2025-05-21 Nr. AB-8861-3-61-3-00443-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1935-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00443-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 24S231058 „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu iš Lietuvos Respublikos buvo išvykęs, niekada neteisėtai joje nėra buvęs, jokio teisės akto nepažeidė, į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. gruodžio 6 d. pagal leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309321, išduotą nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2025 m. balandžio 30 d. (studijų pagrindu). Jis 2023 m. gruodžio 7 d. iš Lietuvos grįžo į Turkijos Respubliką ir nuo to laiko į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamo Sprendimo argumentai, jog užsienietis iki paskelbiant leidimą gyventi negaliojančiu iš Lietuvos neišvyko, kad jis neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, nes jo leidimas gyventi šioje šalyje panaikintas, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Kadangi pareiškėjo Lietuvoje nėra, todėl jis negali įvykdyti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su Migracijos departamentu nebendradarbiavo, į paskirtą vizitą neatvyko nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo. Taip pat ir vėliau pareiškėjas nepateikė jokios papildomos informacijos. Migracijos departamentui nebuvo žinoma, jog pareiškėjas 2023 m. gruodžio 7 d. išvykęs iš Lietuvos ir niekada daugiau į šalį nebuvo atvykęs. Atsakovas pažymėjo, kad asmenų judėjimas Šengeno erdvėje yra laisvas, joje nėra sienų kontrolės, o pareiškėjui nepateikus jokių kitų įrodymų, negalima pagrįstai teigti, kad jis nebuvo grįžęs į Lietuvos Respubliką. Duomenų, paneigiančių minėtą išvadą, pareiškėjas nepateikė nei atsakovui, nei teismui. Atsakovas nurodė, jog ginčijamo Sprendimo esmė ir tikslas – kad pareiškėjas išvyktų iš Lietuvos ir (ar) Šengeno erdvės, kurioje yra neteisėtai.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėju, kad jis negali įvykdyti ginčijamo Sprendimo dėl to, jog šiuo metu jo nėra Lietuvoje. Šią aplinkybę Migracijos departamentas vertino kaip pareiškėjo mėginimą išvengti Sprendimo vykdymo, kadangi jis nepateikė jokių duomenų apie savo buvimo vietą ar savo teisinį statusą kitoje valstybėje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu ir jam buvo išduotas leidimas būtent šiuo pagrindu. Tačiau Migracijos departamentas vertino, jog studijos Lietuvos Respublikoje nebuvo pareiškėjo tikslas, nes jis studijų net nepradėjo (atvyko 2023 m. gruodžio 6 d. į Lietuvos Respubliką, o išvyko 2023 m. gruodžio 7 d.). Be to, pats pareiškėjas pateikė prašymą išbraukti jį iš studentų sąrašų. Migracijos departamentas pagrįstai vertino tokius pareiškėjo veiksmus kaip piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo veiksmais ignoruoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio nuostatas.

9. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamame Sprendime buvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinomis teisės normomis, o Sprendimo motyvai buvo tinkamai pagrįsti, todėl jis atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 10. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo H. K. skundą atmetė.

11. Iš byloje esančių įrodymų, teismas nustatė, kad:

11.1. Pareiškėjas yra Pakistano Islamo Respublikos pilietis. Jis 2023 m. spalio 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2309-LLG-1809 tuo pagrindu, kad yra priimtas studijuoti į Lietuvos mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas).

11.2. Pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis (studijų pagrindu), buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309321, galiojęs iki 2025 m. balandžio 30 d.

11.3. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 24S200500 panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309321 (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 24S200500), nes 2024 m. vasario 13 d. pareiškėjas nutraukė studijas savo noru. Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendime Nr. 24S200500 ši aplinkybė grindžiama Mykolo Romerio universiteto rektoriaus 2024 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 731, kuriuo pareiškėjas išbrauktas iš studentų sąrašų jo prašymu.

11.4. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 15 d. skundžiamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Pakistaną iki 2024 m. spalio 29 d., nes užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

11.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309321 (asmuo nutraukė studijas). Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 neskundė, jis yra galiojantis, todėl, teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata yra imperatyvi ir, asmeniui panaikinus leidimą laikinai gyventi, turi būti priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.

13. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad užsieniečiui į el. paštą bei Lietuvos migracijos informacinės sistemos komunikacijos (toliau – ir Migris) paskyrą 2024 m. spalio 4 d. buvo siųstas kvietimas 2024 m. spalio 9 d. 09:00 val. atvykti į Migracijos departamento Vilniaus skyrių spręsti teisinės padėties Lietuvoje klausimą, tačiau nurodytu laiku jis neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių. Teismas taip pat pastebėjo, kad 2024 m. spalio 14 d. 17:42 val. užsieniečio paskyroje nurodytu telefonu per „WhatsApp“ programėlę buvo pareiškėjui paskambinta, atsiliepęs užsienietis teigė, kad šiuo metu yra Portugalijoje, kitų dokumentų, suteikiančių teisę būti Šengeno erdvėje, neturi.

14. Be to, teismas konstatavo, jog bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. sausio 20 d., jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, pareiškėjas per Migris Migracijos departamentui pateikė savo paso kopiją, kurios 12 puslapyje yra užfiksuotas atvykimo į Šengeno erdvę spaudas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kuris ir buvo ginčijamo Sprendimo pagrindas) neginčijo, taip pat pareiškėjas jo neginčijo ir kreipdamasis į teismą nagrinėjamoje administracinėje byloje (neprašė atnaujinti skundo padavimo termino dėl jo ar pan.), todėl jis yra galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes. Teismas priėjo prie išvados, kad kadangi 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 24S200500 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra galiojantis, todėl Migracijos departamentas teisėtai bei pagrįstai vadovavosi minėtu sprendimu ir priėmė ginčo Sprendimą. Ginčo Sprendimas priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 3 d. tapo neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje.

15. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas. Teismas pažymėjo, jog, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas, 2023 m. gruodžio 7 d. išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Turkiją, 2023 m. gruodžio 8 d. grįžo į Šengeno erdvę. Teismas priėjo prie išvados, kad visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia spręsti, jog Migracijos departamentas atliko tinkamą pareiškėjo situacijos vertinimą, priimant Sprendimą nenustatytas VAĮ nuostatų pažeidimas. Teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jis yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis bei individualiai įvertinta pareiškėjo situacija ir nustatytais juridiniais faktais.

16. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo glaudūs socialiniai ar kitokie ryšiai, tokių ryšių nenurodo ir pareiškėjas. Pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, o remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nėra nustatyta ir jo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismo vertinimu, pagrindai, kuriems esant pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas iš šalies, nustatyti Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje, byloje neegzistuoja. Dėl to, Migracijos departamentas pagrįstai įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Pakistaną.

17. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio panaikinimui skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.

III. 18. Pareiškėjas H. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 24S231058, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

19.1. Atsakovas nevertino pareiškėjo buvimo Portugalijos Respublikoje teisėtumo, jo gyvenimą Portugalijoje kvalifikavo kaip buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Išvykęs iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas į Portugalijos Respubliką atvyko 2024 m. ir šiuo metu čia gyvena teisėtai. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikia pažymą apie gyvenamąją vietą, darbą ir mokamus mokesčius.

19.2. Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (2023 m. gruodžio 7 d.). Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra ir niekada nebuvo neteisėtai. Darydamas išvadą, kad pareiškėjas po išvykimo iš Lietuvos Respublikos 2023 m. gruodžio 7 d. toliau yra Lietuvos Respublikoje, atsakovas ją privalėjo tinkamai pagrįsti. Taigi ginčijamas Sprendimas šiuo aspektu nėra tinkamai motyvuotas.

19.3. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vertino faktines aplinkybes, kurių nevertino Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą (kad pareiškėjas vėliau atvyko į Italiją), tokiu būdu pažeidė įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 7 d.). Ginčijamas Sprendimas apskritai nesiremia faktu, kad pareiškėjas vėliau atvyko į kitą Šengeno valstybę. Nauji atsakovo argumentai, pateikti pareiškėjui teisme ginčijant priimto administracinio spendimo teisėtumą, negali būti laikomi pateisinančiais anksčiau priimtą sprendimą. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas.

19.4. Ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

19.5. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausiant, ar 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos, įtvirtintos 6 straipsnio 1 – 3 dalyse leidžia priimti tokį sprendimą, koks buvo priimtas nagrinėjamoje byloje, taip pat ar toks sprendimas nepažeidžia bendradarbiavimo pareigos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinto gero administravimo principo. Pareiškėjo žiniomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jokiame ankstesniame sprendime tiesiogiai nenagrinėjo ES teisės klausimų, iškeltų pareiškėjo nurodytame ES teisės klausime.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra Portugalijoje ar pagrindžiančių jo teisėtą buvimą Portugalijos Respublikoje. Tačiau, net ir faktas, kad pareiškėjas galimai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir dabar yra Portugalijoje, nepatvirtintų, jog jis įvykdė ginčijamą Sprendimą ir išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvės.

21.2. Ginčijamas Sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, nustačius, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su Migracijos departamentu nebendradarbiavo, į paskirtą vizitą neatvyko, jokios papildomos informacijos nuo to laiko, kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (ir vėliau), Migracijos departamentui nepateikė, todėl Migracijos departamentui nebuvo žinoma, kad, kaip nurodyta skunde, pareiškėjui 2023 m. gruodžio 7 d. išvykus iš Lietuvos Respublikos, jis niekada daugiau čia nebuvo atvykęs. Pats pareiškėjas 2025 m. sausio 20 d., jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, Migracijos departamentui per Lietuvos migracijos informacinės sistemos komunikaciją pateikė paso kopiją, kurios 12 psl. yra atvykimo į Šengeno erdvę spaudas. Jis patvirtina, kad pareiškėjas, priešingai nei nurodo jo atstovas, 2023 m. gruodžio 7 d. iš Lietuvos Respublikos išvykęs į Turkiją, 2023 m. gruodžio 8 d. grįžo į Šengeno erdvę. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų judėjimas Šengeno erdvėje yra laisvas, joje nėra sienų kontrolės, o pareiškėjui nepateikus jokių kitų įrodymų, negalima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas nebuvo grįžęs į Lietuvos Respubliką. Duomenų, paneigiančių šią išvadą, pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui su skundu.

21.3. Visa informacija patvirtina Migracijos departamento išvadas, jog pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai. Kartu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo esmė ir tikslas – kad pareiškėjas išvyktų iš Lietuvos ir (ar) Šengeno erdvės, kurioje yra neteisėtai. O skundo teiginiai, kad jis negali įvykdyti sprendimo, nes šiuo metu nėra Lietuvoje, vertintini kaip išsisukinėjimas, nes jis nepateikia jokių dokumentų, patvirtinančių, kad šiuo metu Šengeno erdvėje yra teisėtai. Pareiškėjo pateikti dokumentai apie Portugalijoje deklaruotą gyvenamąją vietą ir sumokėtus mokesčius nepatvirtinta jo teisėto buvimo Šengeno erdvėje, o joks kitas dokumentas, patvirtinantis jo teisėtą buvimą, nei Migracijos departamentui, nei teismui kartu su apeliaciniu skundu pateiktas nebuvo.

21.4. 2025 m. balandžio 22 d. Migracijos departamentas gavo Portugalijos kompetentingos institucijos R formą, kuria buvo pranešta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi Portugalijoje. Visi šie pareiškėjo veiksmai tik dar kartą patvirtina Migracijos departamento išvadas, jog pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės bei neįvykdė ginčijamo Sprendimo.

21.5. Savo veiksmais pareiškėjas ignoruoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), 6 straipsnio nuostatas.

21.6. Pareiškėjas piktnaudžiauja migracinėmis procedūromis, kadangi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė studijų pagrindu ir leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas būtent šiuo konkrečiu pagrindu, tačiau akivaizdu, kad studijos Lietuvos Respublikoje nebuvo pareiškėjo tikslas, jis studijų net nepradėjo (skunde nurodoma, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. gruodžio 6 d., o išvyko 2023 m. gruodžio 7 d. ir nuo to laiko į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs), be to, pats pareiškėjas pateikė prašymą išbraukti jį iš sąrašų.

21.7. Migracijos departamentas išsamiai išdėstė su ginčijamo Sprendimo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, jas susiejo su teisės normomis ir pagrindė ginčijamo Sprendimo motyvus.

21.8. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo remiantis vien abstrakčia informacija, nėra paremtas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EEB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos yra perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, t. y. Įstatymą. Nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstos abejonės dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo neturi būti tenkinamas.

21.9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 24S231058, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Sprendimas priimtas Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200500 pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309321 (asmuo nutraukė studijas), Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kuria vadovaujantis priimtas Sprendimas yra imperatyvi, pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, pagrindai, kuriems esant pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas iš šalies, nustatyti Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje, byloje neegzistuoja. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Pakistaną.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, pabrėžia, kad atsakovas nevertino pareiškėjo buvimo Portugalijos Respublikoje teisėtumo, jo gyvenimą Portugalijoje kvalifikavo kaip buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis iš Lietuvos Respublikos išvyko iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (2023 m. gruodžio 7 d.), Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra ir niekada nebuvo neteisėtai, darydamas išvadą, kad pareiškėjas po išvykimo iš Lietuvos Respublikos 2023 m. gruodžio 7 d. toliau yra Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas šių aplinkybių neįrodė, ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų administraciniam sprendimui keliamų motyvuotumo reikalavimų. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 8 d. grįžo į Šengeno erdvę, šios aplinkybės paaiškėjo pareiškėjui po Sprendimo priėmimo pateikus paso duomenis, asmenų judėjimas Šengeno erdvėje yra laisvas, joje nėra sienų kontrolės, o pareiškėjui nepateikus jokių kitų įrodymų, negalima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas nebuvo grįžęs į Lietuvos Respubliką. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai. Pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis šiuo metu yra teisėtai Portugalijoje.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

28. Pirmiausia, teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie neva patvirtina, kad jis šiuo metu gyvena Portugalijoje, o ne Lietuvoje. Pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teismui būtinybės pateikti įrodymus byloje vėliau, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.

29. Pareiškėjas byloje iš esmės kvestionuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę, kadangi jis iš Lietuvos Respublikos išvyko iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos ir nėra įrodymų, kad jis šiuo metu Lietuvoje būtų neteisėtai.

30. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Atsižvelgdama į tai, jog byloje nėra ginčo, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 24S200500 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760309321 (kuris buvo išduotas studijų Lietuvoje pagrindu), minėto sprendimo pareiškėjas neskundė, minėtas sprendimas yra galiojantis ir sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (nagrinėjamu atveju Pakistaną).

31. Kaip matyti iš aptarto Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto, įstatymų leidėjas nesiejo minėto sprendimo priėmimo su faktu, kur buvo ar yra pareiškėjas, taigi Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad atsakovas nevertino pareiškėjo buvimo Portugalijos Respublikoje teisėtumo, jo gyvenimą Portugalijoje kvalifikavo kaip buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis iš Lietuvos Respublikos išvyko iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, iš esmės neturi teisinės reikšmės, juolab, kad pareiškėjas net nepateikė byloje jokių aiškių ir objektyvių įrodymų, kad jis Sprendimo priėmimo metu turėjo ar turi teisėtą pagrindą gyventi Šengeno erdvėje.

32. Nors pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, kurių nevertino Migracijos departamentas Sprendime, bet, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, pareiškėjas duomenis apie tai, kad vėl atvyko į Šengeno erdvę pateikė jau po Sprendimo priėmimo, taigi Migracijos departamentas šių duomenų Sprendime vertinti negalėjo, atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reguliavimą ir neturėjo.

33. Pirmosios instancijos teismo vertinti duomenys apie pareiškėjo buvimą Šengeno erdvėje (Italijoje) neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, išimtinai jais ir nebuvo remtasi iš esmės sprendžiant ginčą, kita vertus, tokio objektyvaus fakto egzistavimas savaime atsakovo padarytų išvadų nepaneigia ir nekeičia, todėl apelianto teiginiai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nėra pagrįsti. Administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas paprastai vertinamas pagal aplinkybes ir faktus, kurie egzistavo jo priėmimo metu ir buvo žinomi viešojo administravimo subjektui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su atsakovu priimant ginčijamą sprendimą, t. y. kviečiamas neatvyko, nepateikė duomenų, patvirtinančių jo teisę būti Šengeno erdvėje (žr. nutarties 13 p.), teismui tenka pareiga įvertinti visus duomenis, kurie pridėti prie bylos, taip pat ir paaiškėjusius po ginčijamo Sprendimo priėmimo, kurie gali turėti reikšmės asmens teisinei padėčiai.

34. Įstatymo 125 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos gali būti nepriimamas, jeigu pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantį užsienietį priima atgal: 1) Europos Sąjungos valstybė narė, jeigu ši sutartis įsigaliojo iki 2009 m. sausio 13 d.; 2) valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Tuo tarpu pagal to paties straipsnio 4 dalį, sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios nutarties 34 punkte aptartas teisinis reguliavimas ir byloje nustatytos aplinkybės taip pat neleidžia prieiti prie išvados, kad turėjo būti priimtas kitoks nei ginčijamas Sprendimas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo išreikšto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, ar 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos leidžia priimti tokį sprendimą koks buvo priimtas nagrinėjamoje byloje, taip pat ar toks sprendimas nepažeidžia bendradarbiavimo pareigos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinto gero administravimo principo, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjo prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kurie pagristų abejonę dėl konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo.

Be to, pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.).

Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas (Įstatymo 125 str. 2 ir 3 d.), kuris buvo taikytas priimant Sprendimą ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties ES teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra grindžiamas jo teisėto buvimo kitoje valstybėje narėje (Portugalijoje) aplinkybe, tačiau toks faktas (teisėto buvimo valstybėje narėje) nėra nustatytas byloje, taigi kreipimasis apskritai nėra aktualus.

37. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Virginija Volskienė