A-556-1427-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1427/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00535-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

Sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. K.,

atsakovo atstovui Algirdui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 1-2), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-480.

Pareiškėjas nurodė, kad nepriemokos sumokėjimas sukeltų pareiškėjui didelius sunkumus, vykdant kitus finansinius įsipareigojimus, įsipareigojimų kredito įstaigoms nevykdymas nutrauktų kredito sutartis ir pareiškėjas prarastų turimą nekilnojamąjį turtą ir patirtų didelius nuostolius, o tai turėtų neigiamos įtakos pareiškėjo galimybei sumokėti mokestinę nepriemoką, tuo tarpu mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas suteiktų galimybę stabilizuoti pareiškėjo finansinę padėtį ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu, mokesčių administratorius turi teisę atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą). Mokestinės nepriemokos įvykdymas užtikrintas turtu – pagal 2009 m. gegužės 26 d. turto arešto aktą Nr. 14-2812980 yra areštuotas 229 000 Lt vertės nekilnojamasis daiktas – patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas dėl kredito mokestinei nepriemokai sumokėti tariasi su Lietuvos komerciniais bankais. Taigi priverstinis skolos išieškojimas sukeltų neigiamas pasekmes tiek pareiškėjui, tiek valstybei. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą „Dėl sprendimo vykdymo sustabdymo“, kuriame prašė sustabdyti antstolės A. P. išieškojimo vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0173/10/00033, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas, t. y. prašė taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į skundą (b. l. 48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad remiantis MAĮ mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (40 str. 1 p.); priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (73 str. 1 d.); mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu (81 str. 1 d.). Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte statytu terminu; teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po 20 dienų po nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėjas 2009 m. balandžio 14 d. pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pagal kurią 2009 m. gegužės 4 d. pareiškėjui atsirado pareiga sumokėti 86 132,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Nesumokėjus GPM per 20 dienų mokesčių administratorius įgyja teisę taikyti priverstinius išieškojimo veiksmus. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas vietos mokesčių administratoriaus sprendimu.

Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjas nepateikė Inspekcijai nei prašymo mokestinę nepriemoką išdėstyti/atidėti, nei dokumentų, pagrindžiančių, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 15 d. pateikė Inspekcijai paaiškinimą, kuriame įsipareigojo mokestinę nepriemoką sumokėti dalimis nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., 2009 m. spalio 30 d. sumokėjo 6 000 Lt GPM, tačiau kitos mokestinės nepriemokos dalies nesumokėjo.

Pareiškėjas nesumokėjo deklaruotų mokesčių teisės aktų bei paaiškinime nustatytais terminais, todėl Inspekcija, realizuodama priverstinio išieškojimo teisę, priėmė sprendimą Nr. 14-19-480 išieškoti 95 282,20 Lt mokestinę nepriemoką iš skolininko turto. Pažymi, kad pareiškėjui buvo įteiktas Inspekcijos 2009 m. rugpjūčio 31 d. priminimas Nr. 14-07-19162, kuriame priminta, jog pareiškėjas nėra įvykdęs 97 613,85 Lt mokestinių prievolių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 98-101) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas, ar Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. sausio 11 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-480 yra teisėtas bei pagrįstas, pabrėžė, kad pareiškėjas skunde iš esmės neginčija tos faktinės aplinkybės, jog mokesčiai jam apskaičiuoti teisėtai, t. y. jis sutinka, jog privalo į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti 86 132 Lt (tai patvirtino ir teismo posėdžio metu). Dar daugiau, nors teismo posėdyje pareiškėjas išreiškė abejonę, jo teigimu, nepagrįstai dideliais („drakoniškais“) delspinigiais, tačiau jokių argumentų dėl jų neteisėtumo nei skunde, nei teismo posėdyje nepateikė. Todėl vien nepagrįstos abejonės mokesčių dydžiu negali sudaryti ir nesudaro prielaidų bei pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo nurodytais argumentais. Pareiškėjas, skunde iš esmės neginčydamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-480, prašė leisti susitarti su mokesčių administratoriumi dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Teismas, net ir praėjus pusei metų nuo skundo padavimo teismui, geranoriškai sudarė tokias sąlygas pareiškėjui (žr. 2010 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio protokolą (b. l. 73-74)), tačiau pareiškėjas net nesugebėjo tinkamai pateikti prašymo dėl mokestinės priemokos išdėstymo (žr. Vilniaus apskrities VMI 2010 m. spalio 15 d. raštą Nr. (14.3)-46-30682 „Dėl prašymo“ (b. l. 79, 92)). Tai įrodo, kad pareiškėjas naudojasi savo procesinėmis teisėmis ne itin geranoriškai. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. sausio 11 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-480 paliktinas nepakeistas. Be to, pabrėžė, kad net ir netenkinus pareiškėjo skundo, šis sprendimas neužkerta jam kelio tartis su mokesčių administratoriumi dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo arba atidėjimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 105-107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų (kredito sutarties) apie sudėtingą jo būklę. Pareiškėjas nurodė, kad šių įsipareigojimų nevykdymas nutrauktų kredito sutartis ir pareiškėjas prarastų turimą nekilnojamąjį turtą bei patirtų didelius nuostolius, o tai turėtų neigiamos įtakos pareiškėjo galimybei sumokėti mokestinę nepriemoką. Taip pat pareiškėjas pateikė ir turto arešto aktą, iš kurio matyti, kad yra areštuotas 229 000 Lt vertės nekilnojamasis daiktas, t. y. mokestinės nepriemokos sumokėjimas yra pilnai užtikrintas. Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos skundžiamu sprendimu, kuriuo Inspekcija nepaisant pareiškėjo prašymo leisti pasinaudoti MAĮ 88 straipsnio nustatytomis mokesčio mokėtojo teisėmis iš karto pradėjo mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-480, kuriuo nusprendė išieškoti pareiškėjo (apelianto) mokestinę nepriemoką iš jo turto (b.l. 3).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pateiktą skundą dėl paminėto teisės akto panaikinimo. Pasinaudota teise kreiptis į apeliacinės instancijos teismą. Skunde teigiama, kad buvo neįvertintos galimos neigiamos pasekmės, kurios gali atsirasti pareiškėjui, įvykdžius mokesčių administratoriaus sprendimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto (įstatymo redakcija galiojusi 2010-01-11), kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Kaip galima spręsti iš mokesčių mokėtojo pateiktų rašytinių ir žodinių paaiškinimų, jis iš esmės sutinka, kad susidarė mokestinė nepriemoka ir mokesčių administratorius turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo. Nėra ginčijimas ir pats pasirinktas mokestinės nepriemokos išieškojimo būdas, t.y. tas teisinis kelias, kurį parinko mokesčių administratorius mokestinei nepriemokai išieškoti. Pagal skundo dalyką siekta mokestinės nepriemokos išdėstymo arba atidėjimo, o šį aspektą jau reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis, kurio 3 dalyje pažymėta, jog sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Pareiškėjas (apeliantas) Inspekcijai buvo pateikęs 2010-10-08 prašymą mokestinės nepriemokos išieškojimui arba atidėjimui, tačiau, kaip nurodo mokesčių administratorius, dėl atitinkamų dokumentų stokos sprendimas nepriimtas (b.l. 115). Vadinasi, sprendžiant pagal pareiškėjo siekį iš jo pusės turėjo būti atliekami įstatymų leidėjo numatyti privalomi veiksmai dėl teisės realizuoti Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje suteiktą galimybę (dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo), o Inspekcijai priėmus neigiamą sprendimą arba jo nesant (tokio sprendimo nepriėmus, nors ir pateikus visus reikalingus duomenis, atitinkamą informaciją), pasinaudoti teismine gynyba būtent dėl paneigimo teisės į mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą.

Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliacinis skundas negali būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą.

Kita vertus, apeliacinis skundas negali būti tenkinamas ir dėl to, jog jau yra sumokėta beveik visa į turtą nukreipta išieškoti suma. Likusi nesumokėta pinigų dalis – delspinigiai. Jų klausimas, pagal pareiškėjo 2011-10-19 prašymą, išspręstas 2011-12-29 VMI sprendimu, kur nuspręsta pareiškėjo neatleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pastarasis VMI sprendimas atskirai neskųstas, o tai reiškia, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo bei neturi dėl šio aspekto pasisakyti iš esmės (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 3 d., 144-145 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė