3a5eb362-d537-4aec-be9b-8f9a06ec4e1e · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-785-2014;Teisėjas: Algis Vieraitis                                                      Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00217-2013-1;                                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                               2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 8 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko teisėjo RamÅ«no Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, nuteistojo V. L. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V.

L. apeliacinį skundÄ dėl VilkaviÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ ir nuteistas:pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 3 (trims) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus V.

L. paskirta subendrinta 3 (trijų) metų 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Å i bausmė subendrinta pagal BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalių taisykles visiÅ¡ko sudėjimo bÅ«du su neatlikta dalimi 3 m. 4 mėn. terminuoto laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2012-03-19 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-457-317/2012 bei iÅ¡ naujo subendrintos 2013-10-28 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. T-1094-667/2013, ir V. L. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 6 (Å¡eÅ¡i) metai 10 (deÅ¡imt) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:

V. L. pagal BK 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 23 d. apie 9.01 val. (duomenys neskelbtini) esančiuose pataisos namuose, kur atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, 1-oro bÅ«rio lokaliniame sektoriuje (kiemelyje), iÅ¡ jo dėvimų kelnių kiÅ¡enės iÅ¡kritus ant žemės jam, kaip nuteistajam, draudžiamam turėti daiktui – mobilaus ryÅ¡io telefonui „Nokia-3100“, ir vykdžiusiam tarnybÄ pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui A.

M. siekiant įvykdyti tarnybos pareigÄ , - užfiksuoti nuteistojo drausmės pažeidimÄ ir užkardinti tolimesnę neteisėtÄ draudžiamo daikto apyvartÄ Ä¯staigoje – paimti iÅ¡kritusįjį telefonÄ , tyčia pasiprieÅ¡ino A. M. pavartodamas prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ : atsisakė pasitraukti Å¡alin nuo siekiamo paimti telefono, kÅ«nu užtverdamas keliÄ ir stumdamas trukdė prie jo prieiti, koja telefonÄ kelis kartus paspyrė, tyčia pastÅ«mė A. M. rankomis nuo telefono ir užgriuvo jį kÅ«nu, kad telefono Å¡is nepasiektų, nuo pastÅ«mimo ir užgriuvimo kÅ«nu A.

M. trenkėsi veidu ir kitomis kÅ«no dalimis į betoninių laiptų pakopas, dėl ko jam įvyko nosies kaulų skeveldrinis lūžimas, muÅ¡tinė žaizda nosies srityje, kraujosruva smakre, muÅ¡tinė žaizda ir kraujosruva apatinės lÅ«pos kairėje pusėje gleivinėje, muÅ¡tinės pavirÅ¡inės žaizdelės kairės plaÅ¡takos IV pirÅ¡to, deÅ¡inės plaÅ¡takos II-III-IV-V pirÅ¡tų srityse, nubrozdinimas kairio kelio sÄ nario srityje, kas nukentėjusiajam A. M. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ .V.

L. apeliaciniame skunde praÅ¡o įvertinti bylos aplinkybes, panaikinti VilkaviÅ¡kio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti. Taip pat praÅ¡o iÅ¡ naujo iÅ¡tirti byloje esančius įrodymus, į posėdį iÅ¡kviesti nukentėjusįjį A. M., liudytojus R. Ž., J. V.. Taip pat praÅ¡o iÅ¡kviesti ir apklausti Kybartų pataisos namuose bausmę atliekančius liudytojus E. Z., M. D., E. G., P. Z., M. G.. Skundo autorius nurodo nesutinkantis su priimtu nuosprendžiu, nes teismas vienareikÅ¡miÅ¡kai vertino tik pareigÅ«nų parodymus, nepagrįstai atmetė praÅ¡ymÄ apklausti kitus liudytojus (nuteistuosius), kurie rikiuotės metu taip pat buvo iÅ¡sirikiavę ir stovėjo Å¡alia.

Teismas konstatavo, kad Å¡ių liudytojų parodymai bylai nereikÅ¡mingi, o abejoti pareigÅ«nų parodymais nėra pagrindo. Apelianto manymu, teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad pareigÅ«nÄ jis pastÅ«mė tyčia, kadangi nei nukentėjusysis, nei liudytojas R. Ž. negalėjo patvirtinti, kad nuteistasis stÅ«mė tyčia, taip pat nematė, ar kuris kitas iÅ¡ nuteitųjų galėjo pastumti. PareigÅ«nas R. Ž. tik patvirtino, kad matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis atsidÅ«rė ant žemės, tačiau, kad nuteistasis stÅ«mė tyčia, patvirtinti negalėjo.

Teismas nesiaiÅ¡kino tos aplinkybės, kaip apeliantas, tyčia pastumdamas nukentėjusįjį, pats atsidÅ«rė ant žemės, taip pat nesiaiÅ¡kino aplinkybės, kad telefonÄ permetė ne apeliantas, o neatpažintas nuteistasis. Teismas rėmėsi tik prielaidomis, kad apeliantas tyčia pastÅ«mė nukentėjusįjį ir Å¡iam nukritus, pats ant jo atsigulė. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis paaiÅ¡kino, jog tuo metu, kai atsistojo, nuteistasis stovėjo jam už nugaros, tačiau liudytojas pareigÅ«nas R.

Ž. nurodė, kad matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis buvo nukritę ant žemės. Å ių prieÅ¡taravimų teismas nepaÅ¡alino ir Å¡ie prieÅ¡taravimai leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusįjį pastÅ«mė visai kitas nuteistasis, kurį nukentėjusysis ir matė stovintį jam už nugaros. Teismas taip pat nevertino prieÅ¡taravimų nukentėjusiojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ nagrinėjant teisme. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas negalėjo vertinti, jog surastas telefonas priklauso nuteistajam, kadangi jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra, vien tik A.

M. parodymai. Taip pat teismui nesukėlė jokių abejonių neatitikimai tarp vaizdo įraÅ¡o ir nukentėjusiojo parodymų. Vaizdo įraÅ¡as turėtų bÅ«ti peržiÅ«rėtas atidžiai ir palygintas su nukentėjusiojo bei liudytojo R. Ž. parodymais, nes akivaizdžiai matyti, jog vaizdo įraÅ¡as neatitinka Å¡iam įvykiui bei pareigÅ«nų veiksmams. Vaizdo įraÅ¡as akivaizdžiai patvirtina, kad jokio įvykio iÅ¡ viso nebuvo. Teismui taip pat abejonių nesukėlė liudytojo J. V. liudijimai, kad jam per racijÄ pranešė, jog permestas telefonas ir jis nuėjo pažiÅ«rėti, poste tuo metu, kai atvedė nuteistÄ jį, nebuvo.

Tačiau žiÅ«rint vaizdo įraÅ¡Ä akivaizdžiai matosi, kad liudytojas J. V. po įvykio stovi su visais kitais pareigÅ«nais koridoriuje ir su jais kalbasi, nors teisme liudijo, kad viskÄ sužinojo iÅ¡ nuteistųjų, o ne iÅ¡ pareigÅ«nų. Ta aplinkybė, jog anksčiau ne kartÄ teistas, apelianto įsitikinimu negali bÅ«ti pagrindu pripažinti jį kaltu ir dėl Å¡ių nusikaltimų. Teismas, pripažindamas apeliantÄ kaltu, rėmėsi tik aukÅ¡tas pareigas užimančių pareigÅ«nų parodymais ir nesudarė galimybės įrodyti savo nekaltumÄ apklausiant kitus nuteistuosius, kurių parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip nereikÅ¡mingus.

Teismo posėdyje apeliantas V. L. ir jo gynėjas V. Karpovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ patenkinti, pakartotinai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nuteistÄ jį iÅ¡teisinti. Prokurorė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi teisėjo praneÅ¡imÄ , nuteistÄ jį ir jo gynėjÄ , praÅ¡iusius nuteistojo skundÄ tenkinti, prokurorę, praÅ¡iusiÄ nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kaip matyti iÅ¡ V. L. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ .Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagÄ , dar kartÄ iÅ¡analizavusi bylos įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumÄ , liečiamumÄ , leistinumÄ , įrodymų pakankamumÄ , jų tarpusavio ryšį daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiÅ¡kai iÅ¡tyrė ir įvertino teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvuotas iÅ¡vadas dėl V.

L. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo.Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų. PrieÅ¡ingai, negu teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai V. L., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus.Apeliantas nurodo, kad byloje nėra surinkta duomenų, pagrindžiančių jo kaltę tyčiniais veiksmais pasipriešinus valstybės tarnautojui ir jį nesunkiai sužalojus, o apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų prieštaringus parodymus, nepagrįstai atmetė jo prašymus apklausti jo nurodytus liudytojus, ir nuosprendis yra paremtas prielaidomis.

Tačiau apygardos teismas su Å¡iais nuteistojo teiginiais sutikti negali.Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui ar kitam vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis Å¡io nusikaltimo objektas – normali Å¡ias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvÅ«s kaltininko veiksmai.

Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais:

1) jis turi bÅ«ti padaromas panaudojant fizinį smurtÄ arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Å iame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , prieÅ¡inasi valstybės tarnautojui ar kitam vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Å io nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai prieÅ¡indamasis valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtÄ arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Nagrinėjamojoje byloje nors apeliantas ir neigia, kad jis tyčia pastÅ«mė nukentėjusįjį, vykdžiusį tarnybÄ , pataisos namų direktoriaus budintį padėjėjÄ A. M., tačiau jo parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, tai yra nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. Ž., J. V. parodymai, taip pat kiti objektyvÅ«s byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai – įvykio vietos, daikto apžiÅ«ros protokolai, teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, pataisos namų priežiÅ«ros paros žiniaraÅ¡tis.

Nors V. L. teigia, kad tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų parodymai yra prieÅ¡taringi, tačiau aukÅ¡tesnysis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir jokių esminių prieÅ¡taravimų minėtų asmenų parodymuose nenustatė. Neesminiai skirtumai, apklausiant asmenį apie prieÅ¡ pusę metų įvykusio įvykio aplinkybes, kurios truko trumpÄ laiko tarpÄ , įvyko stresinėje situacijoje, kada buvo užfiksuotas draudžiamųjų daiktų turėjimas, bandymas daiktÄ iÅ¡saugoti, neleisti užfiksuoti drausmės pažeidimÄ , užkardinti tolimesnę neteisėtÄ tokio daikto apyvartÄ Ä¯staigoje, kada aktyviais veiksmais buvo pasiprieÅ¡inta pavartojus fizinį smurtÄ prieÅ¡ pareigas atliekantį valstybės tarnautojÄ ir padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , yra įmanomi, ir nesudaro pagrindo iÅ¡ viso parodymų nevertinti ar juos atmesti.

Nuteistojo V. L. parodymai, kad jis tyčia nestÅ«mė pareigÅ«no ir nenorėjo jo sužaloti atmestini ir laikytini jo gynybine versija, siekiant jam iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės ar jÄ suÅ¡velninti, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys ir teismo iÅ¡samiai iÅ¡tirti įrodymai. Nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu kategoriÅ¡kai patvirtino, kad bÅ«tent V. L. tyčia pasiprieÅ¡ino jam pavartodamas prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , tai yra atsisakė pasitraukti Å¡alin nuo siekiamo paimti telefono, kÅ«nu užtverdamas keliÄ ir stumdamas trukdė prie jo prieiti, koja telefonÄ kelis kartus paspyrė, ir tyčia pastÅ«mė A.

M. rankomis nuo telefono ir užgriuvo jį kÅ«nu jį lenkiantis paimti draudžiamo turėti daikto – telefono, dėl to A. M. veidu griuvo į laiptus ir susižalojo nosį, veidÄ , patyrė kitus sužalojimus, kas jam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Visi kiti nuteistieji buvo toliau ir tiesiog negalėjo pasiekti jį pastumti, V. L. jį pastÅ«mė aiÅ¡kiai tyčia, kad jis nepaimtų telefono, o V. L. niekas nestÅ«mė. Liudytojas R. Ž. taip pat tiek ikiteisminio, tiek ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nukentėjusiajam lenkiantis link laiptų paimti telefonÄ , V.

L. sÄ moningai, specialiai stÅ«mė jį ir užgriuvo ant nukentėjusiojo, dėl jis buvo sužalotas. Kiti nuteistieji nei nukentėjusiojo, nei V. L. pastumti negalėjo, nes iki jų buvo didelis atstumas. Ä®vykio faktÄ taip pat patvirtino ir netiesioginis įvykio liudytojas J. V., kurio parodymus nuteistasis nepagrįstai apeliaciniame skunde bandė sumenkinti. Ä®vertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. Ž., J. V. parodymai yra nuoseklÅ«s, juose esminių neprieÅ¡taravimų nėra, yra atitinkantys byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

IÅ¡ byloje iÅ¡tirtų įrodymų neginčytinai nustatyta, kad V. L. fiziniu smurtu, aktyviais veiksmais pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui, veiksmus atlikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jam suvokiant, kad jis, panaudodamas fizinį smurtÄ , prieÅ¡inasi valstybės tarnautojui, ir nori taip veikti. Kadangi pareigÅ«nui dėl tiesioginių tyčinių V. L. veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikimas, tai apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ . Tokia iÅ¡vada dera ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-223/2011, 2K-621/2011 ir kt.

Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neišsamiai ir vienpusiškai ištyrė bylos aplinkybes, atmetė jo prašymus apklausti papildomus liudytojus, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis nesutinka būtent su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra apylinkės ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Ä®rodymus teismas tiria ir tikrina laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei iÅ¡spręsdamas įrodymų pakankamumo klausimÄ . Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimÄ : pakartotinai apklausti nukentėjusįjį, liudytojus, iÅ¡kviesti naujus liudytojus, kuriuos apklausti prašė ir pirmos instancijos teisme.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimÄ . Atlikti įrodymų tyrimÄ yra apeliacinės instancijos teismo teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimÄ turi atlikti tais atvejais, kai reikia iÅ¡tirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikÅ¡mės teismo iÅ¡vadoms, arba pakartotinai iÅ¡tirti įrodymus, kurie yra prieÅ¡taringi ir esami prieÅ¡taravimai nėra paÅ¡alinti. Teisėjų kolegija manydama, kad Å¡ioje byloje nebuvo privalu atlikti įrodymų tyrimÄ , pažymi, kad apelianto pareikÅ¡ti praÅ¡ymai, iÅ¡klausius proceso dalyvių nuomones, tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai atmesti, kadangi nuteistasis tiek bylÄ nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nuoseklus, nes prieÅ¡ bylos nagrinėjimÄ apylinkės teisme pateikė raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ , kuriame prašė apklausti penkis naujus liudytojus (109 b.l.), o teisiamojo posėdžio metu jau prašė apklausti tik du liudytojus, kurie „tÅ«rėtų bÅ«ti matę įvykį“, bei nurodė, kad sutiktų, kad bÅ«tų iÅ¡kviestas visas bÅ«rys (130 b.l.), o apeliaciniame skunde nurodė vėl penkis, tačiau jau nebe tuos pačius apklaustinus liudytojus (141 b.l.), kurie buvo nurodyti apylinkės teismui, iÅ¡ kurių vienas apygardos teismui atsiuntė praÅ¡ymÄ , kad nebÅ«tų kviečiamas liudyti, kadangi jis neturi kÄ pasakyti ir paliudyti.

Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas nenurodė, kokias naujas aplinkybes jau byloje apklausti liudytojai, nukentėjusysis bei papildomai kviesti liudyti asmenys galėtų paaiÅ¡kinti, be to, apklaustų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymuose esminių prieÅ¡taravimų nėra, nukentėjusysis ir liudytojai apklausti labai iÅ¡samiai, kaltinamasis ir jo gynėjas uždavinėjo nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad byla pirmosios instancijos teisme iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai, tendencingai ar Å¡aliÅ¡kai, todėl atsižvelgiant į proceso ekonomiÅ¡kumo, operatyvumo ir byloje esančių įrodymų pakankamumo principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad papildomų liudytojų iÅ¡kvietimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimÄ ir bÅ«tų perteklinis.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad visų bylos aplinkybių iÅ¡tyrimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012). TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visi nagrinėjant bylÄ kylantys klausimai iÅ¡sprendžiami motyvuotomis raÅ¡ytinėmis arba protokolinėmis nutartimis, o teismas neturi įpareigojimo besÄ lygiÅ¡kai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių praÅ¡ymus.

Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nesiaiÅ¡kino, kad telefonÄ , kurį siekė paimti nukentėjusysis vėliau per tvorÄ permetė ne apeliantas, o neatpažintas nuteistasis, byloje nenustatyta kam priklausė telefonas, byloje esantis vaizdo įraÅ¡as neatitinka Å¡io įvykio bei pareigÅ«nų veiksmų, o vaizdo įraÅ¡as neva patvirtina, kad jokio įvykio iÅ¡ viso nebuvo, tačiau apygardos teismas pažymi, kad Å¡ie apelianto samprotavimai ir interpretacijos neturi reikÅ¡mės jo atliktų veiksmų kvalifikavimui.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teisiamajame posėdyje peržiÅ«rint vaizdo įraÅ¡Ä , kurio metu kaltinamasis jį komentavo ir jam buvo suteikta galimybė užduoti klausimus, o nors apylinkės teismui nagrinėjant bylÄ prokuroras prašė net nesiremti vaizdo įraÅ¡u kaip neinformatyviu, tačiau apylinkės teismas atlikdamas visapusiÅ¡kÄ byloje esančių duomenų vertinimÄ kruopščiai iÅ¡tyrė ir vaizdo įraÅ¡e užfiksuotÄ reikÅ¡mingÄ bylai informacijÄ , todėl tirti jo, bylÄ pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, nėra jokio pagrindo ar tikslo.

Tai, kad iÅ¡ byloje esančio vaizdo įraÅ¡o pagal vaizdo kamerų buvimo vietÄ ir vaizdo kokybę nebuvo galimybės kokybiÅ¡kai užfiksuoti pačio įvykio, nes kaip matyti kieme esanti vaizdo kamera filmavo iÅ¡ prieÅ¡ingos įvykio vietai pusės ir jÄ užstojo kiti stovintys asmenys, galimai nuteistieji, tai dar nereiÅ¡kia, kad iÅ¡ viso Å¡io įvykio nebuvo, nes jo buvimo faktÄ neginčytinai patvirtina kitų anksčiau aptartų įrodymų visetas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvienÄ skunde dėstomÄ samprotavimÄ , o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nuosprendžio priėmimui, todėl dėl kitų nuteistojo skunde nurodytų neesminių samprotavimų apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau nepasisako.

Taigi pirmos instancijos teismas iÅ¡samiai pasisakė dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimo. Å ios instancijos teismas laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų, asmenų parodymus jų patikimumo požiÅ«riu įvertino teisingai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, motyvuotai pasisakė dėl jų pakankamumo atmesdamas kaltinamojo praÅ¡ymÄ apklausti papildomus liudytojus, patikrino ir atmetė nuteistojo versijÄ , kad kaltinamasis nesiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui ir netyčia jį sužalojo.

Pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylÄ teismas su visomis proceso Å¡alimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso Å¡alių palankumo, nebÅ«tų suinteresuotas priimti vienai iÅ¡ Å¡alių palankų sprendimÄ . Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodÄ elgesį su proceso Å¡alimis, turimÄ iÅ¡ankstinę nuostatÄ dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina iÅ¡vada, jog bylÄ nagrinėjęs apylinkės teismas buvo neÅ¡aliÅ¡kas.AukÅ¡tesnysis teismas konstatuoja, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus bei iÅ¡tirtus įrodymus, juos teisingai sujungė į vienÄ nuosekliÄ ir logiÅ¡kÄ grandinę bei vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai nusprendė, kad jų pakanka iÅ¡vadai, kad bÅ«tent V.

L. 2013 m. gegužės 23 d., fiziniu smurtu pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui ir jį nesunkiai sužalojo dėl jo tarnybos pareigų vykdymo, tai yra idialiÄ ja nusikalstamų veikų sutaptimi padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. Ä®vertinusi visas Å¡ias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstÄ bei teisėtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriame iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymÄ , patvirtinančiÄ iÅ¡laidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam V.

L., nagrinėjant bylÄ ape­lia­cine tvarka, iÅ¡ kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos sudaro 30 Lt. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka dalyvavo nuteistojo gynėjas advokatas (BPK 322 str. 1 d.). Kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka (BPK 106 str. 1 d.). Todėl iÅ¡­lai­dos už nuteistajam suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme pripažįstamos proceso iÅ¡lai­domis ir iÅ¡ieÅ¡kotinos iÅ¡ nuteistojo (BPK 105 str.).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a : nuteistojo V.

L. apeliacinį skundÄ atmesti.Priteisti iÅ¡ V. L. 30 Lt proceso iÅ¡laidų už jam suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme, Å¡iÄ sumÄ sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodÄ â€“ 188659752, bankÄ â€“ AB „Swedbank“, įmokos kodÄ â€“5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ .

Kolegijos pirmininkas             Ramūnas Antanavičius Teisėjai             Svetlana Jurgaitienė              Algirdas Remeika