2022-05-18 Nr. AB-12771-3-61-3-00705-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-399-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00705-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Colagena“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. vasario 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta neįtraukti UAB „Colagena“ į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą (toliau – ir VMI sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti VMI priimti naują sprendimą ir įtraukti UAB „Colagena“ į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą ir taikyti mokestinės pagalbos priemones.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2021 m. sausio 28 d. pateikė prašymą dėl pagalbos priemonių taikymo, patyrus finansinių sunkumų dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos, kurį išnagrinėjo VMI ir 2021 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą neįtraukti pareiškėjo į nukentėjusių sąrašą, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 2 straipsnio 7 punktu pareiškėjas yra nemokus. VMI sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises ir neleidžia pasinaudoti pagalbos priemonėmis, kurias suteikia valstybė ir Europos Sąjunga.

2.2. Pareiškėjas neslepia, jog turi įsipareigojimų kitiems verslo subjektams, tačiau šiuo konkrečiu atveju labai svarbu tai, kad dėl visų įsipareigojimų yra pasiekti susitarimai ir skolų mokėjimo išdėstymai, ir, nors formaliai vertinant pareiškėjo finansinę padėtį, jis laikytinas nemokiu, tačiau padėtis yra stabilizuota ir kreditoriai neketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pareiškėjo atžvilgiu nėra vykdomi priverstiniai išieškojimai, dėl to visi pareiškėjo turimi skoliniai įsipareigojimai yra kontroliuojami. Todėl VMI sprendimas pareiškėjui netaikyti mokestinės pagalbos priemonių vien dėl to, kad formaliai jis yra nemokus, pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą, kuris, be kita ko, yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vadovaujantis šiuo principu, VMI neturi teisės diferencijuoti mokesčių mokėtojų pagal jų turimą pinigų ir/arba įsipareigojimų kiekį. Konstituciniame lygmenyje įtvirtinama formali visų asmenų̨ lygybė, o sykiu ir nustatomas diskriminavimo ir privilegijų̨ teikimo draudimas. Konstitucinis visų asmenų̨ lygybės principas determinuoja teisėkūros procesą̨ kreipiant jį tokia kryptimi, kad teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai būtų̨ grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis, kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams, nepagrįstai neišskiriant atskirų teisinių santykių dalyvių. Todėl, vadovaujantis konstituciniu lygybės principu, kuris įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), VMI privalėjo vertinti ne formalų pareiškėjo statusą, bet, ar faktiškai pareiškėjas nebegali tęsti veiklos ir su kreditoriais nėra sudaryti susitarimai dėl turimų skolų gražinimo, dėl ko pareiškėjas gali tęsti savo veiklą ir pagal sudarytus susitarimus grąžinti įsipareigojimus. Juo labiau, kai tokia galimybė yra numatyta ir JANĮ 10 straipsnyje.

2.3. MAĮ 10 ir 69 straipsniuose yra įtvirtinta VMI vertinti neformalią mokesčių mokėtojų veiklą, bet tikrąjį tiek sandorių, tiek veiklos pobūdį. Pagal MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant atitinkamas minėtų mokesčių įstatymų nuostatas. Kadangi šiuo konkrečiu atveju yra susiklosčiusi neįprasta situacija, kurios reguliavimas yra neišsamus, į MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygas turi būti įtraukiamas ir pareiškėjo vertinimas dėl jo atitikimo nukentėjusių asmenų sąrašui.

2.4. VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). VAĮ 8 straipsnyje yra išdėstyti reikalavimai keliami individualiam administraciniam aktui. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo atsiųstas tik elektroninis laiškas, kuriuo informuojama apie priimtą sprendimą, bet jame nebuvo nurodyta nei sprendimo priėmimo data, nei sprendimo numeris, nei sprendimą rengusio asmens duomenys. Dėl to toks VMI sprendimas negali būti laikomas kaip atitinkantis VAĮ keliamus reikalavimus. VMI sprendimas neįtraukti pareiškėjo į nukentėjusių asmenų sąrašą sukelia jam teisines pasekmes, nes jis netenka teisės pasinaudoti valstybės ir Europos Sąjungos suteikiamomis pagalbos priemonėmis, ir neįgyja teisės išsidėstyti mokestinių prievolių neskaičiuojant palūkanų, taip pat jam nebus leista pasinaudoti ir kitomis mokestinės pagalbos priemonėmis, kuriomis gali naudotis įmonės, kurios yra įtrauktos į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą.

2.5. Vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą buvo prašoma vadovautis ir protingumo bei proporcingumo principais ir įvertinti tai, kad pareiškėjo teikiamos paslaugos iš esmės yra gana griežtai suvaržytos arba užraustos ir, nors pareiškėjas nepateko tarp mokesčių administratoriaus pateikto sąrašo, nuo COVID-19 tiesiogiai nukentėjusių verslininkų nuo 2021 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėjas nukentėjo tiesiogiai dėl COVID-19 viruso pandemijos ir jo sukeltų padarinių.

2.6. Dėl įvestų karantino reikalavimų pareiškėjas privalo užtikrinti atitinkamą plotą tenkantį vienam pacientui, dėl šios priežasties vienu metu gali aptarnauti mažesnį kiekį pacientų, o pačių teikiamų paslaugų savikaina išauga dėl karantino keliamų reikalavimų, taikomoms apsaugos priemonėms, dėl šių priežasčių pareiškėjo pelningumas karantino laikotarpiu yra sumažėjęs. Nors VMI įtraukiant verslo subjektus į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą vertino, ar subjekto pajamos buvo sumažėjusios 2020 m. spalio – lapkričio mėnesiais lyginant su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, tačiau pareiškėjas dėl turimų įsipareigojimų kreditoriams, kurie susidarė dar iki 2019 m., siekdamas tęsti savo veiklą buvo priverstas padidinti veiklos apimtis ir tuo pačiu padidinti gaunamas pajamas, dėl šios priežasties lyginant 2020 ir 2019 metų rodiklius, formaliai vertinant pajamos yra nesumažėjusios, tačiau pelningumas yra kardinaliai kritęs, tai iš esmės lėmė 2020 m. paskelbti karantinai. Didžiausi suvaržymai ir griežčiausios karantino sąlygos buvo paskelbtos 2020 m. gruodžio mėnesį, todėl pareiškėjo gaunamų pajamų kritimas didžiausias yra 2020 m. gruodžio ir 2021 m. sausio mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, jog nėra planuojama atlaisvinti karantino sąlygų, minėtas pajamų kritimas laikysis ir toliau arba net didės. Pareiškėjas, siekdamas būti socialiai atsakingu verslu, nemažina darbuotojų skaičiaus ir stengiasi išlaikyti visus darbuotojus, jų neatleisdamas, nors paties draudėjo situacija yra gana sudėtinga dėl šalyje įvesto karantino. Pareiškėjas negali vykdyti dermatologijos ir kosmetologijos procedūrų, kurios yra nepriskiriamos sveikatingumo paslaugoms, šioje srityje generuodavo didžiausias pajamas, buvo jo pagrindinė veikla, kurios šiuo metu negali vykdyti.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. VMI 2021 m. vasario 8 d. raštu per Mano VMI portalą pareiškėją informavo, kad jis negali būti įtrauktas į „Juridinių asmenų, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. pagal pateiktą prašymą taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“ sąrašą (toliau – ir Sąrašas), nes vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. sausio 29 d. įsakymu VA-6 patvirtinto Mokesčių mokėtojų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus ir kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės, sąrašų sudarymo kriterijų ir administravimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punkto nuostatomis, į Sąrašą neįtraukiami juridiniai asmenys, kurie yra nemokūs pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą.

3.2. Į Sąrašą juridinis asmuo pagal prašymą įtraukiamas vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-91, kuriuo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas VMI viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“ (toliau – ir Įsakymas Nr. VA-91) ir Aprašu. Įsakymo Nr. VA-91 2.1–2.4 punktuose numatyta: neigiamą poveikį patyrusių mokesčių mokėtojų nepriemokoms, susidariusioms nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., išieškojimo veiksmai neinicijuojami iki 2021 m. birželio 30 d. (2.1 p.); jei iki 2020 m. gruodžio 31 d. nepriemokų išieškojimo veiksmai jau buvo pradėti vykdyti, neigiamą poveikį patyrusių mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai stabdomi iki 2021 m. birželio 30 d. pagal atskirą prašymą dėl išieškojimo veiksmų stabdymo (2.2 p.); neigiamą poveikį patyrę mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo delspinigių, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. (2.3 p.); nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. neigiamą poveikį patyrę mokesčių mokėtojai nebus laikomi skolingi valstybės ir savivaldybės biudžetams bei fondams, jeigu mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. (2.4 p.).

3.3. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo per Mano VMI pateiktame prašyme „Dėl pagalbos priemonių taikymo, patyrus finansinių sunkumų dėl COVID-19 pandemijos“ nurodytus veiklos duomenis, nustatė, kad Bendrovė yra nemoki, nes jos įsipareigojimai viršija turimo turto vertę tiek 2020 m. gruodžio 31 d., tiek 2019 m. gruodžio 31 d., Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (2019 m. – (duomenys neskelbtini), 2020 m. – (duomenys neskelbtini)), t. y. su finansiniais sunkumais ji susiduria nuo 2019 m. arba dar anksčiau. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad finansinius sunkumus Bendrovė patiria anksčiau, nei paskelbtas karantinas dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos (2020 m. kovo 16 d.).

3.4. Juridinio asmens nemokumas, tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Todėl nemokumo būsenai konstatuoti užtenka nustatyti vieną iš dviejų alternatyvių aplinkybių, t. y. juridinio asmens negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimus, viršijančius jo turto vertę. Aprašo 16 punkte numatyta, kad jei nustatoma, kad juridinis asmuo yra nemokus pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, toks juridinis asmuo į Sąrašą pagal pašymą neįtraukiamas, mokestinės pagalbos priemonės jam netaikomos.

3.5. Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 str. 6 d.). Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turėtų būti įsitikinęs juridinio asmens gyvybingumu – taip būtų sudarytos prielaidos išvengti nesėkmingų restruktūrizavimo atvejų. Siūloma nustatyti, kad juridinio asmens gyvybingumas būtų suprantamas, kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti prievoles ateityje. Atsižvelgus, kad finansinių sunkumų sąvoka apima ir nemokumą, restruktūrizavimo byla galėtų būti keliama ir nemokiam juridiniam asmeniui, jei galima pagrįsti jo gyvybingumą. Juridinio asmens gyvybingumas yra siejamas su įmonės ūkinės komercinės veiklos, leisiančios jam vykdyti savo prievoles ateityje, vykdymu, t. y. restruktūrizavimo proceso veiksmingumu, kuris priklauso nuo juridinio asmens gyvybingumo. Europos Komisija 2021 m. sausio 18 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos taikomų valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinį COVID-19 protrūkį, 2.4 punkte nurodė, kad galutiniais naudos gavėjais negali būti bankrutuojantys ar restruktūrizuojami mokesčių mokėtojai. Taigi, atsižvelgus į minėtą Europos Komisijos sprendimą, pareiškėjui mokestinės pagalbos priemonės negali būti taikomos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI 2021 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas neįtrauktas į nukentėjusių sąrašą dėl mokestinės pagalbos priemonės susijusios su COVID-19 pandemija, pagrįstumo ir teisėtumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas vykdo odontologinės praktikos, gydytojų specialistų, kirpyklų ir kitų grožio salonų veiklas. Pareiškėjas 2021 m. sausio 28 d. raštu Nr. GCOV-1214 per Mano VMI pateikė prašymą įtraukti Bendrovę į sąrašą dėl taikomos mokestinės pagalbos priemonės susijusios su COVID-19. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2021 m. vasario 8 d. sprendimu per Mano VMI portalą informavo pareiškėją, kad jis negali būti įtrauktas į Juridinių asmenų, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. pagal pateiktą prašymą taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19 sąrašą, nes pareiškėjas yra nemokus pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi JANĮ 2 straipsnio 7 punktu, 2 straipsnio 6 dalimi, VAĮ, Įsakymo Nr. VA-91 2.1–2.4 punktais, Aprašo IV skyriumi (Prašymų nagrinėjimo ir taikomų pagalbos priemonių monitoringo procesas), 16 punktu. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje. JANĮ projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turėtų būti įsitikinęs juridinio asmens gyvybingumu – taip būtų sudarytos prielaidos išvengti nesėkmingų restruktūrizavimo atvejų. Siūloma nustatyti, kad juridinio asmens gyvybingumas būtų suprantamas, kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti prievoles ateityje. Atsižvelgus į šias aplinkybes, kad finansinių sunkumų sąvoka apima ir nemokumą, restruktūrizavimo byla galėtų būti keliama ir nemokiam juridiniam asmeniui, jei galima pagrįsti jo gyvybingumą. Vadinasi, JANĮ juridinio asmens gyvybingumas yra siejamas su įmonės ūkinės komercinės veiklos, leisiančios jam vykdyti savo prievoles ateityje, vykdymu, t. y. restruktūrizavimo proceso veiksmingumu, kuris priklauso nuo juridinio asmens gyvybingumo.

8. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas yra nemokus, nes Bendrovės įsipareigojimai viršija turimo turto vertę tiek 2020 m. gruodžio 31 d., tiek 2019 m. gruodžio 31 d. VMI pateikė medžiagą, kad Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (2019 m. – (duomenys neskelbtini), 2020 m. – (duomenys neskelbtini)), t. y. su finansiniais sunkumais Bendrovė susiduria nuo 2019 metų arba dar anksčiau. Todėl šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad finansinius sunkumus pareiškėjas patiria anksčiau, nei paskelbtas karantinas dėl koronaviruso COVID-19 pandemijos (2020 m. kovo 16 d.). Teismas pažymėjo, kad juridinio asmens nemokumas, tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 str. 7 d.). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti užtenka nustatyti vieną iš dviejų alternatyvių aplinkybių, t. y. juridinio asmens negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimus, viršijančius jo turto vertę. Aprašo 16 punkte aiškiai numatyta, jog nustačius, kad juridinis asmuo yra nemokus pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, toks juridinis asmuo į Sąrašą pagal pašymą neįtraukiamas, mokestinės pagalbos priemonės jam netaikomos. Be to, Europos Komisija 2021 m. sausio 18 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos taikomų valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinį COVID-19 protrūkį, 2.4 punkte pažymėjo, kad galutiniais naudos gavėjais negali būti bankrutuojantys ar restruktūrizuojami mokesčių mokėtojai. Todėl, atsižvelgus į minėtą Europos Komisijos sprendimą, pareiškėjui mokestinės pagalbos priemonės negali būti taikomos, mokesčių administratorius, atsisakydamas įtraukti pareiškėją į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems nuo 2021 m. sausio 1 d. pagal pateiktą prašymą taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“, vadovavosi nustatytu teisiniu reguliavimu, elgėsi atsakingai bei nepažeidė mokesčių mokėtojo teisių.

9. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas buvo priimtas JANĮ, Įsakymo Nr. VA-91, Aprašo ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis mokesčių administratoriaus disponuojamais duomenimis apie pareiškėją, atliktu patikrinimu dėl pagalbos suteikimo, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai neįtraukė pareiškėjo į nukentėjusių sąrašą dėl mokestinės pagalbos priemonės susijusios su COVID-19 pandemija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1, 6 d.). Pareiškėjas Sprendimą gavo laiku, jį apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nusprendė, kad Sprendimas dėl neįtraukimo pareiškėjo į nukentėjusių sąrašą dėl mokestinės pagalbos priemonės susijusios su COVID-19 pandemija atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas priėjo prie išvados, kad VMI teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą Sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas taip pat nurodė, jog nėra pagrindo įpareigoti VMI priimti naują sprendimą ir įtraukti pareiškėją į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą bei taikyti mokestinės pagalbos priemones.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją, dėl to skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ keliamų reikalavimų.

10.2. Teismo posėdžio metu VMI atstovas nurodė, jog šiuo metu prašymai dėl įtraukimo į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą yra nagrinėjami net ir tų bendrovių, kurios pagal finansinius rodiklius yra nemokios. VMI atstovo paklausus, ar įvyko pasikeitimai teisinėje bazėje, reguliuojančioje įtraukimo į nukentėjusių sąrašą tvarką, atstovas nurodė, kad teisinė bazė nepasikeitė, šiuo metu galioja tie patys įstatymai, kaip skundžiamo sprendimo priėmimo metu, tačiau pasikeitė VMI pozicija dėl nemokių įmonių vertinimo. Atsižvelgiant į tokius VMI atstovo pasisakymus, akivaizdu, jog teisiškai VMI galėjo nagrinėti ir pareiškėjo prašymą, tačiau to nebuvo padaryta. Teismas visiškai nepasisakė dėl šio diskriminacinio VMI požiūrio, nors teismo posėdžio metu buvo prašoma atsižvelgti į šias aplinkybes. Galbūt tai yra dėl to, jog skundžiamas sprendimas buvo skelbiamas tą pačią dieną, praėjus kelioms valandoms po vykusio teismo posėdžio, ir galbūt teismas jau iš anksto buvo susiformavęs poziciją šioje byloje. Nors vadovaujantis ABTĮ teismas nagrinėdamas bylą turi būti nešališkas ir neturėti išankstinės nuomonės, tačiau aptarti veiksmai suponuoja priešingą vaizdą.

10.3. VMI visiškai nevertino aplinkybių, kodėl įmonės finansiniai rodikliai rodo, jog įmonė yra nemoki ir, atsižvelgdama tik į formalius kriterijus ir formalius rodiklius, nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo. VMI sprendimas pareiškėjui netaikyti mokestinės pagalbos priemonių vien dėl to, jog formaliai pareiškėjas yra nemokus, pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą. Vadovaujantis šiuo principu VMI neturi teisės diferencijuoti mokesčių mokėtojų pagal jų turimą pinigų ir/arba įsipareigojimų kiekį. Konstituciniame lygmenyje įtvirtinama formali visų asmenų̨ lygybė, o sykiu ir nustatomas diskriminavimo ir privilegijų̨ teikimo draudimas. Vadovaujantis konstituciniu lygybės principu, VMI privalėjo vertinti ne formalų pareiškėjo statusą, bet, ar faktiškai pareiškėjas nebegali tęsti veiklos ir su kreditoriais nėra sudaryti susitarimai dėl turimų skolų grąžinimo, dėl ko pareiškėjas gali tęsti savo veiklą ir pagal sudarytus susitarimus grąžinti įsipareigojimus. Juo labiau, kai tokia galimybė yra numatyta ir JANĮ 10 straipsnyje.

10.4. MAĮ 10 ir 69 straipsniuose yra įtvirtinta VMI vertinti neformalią mokesčių mokėtojų veiklą, bet tikrąjį tiek sandorių, tiek veiklos pobūdį. Administracinių teismų sprendimuose ne kartą buvo pripažinta, jog MAĮ 10 straipsnio, t. y. turinio viršenybės prieš formą principo, taikymas nėra ribojamas vien tik to paties įstatymo 69 straipsnio 1 ir 2 dalių hipotezėse numatytais atvejais. Iš tiesų visuomeninių santykių, nulemiančių atitinkamas mokestines prievoles, dinamika bei įvairovė, taip pat konkrečios faktinės aplinkybės gali lemti poreikį taikyti aptariamą principą ne tik sprendžiant mokesčių apskaičiavimo klausimą MAĮ 69 straipsnyje numatytais atvejais ir tvarka, bet ir kitais atvejais, įskaitant mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių administravimo procedūras (veiksmus) ar (ir) atvejus, kai mokesčių mokėtojas įgyvendina (siekia įgyvendinti) mokesčių įstatymuose jam garantuojamas teises. Turinio viršenybės prieš formą principas taip pat garantuoja ir sąžiningo bei atsakingo (rūpestingo) mokesčio mokėtojo teises ir teisingumo lūkesčius. VMI privalėjo vertinti, ar faktiškai pareiškėjas nebegali tęsti savo veiklos ir nėra sudaręs susitarimų su savo kreditoriais, tačiau VMI to neatliko. Priešingu atveju, atrodo visiškai ekonomiškai nepagrįstas VMI sprendimas, kaip įmonė turėdama įsiskolinimų sėkmingai tęsia veiklą ir kreditoriai nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kodėl susidarė įsiskolinimai, tačiau teismui priimant skundžiamą sprendimą į tai nebuvo atsižvelgta. Įsiskolinimai susidarė dar 2019 m., kai keičiantis pareiškėjo akcininkams buvo uždarytas Kauno skyrius. 2019 m. liepos mėnesį pasikeitus pareiškėjo akcininkams ir uždarius Kauno skyrių, veiklą tęsė tik Vilniaus skyrius, kuris buvo 2019 m. liepos mėnesį buvo blogoje finansinėje padėtyje, todėl siekiant stabilizuoti situaciją buvo didinamos veiklos apimtys ir tai buvo sėkmingai daroma iki karantino pradžios. Pasibaigus pirmajam karantinui, buvo daug investuojama į marketingą siekiant prisitraukti pacientus/klientus 2020 m. šventiniam laikotarpiui ir taip mažinti turimus įsipareigojimus, tačiau Lietuvoje paskelbus antrąjį karantiną ir uždraudus teikti dalį paslaugų, pareiškėjo planai žlugo ir tuo pačiu bevaisėmis tapo ir į marketingą atliktos investicijos.

10.5. Nors teismas nurodo, jog VMI sprendimas atitiko VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo atsiųstas tik elektroninis laiškas, kuriuo informuojama apie priimtą sprendimą, bet jame nebuvo nurodyta nei sprendimo priėmimo data, nei sprendimo numeris, nei sprendimą rengusio asmens duomenys. Dėl šios priežasties toks VMI sprendimas negali būti laikomas kaip atitinkantis VAĮ keliamus reikalavimus.

10.6. VMI sprendimas neįtraukti pareiškėjo į nukentėjusių asmenų sąrašą sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, kadangi pareiškėjas netenka teisės pasinaudoti valstybės ir Europos Sąjungos suteikiamomis pagalbos priemonėmis ir neįgyja teisės išsidėstyti mokestinių prievolių neskaičiuojant palūkanų, taip pat pareiškėjui nebus leista pasinaudoti ir kitomis mokestinės pagalbos priemonėmis, kuriomis gali naudotis įmonės, kurios yra įtrauktos į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą.

10.7. Vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą buvo prašoma vadovautis ir protingumo bei proporcingumo principais ir įvertinti tai, kad pareiškėjo teikiamos paslaugos iš esmės yra gana griežtai suvaržytos arba užraustos ir, nors pareiškėjas nepateko tarp mokesčių administratoriaus pateikto Sąrašo, tačiau pareiškėjas nukentėjo tiesiogiai dėl COVID-19 viruso pandemijos ir jo sukeltų padarinių.

10.8. Nors VMI įtraukiant verslo subjektus į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos sąrašą vertino, ar subjekto pajamos buvo sumažėjusios 2020 m. spalio – lapkričio mėnesiais lyginant su 2019 metų tuo pačiu laikotarpiu, tačiau, pirma, mokesčių mokėtojas dėl turimų įsipareigojimų kreditoriams, kurie susidarė dar iki 2019 metų, siekdamas tęsti savo veiklą, buvo priverstas padidinti veiklos apimtis ir tuo pačiu padidinti gaunamas pajamas, dėl šios priežasties lyginant 2020 ir 2019 metų rodiklius formaliai vertinant pajamos yra nesumažėjusios, tačiau pelningumas yra kardinaliai kritęs ir tai iš esmės lėmė 2020 m. paskelbti karantinai. Antra, svarbu tai, kad didžiausi suvaržymai ir griežčiausios karantino sąlygos buvo paskelbtos 2020 m. gruodžio mėnesį, todėl pareiškėjo gaunamų pajamų kritimas didžiausias yra 2020 m. gruodžio ir 2021 m. sausio mėnesiais ir, sprendžiant iš to, jog nėra planuojama atlaisvinti karantino sąlygų, minėtas pajamų kritimas laikysis ir toliau, arba net didės.

10.9. Pareiškėjas, siekdamas būti socialiai atsakingu verslu, nemažina darbuotojų skaičiaus ir stengiasi išlaikyti visus darbuotojus, jų neatleisdamas, nors paties draudėjo situacija yra gana sudėtinga dėl šalyje įvesto karantino. Dėl taikomų apribojimų draudėjas negali vykdyti dermatologijos ir kosmetologijos procedūrų, kurios yra nepriskiriamos sveikatingumo paslaugoms, tačiau draudėjui sugeneruodavo didžiausias pajamas ir buvo pagrindinė pareiškėjo veikla, kurios šiuo metu negali vykdyti.

10.10. Teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog VMI yra viešojo administravimo institucija, todėl jos administraciniai aktai turi būti grįsti teisės aktų nuostatomis, teisiniais argumentais, o tai įmanoma padaryti tik visapusiškai ir objektyviai nustačius bei įvertinus visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes (VAĮ 8 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu akivaizdu, jog dėl paminėtų pareiškėjo argumentų šių principų nebuvo laikytasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu (žr. nutarties 10 p.), prašo jį panaikinti, teigdamas, jog priimant sprendimą nebuvo pasisakyta diskriminaciniu aspektu (žr. nutarties 10.2 p.), neatsižvelgta į mokesčių mokėtojų lygybės principą (žr. nutarties 10.3 p.), ignoruotas turinio prieš formą principas (žr. nutarties 10.4 p.), be kita ko, nepaisytas VAĮ 10 straipsnis (žr. nutarties 10.5 p.), buvo reikalinga laikytis ir teisingumo bei protingumo principų (žr. nutarties 10.7 p.).

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, visų pirma pasisakys dėl VAĮ 10 straipsnio, kadangi nustačius pastarajame straipsnyje išdėstytų esminių nuostatų nesilaikymą, spręstina, jog būtų pakankamas pagrindas skundžiamą sprendimą naikinti ir perduoti bylą nagrinėji iš naujo mokesčių administratoriui.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Viešojo administravimo įstatymą išdėsčius nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatos iš esmės pasikeitė, tačiau reikalavimas tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą neišnyko, jis netiesiogiai įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje ir kyla iš bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, teisėtumo ir gero administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1967-756/2021).

14. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu aptariamu klausimu (žr. 9 p.), sutiktina, kad VMI sprendime suprantamai nurodytos faktinės aplinkybės, teisinis vertinimas ir motyvai, kuo remiantis ir buvo priimtas Sprendimas. Kadangi Sprendime nurodomi visi reikšmingi teisiniai ir faktiniai pagrindai, kuriais grindžiamas Sprendimas, pareiškėjui nebuvo apsunkinta galimybė suprasti Sprendimo pagrindus ir pasinaudoti teise jį apskusti, todėl laikytina, jog Sprendimas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog juridinis asmuo yra nemokus pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, toks juridinis asmuo į Sąrašą pagal pašymą neįtraukiamas, mokestinės pagalbos priemonės jam netaikomos.

16. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo nemokumo, todėl, nesant teisės aktų leidėjo numatytų išimčių, mokesčių administratorius turėjo pareigą taikyti Aprašo 16 punktą.

17. Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

18. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų inter alia (be kita ko) nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimai).

19. Pareiškėjas (apeliantas) teigdamas apie pažeistą asmenų lygiateisiškumo principą nenurodo (nėra pateikta faktinių duomenų), kad taikant Aprašo 16 punktą, kartu su JANĮ 2 straipsnio 7 punktu, buvo traktuojamas kitaip nei kiti tos pačios normos adresatai, esant tai pačiai faktinei aplinkybei – nemokumui (nemokumo trukmė, apimtis), todėl apeliacija dėl asmenų lygybės principo pažeidimo yra atmestina.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad atsakovas analogiškas (tapačias) faktinių / mokestinių aplinkybių prasme situacijas skirtingų verslo subjektų ginčuose vertino skirtingai, būtent pareiškėją traktavo mažiau palankiai, negu kitą analogiškoje padėtyje esantį subjektą. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas būtų nesuderinamas su MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu. Remiantis MAĮ 7 straipsniu taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. MAĮ 7 straipsnyje įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą principas (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), tačiau tokių duomenų, kaip jau minėta, be bendro pobūdžio pareiškėjo apelianto paaiškinimų, negauta, todėl atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad santykiuose su mokesčių administratoriumi mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikomas turinio viršenybės prieš formą principas. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti asmenų mokesčių įstatymuose numatytų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį. Mokesčių administratoriaus pareiga savo veikloje remtis aptariamu principu yra imperatyvi, todėl, matydamas visas įstatymų numatytas prielaidas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, jis savo iniciatyva turėtų atsižvelgti į tikrąjį mokesčio mokėtojo veiklos turinį, net jei tai reikštų, kad dėl to į valstybės, savivaldybių biudžetus ar kitus piniginius fondus bus surinkta mažiau pajamų. Toks vertinimas pirmiausia išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat iš Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto, įtvirtinančio, kad padėdamas mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su mokesčių mokėtojais ir stengiasi, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas. Viešojo administravimo subjektui keliami reikalavimai elgtis rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, implikuoja ir minėtą mokesčių administratoriaus pareigą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ne tik dėl valstybės pajamų užtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-958-575/2019).

22. Nutarties 21 punkte išdėstytos nuostatos suponuoja išvadą, kad šiuo atveju, apeliacija dėl turinio prieš formą principo pažeidimo, nurodoma visiškai nepagrįstai. Mokesčių administratoriui nekilo pareiga pasisakyti dėl mokestinio santykio turinio. Aptariamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė buvo nemokumo klausimas.

23. Teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, būdingi visai teisės sistemai. Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje priimti teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią sprendimą. Įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai, todėl teismas, būdamas vienintele institucija, turinti teisę visuomenės ir valstybės vardu įgyvendinti teisingumą, privalo turėti tam tikrą manevro laisvę ir diskrecijos teisę, kad galėtų įgyvendinti šią funkciją. Teismai, aiškindami įstatymus ir juos taikydami, turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, minėti principai taikomi siekiant užpildyti teisės spragas, tačiau kai yra pakankamai teisiškai sureguliuoti klausimai ir egzistuoja teismų praktika, šių principų taikymas ribotinas. Teismas neįžvelgia pagrindo savo iniciatyva taikyti minimus principus, o, kad viešojo administravimo subjektas veikė ne taip kaip buvo numatyta pagal teisinį reguliavimą ar buvo nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta, todėl ir ši apeliacijos dalis atmestina.

24. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2 – 4 p.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė