A-143-278-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

xx

Administracinė byla Nr. A62– 380/2011

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardas Piličiauskas (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. S. Ž. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. dirbo Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių rajono PK) kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigose, o nuo 2008 m. spalio 1 d. dirba Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigose (b. l. 3, II t.).

S. Ž. nuo 2005 m. sausio 14 d. yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) narys (b. l. 147-154, II t.).

2009 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) viršininką su prašymu: įvertinti Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK 2006-2008 metų laikotarpiu šioje institucijoje dirbančių pareigūnų, inter alia S. Ž., atžvilgiu taikytos atsiskaitymo už darbą poilsio dienomis tvarkos teisėtumą; nustačius atsiskaitymo už darbą poilsio dienomis tvarkos pažeidimus – išaiškinti atsakingus asmenis ir išspręsti jų tarnybinės atsakomybės klausimą; už poilsio dienomis dirbtą laiką, už kurį nebuvo tinkamai atsiskaityta, sumokėti pareigūnams jų vidutinį darbo užmokestį (b. l. 15-17, I t.).

2009 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas raštu Nr. 86-02-S-13126 (b. l. 18, I t.) informavo Profesinę sąjungą, kad Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK buvo konstatuoti pareigūnų darbo poilsio dienomis apskaitos pažeidimai, dėl šio fakto pradėtas tarnybinis patikrinimas. Nurodyta, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvyko susitikimas su Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK, kurio metu buvo pasiūlyta darbuotojams už poilsio dienomis dirbtą laiką kompensuoti papildomomis mokamomis poilsio dienomis arba tas dienas pridėti prie kasmetinių atostogų.

S. Ž. 2009 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Telšių apskrities VPK, prašydamas išmokėti priemokas už 2006-2008 metų laikotarpį poilsio dienomis dirbtą ir neapmokėtą laiką, tačiau 2009 m. rugpjūčio 27 d. Telšių apskrities VPK pateikė atsakymą Nr. 86-03/S-13933, kuriame konstatavo, kad nėra pagrindo mokėti priemokų. Nurodyta, kad S. Ž. operatyvinėje darbo grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pagal grafiką dirbtas darbas negali būti laikomas darbu poilsio dienomis (b. l. 11-13, I t.).

II. Pareiškėjas S. Ž. skundu (b. l. 5-10, I t.), kurį vėliau patikslino (b. l. 36-44, I t., 128-136, 169-170, 202, II t.), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti jo atžvilgiu priimtą 2009 m. rugsėjo 7 d. Telšių apskrities VPK sprendimą Nr. 86-03/S-13933„Dėl atsiskaitymo už darbą“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą ir neapmokėtą laiką jam priklausančią darbo užmokesčio dalį; 3) priteisti iš atsakovo delspinigių sumas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; 4) nepatenkinus antro bei trečio prašymo reikalavimų, įpareigoti atsakovą Telšių apskrities VPK pakartotinai atlikti atsiskaitymo už nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. atliktą darbą tvarkos teisėtumo vertinimą, apskaičiuoti jam priklausančias neišmokėtas darbo užmokesčio sumas bei jas išmokėti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ne kartą yra dirbęs poilsio dienomis, tačiau už tai nebuvo skiriama ir mokama Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka. Pareiškėjo teigimu, dalį nurodytu laikotarpiu poilsio dienomis dirbto laiko, nesant jo prašymo, atsakovas savavališkai kompensavo papildomomis poilsio dienomis, tačiau už šias dienas įstatymų nustatyta tvarka neapmokėjo. Pažymėjo, kad ginčijamų santykių metu (2006-2008 m. laikotarpiu) galioję teisės aktai numatė tris alternatyvius atsiskaitymo už darbą poilsio dienomis būdus:

1) mokant Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą priemoką;

2) pareigūno prašymu vietoje šios priemokos už darbą poilsio dienomis kompensuojant per mėnesį jam suteikiant kitą mokamą poilsio dieną;

3) tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija)). Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai bei neteisėtai apribojo jo pasirinkimo teisę bei 2009 m. rugsėjo 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, kuriuo atsisakė apmokėti už poilsio dienomis dirbtą ir neapmokėtą laiką. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, jog jo darbas yra laikomas pamaininiu. Savo argumentus pareiškėjas grindė Statuto 29 straipsnio 1-3 dalimis. Jo manymu, tam kad konkretus pareigūnas būtų laikomas dirbančiu pamainomis, būtina nustatyti juridinių faktų visumą:

1) pareigūnas turi dirbti nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančioje vidaus reikalų įstaigoje;

2) jo užimamos pareigos turi būti įtvirtintos Sąraše;

3) pareigūnas turi faktiškai dirbti pamainomis;

4) turi būti priimtas vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo. Pareiškėjas teigė, konkrečiu atveju šie juridiniai faktai nebuvo nustatyti. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo darbas nebuvo pamaininis, nes jis nuolat faktiškai nepertraukiamu darbo režimu nedirbo ir savo pareigų nepertraukiamai nevykdė. Nurodė, kad jo įprastas darbo laiko režimas – penkių dienų darbo savaitė su dvejomis poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant po aštuonias valandas per dieną, išskyrus atvejus, kai pagal grafikus buvo paskiriamas į operatyvinės grupės sudėtį ir savo pareigas vykdė dvylika valandų, tačiau tokie atvejai buvo išimtiniai.

Pažymėjo, jog skundžiame administraciniame sprendime atsakovas nurodė, jog buvo priimtas sprendimas pripažinti Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjus dirbančiais pamainomis, tačiau nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Teigė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pakankami įrodymai, jog 2006-2008 metų laikotarpiu jis faktiškai dirbo poilsio dienomis, o išanalizavus atsiskaitymo lapelius, matyti, kad nebuvo tinkamai atsiskaityta ir už darbą poilsio dienomis Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka nebuvo mokama.

Pareiškėjo paskaičiavimu, jam už 2006-2008 metų laikotarpiu poilsio dienomis dirbtas 516 valandas buvo neišmokėta 5735,88 Lt, iš kurių 438,27 Lt, kaip nepriemoką, atsakovas vėliau išmokėjo. Taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad jam taip pat turėtų būti priteisti bei išmokėti delspinigiai.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į patikslintą skundą ir prašymus (b. l. 179-180, II t.) nurodė, kad su jais nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Savo poziciją atsakovas grindė Statuto 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, kuriuo buvo patvirtinti pareigūnų, dirbančių pamainomis, sąrašai, sureguliuoti darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai. Atsakovo nuomone, vadovaujantis nurodytais norminiais teisės aktais, Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK buvo nustatytas pamaininis darbo laiko režimas, kuris aprašytas 2004 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) IV skyriaus dalyje „Operatyvinė grupė“. Pasak atsakovo, pareiškėjui buvo privaloma dirbti operatyvinėje grupėje pagal atskirus grafikus, nes tai numatyta Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.18 punkte. Kadangi pareiškėjas skundžiamuoju laikotarpiu (2006-2008 metais jam būnant operatyvinės grupės sudėtyje) dirbo pamainomis, pareiškėjui, atsakovo nuomone, turi būti taikomi teisės aktų nuostatose numatyti tokio darbo laiko apskaitos ypatumai ir už dirbtą darbo dieną, kuri bendrai laikoma poilsio diena (šeštadienis ir sekmadienis), apmokama viengubu tarifu, skiriant kitą poilsio dieną pagal grafiką, kuri nesutampa su savaitgaliu. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti išmokų atsakovas, vadovaudamasis DK 27 straipsnyje įtvirtintu bendru trijų metų ieškinio senaties terminu, pažymėjo, kad S. Ž. prašymas apskaičiuoti jam priklausančias priemokas už 2006-2008 metus yra pateiktas Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2009 m. spalio 28 d., o tai yra ilgesnis laikotarpis nei numatyta minėtoje teisės normoje.

III. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 222-226, II t.) pareiškėjo S. Ž. prašymą bei patikslintus prašymus atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo atsisakymo mokėti pareiškėjui priemoką už darbą poilsio dienomis, numatytą Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Konstatavo, kad atsakovas Telšių apskrities VPK pagrįstai priėmė 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ ir teisėtai bei pagrįstai atsisakė skirti ir mokėti Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą priemoką. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A575- 2063/2008), pažymėjo, kad įstatymų leidėjas visų pirma siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei DK įstatymu – Statutu.

Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtinto nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo 1.19 punkte numatyta, kad prie Policijos departamento ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, priskirta inter alia tyrėjo pareigybė.

Todėl teismas atmetė pareiškėjo motyvą, kad jis nedirbo nepertraukiamu darbo režimu. Nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas Mažeikių rajono PK, privalėjo laikytis vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo Reglamente nustatytos darbo laiko režimo tvarkos. Pažymėjo, kad tokia pareiga yra numatyta Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.18 punkte, kuriame nurodoma, kad tyrėjas pagal atskirus grafikus dirba operatyvinės-tardyminės grupės sudėtyje. Teismas padarė išvadą, kad operatyvinėje grupėje dirbto laiko trukmė yra realaus darbo trukmė, t. y. yra laikas, kurio metu darbuotojas yra darbdavio žinioje ir turi laikytis jo nurodymų, negalėdamas laisvai užsiimti asmenine veikla.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjas privalėjo dirbti pagal operatyvinės grupės darbo grafikus bei operatyvininkų grafikus nuo 2006-2008 m. metų laikotarpiu, teismas konstatavo, jog Mažeikių rajono PK darbas vyko pamainomis, darbuotojai pakeisdavo vieni kitus pagal tam tikrą modelį, kuris sudarė būtinybę darbuotojams dirbti skirtingu laiku per tam tikrą dienų ar savaičių laikotarpį. Todėl darbo organizavimas, anot teismo, laikytinas pamaininiu. Teismo nuomone, nagrinėjama situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalimi nustatytą teisinį reglamentavimą.

Spręsdamas dėl kitų pareiškėjo reikalavimų, teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir atsakovo pateiktų pažymų matyti, kad nuo 2006 metų sausio mėnesio iki 2008 metų rugsėjo mėnesio pareiškėjo faktiškai dirbtų valandų skaičius neviršijo tų mėnesių darbo laiko normų. Teismas nesutiko su pareiškėjo atstovės nuomone, jog ne už visas valandas buvo kompensuota, nes nesutampa bendros sumos tomis laisvomis dienomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovė neatkreipė dėmesio, jog buvo mėnesių, kai pareiškėjas nedirbo poilsio dienomis, tačiau jam buvo suteikta už nedirbtą mėnesį poilsio valandų.

Be to, anot teismo, pats pareiškėjas posėdžio metu sutiko, kad už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos laisvos dienos, nors jas ir pasirinkdavo ne pats. Teismo nuomone, pareiškėjas į vidaus tarnybos sistemą priimtas 2001 m. ir, kaip statutinis valstybės tarnautojas, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus tarnybos pareigūnų darbą. Todėl jo argumentus, kad to, jog už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos laisvos dienos, o ne mokama piniginė kompensacija, jis anksčiau neginčijo, nes nebuvo pilnai susipažinęs su savo teisėmis, atmetė kaip nepagrįstus.

Anot teismo, pareiškėjui S. Ž. 2006-2008 m. laikotarpiu už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta, t. y. už darbą poilsio dienomis buvo kompensuota tinkamai, suteikiant papildomas poilsio dienas.

IV. Pareiškėjas S. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 229-233, II t.) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra visi elementai, kurie leistų pripažinti, kad jo darbo laiko trukmė galėjo tęstis 48 valandas per savaitę, t. y. kad jis laikytinas pamainomis dirbančiu pareigūnu Statuto 29 straipsnio 3 dalies prasme. Teigia, kad teismas neteisingai pripažino, jog 2006-2008 m. laikotarpiu mėnesio dirbo pamaininiu darbo laiko režimu. Tai, kad jo pareigybė (tyrėjas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 yra numatyta nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąraše, pareiškėjo nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad visi tyrėjo pareigas užimantys pareigūnai yra laikomi dirbančiais pamainomis.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog darbas operatyvinėje grupėje yra organizuojamas pamainomis. Tačiau pažymi, kad jis nėra pamainomis dirbantis pareigūnas. Darbas operatyvinėje grupėje nėra vienintelė jo darbo organizavimo forma. Įprastas darbo laiko režimas toks – nustatyta penkių dienų darbo savaitė su dvejomis poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant po aštuonias valandas per dieną, o operatyvinės grupės sudėtyje ginčijamu laikotarpiu jis dirbo maždaug po keturis kartus per mėnesį.

Taip pat, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra dar vieno iš Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatyto juridinio fakto – įstaigos vadovo sprendimo dėl pamaininio darbo laiko režimo Mažeikių rajono PK įvedimo. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad jam laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta. Teigia, kad tokia išvada padaryta objektyviai bei išsamiai neišanalizavus visų bylose esančių rašytinių įrodymų, o nepagrįstai bei neteisėtai didesnę įrodomąją galią suteikiant atsakovo pateiktoms pažymoms.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovas minėtose pažymose nurodė bendrą 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. jam suteiktų poilsio valandų, kurios darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo pažymėtos sutartiniu žymėjimu „V“, skaičių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos lentelės „Darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartinis žymėjimas“ 10 punkte nurodyta, jog sutartiniu žymėjimu „V“ gali būti žymimos papildomos poilsio dienos, suteiktos už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir budėjimą, kai viršijama nustatyta darbo laiko trukmė.

Tačiau, anot pareiškėjo, išanalizavus darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei darbo grafikus, matyti, jog kai kuriais atvejais poilsio dienos žymėjimas „V“ neatitinka savo prasmės, t. y. šiuo sutartiniu žymėjimu kai kuriais atvejais buvo žymimos ne už darbą poilsio dienomis suteiktos papildomos poilsio dienos, bet nepertraukiamas savaitės poilsio laikas. Todėl realiai jam buvo kompensuota tik už dalį poilsio dienomis dirbto laiko. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikė savo paskaičiavimus, tačiau jis į šiuos paskaičiavimus neatsižvelgė.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalį už darbą poilsio dienomis turėjo būti kompensuojama, suteikiant papildomą mokamą poilsio dieną. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju poilsio dienos jam buvo suteiktos, už jas neapmokant.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 1-2, III t.) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi vidaus reikalų įstaigos kai kurias funkcijas vykdo nepertraukiamai. Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 pareiškėjo pareigybė įtraukta į nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą. Pažymi, kad šio teisės akto pagrindu buvo nustatytas pareiškėjo ginčijamo periodo darbo laiko režimas (darbas operatyvinės grupės sudėtyje), kuris buvo aprašytas 2004 m. spalio 6 d.

Mažeikių rajono PK viršininko įsakymu Nr. IV-147 patvirtintame Mažeikių rajono PK darbo reglamente. Kad pareiškėjui privalu dirbti operatyvinės grupės sudėtyje pagal atskirus grafikus yra numatyta Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašyme. Kadangi pareiškėjas dirbo Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, todėl, anot atsakovo, turi būti laikoma, kad skundžiamuoju laikotarpiu pareiškėjas dirbo pamainomis ir jam turi būti taikomi teisės aktų nuostatose numatyti tokio darbo laiko apskaitos ypatumai.

Atsakovas nurodo, kad pareigūnų, dirbančių slenkančiu darbo grafiku, darbo laiko specifika poilsio dienų atžvilgiu yra tokia, jog už pagal grafiką dirbtą darbo dieną jiems skiriama kita poilsio diena pagal grafiką, kuri nesutampa su savaitgaliu. Tokia įstatymo nuostata, anot atsakovo, yra sąžininga, nes ta poilsio, kai darbuotojas dirbo, laikytina paprasta darbo diena, o papildomai suteikta poilsio diena laikytina paprasta poilsio diena. Pasak atsakovo, visiškai natūralu, kad tokiu atveju darbuotojui už poilsio dieną nėra mokamas darbo užmokestis.

Teigia, kad pareiškėjui S. Ž. 2006-2008 m. laikotarpiu už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta, t. y. už darbą poilsio dienomis yra kompensuota tinkamai, ne tik suteikiant papildomas poilsio dienas, bet ir apmokant nustatyta tvarka už pareiškėjo dirbtą laiką nakties metu ir poilsio dienomis. Pažymi, kad pareiškėjui už darbą švenčių dienomis, darbą nakties metu ir susidariusius viršvalandžius buvo mokamos DK nustatytos priemokos. Šios priemokos atsispindi pareiškėjo atsiskaitymo lapeliuose.

Anot atsakovo, pareiškėjo argumentas, jog už darbą poilsio dienomis jam suteiktos laisvos dienos, o ne mokama piniginė kompensacija, ir jis anksčiau to neginčijo, nes nebuvo pilnai susipažinęs su savo teisėmis, laikytinas nepagrįstu, nes vidaus tarnybos sistemoje dirbantis pareiškėjas, kaip statutinis valstybės tarnautojas, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus tarnybos pareigūnų darbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo S. Ž. darbo laiko organizavimo formos ir dėl teisės į apmokėjimą už dirbtas poilsio dienas.

Pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. dirbo Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigose, o nuo 2008 m. spalio 1 d. dirba Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigose. Taigi, jis yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Tokių pareigūnų darbo laiką reglamentuoja Statuto šeštojo skirsnio 29-31 straipsniai.

Statuto 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3-5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, nagrinėjo tapačius teisinius santykius bei sprendė minėtos teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimus. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Vidaus tarnybos statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Akcentavo, kad esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t.y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose nutartyse (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A-438-337/2009, A-261-166/2009, A556– 105/2009, A63–1706/2009).

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei atsižvelgusi į suformuotą teismų praktiką dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo motyvais, kad pareigūnų 48 val. per savaitę darbo laiko normos įvedimo vidaus reikalų įstaigoje konstatavimui būtina nustatyti aukščiau paminėtų sąlygų visumą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo užimamos pareigos patenka į Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (redakcijos: 2004 m. rugpjūčio 19 d., Žin., 2004, Nr. 131-4714; 2006 m. kovo 28 d., Žin., 2006, Nr. 36-1281; 2006 m. rugpjūčio 25 d., Žin., 2006, Nr. 92-3631) patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (1.19 punkte tyrėjas įvardintas kaip Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybė). Šis faktas patvirtina, kad Mažeikių rajono PK dirbančių tyrėjų darbas galėjo būti organizuojamas kaip pamaininis, vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi nustatant 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Kita vertus, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad Mažeikių rajono policijos komisariate, vertinant susiklosčiusią situaciją tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu, pareiškėjo atžvilgiu buvo pasirinkta būtent tokia darbo organizavimo forma.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas neišsiaiškino, ar Mažeikių rajono PK dirbantiems pareigūnams 48 val. darbo norma buvo nustatyta vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu. Vadovaujantis Statuto 4 straipsniu, tokia centrinė įstaiga konkrečiu atveju yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, savo poziciją grindė 2004 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono PK viršininko įsakymu Nr. IV-147 patvirtintame Mažeikių rajono PK darbo reglamente išdėstytomis nuostatoms, tačiau, įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad šio lokalinio teisės akto priėmimas (subjekto požiūriu) nelaikytinas tinkamu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos (centrinės įstaigos vadovo sprendimo priėmimo) išpildymu.

Taip pat išanalizavus Reglamento turinį, nematyti, kad juo Mažeikių rajono PK eksplicitiškai būtų įtvirtintas pamaininis darbo laiko režimas. Priešingai, Reglamento 19 punkte nurodyta, kad Mažeikių rajono PK pirmadienį-ketvirtadienį dirbama nuo 8 val. iki 17 val., o penktadienį – nuo 8 val. iki 15 val. 45 min. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti nuo 12 val. iki 12 val. 45 min. Šeštadienis ir sekmadienis – poilsio dienos (b. l. 184-196, II t.). Toks darbo laiko režimas atitinka Statuto 29 straipsnio 1 dalyje numatytą darbo laiko apskaitos formą.

Reglamento 56-68 punktuose yra įtvirtinti operatyvinėje darbo grupėje (į šios grupės sudėtį įėjo ir pareiškėjas S. Ž.) dirbančių pareigūnų darbo organizavimo ypatumai. Nurodyta, kad operatyvinės grupės nariai dirba pagal bendrą operatyvinės grupės budėjimo grafiką (Reglamento 57 p.). Pagal reglamento 61 punktą operatyvinės grupės narys privalo būti savo darbo kabinete ir užtikrinti, kad bet kuriuo momentu su juo galėtų susisiekti komisariato operatyvaus valdymo poskyrio specialistas ir gavęs specialisto nurodymą, nedelsiant išvykti.

Operatyvinės grupės pareigūnai budėjimą pradeda 8 val. ir budi parą (Reglamento 67 p.). Pirmosios instancijos teismas vertino tai kaip pareiškėjo pamaininio darbo įrodymą. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Paminėtų Reglamento nuostatų sisteminė analizė nesuponuoja vienareikšmiškos išvados, kad pareigūno darbas operatyvinėje grupėje yra nepertraukiamo pobūdžio. Matyti, kad toks darbas buvo derinamas su pareigūno įprastai ir tiesiogiai atliekamomis darbo funkcijomis. Vertinant faktines bylos aplinkybes, pažymėtina, kad jos yra prieštaringos ir pirmosios instancijos teismo visapusiškai neišnagrinėtos.

Pareiškėjas S. Ž. nurodė, jog bylai aktualiu laikotarpiu dirbo įprastą darbą šiomis nustatytomis darbo valandomis – nuo 8 val. iki 17 val., išskyrus budėjimą operatyvinėje darbo grupėje, kai iš namų buvo kviečiamas važiuoti į įvykį (b. l. 160, II t.). Minėtas aplinkybes iš esmės patvirtina darbo grafikuose ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuoti duomenys (b. l. 16-122, II t.). Priešingai, atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas dirbo pamainomis, nepertraukiamai, vykdė konkrečiai jam pavestas pareigas (b. l. 158-159, II t.).

Pažymėtina, kad jis negalėjo paaiškinti visų bylai aktualiu laikotarpiu Mažeikių rajono PK egzistavusių pareigūnų darbo organizavimo ypatumų. Nurodė, kad tokią informaciją galėtų suteikti Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos viršininkas M. J., Mažeikių rajono PK viršininko pavaduotojas T. O. ir Telšių apskrities VPK viršininkas A. M., tačiau minėti asmenys pirmosios instancijos teisme neapklausti. Taip pat byloje buvo pateikta Telšių apskrities VPK Vidaus tyrimų grupės 2009 m. spalio 1 d. išvada Nr. 86-03/IS-55 (b. l. 181-183, II t.) dėl atsiskaitymo už darbą poilsio dienomis tvarkos.

Šioje išvadoje, vadovaujantis Mažeikių rajono PK viršininko pavaduotojo tarnybiniu pranešimu ir Mažeikių rajono PK darbo planais nakties metu dirbantiems ekipažams, pažymėta, kad Mažeikių rajono PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai (taigi ir S. Ž.), esantys operatyvinės grupės sudėtyje, kasdien, tame tarpe ir nakties metu, nuo 23.00 iki 7.00 val., vykdo tiesiogines policijos funkcijas, patruliuodami bendruose ekipažuose kartu su Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnais pagal atskiras užduotis bei vykdo Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūno nurodymus ir reaguoja į gyventojų pranešimus apie nusikalstamas veikas ir teisės pažeidimus.

Šioje išvadoje nurodyta medžiaga byloje nepateikta, nors joje užfiksuoti duomenys yra reikšmingi Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo (sąlygų nustatymo) požiūriu. Neišreikalavus minėtų duomenų, neapklausus nurodytų liudytojų, teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Mažeikių rajono PK egzistavusių pareigūnų darbo organizavimo tvarkos ypatumų bei galutinai nuspręsti, ar nagrinėjamos bylos teisinė situacija pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes patenka į Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui už darbą poilsio dienomis buvo kompensuota tinkamai, jam suteikiant papildomas poilsio dienas. Minėta išvada padaryta, neišanalizavus visų byloje esančių įrodymų ir neįvertinus bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) galiojusio teisinio reguliavimo. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją iš esmės grindė atsakovo pateiktomis pažymomis (b. l. 176-178, II t.) bei jo išdėstytais argumentais, kad esant pamaininiam darbo režimui darbas poilsio dienomis turi būti kompensuojamas, suteikiant papildomą poilsio dieną, tačiau konkrečių teisės normų, kuriomis vadovaujasi, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo pateiktų paskaičiavimų ir jo išdėstytų argumentų dėl atsakovo skaičiavimuose padarytų klaidų. Taip pat neatsižvelgė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) galiojusi Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 5 dalis (neteko galios tik nuo 2009 m. sausio 1 d. 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymu Nr. X-1820) numatė, jog nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, t. y. net ir dirbantiems pamainomis (Statuto 29 str. 3 d.), į kurių pareigas įeina nuolat pasikartojantis darbas nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, mokamos priemokos šio Statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pats atsakovas 2009 m. rugpjūčio 20 d. rašte, adresuotame Profesinei sąjungai, pripažino, kad Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK, atlikus darbo laiko apskaitos žiniaraščių, tarnybos grafikų ir atsiskaitymo lapelių analizę, buvo nustatyti pareigūnų darbo poilsio dienomis apskaitos pažeidimai ir buvo siūloma jas atitinkamai kompensuoti papildomomis mokamomis poilsio dienomis arba tas dienas pridedant prie kasmetinių atostogų (b. l. 18, I t.). Pirmosios instancijos teismas šio dokumento neanalizavo, nors, teisėjų kolegijos nuomone, jame užfiksuoti faktai yra pakankamai reikšmingi pareiškėjo galimai pažeistų teisių nustatymo aspektu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija Nr. IX-1538, keista 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804) yra įtvirtinta specialioji norma, kuri numato pareigūno darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo ypatumus, kai vidaus reikalų įstaigoje yra įvestas budėjimo laikas. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus dėl jo darbo pobūdžio, taip pat Reglamento 56-68 punktuose įtvirtintas darbo operatyvinėje grupėje organizavimo nuostatas, kuriose, aiškinant jas pažodžiui, būtent ir nurodoma apie budėjimo režimo Mažeikių rajono PK įvedimą, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją būtina išanalizuoti ir per Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo prizmę. Pažymėtina, kad šioje normoje įtvirtintas savitas kompensavimo už budėjimo laiką mechanizmas, todėl nustačius, kad Mažeikių rajono PK operatyvinėje grupėje dirbusių pareigūnų laikas buvo apskaitomas kaip budėjimas, pareiškėjo reiškiamo reikalavimo dėl neišmokėtų išmokų priteisimo pagrįstumas turi būti įvertinamas, taikant Statuto 31 straipsnyje įtvirtintas apmokėjimo taisyklės, kurios, kaip matyti, bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) keitėsi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Konstatavus, kad nenustatytos visos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, kad jas tiriant būtina surinkti ir įvertinti naujus įrodymus, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius