra Vyriausybės nutarimų įforminimas, t. y. viena iš funkcijų, kurią iki pertvarkos vykdė Posėdžių rengimo skyriaus 5 valstybės tarnautojai.

Profesinės sąjungos valdyba vienoje iš konsultacijų pasiūlė įsteigti būtent 3 valstybės tarnautojų pareigybes posėdžių organizavimui. Vyriausybės kanclerės 2017 m. gegužės 18 d. įsakymais Nr. V-59, V-60 ir V-61 Vyriausybės kanceliarijos naujoje nuo 2017 m. liepos 18 d. struktūroje Politikos įgyvendinimo grupėje vietoj buvusiame Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus 5 valstybės tarnautojų pareigybių, atsakingų už Vyriausybės priimtų nutarimų įforminimą, buvo įsteigtos 3 valstybės tarnautojų pareigybės, iš kurių viena 13 kategorijos, dvi 14 kategorijos.

Atsižvelgiant į tai, buvusiems Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus 5 valstybės tarnautojams, atliekantiems Vyriausybės nutarimų įforminimo ir kitas su Vyriausybės posėdžių bei pasitarimų organizavimu susijusias funkcijas, kurių kategorijos buvo nuo 13 iki 15, buvo siūlomos tos pačios arba žemesnės kategorijos pareigos. Vyriausybės priimtų sprendimų įforminimo funkcijos naujoje struktūroje liko, tačiau dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų sumažėjo darbuotojų skaičius. Atsakovas nurodė, kad sumažėjus darbuotojų skaičiui, siūlymai užimti įsteigtas naujas pareigybes buvo teikiami griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Buvo sudaryta visų darbuotojų pirmenybės būti paliktam darbe eilė, vadovaujantis kuria darbuotojams buvo siūlomos lygiavertės, o jų nesant, žemesnės kategorijos pareigos. Siūlymai užimti pareigas pirmiausia buvo teikiami tiems darbuotojams, kurie pagal pirmenybę likti darbe atitiko pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, įvertinus atitinkamos srities turimą darbinę patirtį, išsilavinimą, kvalifikaciją. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad į darbuotojų atstovaujamuosius organus išrinktų darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama su jų turima kvalifikacija. 2017 m. vasario 21 d.

įsteigus Vyriausybės kanceliarijos profesinę sąjungą, šios profesinės sąjungos valdybos nariais buvo išrinkti trys Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus valstybės tarnautojai: G. D., P. G. ir E. S.. Pagal teismų praktiką mažinant pareigybių skaičių, darbdavys turi pareigą pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis, teisėta atleidimo iš darbo priežastimi galėtų būti pripažinta ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir kiti kriterijai, pvz., lankstumo, darbo našumo, darbo patirties ir pan., be to, pagal teismų praktiką prioritetas teiktinas aukštesnei kvalifikacijai ir tik tada, kai kvalifikacija vienoda, atsižvelgiama į aplinkybes, nurodytas Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose.

Atsakovas nurodė, kad vadovavosi nuostatomis dėl pirmenybės teisės būti paliktam darbe, įvertindamas turimas valstybės tarnautojų kvalifikacijas ir atsižvelgdamas į socialines garantijas: lygiavertės 14 kategorijos pareigos buvo pasiūlytos E. ., kuri turėjo ne mažesnį kaip 10 metų nepertraukiamą stažą ir viena augina vaiką iki šešiolikos metų, žemesnės 14 kategorijos pareigos buvo pasiūlytos P. G. (tuo metu ėjusiam 15 kategorijos pareigas), kuris turėjo ne mažesnį nei 10 metų nepertraukiamą stažą darbovietėje ir buvo profesinės sąjungos valdybos narys, prižiūrintis šeimos narį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, lygiavertės 13 kategorijos pareigos buvo siūlomos E. S., kuri turėjo ne mažesnį nei dešimties metų nepertraukiamąjį stažą darbovietėje ir buvo profesinės sąjungos valdybos narė, auginanti du mažamečius vaikus.

Pastarajai atsisakius užimti lygiavertes pareigas, jos buvo siūlomos pareiškėjai, kuri jų atsisakė. Pasiūlymo tuo metu negavo N. M., iki pertvarkos ėjusi 15 kategorijos pareigas, kuri, kaip ir pareiškėja, turėjo ne mažesnį nei 10 metų nepertraukiamą stažą darbovietėje ir iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai. Pareiškėjai atsisakius pasiūlymo užimti 13 kategorijos pareigas, šios pareigos buvo pasiūlytos būtent N. M.. Darbdavys šiuo atveju ėmėsi visų teisinių priemonių, siekiant užtikrinti pareiškėjai teisę ir galimybę tęsti tarnybą, o pareiškėjos atsisakymo motyvai nepaneigia siūlymo teisėtumo ir jo priimtinumas priklausė tik nuo pačios pareiškėjos valios.

Sprendžiant dėl valstybės tarnautojų profesinės kvalifikacijos, negalima vertinti, kad pareiškėjos kvalifikacija ir veiklos rezultatai visada buvo vertinami gerai, nes pareiškėja 2012 m. buvo vertinama nepatenkinamai, jai buvo pasiūlytos kitos pareigos. Profesinei sąjungai buvo pateiktas 2017 m. birželio 6 d. esamas laisvų pareigybių sąrašas, iki pertvarkos pabaigos A lygio 14 kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigybių naujoje struktūroje nebuvo, todėl darbdavys 2017 m. birželio 23 d. raštu kreipėsi į profesinės sąjungos valdybą su prašymu duoti sutikimą atleisti profesinės sąjungos valdybos narius, tarp jų pareiškėją.

Pareiškėja, būdama profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, pasinaudojo aplinkybe, kad profesinės sąjungos pirmininkei A. Z. 2017 m. birželio 26–30 d. ir 2017 m. liepos 7 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, ir suorganizavo valdybos posėdį, neakivaizdžiai paėmusi laikinojo nedarbingumo pažymėjimą turėjusios valdybos narės L. J. parašą ant valdybos posėdžio protokolo, kuriuo buvo nuspręsta nesutikti dėl jos pačios atleidimo. Atsakovo žiniomis, pareiškėja valdybos posėdį organizavo nesulaukusi sutartos su profesinės sąjungos pirmininke ir valdybos nariu D.

L. valdybos posėdžio datos. Įvertinusi šias aplinkybes, atsakovas pakartotinai kreipėsi su prašymu duoti leidimą atleisti pareiškėją. Atsakovas nesutinka, kad šis kreipimasis, įvertinus minėtas aplinkybes dėl kilusių abejonių dėl profesinės sąjungos valdybos atsakymo, yra kišimasis į profesinės sąjungos vidaus reikalus. Jeigu toks profesinės sąjungos valdybos atsakymas nebūtų sukėlęs abejonių, manytina, kad nei profesinės sąjungos pirmininkė, nei kiti valdybos nariai nebūtų sušaukę pakartotinio valdybos posėdžio ir priėmę kitokio sprendimo.

Pareiškėjos atleidimas iš pareigų buvo teisėtas, todėl neatsirado pagrindas kilti civilinei atsakomybei.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinė sąjunga prašė pareiškėjos skundą nagrinėti vadovaujantis byloje esančiais dokumentais. Nurodė, kad profesinė sąjunga kaip socialinė partnerė dalyvavo visuose su Vyriausybės kanceliarijos pertvarka susijusiuose procesuose. 2017 m. birželio 30 d. skubos tvarka sukvietusi valdybos posėdį profesinė sąjunga informavo atsakovą, kad atsisako duoti sutikimą dėl valdybos narės G. D. atleidimo. Profesinės sąjungos pirmininkė ir valdybos narys D. L. susirinkime nedalyvavo, apie valdybos posėdį pirmininkė nebuvo informuota, o D. L. informuotas tik tą pačią dieną. Atsakovas 2017 m. liepos 5 d. pakartotinai kreipėsi į profesinę sąjungą. 2017 m. liepos 5 d. profesinės sąjungos pirmininkė elektroniniu paštu valdybos nariams pranešė apie 2017 m. liepos 10 d. numatomą posėdį. Tačiau 2017 m. liepos 7 d. profesinės sąjungos vardu pareiškėja surašė raštą, kuriuo atsisakė pakartotinai nagrinėti klausimus, susijusius su valdybos narių atleidimu. Toks pareiškėjos elgesys prieštarauja Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinės sąjungos įstatams. Profesinės sąjungos valdyba 2017 m. liepos 10 d. posėdyje, dalyvaujant pirmininkei A. Z., nariams L. J., R. S. ir D. L., svarstė klausimą dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų, valdybos sprendimas 2017 m. liepos 10 d. raštu buvo pateiktas Vyriausybės kanceliarijai. L. J. 2017 m. liepos 10 d. atšaukė savo sprendimą trauktis iš profesinės sąjungos valdybos. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad 2017 m. liepos 10 d. įvykęs valdybos narių susirinkimas teisėtas, nuomonė išreikšta laisva valia, nepatiriant spaudimo ar trečiųjų asmenų įsikišimo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 29 d. Ministro Pirmininko kanclerio įsakymu Nr. P-68 buvo paskirta į Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjo (A lygis, 13 kategorija) pareigas. Pagal atsakovo teismui pateiktus dokumentus, prieš byloje nagrinėjamų struktūrinių pertvarkymų pradžią Vyriausybės kanceliarijos Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriuje (be skyriaus vedėjo pareigybės) buvo užimtos penkių valstybės tarnautojų pareigybės. 2016 m. lapkričio 8 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo ir kai kurių su juo susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo Nr. XII-681 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2763 nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo pakeistas VTĮ 3 priedo 7 punktas ir jame numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų I grupės patarėjų pareigybių mažiausia kategorija yra 14. Tuo būdu pareiškėjos užimamos Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjo pareigos nuo 2017 m. sausio 1 d. tapo A lygio 14 kategorijos.

8. Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai buvo pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, V skyriaus II skyriaus 232 punkte buvo numatyta efektyvinti Vyriausybės veiklos procesus, restruktūrizuoti Vyriausybės kanceliariją ir joje steigti pokyčių valdymo padalinį. Vyriausybės kanclerė 2017 m. kovo 3 d. įsakymais Nr. V-37, V-38 ir V-39, kurie įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 18 d., pripažino netekusiais galios Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. V-3, kuriuo buvo patvirtinta Vyriausybės kanceliarijos struktūra ir struktūrinių padalinių nuostatai, Ministro Pirmininko kanclerio 2013 m. balandžio 3 d.

įsakymą Nr. V-27, kuriuo buvo patvirtintas Vyriausybės kanceliarijos pareigybių sąrašas ir pareigybių aprašymai (su visais pakeitimais ir papildymais), bei patvirtino naują Vyriausybės kanceliarijos struktūrą. Vyriausybės kanclerė 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. V-53 nuo 2017 m. liepos 18 d. pakeitė Vyriausybės kanceliarijos struktūrą, patvirtintą 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-39, ir ją išdėstė nauja redakcija bei patvirtino Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių, pradedančių veikti nuo 2017 m. liepos 18 d., nuostatus bei grupių veiklos sritis ir jų aprašymus.

Vyriausybės kanclerė 2017 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-59 pakeitė Vyriausybės kanceliarijos struktūrą, patvirtintą 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-39, ir ją išdėstė nauja redakcija bei patvirtino Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių, pradedančių veikti nuo 2017 m. liepos 18 d., nuostatus bei grupių veiklos sritis ir jų aprašymus. Pagal šiais dokumentais patvirtintą Vyriausybės kanceliarijos struktūrą, nuo 2017 m. liepos 18 d. joje buvo įsteigti atitinkami struktūriniai padaliniai (Ministro Pirmininko sekretoriatas, Grėsmių valdymo ir krizių prevencijos biuras, Komunikacijos departamentas ir atskiri skyriai) bei keturios grupės, tarp jų Politikos įgyvendinimo.

Pagal minėtu įsakymu patvirtintas Politikos įgyvendinimo grupės veiklos sritis šiai grupei, be kitų veiklos sričių, pavesta užtikrinti sklandų Vyriausybės teisės aktų priėmimą, rengiamų dokumentų kokybę, organizuoti Vyriausybės posėdžius ir pasitarimus, rengti Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų medžiagą, redaguoti Vyriausybės teisės aktų projektus ir kitus dokumentus, parengti Vyriausybės priimtus teisės aktus išleisti ir pasirašyti bei kt. Vyriausybės kanclerė 2017 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-60 patvirtino Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, įsigaliojusį 2017 m. liepos 18 d., kuriame buvo numatytos 174 pareigybės. Šis sąrašas buvo papildytas 2017 m. liepos 12 d.

įsakymu Nr. V-74 įsteigiant dar 9 pareigybes. Vyriausybės kanclerės 2017 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-61 buvo patvirtinti naujai įsteigtų pareigybių aprašymai. Iš paminėto pareigybių sąrašo matyti, kad nuo 2017 m. liepos 18 d. įsteigtoje Politikos įgyvendinimo grupėje buvo numatytos 36 pareigybės, iš kurių 3 vyriausiųjų specialistų (A lygio, 14 kategorijos) ir 1 vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) pareigybė. Analizuojant naujai įsteigtoje struktūroje esančios Politikos įgyvendinimo grupės pareigybių aprašymus matyti, kad Vyriausybės pasitarimuose ir posėdžiuose priimtų teisės aktų projektų parengimo išleisti funkcijoms vykdyti buvo įsteigtos dvi Politikos grupės vyriausiųjų specialistų (A lygis, 14 kategorija) ir viena vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) pareigybės.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, kaip ir kitiems Vyriausybės kanceliarijos darbuotojams, 2017 m. kovo 3 d. pranešimu buvo pranešta, jog nuo 2017 m. liepos 18 d. naikinama Vyriausybės kanceliarijos struktūra, padalinių nuostatai ir pareigybių aprašymai bei patvirtinta nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra, todėl nuo 2017 m. liepos 18 d. bus panaikinta pareiškėjos užimama pareigybė. Pareiškėjai 2017 m. gegužės 18 d. buvo siūloma nuo 2017 m. liepos 18 d. užimti Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas, tačiau ji nesutiko jų užimti. Vyriausybės kanclerė byloje skundžiamu 2017 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. P-108, vadovaudamasi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė), pareiškėją 2017 m. liepos 17 d. atleido iš Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjos pareigų.

10. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas aptariamas įstatymo nuostatas, yra pažymėjęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta. Sprendžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės panaikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 64 punkte aptarta administracinių teismų praktika).

11. Teismas nurodė, kad, lyginant ankstesniąją Vyriausybės kanceliarijos struktūrą ir joje buvusias pareigybes su naujai patvirtinta struktūra ir joje įsteigtomis pareigybėmis, matyti, jog naujojoje struktūroje buvusių struktūrinių padalinių ir pareigybių funkcijos buvo perskirstytos tarp naujai steigiamų padalinių ir pareigybių, bendras pareigybių skaičius sumažėjo, t. y. įvyko realūs struktūriniai pokyčiai, funkcijų perskirstymas, dėl kurių buvo mažinamas pareigybių skaičius. Pareiškėjos ir kitų Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus tarnautojų vykdytų funkcijų, susijusių su Vyriausybei teikiamų ministerijų valdymo sričių teisės aktų projektų medžiagos tvarkymu nuo jos pateikimo iki Vyriausybės nutarimų parengimo išleisti, jų svarstymo eigos priežiūra nuo ministerijų atstovų pasitarimų iki Vyriausybės pasitarimų ir posėdžių, naujoje struktūroje nebuvo atsisakyta, nes jų vykdymas buvo pavestas naujai įsteigtai Politikos įgyvendinimo grupei, tačiau šių funkcijų vykdymas buvo paskirstytas tarp trijų naujai įsteigtų pareigybių – minėtų dviejų Politikos grupės vyriausiųjų specialistų (A lygis, 14 kategorija) ir vienos vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) pareigybių, nors anksčiau šių funkcijų vykdymas buvo paskirstytas tarp penkių valstybės tarnautojų pareigybių – dviejų šio skyriaus patarėjų (A lygis, 15 kategorija); vieno patarėjo (A lygis, 14 kategorija), vieno patarėjo (A lygis, 13 kategorija) (nuo 2017 m. sausio 1 d. 14 kategorija) ir vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija).

Taigi naujoje Vyriausybės kanceliarijos struktūroje pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų atliktų funkcijų vykdymą numatyta pavesti vykdyti mažesniam skaičiui valstybės tarnautojų, dėl to įsteigtas mažesnis skaičius pareigybių. Kartu naujai įsteigtų pareigybių aprašymuose buvo nustatytos kitos kategorijos (jos sumažintos iki 13–14), nežymiai pakeisti specialieji reikalavimai šias pareigas einantiems tarnautojams, pareigybėms priskirtos ir papildomos funkcijos. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo sumažintas pareigybių, reikalingų vykdyti aptartą funkciją, skaičius, pareiškėjos ir kitų keturių valstybės tarnautojų vykdytos funkcijos buvo perskirstytos trims naujai steigiamoms pareigybėms.

Šiuo atveju buvusią pareiškėjos pareigybę apibūdinančių funkcijų visuma neišliko, nes anksčiau jai priskirtos funkcijos buvo apjungtos su kitų pareigybių tokiomis pat funkcijomis, kartu atliekant ir kitus pakeitimus, taip sukuriant mažesnį skaičių naujų pareigybių. Esant tokioms aplinkybėms, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas nebuvo formalus, jis buvo realus. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog dalis pareiškėjos iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog išliko ir pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto atleisto valstybės tarnautojo pareigybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2348/2012).

Nustačius, kad pareiškėjos atliktos darbo funkcijos (visos ar didžioji jų dalis) paskirstytos atlikti kitiems darbuotojams arba dėl tam tikrų priežasčių pasikeitusioje institucijos veikloje nėra reikalingos, būtų galima konstatuoti, kad dėl struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareigybių skaičiaus mažinimas taip pat gali būti savarankišku pagrindu tarnybos santykiams pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti (administracinė byla Nr. A492-1570/2012).

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, jog šiuo atveju jos pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, siekiant su ja nutraukti valstybės tarnybos santykius.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas (administracinė byla Nr. A492-1570/2012). Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatas, ginčui nagrinėti taikytinas 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtintas Darbo kodeksas (toliau – ir DK). Teismas, vadovaudamasis DK 135 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad neginčytina, jog pareiškėja pagal aptartas DK nuostatas turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, nes turėjo ne mažesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, jai iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai ir ji buvo išrinkta į darbuotojų atstovaujamuosius organus.

Tačiau atsakovas pateikė įrodymus, kad kiti valstybės tarnautojai, kuriems buvo pasiūlyta užimti naujai įsteigtas Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiųjų specialistų (A lygis, 14 kategorija) pareigas, t. y. P. G. ir E. K., taip pat turėjo pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjos turimos pirmenybės teisės būti paliktai dirbti Vyriausybės kanceliarijoje sumažinus pareigybių skaičių nepaneigė, bet, priešingai, sudarė galimybę ją realiai įgyvendinti, kadangi, kaip minėta, 2017 m. gegužės 30 d. teikė pareiškėjai pasiūlymą užimti Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigas, tačiau pareiškėja šio pasiūlymo atsisakė.

DK 135 straipsnis neįtvirtino reikalavimo, kad darbdavys privalo siūlyti darbuotojams, išrinktiems į atstovaujamuosius organus, likti dirbti aukštesnėse pareigose, neatsižvelgiant, jog kiti pirmumo teisę turintys darbuotojai turi geresnes kvalifikacines savybes, didesnę patirtį joms atlikti. Teismas, vertindamas atsakovo pateiktus duomenis, pripažino, kad pareiškėjai 2017 m. gegužės 30 d. atsisakius siūlytų laisvų Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija) pareigų, kitų laisvų A lygio ir 14 kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigų, kurios galėjo būti siūlomos užimti pareiškėjai, nebuvo.

Teismas akcentavo, kad pareiškėja neatitiko didžiosios dalies naujoje struktūroje įsteigtų A lygio 13–14 kategorijos pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų, o keturias A lygio 14 kategorijos pareigybes, kurių reikalavimus pareiškėja atitiko (Ministro Pirmininko sekretoriato vyriausiojo specialisto, Vyriausybės kanceliarijos vyriausiojo specialisto ir dvi Komunikacijos departamento Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes), užimti buvo pasiūlyta tarnautojoms (D. M., E. K., R. Z. ir R. S.), kurios taip pat turėjo pirmenybės teises būti paliktoms dirbti ir kurios ankstesnėje struktūroje užėmė lygiavertes pareigas ir vykdė panašias funkcijas (todėl atsakovo sprendimas šių pareigų pareiškėjai nesiūlyti pagrįstas, be kita ko, ir turima šių valstybės tarnautojų kvalifikacija bei sukaupta patirtimi).

Teismas, apibendrindamas aptartų argumentų ir faktinių aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjos kaip tarnautojos, kurios pareigybė naikinama, VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos buvo užtikrintos, pareiškėjai buvo sudaryta reali galimybė pasinaudoti DK 135 straipsnyje numatyta pirmenybės teise likti dirbti sumažinus darbuotojų skaičių. Teismas nenustatė, kad atsakovas, mažindamas pareigybių skaičių, dėl šios priežasties būtų siekęs pareiškėją kaip profesinės sąjungos valdybos narę atleisti iš pareigų dėl jos veiklos profesinėje sąjungoje.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atleidžiant pareiškėją iš pareigų buvo pažeista Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis. DK 134 straipsnio 3 dalis suteikia darbdaviui teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Tačiau nei DK, nei Profesinių sąjungų įstatymas nedraudžia darbdaviui manant, jog darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą yra nepagrįstas, pvz., kad nėra pateikta pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl atleidimo iš pareigų ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, kreiptis į profesinę sąjungą, išdėstyti papildomų argumentų ir pakartotinai prašyti duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas susidariusią situaciją, padarė išvadą, kad tai, jog atsakovas, gavęs profesinės sąjungos 2017 m. birželio 30 d. raštą Nr. S-6, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą dėl pareiškėjos atleidimo, neginčijo šio atsisakymo teisme, tačiau 2017 m. liepos 5 d. raštu pakartotinai kreipėsi į profesinę sąjungą, prašydamas pakartotinai apsvarstyti ir atsakyti į jo 2017 m. birželio 23 d. raštą bei duoti sutikimą atleisti pareiškėją, neturi būti vertinamas kaip nepagrįstas kišimasis į profesinės sąjungos veiklą ir profesinės sąjungos nepriklausomumo nuo darbdavio garantijos pažeidimas. Iš atsakovo 2017 m. liepos 5 d. rašto turinio matyti, kad pakartotinį kreipimąsi sąlygojo tam tikros abejonės dėl profesinės sąjungos priimto sprendimo teisėtumo (pirmininkės ir vieno valdybos nario nedalyvavimo posėdyje, dalyvavimo valdybos nario, kuriam išduotas nedarbingumo pažymėjimas) bei siekis išdėstyti papildomus argumentus, atsakovo nuomone, rodančius, kad valdybos narių atleidimas nėra susijęs su diskriminacija dėl narystės profesinėje sąjungoje (atsakovė profesinei sąjungai nurodė, kad visiems profesinės sąjungos valdybos nariams buvo pasiūlytos kitos to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigos). Teismo vertinimu, nėra duomenų spręsti, kad profesinės sąjungos valdybos 2017 m. liepos 10 d. posėdyje, kuriame duotas sutikimas atleisti pareiškėją, valdybos narių valiai kaip nors turėjo įtakos atsakovas.

14. Dėl L. J. dalyvavimo 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdyje teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teismui paaiškino, jog L. J. 2017 m. liepos 10 d. atšaukė savo sprendimą trauktis iš profesinės sąjungos valdybos. Todėl teismas vertino, kad negali būti laikoma, jog 2017 m. liepos 10 d. L. J. turėjo būti laikoma išstojusia iš profesinės sąjungos pagal profesinės sąjungos įstatų 3.5 punktą. Taigi negalima spręsti, kad profesinės sąjungos valdybai priimant 2017 m. liepos 10 d. sprendimą buvo pažeisti profesinės sąjungos įstatų 4.12 punkte numatyti reikalavimai valdybos kvorumui.

15. Teismas šiame sprendime nustatęs, kad Vyriausybės kanceliarijoje nuo 2017 m. liepos 18 d. įvyko realūs struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių pareiškėjos užimta pareigybė realiai buvo panaikinta; atsakovas, nepažeisdamas VTĮ nustatytų terminų, pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir galimą atleidimą iš valstybės tarnybos įspėjo; pareiškėja, būdama profesinės sąjungos valdybos nare, aktyviai dalyvavo konsultacijose su darbdavio atstovais dėl struktūrinių pertvarkymų, todėl ji buvo išsamiai informuota apie šiuos pertvarkymus; atsakovas įspėjimo laikotarpiu pareiškėjai siūlė kitas pareigas, tačiau pareiškėja jų atsisakė, taigi atsakovas nepažeidė pareiškėjai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų; atsakovo pakartotinis kreipimasis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją davimo negali būti vertinamas kaip neteisėtas kišimasis į profesinės sąjungos veiklą, nurodė, kad pagrindo konstatuoti, jog atsakovas atliko neteisėtus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme veiksmus, nėra. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, viešoji civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

16. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjos skundo reikalavimai panaikinti Vyriausybės kanceliarijos 2017 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. P-108 dėl pareiškėjos atleidimo, pripažinti, kad Vyriausybės kanceliarija neteisėtai atleido pareiškėją iš pareigų ir priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti neturtinę žalą ir procesines palūkanas atmesti kaip nepagrįsti.

III. 17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti; priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo fiktyviai panaikinta. Lyginant ankstesniąją Vyriausybės kanceliarijos struktūrą ir joje buvusią pareiškėjos pareigybę su naujai patvirtinta struktūra ir joje įsteigtomis pareigybėmis, matyti, kad naujojoje struktūroje pareigybių funkcijos nepakito. To fakto neginčija ir atsakovas. Kaip matyti iš teismui pateiktų pareigybių aprašymų, Posėdžių rengimo skyriaus pareigybių kategorijos sumažintos ir patarėjų pareigos pažemintos iki vyr. specialisto visiškai nepagrįstai. To teismas visiškai nenagrinėjo ir nesiekė išsiaiškinti, nors iš pateiktų byloje dokumentų šis fiktyvaus pareigybės panaikinimo faktas yra akivaizdus. Tokiomis struktūros pertvarkomis iš esmės siekiama pašalinti darbdaviui nepalankius ir aktyviai valstybės tarnautojų teises ginančius profesinių sąjungų atstovus.

17.2. Nebuvo užtikrintos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos pareiškėjos kaip tarnautojos, kurios pareigybė naikinama, garantijos būti paskirtai į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Kai mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nurodytas pirmenybės teises turintys darbuotojai kvalifikacijos atžvilgiu turi absoliučią pirmenybės teisę, lyginant su kitais darbuotojais turinčiais teisę būti paliktais darbe.

17.3. Teismas nepagrįstai ir netinkamai taikydamas teisės normas pripažino, kad buvo duotas Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją. Atsakovas neturėjo teisės reikalauti, kad profesinė sąjunga pakartotinai svarstytų jos valdybos narių atleidimo klausimą, o toks darbdavio reikalavimas vertintinas kaip darbdavio spaudimas profesinei sąjungai. L. J. neturėjo teisės dalyvauti 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdyje, nes nuo 2017 m. liepos 7 d. ji nebebuvo nei profesinės sąjungos narė, nei valdybos narė. Todėl teismas turėjo 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdį pripažinti neįvykusiu, nes jame dalyvavo mažiau nei 2/3 valdybos narių, reikalaujamo kvorumo nebuvo, o pareiškėjos atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu, nes nebuvo profesinės sąjungos atstovaujamojo valdymo organo sutikimo.

17.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų atleidžiant pareiškėją civilinė atsakomybė atsakovui nekyla. Pareiškėja buvo atleista neteisėtai. DK 250 straipsnis nustatė, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Šiuo atveju dėl atsakovo padarytų nevienkartinių pažeidimų, pirmenybės teisės būti paliktai dirbti pažeidimo, neteisėto žemesnės kategorijos pareigų siūlymo, fiktyvaus pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo, pareiškėja patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, savivertės sumažėjimą, pergyvenimą dėl savo tolimesnės ateities. Atsakovo neteisėti veiksmai truko daugiau nei pusę metų, nuo pat struktūrinių pertvarkymų pradžios, buvo sistemingi. Pareiškėja buvo vertinama kaip labai gera specialistė, jos veiklos rezultatai visada buvo vertinami gerai. Todėl atsidūrusi tokioje situacijoje, kai atsakovas bet kokiomis priemonėmis, netgi fiktyviais struktūriniais pertvarkymais, norėjo atsikratyti pareiškėjos, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus. Po tokių išgyvenimo pablogėjo ir pareiškėjos sveikatos būklė – pareiškėja pradėjo prastai miegoti, sutriko mityba, vargina nuotaikų kaita, suprastėjo gyvenimo kokybė.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašė prie bylos pridėti L. J. 2017 m. liepos 7 d. ir 2017 m. liepos 10 d. prašymus, kurie pagrįstų šiame atsiliepime nurodytus argumentus ir paneigtų pareiškėjos apeliaciniame skunde išsakytas abejones dėl profesinės sąjungos sutikimo, jos valdybos narių skaičiaus.

19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrindė jį atsakovo pateiktais ir nagrinėjimo metu įvertintais duomenimis, o pareiškėja nepateikė atsakovo argumentus paneigiančių įrodymų, todėl teismas pareiškėjos skundą atmetė pagrįstai. Teismas aktyviai dalyvavo renkant duomenis ir įrodymus, patikrino visas bylai svarbias aplinkybes, nustatė, ar pareiškėjai įspėjimo laikotarpiu neprivalėjo būti siūlomos kitos laisvos pareigos. Teismui buvo pateikta visa su tuo susijusi medžiaga, pareiškėjos asmens bylos kopija ir kiti duomenys reikšmingi bylos objektyviam nagrinėjimui. Pareiškėja nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44, kuriame buvo išreikšta tik nuomonė dėl dokumentų pakankamumo, tačiau nesuformuluota imperatyvi taisyklė dėl teisinių santykių vertinimo ir privalomų dokumentų pateikimo. Aplinkybė, jog P. G. yra socialiai pažeidžiamas, nes prižiūri šeimos narį (motiną), sulaukusią senatvės pensijos amžių, kuriai nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, atsakovas įrodė kitokiais, tačiau leistinais ir pakankamais įrodymais, kurie šioje byloje nėra paneigti, todėl pareiškėjos formalūs argumentai dėl vienokio ar kitokio dokumento nepateikimo nesudaro pagrindo abejoti pagrįstu ir teisėtu teismo sprendimu. Pažymi, kad L. J. atšaukė (dokumentas pridedamas) prašymą būti atleista iš valdybos narių, tad profesinei sąjungos valdybai priimant 2017 m. liepos 10 d. sprendimą nebuvo pažeisti profesinės sąjungos įstatų 4.12 punkte numatyti reikalavimai valdybos kvorumui.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimui.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2017 m. liepos 10 d. įvykęs valdybos narių susirinkimas teisėtas, jame dalyvavo 4 iš 6 valdybos narių. Valdybos narių išreikšta nuomonė yra teisėta, pareikšta laisva valia, nepatiriant spaudimo ar trečiųjų šalių įsikišimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2017 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. P-108 „Dėl G. D. atleidimo“, kuriuo pareiškėja nuo 2017 m. liepos 18 d. buvo atleista iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus patarėjos (A lygio 14 kategorijos) pareigybės remiantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė.

23. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto tinkamas taikymas yra sąlygotas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų tinkamo įvykdymo. Byloje nagrinėjamu atveju tai ir sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

24. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, Sprendžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

26. Byloje nustatyta, kad Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, pritariant Vyriausybės programai, buvo numatyta efektyvinti Vyriausybės veiklos procesus, restruktūrizuoti Vyriausybės kanceliariją ir joje steigti pokyčių valdymo padalinį. Įgyvendinant šią programą, Vyriausybės kanclerės 2017 m. kovo 3 d. įsakymais Nr. V-37, V-38 ir V-39, 2017 m. gegužės 18 d. įsakymais Nr. V-59, V-60 nuo 2017 m. liepos 18 d. ir 2017 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. V-74 buvo patvirtinta nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra ir struktūrinių padalinių nuostatai. Šių pertvarkymų rezultate iki tol buvęs Vyriausybės kanceliarijos pareigybių skaičius buvo sumažintas nuo 210 iki 183, įsteigti nauji struktūriniai padaliniai. Administracinio departamento Posėdžių rengimo skyriaus, kuriame dirbo pareiškėja, funkcijas buvo priskirtos Politikos įgyvendinimo grupei. Byloje nėra ginčo, kad po šio pertvarkymo, naujai įsteigtame padalinyje -Politikos įgyvendinimo grupėje, vietoje iki tol buvusių 5 pareigybių Posėdžių rengimo skyriuje, liko tik trys pareigybės, kurių funkcijos atitiko pareiškėjos eitas pareigybes.

27. Šios aplinkybės patvirtina, kad naujojoje struktūroje buvusių struktūrinių padalinių ir pareigybių funkcijos buvo perskirstytos tarp naujai steigiamų padalinių ir pareigybių, bendras pareigybių skaičius sumažėjo, t. y., įvyko realūs struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas, kurių rezultate buvo sumažintas pareigybių skaičius ir struktūriniame padalinyje, kuriame dirbo pareiškėja, penkių valstybės tarnautojų vykdytas funkcijas perskirstant trims naujai įsteigtoms pareigybėms.

28. Funkcijų, kurias anksčiau vykdė penki darbuotojai, pavedimas vykdyti trims darbuotojams, yra susijęs su būtinybe pergrupuoti šiuos darbuotojus, du iš jų perkeliant į kitus struktūrinius padalinius, kitokio pobūdžio pareigybes ir pan., o nesant tokių galimybių, juos atleisti iš tarnybos. Tokiais atvejais darbuotojų pergrupavimas turi būti vykdomas laikantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir Darbo kodekso 135 straipsnio reikalavimų, suteikiant prioritetą tiems darbuotojams, kurie turi pirmumo teisę prieš kitus darbuotojus, nepaisant aplinkybės, kurių iš penkių darbuotojų pareigybė išlieka ar neišlieka.

29. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog struktūriniame padalinyje, kuriame dirbo pareiškėja įvyko realus pareigybių panaikinimas. Tai, kad iš buvusių penkių pareigybių išliko tik trys pareigybės, pareiškėja ir neginčija. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

30. Aptarta teisinė situacija, kai panaikinus dalį pareigybių tenka pergrupuoti darbuotojus, lemia, kad sprendžiant darbuotojų tolesnio valstybės tarnyboje klausimą bei jų pirmumo teisę užimti atitinkamas pareigybes, turi būti vadovaujamasi VTĮ 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 7 dalies bei Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatomis(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012).

31. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra DK 135 straipsnio nuostatos. Pagal DK 135 straipsnio 1 dalį ( 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. Nr. IX-926 redakcija) kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Kodekso 19 straipsnis). Šio DK straipsnio 2 dalyje numatyta, kad 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

32. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad DK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (išskyrus 1 p.), gali asmeniui sukurti pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (užimti atitinkamas pareigybes) tik tais atvejais, kai tarpusavyje konkuruojančių darbuotojų kvalifikacija yra vienoda. Tačiau tokia teisė asmeniui nėra sukuriama, kai jis konkuruoja su aukštesnės kvalifikacijos darbuotojais. Todėl kvalifikacijos lygis yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri turi lemiamą reikšmę, sprendžiant darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (užimti atitinkamas pareigybes), t. y., sprendžiant aptariamos konkurencijos klausimą, pirmenybės teisė, visų pirma, turi būti suteikiama tiems darbuotojams, kurių aukštesnė kvalifikacija, o DK 135 straipsnio 1 dalyje (išskyrus 1 p.) aplinkybės sukuria pirmenybės teisę tais atvejais, kai tarpusavyje konkuruoja vienodos kvalifikacijos darbuotojai.

33. Valstybės tarnautojų kvalifikaciją apibūdina jų užimamoms pareigybėms nustatyti lygiai ir kategorijos (VTĮ 7 str.). Byloje nustatyta, kad P. G., kuriam buvo pasiūlyta užimti naujai įsteigtas Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiojo specialisto (A lygis, 14 kategorija) pareigas, iki struktūrinių pertvarkymų ėjo A lygio 15 kategorijos pareigas, t. y., aukštesnės kategorijos pareigas nei pareiškėja (A lygio 14 kategorijos).

34. E. K. iki struktūrinių pertvarkymų ėjo tos pačios kategorijos pareigas (A lygio, 14 kategorija) kaip ir pareiškėja, tačiau jos patirtis šioje srityje didesnė, nes šios kategorijos pareigas ji ėjo ilgiau nei pareiškėja (pareiškėja tik nuo 2017 01 01). Tarnybinė E.K. veikla pastaruosius tris metus buvo vertinama labai gerai. Tiek pareiškėja, tiek E. K. atitiko po dvi DK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes. Jos abi turėjo ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, pareiškėja buvo išrinkta į darbuotojų atstovaujamuosius organus, o E.K. viena augino vaiką iki šešiolikos metų. Šia prasme tiek pareiškėja, tiek E. K. turėjo vienodas teises, suteikiančias galimybę užimti naujai įsteigtas Politikos įgyvendinimo grupės vyriausiųjų specialistų (A lygis, 14 kategorija) pareigas, todėl, kad ir nežymus, bet aukštesnis E.K. kvalifikacinių gebėjimų lygis, suteikė jai pirmumą prieš pareiškėją užimti šias pareigas.

35. Byloje taip pat nustatyta, kad nelikus laisvų A lygio 14 kategorijos pareigų, pareiškėjai buvo siūloma užimti žemesnės kategorijos Politikos grupės vyriausiojo specialisto (A lygio, 13 kategorijos) pareigas, tačiau pareiškėja jų atsisakė.

36. Apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas atleisdamas pareiškėją iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 9 punkto pagrindu, pareiškėjos teisių, numatytų VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje ir DK 135 straipsnyje nepažeidė.

37. Nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-8 Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų profesinės sąjungos duotas sutikimas atleisti iš tarnybos pareiškėją, yra neteisėtas ir pan.. Teisės aktai, reglamentuojantys profesinių sąjungų veiklą, nenumato draudimo darbdaviui, negavus vieną kartą sutikimo atleisti darbuotoją iš pareigų, kreiptis pakartotinai tuo pačiu klausimu, bei nenumato draudimo profesinės sąjungos institucijai, priimti antrą sprendimą sutikimo davimo klausimu. Byloje taip pat nustatyta, kad L. J., kuri dalyvavo 2017 m. liepos 10 d. profesinės sąjungos valdybos posėdyje duodant sutikimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, tą pačią dieną buvo atšaukusi savo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą trauktis iš profesinės sąjungos valdybos. Tai reiškia, kad ji 2017 m. liepos 10 d. atkūrė savo subjektines teises profesinėje sąjungoje, todėl nebuvo pažeisti ir reikalavimai dėl profesinės sąjungos valdybos kvorumo.

38. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.246 str.).

39. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys