2016-12-21 Nr. AB-24154-3-63-3-01862-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-952-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01862-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal R. N. skundą atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Kalmaras“ vadovui V. N. (V. N.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. N. 2016 m. rugsėjo 1 d. paštu teismui išsiuntė skundą, prašydamas iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kalmaras“ vadovo V. N. priteisti 6 000 turtinei žalai, atsiradusiai neatlyginus jam už 2014 m. dirbtą darbą UAB „Kalmaras“, atlyginimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. N. ginčas kilo ne iš administracinių teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad administracinis ginčas yra asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), o pagal 1 dalies 5 punktą, tarnybinius ginčus tada, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamas ginčas negali būti priskirtas nei vienai iš šių kategorijų, kadangi R. N. reikalavimą dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo reiškia fiziniam asmeniui – UAB „Kalmaras“ vadovui. Teismas pažymėjo, kad tokį reikalavimą pareiškėjas galėtų reikšti bendrovei, jeigu jis joje dirbo, o tokio pobūdžio ginčas gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme pagal atsakovo buveinės vietą. R. N. skundą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo14 d. nutartį.

R. N. paaiškina, kad jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas dėl darbuotojų apgaudinėjimo kreipėsi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir šios valstybinės mokesčių inspekcijos Šilutės poskyrį, tačiau jokio atsakymo negavo. Dirbdamas UAB „Kalmaras“, R. N. jo vadovui buvo davęs asmens tapatybės kortelę, kuri ilgą laiką jam nebuvo grąžinta. Teigia, kad bendrovės vadovas pareiškėją be jo žinios priėmė dirbti, o po to po keleto dienų atleido. Nurodo, kad UAB „Kalmaras“ vadovas jam nemokėjo darbo užmokesčio, duodavo tik pinigų degalams ir cigaretėms.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Nors R. N. prašo jam iš atsakovo priteisti 6 000 Eur turtinei žalai atlyginti, tačiau pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo turinys patvirtina, kad iš esmės jis kelia ginčą dėl darbdavio UAB „Kalmaras“ vadovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo – darbo užmokesčio už atliktą darbą nemokėjimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl minėto privataus juridinio asmens neišmokėto darbo užmokesčio negali būti laikoma ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nei UAB „Kalmaras“, nei jo vadovas nėra viešojo administravimo subjektai, o jų veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. R. N. ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus, kylančius iš darbo teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžiamą sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir R. N. išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. N. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė