2017-09-27 Nr. AB-17345-3-62-3-02560-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1357-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02560-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S., R. E., V. Š., E. Č. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. S., R. E., V. Š., E. Č. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją bei ir priedo už rangą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 4–12).

2. Pareiškėjai skunde nurodė, jog jie ginčo laikotarpiu dirbo Kauno TI. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo pažeista jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, atitinkamai sumažinus atlyginimo už pareiginės algos koeficientą, kvalifikacinę kategoriją bei tarnybinį rangą sumą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Pareiškėjų nuomone, spręsdamas ginčą dėl tarnybinių laipsnių (rangų) pagal analogiją teismas turėtų taikyti 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, nuostatas, todėl priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas taip pat turi būti vertinamas kaip neteisėtas. Pažymėjo, kad jei teismo nuomone analogijos su antikonstituciniu pripažintu pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimu nepakanka įrodyti, kad priedų už rangus sumažinimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis teisę į teisingą apmokėjimą, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pakartotinio išaiškinimo, ar priedų už rangus sumažinimas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–24).

4. Atsiliepime į skundą nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 80–84).

6. Teismas pažymėjo, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl teismas vadovavosi šiai administracinei bylai aktualiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjų teisinė padėtis ar teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

7. Nagrinėdamas bylą, teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas šioje dalyje buvo atmestas kaip nepagrįstas.

8. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto priedo už rangą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų Statuto nuostatų teisėtumas kvestionuotas nebuvo. Teismas akcentavo, jog tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Šiomis aplinkybėmis, teismo vertinimu, nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų. Nurodė, jog šios išvados negali paneigti tai, kad 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus. Teismas pabrėžė, kad ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 dienos galiojusiems. Nustatyta, jog ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra. Be to, pareiškėjų argumentus, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, teismas vertino kaip pareiškėjų nuomonę, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįsta. Teisėjų kolegijos neįtikino pareiškėjų abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principams, nes šių abejonių pareiškėjai tinkamai nepagrindė.

9. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas vertino, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes teismui pagal skunde išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai bei konstituciniams principams.

III. 10. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, pareiškėjo reikalavimą tenkinti (b. l. 78–84).

11. Pareiškėjas nurodo, kad jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir specialiu teisės aktu – Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Konstitucinio teismo išaiškinimus, jog patiriami praradimai turi būti proporcingai paskirstyti jos nariams, jog atlyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos, atlyginimai turi būti proporcingai mažinami visoms asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms, proporcingai mažinant atlyginimus negali būti pažeistos asmenų, priklausančių tai pačiai kategorijai, einančių skirtingas pareigas, atlyginimų, nustatytų laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje, dydžių proporcijos.

12. Apeliaciniame skunde nurodo, jog Seimas nepagrįstai iš kitų tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę kategoriją ir atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojams, kurių pareiginės algos kategorija yra 11-20 t. y. einantiems aukštesnes pareigas ir atitinkamai turintiems teisę į didesnį darbo užmokestį ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais: atitinkamai 2 arba 4,5 procento. Be to, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, t. y. 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, nes aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi. Pažymi, kad tokiu reguliavimu yra iškreipiamos darbo užmokesčio proporcijos ir sumažinami skirtingų kategorijų pareigas einančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skirtumai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog nors Konstitucinio Teismo nutarimuose aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad pareiginių algų koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas prieštaravo Konstitucijai ir dėl šio neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirti nuostoliai turi būti kompensuojami, Seimas 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą. Taip pat akcentuoja, jog Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, daliai tarnautojų nustatė nulinį ar net neigiamą darbo užmokesčio kompensacijos dydį, tokiu būdu iš esmės nustatydamas, kad dalis tarnautojų gavo didesnį, nei priklausytų, darbo užmokestį. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis.

13. Pareiškėjas pabrėžia, kad Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą ir jame nustatydamas darbo užmokesčio mažinimo mastą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Tokiu būdu įstatymų leidėjas grubiai pažeidė proporcingumo principą, nes darbo užmokesčio mažinimas pagal Grąžinimo įstatymą neliečia 10 ir žemesnės kategorijų valstybės tarnautojų, neturinčiu 5 kvalifikacinių kategorijų, nors toks reguliavimas nėra pagrįstas ekonomiškai, nėra konstatuota, kad darbo užmokesčio mažinimas 10 ir žemesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams, neturintiems kvalifikacinių kategorijų, iš esmės neužtikrintų minimalių, žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų. Taigi pareiškėjas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo.

14. Pareiškėjas skunde taip pat pasisako ir dėl galimybės pakartotinai kreiptis į teismą. Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas skundą atmetė vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytais kompensavimo terminais, t. y. konstatuodamas, kad žalos atlyginimo terminai nėra suėję, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą. Teigia, jog teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

15. Be to, pažymi, kad dalis valstybės tarnautojų kreipėsi į teismus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies individualiai ir kai kuriems tarnautojams šiuo metu jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio dalies (pavyzdžiui, įsiteisėję sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2641-142/2014, I-3210-142/2014, I-1814-789/2014 ir kt.). Tarnautojai, kurie kreipėsi į teismą prašydami apginti teises nepraleisdami kreipimosi į teismą termino, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jų byla nebus vertinama kitaip nei kitų asmenų, esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje.

16. Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

19. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

20. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą.

21. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jam neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją koeficiento ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, šio pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kitos ginčo šalys apeliacinių skundų neteikė.

22. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas G. S. reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemoką, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

23. Teisėjų kolegija, pažymi, kad 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka, tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

24. Pareiškėjas G. S. šioje byloje savo reikalavimą priteisti teismo sprendimu darbo užmokesčio nepriemoką grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jam bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos.

25. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

26. Be to, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

27. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti dalį per krizę neišmokėto darbo užmokesčio atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno tardymo izoliatoriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo G. S. patirtus praradimus.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017 ir kt.).

30. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir tinkamais precedentais. Dėl šios priežasties byloje nesiremtina apeliaciniame skunde paminėtais pavieniais apygardų administracinių teismų sprendimais, kuriais valstybės tarnautojams buvo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos.

31. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ir apelianto argumentų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes jo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdama, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniame skunde apeliantas inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc.2010–2013 m.,šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.

35. Abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

36. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius