2020-09-09 Nr. AB-16190-3-61-3-03751-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1373-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03751-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio mėn. jam teko praustis dušuose (šeštadieniais), kuriose nebuvo pertvarų iki 2018 m. balandžio mėn., todėl tekdavo praustis 8 asmenims žiūrint vienas į kitą. Be to, dušuose nebuvo įrengti veidrodžiai, todėl pareiškėjas turėjo skusti barzdą savo būrio prausykloje po šaltu vandeniu.

1.2. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bausmę atliko Vilniaus PN 6 būryje, kuriame buvo leidžiama 3 valandas per dieną pasivaikščioti kieme. Vilniaus PN bendrabutyje yra 7 būriai, o 1 būrys turi atskirą kiemą, jame buvo laikoma apie 30 asmenų, kurie visą dieną galėjo būti lauke. Bendru pasivaikščiojimo kiemu naudojosi 2 ir 3 būrių nuteistieji (iki 80 asmenų) po 3 valandas. Pareiškėjas turėjo vaikščioti su 4, 3, 6 ir 7 būrių nuteistaisiais, t. y. iš viso su nuo 250 iki 300 nuteistųjų. Pasivaikščiojimo kieme buvo daugiau negu dvigubai asmenų nei kituose būriuose, tačiau jis turėjo teisę vaikščioti tik 3 valandas. Tokiu būdu pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Be to, pasivaikščiojimo kiemas buvo mažas, o vasarą dėl didelio asmenų skaičiaus buvo neįmanoma pasivaikščioti. Jeigu pasivaikščiojimo kieme buvo žaidžiamas krepšinis ar tinklinis, tuomet į pasivaikščiojimo kiemą dalis asmenų neidavo, kadangi nebuvo pakankamai vietos. Pareiškėjas pasivaikščiojimo kieme turėjo užsiimti vietą, tačiau išėjus į tualetą ir iš jo grįžus, vieta jau būdavo užimta. Vilniaus PN neužtikrino galimybės pareiškėjui pilnavertiškai pasivaikščioti gryname ore, nors tai buvo būtina, kadangi serga (duomenys neskelbtini).

1.3. Dėl netinkamu kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, dalis – ne, o nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Pertvarų duše neįrengimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatytas konkretus reikalavimas tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai (prausyklos), kuriuose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes nuolat laikytis asmens higienos. Pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl dažnai buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu didžiąją dalį laiko praleido kamerų tipo patalpose, kurioms skirtos atskiros dušų patalpos.

2.2. Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2–7 nuteistųjų būriams) įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas, kuris yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Teisės aktuose nėra nustatyti jokie plotų normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Pareiškėjas klaidina teismą, kad pasivaikščiojimo kieme būdavo (yra) labai daug žmonių, nes pasivaikščiojimo kiemas dažniausiai būna apytuštis. Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2–7 nuteistųjų būriams) kasdien pasivaikščioti skirta po 4 valandas.

2.3. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų, t. y. netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių taikomų išimčių, kurios pablogintų jo kalinimo sąlygos, nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti jį, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

2.4. Pareiškėjas nepagrindė jo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo sveikatai. Todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. rugsėjo 7 d., nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio mėn. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. birželio 20 d. jam teko per mažas pasivaikščiojimo kiemo plotas bei buvo per trumpas pasivaikščiojimui skirtas laikas.

5. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta. Taip pat Vilniaus PN pateiktas nuteistųjų maudymosi duše grafikas patvirtina, kad Vilniaus PN laikomi nuteistieji vedami praustis šeštadieniais. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai numato pareigą kartą per savaitę nusiprausti duše, o atsakovo atstovas tinkamai šią pareigą įgyvendino, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

6. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nėra nustatyta, jog dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenumato reikalavimo dušuose įrengti pertvaras. Vilniaus PN nurodė, kad dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o dalis – ne. Nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN dalis dušų yra atskirti pertvaromis. Nors teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) išaiškino, kad, nepaistant to, jog pertvarų duše neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pertvarų duše neįrengimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos sąlygos nusiprausti duše kartą per savaitę, kad galiojantys teisės aktai nenumato atsakovo atstovo pareigos įrengti pertvaras duše, o dalis jų yra įrengta, pareiškėjas, eidamas praustis, turėjo teisę pasirinkti praustis už pertvarų, ar ne, teismas darė išvadą, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą šiuo aspektu konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir neturtinės žalos padarymo faktą.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) 13.4 papunktyje nustatyta, kad dušo patalpose turi būti veidrodis. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN prie įėjimo į dušo patalpas įrengtas veidrodis. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors galiojantys teisės aktai nustato atsakovo atstovui pareigą dušo patalpose įrengti veidrodį, tačiau nenustato pareigos būrio patalpose tiekti karštą vandenį. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN dušo patalpose įrengtas veidrodis, kaip tai numato Aprūpinimo normos, todėl neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN neturi pareigos tiekti karštą vandenį, todėl pareiškėjo teiginiai, jog turėjo skusti barzdą savo būrio prausykloje po šaltu vandeniu, vertintini kaip nesudarantys pagrindo pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą tenkinti.

8. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. BVK 103 straipsnis numato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 72 straipsnį laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 str. 1 d. 5 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas, kuriame nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta po 4 valandas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas 6 būryje. Iš byloje pateiktų 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko Nr. 81-454 ir 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko Nr. 14-1714 matyti, kad mėnesio porinėmis dienoms I gyvenamojo korpuso 2 aukšto nuteistieji vedami į pasivaikščiojimo kiemus nuo 8 val. iki 12.30 val., o mėnesio neporinėmis dienomis – nuo 14 val. iki 18 val.; I gyvenamojo korpuso 3–4 aukšto nuteistieji mėnesio porinėmis dienomis vedami į pasivaikščiojimo kiemus nuo 14 val. iki 18 val., o mėnesio neporinėmis dienomis – nuo 8 val. iki 12.30 val. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo. Pagal BVK 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Vilniaus PN minėtą pareigą įgyvendino ir užtikrino pareiškėjui teisę kasdien 4–4,5 val. per dieną praleisti lauke, t. y. ilgiau nei reglamentuota BVK, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

10. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjas skunde akcentavo, jog Vilniaus PN 1 būrys turėjo atskirą pasivaikščiojimo kiemą, nuteistieji jame galėjo būti visą dieną ir jis nebuvo perpildytas, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Vilniaus PN 1 būryje laikomiems nuteistiesiems būtų sudarytos kitokios pasivaikščiojimo sąlygos nei būryje, kuriame buvo kalinamas pareiškėjas. Minėti pareiškėjo teiginiai nepagrįsti įrodymais, vertintini kaip deklaratyvūs ir subjektyvaus pobūdžio, todėl nepagrįsti.

11. Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklių 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Eksploatavimo taisyklėse reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų dydžiui nėra nustatyta, taip pat pasivaikščiojimo kiemų dydžiai nėra reglamentuoti teisės aktuose. Iš byloje pateiktų I gyvenamojo korpuso, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemų nuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemai nėra perpildyti, juose įrengtas sporto inventorius bei krepšinio aikštelė. Be to, byloje pateikti 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas Nr. 81-454 ir 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas Nr. 14-1714 patvirtina, jog nuteistieji vedami į pasivaikščiojimo kiemus nustatytu laiku. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktuose nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemų dydžiai, taip pat į tai, kad byloje pateiktos nuotraukos ir nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikai patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemai nebuvo perpildyti, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir buvo perpildyti, o tai galėjo sąlygoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

12. Teismas pabrėžė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pareiškėjui žalą sukėlęs veiksnys, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:

13.1. Ginčui aktualiu laikotarpiu dušuose, kuriuose buvo galima praustis tik šeštadienais, pertvaros nebuvo įrengtos, o atsakovo atstovo pateiktose nuotraukose, kuriose matyti dušo pertvaros, nėra nurodyta jų padarymo data. Teismas nesiaiškino, kada minėtos nuotraukos buvo padarytos.

13.2. Veidrodžiai turi būti įrengti dušo patalpose, o teismas nustatė, kad veidrodis buvo įrengtas prie įėjimo į dušo patalpas. Todėl teismo išvada, kad duše buvo veidrodis, yra neteisinga.

13.3. Vilniaus PN neįrodė, koks yra pasivaikščiojimo kiemo plotis, o I gyvenamojo korpuso nuteistieji (200 nuteistųjų) vaikščiojo kieme vienu metu. Pareiškėjas neturėjo pateikti įrodymų apie jo nurodytas aplinkybes dėl 1 būrio nuteistųjų (galimybės šio būrio nuteistiesiems visą dieną vaikščioti pasivaikščiojimo kieme). Paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie diskriminaciją įrodymais turėjo būtent atsakovo atstovas.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN jo nurodytais laikotarpiais nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. rugsėjo 7 d., nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. balandžio mėn. (2018 m. birželio 20 d.).

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų duomenų (aplinkybių), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo atsižvelgti į šios bylos specifiką, t. y., kad pareiškėjo galimybės surinkti įrodymus, pagrindžius jo nurodytas aplinkybes, dėl jo įkalinimo yra itin ribotos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, turėdamas pareigą tinkamai (t. y. išsamiai, visapusiškai ir objektyviai) išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje byloje, turėjo:

i) surinkti duomenis, kokiomis konkrečiomis dušo patalpomis, pasivaikščiojimo kiemais (dėl kurių reiškiamos pretenzijos šioje byloje) pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais (kiek galima nustatant konkretesnes datas (jei įmanoma – dienų tikslumu) naudojosi. Byloje tokių konkrečių duomenų nėra pateikta; ii) surinkti duomenis, ar pareiškėjo nurodytais laikotarpiais, kai jis prausdavosi duše, visose dušo patalpose (t. y. tose, kuriose prausdavosi) buvo įrengtos pertvaros (bent dalyje dušų buvo įrengtos pertvaros) ir veidrodžiai.

Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodytais laikotarpiais visose dušo patalpose, kuriomis jis naudojosi, tikrai buvo įrengtos pertvaros (bent dalis dušų buvo atskirti pertvaromis) ir veidrodžiai, nėra (byloje tik pateiktos nuotraukos (b. l. 13–14, 16–17), iš kurių matyti, kad bent dalyje dušų įrengtos pertvaros, tačiau ne visų nuotraukų padarymo data yra aiški; byloje tik pateikta nuotrauka (b. l. 12), iš kurios matyti, kad prie įėjimo į kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų dušą buvo įrengtas veidrodis).

To nepatvirtino ir atsakovo atstovas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pertvarų duše neįrengimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali lemti teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-442/2019), o, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Aprūpinimo normos 13.4 papunktis įtvirtina reikalavimą dušo patalpose įrengti veidrodį; iii) surinkti duomenis apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl to, kad pareiškėjo įvardinto 1 būrio nuteistieji turėjo atskirą pasivaikščiojimo kiemą ir jame galėjo vaikščioti visą dieną.

Tuo atveju, jei minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės pasitvirtintų, vertinti pareiškėjo nurodyto argumento, kad jis buvo diskriminuojamas, pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik surinkus minėtus duomenis, juos įvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, taikytinų teisės nuostatų ir aktualios teismų praktikos kontekste, būtų galima priimti pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo ar nepagrįstumo šioje byloje.

19. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad spręsdamas bylą ir tirdamas įrodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, tinkamai motyvavo sprendimą bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje, 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą bei tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

20. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius