2013-05-02 Nr. AB-1516 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-266/2013

Procesinio sprendimo kategorija 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionlinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Valstybinei kiaulių veislininkystės stočiai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (II t., b. l. 15−16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeirjos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) išmokėti pareiškėjui likusią pagal draudimo sutartį GD 008595 draudimo įmokų kompensacijos dalį – 13 920 Lt.

Paaiškino, kad 2008 m. birželio 5 d. tarp ADB „RESO Europa“, kurios teises ir pareigas nuo 2009 m. kovo 31 d. perėmė AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikianti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ir KB „Kiaulasodis“ buvo sudaryta gyvulių draudimo sutartis GD Nr. 008595. Šia draudimo sutartimi buvo apdrausti KB „Kiaulasodis“ turtiniai interesai, susiję su šios įmonės auginamų kiaulių kritimu dėl ligų. Sudėtine draudimo sutarties dalimi yra Gyvulių ir kitų gyvūnų draudimo taisyklės Nr.032. KB „Kiaulasodis“ − žemės ūkio veiklos subjektas, turintis teisę pasinaudoti valstybės parama − dalies (50 %) draudimo įmokų kompensavimu iš valstybės specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų.

Nurodė, kad paramos teikimą reglamentuojančios Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklės numato du galimus paramos žemės ūkio veiklos subjektui teikimo būdus: 50% draudimo įmokos Agentūra išmoka tiesiogiai žemės ūkio veiklos subjektui (kai visą draudimo įmoką draudikui jis sumoka pats) arba perveda į draudimo bendrovės sąskaitą (kai žemės ūkio veiklos subjektas draudikui sumoka tik nekompensuojamą 50% draudimo įmokos dalį). Draudimo sutarties GD Nr. 008595 priede Nr. 1 (5 punktas) numatyta, kad bendra metinė draudimo įmoka 58 120 Lt, iš jų − 29 060 Lt iš Nacionalinės mokėjimo agentūros), draudėjo metinė įmoka – 29 060 Lt.

Pažymėjo, kad draudėjas KB „Kiaulasodis“ 50 % nekompensuotiną draudimo įmokos dalį (viso 29 060 Lt) draudikui yra sumokėjęs arba ji buvo įskaityta į pagal šią draudimo sutartį mokėtinas draudimo išmokas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1004 str. 3 d.). Teigė, kad Agentūra iš jai priklausančios kompensuoti likusios 29 060 Lt sumos į draudiko sąskaitą yra pervedusi tik 12 290 Lt, ir patikslinto skundo padavimo dienai yra skolinga 16 770 Lt (29 060 - 12 290). Nesulaukdamas likusios 16 770 Lt dydžio skolos sumokėjimo, remdamasis CK 6.1004 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas dalį jos – 2 850 Lt − taip pat įskaitė į draudėjui pagal draudimo sutartį mokėtinas draudimo išmokas.

Skundo padavimo dieną KB „Kiaulasodis“ iš viso yra sumokėjęs 31 910 Lt, o Agentūra −12 290 Lt. Likusi skolos suma sudaro: 58 120 Lt (bendra draudimo įmokos suma) – 31 910 Lt (KB „Kiaulasodis“ sumokėta suma) – 12 290 Lt (Agentūros sumokėta suma), t. y. 13 920 Lt. Kadangi KB „Kiaulasodis“ kaip juridinis asmuo pasibaigė, likusi skolos suma priteistina iš Agentūros, dėl kurios neteisėtų veiksmų vykdant viešojo administravimo funkcijas ši skola ir susidarė. Agentūra likusios draudimo įmokos dalies nekompensuoja, kadangi pagal jos pasitvirtintas procedūras, tikrindama draudimo sutarčių tinkamumą kompensacijoms gauti, Agentūra remiasi išskirtinai VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽUIKVC) duomenų bazėje deklaruotais duomenimis apie laikomų gyvūnų skaičių.

Tokia viešojo administravimo subjekto taikoma praktika neatitinka teisės aktų nuostatų, nes ŽUIKVC disponuoja informacija tik apie laikomų (nebūtinai nuosavybės teise) gyvūnų skaičių (rėmėsi 2003 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-234 patvirtintų Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklių (2012 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-105 pavadinimas pakeistas į Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašą) (toliau – ir Aprašas) 7.6 punktu, taip pat 3 punkte išdėstyta ūkinio gyvūno laikytojo sąvoka).

Agentūros veiksmai, nepripažįstant jokių kitų nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus patvirtinančių dokumentų (be ŽUIKVC duomenų), prieštarauja ir suformuotai teismų praktikai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3290/2011).

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 32−33), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjo 2008 m. liepos 23 d. pateiktoje pažymoje Nr. 03-VI08/2166 (už 2008 m. II ketvirtį) įrašytas draudimo liudijimas GD Nr. 008595 (apdrausta KB „Kiaulasodis“) į 1 procentą draudimo liudijimų patikrai atlikti sąrašą nepateko, todėl į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą Agentūra 2008 m. rugpjūčio 29 d. pervedė 12 290 Lt. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2D-1194 (4.9) „Dėl dalies draudimo įmokų kompensavimo“, Agentūra patikrino visus paramos gavėjus, kurie buvo įrašyti pareiškėjo 2010 m. liepos 26 d. pažymoje apie sudarytus draudimo liudijimus Nr. (06)-10.2/2185 (už 2009 m.

II ketvirtį). Patikrinus ir įvertinus dokumentus pagal minėtą pažymą, buvo nustatyta, kad joje įrašyta KB „Kiaulasodis“ neatitiko Taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų. Kilus abejonėms, ar pagal draudimo liudijimą Nr. GD 008595 lėšos išmokėtos tinkamai, draudimo liudijimas buvo vertinamas pakartotinai ir nustatyta, kad KB „Kiaulasodis“ neįrodė nuosavybės teisės į apdraustus gyvūnus draudimo liudijimo įsigaliojimo laikotarpiu. Apie nustatytą neatitikimą pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. gruodžio 10 d. paklausimu Nr. NP-4 „Dėl papildomų dokumentų (informacijos) pateikimo“, kuriame Agentūra prašė įrodyti nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus draudimo liudijimo įsigaliojimo dieną. 2010 m. gruodžio 15 d.

Agentūroje gauta pareiškėjo patikslinta pažyma (už 2009 m. II ketvirtį) Nr. (06)-10.2/3344, kurioje pareiškėjas už KB „Kiaulasodis“ kompensacijos neprašė. Kadangi Draudimo liudijimas GD Nr. 008595 (apdrausta KB „Kiaulasodis“) už 2009 m. II ketvirtį neatitinka Taisyklių 1 punkte nurodyto reikalavimo, jis nėra tinkamas pagrindas kompensacijai už ankstesnius ketvirčius mokėti. Tas pats draudimo liudijimas buvo pateiktas ir su 2008 m. liepos 23 d. pažyma Nr. 03-VI08/2166 (už 2008 m. II ketvirtį), todėl Agentūra priėmė sprendimą pareiškėjui už KB „Kiaulasodis“ pagal 2008 m. liepos 23 d. pažymą Nr. 03-VI08/2166 (už 2008 m.

II ketvirtį) nemokėti draudimo įmokų kompensacijų. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr. BR6-(11.16)-4890 „Dėl draudimo įmokų nekompensavimo“. Teigė, kad minėtame sprendime aiškiai išdėstyta, dėl kokių aplinkybių neskiriamos draudimo įmokų kompensacijos, sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pareiškėjas sprendimo neapskundė, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas su išdėstytais Agentūros argumentais sutiko. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju tarp paramos gavėjo KB „Kiaulasodis“ ir pareiškėjo susiformavo draudimo prievoliniai teisiniai santykiai, o tarp paramos gavėjo KB „Kiaulasodis“ ir Agentūros − paramos skyrimo teisiniai santykiai.

Agentūros ir pareiškėjo draudimo prievoliniai santykiai nesaisto. Teigė, kad Agentūra įgyja pareigą išmokėti paramą − kompensuoti žemės ūkio veiklos subjektų išlaidas, patirtas draudimui, tik tuomet, kai yra priimamas sprendimas skirti paramą. Jeigu priimamas sprendimas paramos neišmokėti (arba paramos neprašoma), nes pareiškėjas neatitinka paramos gavimui keliamų reikalavimų ar nepateikia prašomų dokumentų, Agentūrai neatsiranda jokių prievolių draudimo įmonės atžvilgiu. Tokiu atveju žemės ūkio veiklos subjektai prisiimtas prievoles draudimo įmonėms turi įvykdyti patys asmeniškai.

Nurodė, kad Agentūra neturi kompetencijos vertinti, ar KB „Kiaulasodis“ tinkamai vykdė įsipareigojimus pareiškėjui. Pats paramos gavėjas yra atsakingas už tai, jog jis visu paramos teikimo laikotarpiu atitiktų Taisyklėse jam keliamus reikalavimus, o pareiškėjas atsakingas už paramos gavėjų įvertinimą prieš kreipdamasis dėl patirtų draudimo įmokų kompensavimo. Paramos gavėjas KB „Kiaulasodis“, nevykdydamas Taisyklėse nustatytų įsipareigojimų ar neatitikdamas reikalavimų, neteko teisės į dalies draudimo įmokų kompensaciją, todėl atitinkamai visas įmokas pagal draudimo sutartis, sudarytas su draudimo bendrovėmis, privalėjo sumokėti pats žemės ūkio veiklos subjektas.

Pažymėjo, kad Agentūra su pareiškėju neturi sudariusi jokios draudimo sutarties, tarp šalių nėra jokių draudimo santykių, todėl pareiškėjo reikalavimai Agentūros atžvilgiu nepagrįsti. Agentūra nėra prisiėmusi jokių įsipareigojimų mokėti draudimo įmokas pareiškėjai už KB „Kiaulasodis“, nes tai prieštarautų pagrindiniams paramos skyrimo principams − parama teikiama subjektams, atitinkantiems nustatytus reikalavimus, kompensuojant paramos teikimo taisyklių nustatyta tvarka patirtas pagrįstas išlaidas, o ne Agentūros lėšomis apdraudžiant paramos gavėjų nuosavybės teise valdoma turtą, būtent šiuo tikslu Taisyklėse vartojamos sąvokos „kompensavimas“ ir „paramos administravimas“.

Nustačius, jog paramos gavėjai buvo įvertinti netinkamai, nes neatitinka Taisyklėse nustatytų reikalavimų, ir priėmus sprendimą paramos neišmokėti, nei pareiškėjas, nei draudimo sutartį (draudimo polisus) pasirašę asmenys neįgyja teisės į draudimo įmokų kompensaciją. Pareiškėjo skunde nurodytas teismo sprendimas yra priimtas ne dėl pareiškėjo ir konkrečių pagalbos gavėjų, susijusių su šia byla, o dėl kitų subjektų, todėl toks teismo sprendimas nesukuria Agentūrai pareigos iš naujo vertinti visas visų draudimo bendrovių Agentūrai nuo 2004 metų pateiktas pažymas apie poreikį kompensuoti dalį lėšų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kiaulių veislininkystes stotis (toliau – ir Veislininkystės stotis) pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 136), kuriame nurodė, kad negali nei sutikti, nei nesutikti su skundu, nes tiek skunde, tiek draudime minimos visos KB „Kiaulasodis“ auginamos kiaulės yra tiek veislinės, tiek penimos, o Veislininkystės stotis vykdo veislinių kiaulių produktyvumo kontrolę, vertinimą, informacijos kaupimą ir teikimą ūkiams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 58−64) pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic” skundą tenkino. Įpareigojo atsakovą Nacionalinę mokėjimo agentūrą išmokėti pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ likusią pagal draudimo sutartį GD 008595 draudimo įmokų kompensacijos 13 920 Lt dalį.

Teismas rėmėsi Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92, bylos duomenimis, teismų praktika. Pažymėjo, kad iš gyvulių ir kitų gyvūnų draudimo poliso duomenų matyti, kad draudimo sutarčių objektas buvo kiaulės pagal priedą Nr. 1, t. y. kiekis, 283 paršeliai ir 120 paršavedžių, kuris nurodytas draudimo dienai. Draudimo sutartyje numatytas draudimo laikotarpis nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 5 d. Šiuo aspektu pažymėta, kad Draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis draudimo laikotarpį apibrėžia kaip laiko tarpą nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos.

Ginčo atveju turtinis draudėjų interesas yra siejamas su kiaulėmis, nurodytomis draudimo sutartyje, todėl visos kiaulės patekusios į draudėjų nuosavybę draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 5 d., tampa draudėjų turtinio intereso, kurį saugo sudarytos draudimo sutartys, objektu. Teismas vertino, atsakovo teiginį, kad draudžiamų gyvulių skaičius didesnis negu deklaruota ŽŪIKVC (deklaruota – 197 paršeliai ir 75 – paršavedės; apdrausta 283 paršeliai ir 125 – paršavedės), be to, pareiškėjo pateiktas draudimo liudijimas, neįrodo nuosavybės teisės į apdraustą turtą ir pagalbos gavėjo tinkamumą paramai gauti, kadangi draudimo liudijimas išrašytas 2008 m. birželio 6 d., gyvuliai pirmą kartą ŽŪIKVC deklaruoti tik 2009 m. sausio 12 d.

Teismas taip pat vertino, tai, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas Agentūrai su prašymais dėl draudimo įmokų kompensavimo pateikė Gyvulių ir kitų gyvūnų draudimo polisą GD 008595 su priedu, kuriame nurodyta, kad apdraudžiamas vidutinis kiaulių grupės kiekis: 283 paršeliai ir 120 pagrindinių paršavedžių. Sprendime dėl draudimo išmokos pagal žalos bylą Nr. L/GD/09-004 nurodyta, kad už 15 paršelių ir 1 paršavedę išmokėjimui susidaro 950 Lt suma, o pagal žalos bylą Nr. L/GD/09-002 - už 27 paršelių ir 1 paršavedę išmokėjimo suma − 0 Lt.

Pažymėjo, kad nuosavybės teisės į turtą nustatytinos prioritetiškai remiantis CK normomis, kurio 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklės, kuriomis vadovaujantis ir yra skiriama pagalba žemės ūkio subjektams, ŽŪIKVC išrašų, įrodinėjant nuosavybės teisę į gyvūnus, nereikalauja, nėra jokio teisinio pagrindo ŽŪIKVC duomenis laikyti nuosavybės teisę paneigiančiu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, kad neįrodyta nuosavybės teisė į apdraustą turtą, kadangi KB „Kiaulasodis“ gyvulius pirmą kartą ŽŪIKVC deklaravo tik 2009 m. sausio 12 d., o draudimo liudijimas išrašytas 2008 m. birželio 6 d.

Vertindamas procedūrinius nagrinėjamos bylos aspektus, teismas pažymėjo, kad atsakovo dalyvavimas minėtos paramos suteikimo kontrolėje yra apibrėžtas Taisyklių 8, 9 bei 17 punktuose. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad atsakovas gali vykdyti kontrolės funkciją tik paminėtos atrankos būdu ir negali išeiti iš šių reikalavimų ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1253/20012). Atsakovas pripažino, kad ginčo atveju draudimo liudijimo patikrinimas buvo vykdomas ne pagal Taisyklių 8 punktą, nes į 1 procentą draudimo liudijimų patikrai atlikti sąrašą nepateko, o pagal Žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. raštą Nr. 2D-1194, kuriame atsakovui buvo rekomenduota patikrinti visus kitus (pagal paminėtą atranką nepatikrintus) draudimo liudijimus.

Vertindama šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtas raštas yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris negali būti teisės aktu, įpareigojančių atsakovą atlikti Taisyklėse nenumatytus veiksmus. Kadangi 2009 m. kovo 2 d. raštas Nr. 2D-1194 neatitinka Taisyklių, todėl jų taikymo požiūriu negali būti pripažintas tinkamu teisiniu pagrindu atsakovui pradėti vykdyti papildomus (Taisyklių nenumatytus) patikrinimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Taisyklių taikymo požiūriu atsakovo pradėtas draudimo liudijimų patikrinimas negali būti vertintinas teisėtu veiksmu.

Todėl ir šiuo aspektu atsakovo veiksmai, atsisakant mokėti draudimo įmokų kompensacijos dalį, nėra pagrįsti. Kartu pažymėjo, kad visos sąlygos paramos gavėjams turi būti atskleistos iš anksto, t. y. turi būti aiškios iki draudimo sutarčių sudarymo, nes priešingu atveju tai prieštarautų teisėtų lūkesčių principui. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nurodė, kad Agentūroje buvo priimtas sprendimas pareiškėjui už KB „Kiaulasodis“ pagal 2008 m. liepos 23 d. pažymą Nr.03-VI08/2166 (už 2008 m. II ketvirtį) nemokėti draudimo įmokų kompensacijų, apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr.BR6-(11.16)-4890 „Dėl draudimo įmokų nekompensavimo“, tačiau šio sprendimo pareiškėjas neskundė.

Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas neginčija nurodyto sprendimo, nėra kliūtis teisėjų kolegijai išspręsti pareikštą reikalavimą įpareigoti Agentūrą išmokėti likusią pagal draudimo sutartį GD 008595 draudimo įmokų kompensacijos dalį. Kartu pažymėjo, kad Agentūros 2011 m. birželio 2 d. sprendimas įformintas raštu Nr.BR6-(11.16)-4890 „Dėl draudimo įmokų nekompensavimo“ priimtas iškėlus pareiškėjui ginčą teisme.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 70−72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d, sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1) remiantis Taisyklių 6 punktu, draudimo įmonė, norėdama gauti kompensaciją, privalo pati patikrinti pagalbos gavėjų pateiktus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į apdraustą turtą. Taisyklės nedetalizuoja kokie dokumentai laikomi tinkamais įrodant nuosavybės teisę, tačiau Agentūra, vertindama pateiktas pažymas, vadovaujasi ne tik viešais ir oficialiais ŽŪIKVC duomenimis, bet ir pačių pagalbos gavėjų pildomais ir draudimo bendrovių tikrinamais ir pateikiamais duomenimis − Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-1 ir Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalų duomenimis. Agentūra pareiškėjui siųstuose paklausimuose aiškiai nurodė, kokius dokumentus jis turi pateikti, kad įrodytų nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus, tačiau pareiškėjui nepateikus jokių iš išvardytų dokumentų, Agentūra, vertindama pažymą, vadovavosi vieninteliais duomenimis apie KB „Kiaulasodis“ turimas kiaules – ŽŪIKVC duomenimis. Todėl teismo teiginys, kad, įrodinėjant nuosavybės teisę į gyvūnus, Taisyklės ŽŪIKVC išrašų, nereikalauja, atitinkamai nėra teisinio pagrindo šių duomenų laikyti nuosavybės teisę paneigiančiu įrodymu, nepagrįstas.

2) Pareiškėjo pateikta 2009 m. liepos 30 d. patikslinta pažyma buvo vertinama bendra tvarka, o ne vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2D-1194, siekiant tinkamai įvertinti joje pateiktus duomenis. Kartu atkreipia dėmesį, jog Agentūra privalo laikytis visų būtinų teisinių ir administracinių nuostatų bei imtis priemonių, reikalingų veiksmingai finansinių Bendrijos interesų apsaugai, visų pirma, siekiant užkirsti kelią pažeidimams bei susigrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl padarytų pažeidimų. Taip pat nurodo, kad Agentūra pareiškėjui pateikė papildomą susitarimą, kuriame nurodyta, kad draudžiamų kiaulių skaičius – 272 vienetų, o patikslinta paramos dalis už metus – 18 778,57 Lt, tačiau pareiškėjas nepateikė patikslintos pažymos dėl likusios draudimo sumos, o vėliau, teikdamas patikslintą 2010 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. (06)-10.2/3207, paramos visai atsisakė. Atsižvelgdama į tai daro išvadą, kad teismo teiginys, jog pradėtas draudimo liudijimų pagal pareiškėjo pateiktas pažymas patikrinimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, nepagrįstas. Teise piktnaudžiauja pareiškėjas, nepateikęs dokumentų apie KB „Kiaulasodis“ nuosavybės teise priklausančias kiaules ir atsisakęs valstybės paramos už 2009 m. II ketvirtį.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 87−88), kuriuo prašo Agentūros apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) Agentūros veiksmai administruojant valstybės paramą pagal Taisykles ne kartą įvairių teismų įvertinti kaip netinkami ir neteisėti. Tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad atsakovas neteisingai supranta ir taiko valstybės paramos suteikimo tvarką reglamentuojančias Taisykles.

2) Vadovaujantis Aprašu, ŽŪIKVC deklaruojami ūkinių gyvūnų laikytojų pateikiami duomenys apie gyvūnų laikymo vietose esančius gyvūnus, Apraše pateikiama ir ūkinio gyvūno laikytojo sąvoka. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kas ŽŪIKVC nedisponuoja informacija apie nuosavybės teise laikomus gyvūnus. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir šios institucijos darbuotoja. Todėl, Agentūrai nevertinus kitų pareiškėjo pateiktų įrodymų apie gyvūnų nuosavybę, toks elgesys vertintinas kaip neteisėtas.

3) Agentūra dalį draudimo įmokų pagal ginčo draudimo sutartį yra išmokėjusi, o tai patvirtina paties atsakovo pripažinimą, kad nuosavybės teisė buvo.

4) Draudimo sutartimi draudžiamas turtinis interesas, nuostolis, kurį draudžiamojo įvykio atveju gali patirti draudėjas, o ne konkrečios kiaulės. Todėl draudimo sutartimi draudžiamos visos kiaulės, o ne tik buvusios jos sudarymo metu. Atitinkamai Agentūros pozicija, kad draudimo įmokų kompensacija gali būti mokama tik už ŽŪIKVC draudimo sutarties sudarymo dieną deklaruotus laikomus gyvūnus, nepagrįsta teisės aktais ir negali būti priežastimi atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijas.

5) Atsakovas viso proceso metu teigė, kad patikrinimo veiksmus atliko pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. raštą Nr. 2D-1194 ir tik apeliaciniame skunde pakeitė poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 85−86), kuriame pažymėjo, kad bylos baigtis Tarnybos teisėms ir pareigoms neturi, todėl Tarnybos nuomone, ji neturėtų būti trečiuoju asmeniu šioje byloje.

Paaiškino, kad Tarnyba pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip kiaulių laikytojai įgyvendina kiaulių sveikatos ir gerovės, pašarų tvarkymo ir veterinarinių vaistų naudojimo reikalavimus, laikytojų prašymu ir pagal jų patektą informaciją, suveda duomenis į Ūkinių gyvūnų registro centrinę duomenų bazę. Kiaulių laikytojai tikrinami pagal parengtus metinius kontrolės planus ar vykdant neeilinius patikrinimus, atliekant skundų tyrimą, vertinant kaip šalinami nustatyti trūkumai, gavus informacijos apie pažeidimus ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais. Informavo, kad KB „Kiaulasodis“ buvo tikrinama 2008 m. gegužės 15 d., 2008 m. spalio 23 d. ir 2009 m. rugpjūčio 10 d. Patikrinimo metu užfiksuotas patikrinimo metu kiaulių laikytojo laikomas kiaulių skaičius. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas laikomų kiaulių skaičius draudimo poliso sudarymo metu, o tą dieną Tarnyba patikrinimo neatliko, ji negali nei patvirtinti, nei paneigti kiek kiaulių buvo laikoma tuo metu. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo protokoline nutartimi į bylą įtraukta kaip išvadą duodanti institucija, ir kilus ginčui dėl draudimo išmokų sumokėjimo, bylos baigtis Tarnybos teisėms ir pareigoms įtakos neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas šalių ginčas kilo dėl Specialiosios kaimo rėmimo programos dalies draudimo įmokų, kurios buvo atsakovo kompensuojamos, jas tiesiogiai (ne per paramos gavėjus) pervedant pareiškėjui (draudimo įmonei).

Teisiniai santykiai dėl paminėtos kompensacijos mokėjimo tvarkos ir pagrindų reglamentuojami specialaus teisės akto – Taisyklių. Todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra būtina vadovautis Taisyklių nuostatomis.

Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui likusią pagal draudimo sutartį GD 008595 draudimo įmokų kompensacijos dalį – 13 920 Lt.

Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino ir įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą išmokėti nurodytą sumą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilines teises ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymu numatyti, bet pagal civiliniu įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šio straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad civilines teises ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 4 dalis nustato, kad tiesiogines ir kompensacines išmokas administruoja Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka iš dalies kompensuojamos gyvūnų, draudiminių įvykių draudimo išmokos.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 buvo patvirtintos Draudimo įmokų dalinio kompensavimo Taisyklės.

Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis dalis draudimo įmokų kompensuojama žemės ūkio veiklos subjektams, kurie užsiima pirmine žemės ūkio produkcijos gamyba, tvarko buhalterinę apskaitą, pagal 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 141) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1976/2006 (OL 2006 L 368, p. 85), I priedą yra laikomi maža ar vidutine įmone (toliau – pagalbos gavėjai) ir yra apdraudę savanoriškuoju draudimu nuosavybės teise jiems priklausančius augalų pasėlius, gyvūnus, žemės ūkio techniką ir gamybinius pastatus tik nuo stichinių nelaimių, nepalankių gamtinių sąlygų (šalnos, krušos, ledo, lietaus, sausros ir kt.) ir (arba) gyvūnų ar augalų ligų. Sistemiškai aiškinant šią ir kitas Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra turi teisę teikti paramą mokant dalinę draudimo išmokos kompensaciją ne draudimo įstaigai (draudikui), o būtent žemės ūkio subjektams, kurie atitinka jos skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, jog Taisyklės nustato Nacionalinės mokėjimo agentūros teisę sumokėti kompensaciją tiek draudėjui tiesiogiai, tiek draudikui (Taisyklių 5, 6 punktai). Pastaruoju atveju draudimo įmonės privalo atlikti paramos gavėjų joms pateikiamų dokumentų, numatytų Taisyklių 6 punkte, patikrinimą ir pateikti išvadas Nacionalinei mokėjimo agentūrai, kuri sprendžia apie prašomos kompensacijos pagrįstumą (Taisyklių 8 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sumokėti kompensaciją pagal draudimo sutartį GD Nr. 008595.

Bylos duomenys (Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. birželio 2 d. raštas Nr. BR6-(11.16)-4880 (II t., b. l. 45–47)) patvirtina, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, priėmė sprendimą, jog draudimo liudijimas GD Nr. 008595 nėra tinkamas pagrindas kompensacijai už ankstesnius ketvirčius mokėti. Kadangi tas pats draudimo polisas buvo pateiktas ir už 2008 m. II ketvirtį, Agentūroje priimtas sprendimas pareiškėjui už KOOP „Kiaulasodis“ pagal 2008 m. liepos 23 d. pažymą Nr. 03-VI08/2166 nemokėti draudimo kompensacijų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad minėti Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimai yra nuginčyti. Pažymėtina, kad esant galiojančiam Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimui, jo nenuginčijus teisės aktų nustatyta tvarka, pagrindo priteisti iš atsakovo pareiškėjui 13 920,00 Lt draudimo išmokų nėra. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundas netenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė