2022-06-15 Nr. AB-16185-3-62-3-00631-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2820-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00631-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. B. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2022 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 22S59578 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir/ar susidorojimo pavojus, o įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol. Atsakovas, vertindamas situaciją jo kilmės valstybėje ir tos situacijos sąlygojamą pavojų bei tuo pagrindu jam atsirandančią baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, išsamiai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos.

2.2. Atsakomybės taikymo aspektu jis priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai. Jam kilusios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas) turi būti nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją kilmės valstybėje, bet pagal „slankiojančią skalę“. Sprendime kriminogeninė situacija jo kilmės šalyje apibūdinta fragmentiškai ir neišsamiai, situacija kilmės valstybėje išlieka labai sudėtinga ir komplikuota, be to, ypač aktuali žmogaus teisių užtikrinimo problema. Jis įsitikinęs, kad grėsmė jam, įvertinus faktines aplinkybes, yra ne tik reali, bet ir visiškai pagrįsta, be to, ir akivaizdžiai kelianti potencialios grėsmės pavojų jo sveikatai ir/ar net gyvybei. Aplinkybė, kad jis negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini).

3.2. Remiantis kilmės valstybės informacija (duomenys neskelbtini).

3.3. Jo pateikta informacija nesutampa su kilmės valstybės informacija. Viešai prieinama informacija, kad (duomenys neskelbtini) vyksta konfliktai ir beatodairiškas smurtas, o (duomenys neskelbtini), priešingai, yra laikoma vienu saugesnių provincijų (duomenys neskelbtini). Uždavus pareiškėjui patikslinančius klausimus, jis atsakyti delsė, ilgai dvejojo, ne visi jo pateikti atsakymai buvo aiškūs.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo J. M. B. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 22S59578 rezoliucinės dalies 3 punktą – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų 6 mėnesių. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasakojo, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje duomenų, kad pareiškėjo kilmės šalyje baudžiamasis persekiojimas yra vykdomas pažeidžiant Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytas sąlygas, nėra surinkta. Nors pareiškėjas ir teigia, kad (duomenys neskelbtini), tačiau jo pasakojimas apie policijos veiksmus prieš jį yra nenuoseklus, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo pateikta informacija nesutampa su atsakovo apie šią vietovę surinkta informacija. Be to, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kuri pagal atsakovo surinktus duomenis yra laikoma viena saugesnių provincijų (duomenys neskelbtini).

9. Šios priežastys lėmė teismo sprendimą, kad situacija atitinka Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatytus kriterijus, dėl ko ginčijamame atsakovo sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo teiginių nepatikimumo yra pagrįsta ir teisinga. Ir priešingai, pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu nepaneigia atsakovo išvadų, dėl ko yra atmetami. Byloje kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui jo kilmės šalyje galėtų kilti grėsmės, numatytos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas.

10. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų ir pan. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 2 metų 6 mėnesių.

III. 11. Pareiškėjas J. M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti šiais argumentais:

12. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, nes prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir/ar susidorojimo pavojus, o įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol. Atsakovas, vertindamas situaciją jo kilmės valstybėje ir tos situacijos sąlygojamą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią jam baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, išsamiai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos.

13. Atsakovas netinkamai išnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes, neįvertino informacijos apie realią situaciją dėl galimo pareiškėjui gresiančio persekiojimo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

14. Jis Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jis pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Skunde Komisijai jis nurodė visas objektyviam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes, tačiau jo pateikti faktai buvo interpretuojami kritiškai. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad jo kilmės valstybėje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Taigi, jo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pajutęs realią grėsmę savo gyvybei, jis nusprendė išvykti iš šalies. Bėgdamas nuo persekiojimų išvyko į Lietuvą. Jei jis bus grąžintas į savo kilmės šalį jam gresia mirtis ir susidorojimas.

15. Jis mano, kad jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Jo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o visiškai pagrįsta.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaikė argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime motyvuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

21. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, nes jis kilmės valstybėje susiduria su grėsme dėl to, kad (duomenys neskelbtini).

24. Apibūdindamas savo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

25. Skunde argumentuojama, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas.

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Teisėjų kolegijai susipažinus su skundžiamais sprendimais matyti, kad juos priimant buvo įvertinta Įstatymo 86 straipsnio taikymo galimybė ir buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nėra pagrindo taikyti šių nuostatų. Tiek savo paaiškinimuose, tiek apeliacinio skundo argumentuose pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad jis iš savo kilmės valstybės išvyko dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

27. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatų.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Apeliaciniame skunde nėra konkrečių ir individualizuotų argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžtus į kilmės valstybę patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

32. Vertindamas individualią pareiškėjo situaciją bei jo pasakojimo turinį atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas (duomenys neskelbtini) yra nenuoseklus, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, nes ji paremta objektyviais, paties pareiškėjo pateiktais duomenimis ir nurodytais faktais. Iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą pareiškėjo pasakojimą vertinti jo nenaudai.

34. (duomenys neskelbtini) grindžiama tik deklaratyviais pareiškėjo teiginiais. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

35. Šių duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjo pasakojime nurodytos aplinkybės yra nepatikimos, nepatvirtintos, grindžiamos tik jo paties teiginiais, kurie, palyginus juos su atsakovo surinkta informacija, buvo paneigti.

36. Atsakovas atliko išsamų pareiškėjo kilmės valstybėje susidariusios situacijos tyrimą vertindamas tiek bendrą situaciją valstybėje, tiek pareiškėjo pasakojimo kontekste. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie (duomenys neskelbtini).

37. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini), beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, pagrįstai nebuvo nustatytos sąlygos taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

38. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimo turinį ir surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Pareiškėjo pasakojimas pagrįstai įvertintas kaip nepatvirtinantis prieglobsčio suteikimo pagrindų, o kilmės valstybėje esančios situacijos analizė, kartu su individualiomis pareiškėjo savybėmis, nesudaro pagrindo skirti jam papildomą apsaugą.

39. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų kategorijai ir remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika jam kilusios grėsmės lygis turi būtų nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją kilmės valstybėje, bet pagal „slankiojančią skalę“. Kaip teisingai nurodyta atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą, ESPA išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjo atveju nėra aktualūs ir netaikytini.

40. Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad atsakovo surinkta informacija apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje yra neišsami ir ja remtis nėra pagrindo. Su šiais pareiškėjo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas surinko informaciją iš patikimų šaltinių, o informacija yra pakankamai aktuali. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokios būtent informacijos, aktualios nagrinėjant jo motyvus, neįvertino atsakovas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl atsakovo surinktos informacijos neišsamumo.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai teisingai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė