2019-12-11 Nr. AB-23241-3-61-3-03251-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2595-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03251-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) dirbo Vilniaus PN ūkinio aptarnavimo santechniku 0,5 etato. Jo darbas prasidėdavo 9.00 val. ir baigdavosi 13.35 val., tačiau jam ginčo laikotarpiu 20 kartų teko dirbti viršvalandžius, taip pat ir poilsio bei švenčių dienomis. Už šį darbą jam nebuvo apmokėta.

3. Vilniaus PN atskirojo sektoriaus, esančio Sniego g. 2, Vilniuje, šilumos punkte Nr. 3 2017 m. birželio 28 d. įvyko vandentiekio avarija, dėl kurios šilumos punktas buvo apsemtas vandens. Tą dieną jis buvo iškviestas į avarijos vietą, kur 14.20 val. užsuko vandentiekio skendę, taip pat gavo nurodymą pašalinti avarijos padarinius – išsemti šilumos punkte esantį vandenį. Vandenį teko semti kibirais, nes nebuvo siurblio. Avarijos šalinimo darbus pareiškėjas atliko iki 2017 m. liepos 5 d., dirbdamas ir po darbo valandų, t. y. viršvalandžius.

4. 2017 m. liepos 10 d. įvyko dar viena šilumos punkto Nr. 3 avarija, dėl kurios vėl buvo apsemta punkto patalpa. Tą dieną jis dirbo iki 18 val. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių dėl viršvalandžių apmokėjimo, tačiau negavo jokio atsakymo. Pareiškėjas po avarijos padarinių šalinimo pasijuto prastai, todėl kreipėsi į gydytoją, kuris nustatė, kad jam (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kelias dienas buvo nedarbingas. Vėliau parašė prašymą atleisti iš darbo ir, net nepraėjus dviem savaitėms, 2017 m. liepos 17 d. buvo atleistas iš pareigų. Pareiškėjas būtent dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, jo paties prašymu, Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 7-33 „Dėl nuteistųjų skyrimo į pareigas“ nuo 2016 m. vasario 1 d. buvo paskirtas 0,5 etato santechniku, nustatant 0,43 MMA dydžio koeficientą.

7. Atsakovo atstovas akcentavo, jog laisvės atėmimo vietose darbo vietos yra kuriamos tam, kad nuteistieji galėtų dirbti, išmoktų amato ir įgytų profesiją. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas viršvalandžių nedirbo, taip pat nedirbo poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėjui nebuvo nustatytas darbo grafikas, nes Vilniaus PN Ūkio skyriaus santechnikas darbo funkcijas vykdo pagal poreikį, t. y. iškilus būtinybei atlikti atitinkamus darbus. Pareiškėjas savo darbą organizavo pats, nes buvo atsakingas už tam tikrų rezultatų pasiekimą, t. y. už vidaus ir lauko tinklų karšto ir šalto vandens, kanalizacijos, šildymo sistemos priežiūrą, o esant poreikiui (pvz., įvykus gedimui) ir tam tikrus remonto darbus. Pareiškėjui nebuvo pavesta dirbti viršvalandinio darbo, pareiškėjas nesikreipė į tiesioginį vadovą dėl viršvalandinio darbo ar jo apmokėjimo. Pareiškėjas dirbo atskirajame sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilniuje, kuris yra žymiai mažesnis nei sektorius, esantis Rasų g. 8, Vilniuje, todėl jame avarinių situacijų ir gedimų pasitaikydavo retai. Realiai pareiškėjas išdirbdavo net mažiau darbo valandų nei priklauso 0,5 etato.

8. Vilniaus PN Ūkio skyrius kas savaitę išrašydavo pažymas, kuriose nurodydavo laiką, kuriuo pareigūnai gali išvesti išvardintus asmenis į darbą. Vadovaudamiesi šiuo dokumentu, pareigūnai išduodavo nuteistiesiems atitinkamų patalpų raktus darbinių funkcijų atlikimui. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu taip pat buvo išduodami santechnikui skirti raktai, apie tai pažymint Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus Išduotų laikinai naudotis specialiųjų raktų apskaitos žurnale (toliau – ir Raktų apskaitos žurnalas). Raktai pareiškėjui buvo išduodami ryte, jis juos turėdavo visą dieną, kad esant būtinybei jis galėtų operatyviai imtis neatidėliotinų veiksmų vykdydamas savo darbines funkcijas. Pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, kad tomis valandomis, kuomet jis disponavo jam išduotais raktais, jis nepertraukiamai vykdė savo darbines funkcijas ir tokiu būdu dirbo viršvalandžius.

9. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gaudavo informaciją apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, darbo laiko trukmę raštu, tačiau į Vilniaus PN administraciją dėl darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nesikreipė.

10. Pareiškėjo nurodyti tarnybiniai pranešimai yra surašomi tuomet, kai nuteistieji atlieka darbus ne pagal jiems nustatytą darbo grafiką arba tenka dirbti daugiau valandų negu priklauso pagal etatą. Tokių pranešimų ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo surašyta, kas matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių.

11. Pareiškėjas pirmąją darbo santechniku dieną buvo instruktuotas pagal keturias saugos ir sveikatos darbe instrukcijas, apie tai pažymint Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale.

12. Ginčo laikotarpiu, atsižvelgiant į atliekamų darbų pobūdį, pareiškėjui nuolat buvo išduodamos asmeninės saugos priemonės. Pareiškėjui buvo išduoti drabužiai ir avalynė, visos darbui reikalingos priemonės.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš darbo santykių ir teigė, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu dirbo poilsio ir švenčių dienomis, taip pat viršvalandžius, už kuriuos negavo apmokėjimo, nebuvo tinkamai instruktuotas bei aprūpintas darbui skirtomis priemonėmis.

15. Teismas, atsižvelgęs į santechniko pareigybės aprašymą bei į Vilniaus PN pateiktus rašytinius paaiškinimus, į tai, jog Vilniaus PN Ūkio skyriaus santechnikas darbo funkcijas vykdė pagal poreikį – iškilus būtinybei atlikti atitinkamus darbus, sprendė, jog pareiškėjui nebuvo nustatytas konkretus darbo laikas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui taip pat nedetalizavo konkrečių aplinkybių dėl nustatyto darbo laiko. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės aprašė tik dvi konkrečias situacijas, kai įvykus sistemų gedimui jis dirbo viršvalandžius, taip pat abstrakčiai pažymėjo, jog 20 kartų teko dirbti viršvalandžius, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kada ir kokius konkrečiai darbus teko atlikti.

16. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo argumentus, jog jo nurodytas aplinkybes dėl viršvalandinio darbo patvirtina Raktų apskaitos žurnale padaryti įrašai dėl išduodamų raktų. Teismas iš Raktų apskaitos žurnalo nustatė, jog ginčo laikotarpiu ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems dirbusiems asmenims raktai buvo išduodami visai dienai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė Vilniaus PN pateiktų paaiškinimų bei rašytinių įrodymų, jog pareiškėjui nebuvo nustatyto konkretaus darbo laiko, pareiškėjas savo darbą organizuodavo ir darbo laiką planuodavo pats, nes buvo atsakingas už tam tikrų rezultatų pasiekimą. Teismo vertinimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, jog dėl darbo laiko pažeidimų (nurodė, kad buvo 20 pažeidimų) būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad Apsaugos ir priežiūros pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų pataisos įstaigos direktoriui dėl pareiškėjo viršvalandinio darbo taip pat nebuvo pateikta. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti pareiškėjo išdirbtų darbo dienų bei valandų skaičius, kuriuose viršvalandinis darbas nebuvo fiksuotas. Dar daugiau, pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo informaciją apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, apie dirbto laiko trukmę, tačiau jokių nusiskundimų per visą darbo laikotarpį Vilniaus PN administracijai nepareiškė. Tik nutraukęs darbinius santykius pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, o vėliau ir į teismą.

17. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad išduodamų raktų apskaita neatspindi ir negali atspindėti pareiškėjo dirbtų valandų skaičiaus. Pareiškėjo darbo laiko apskaita yra nustatyta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurių patikimumu teismas neturėjo pagrindo abejoti.

18. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl instruktavimo ir priemonių nebuvimo, nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas buvo instruktuotas pagal keturias saugos ir sveikatos darbe instrukcijas, tame tarpe ir pagal Santechnikos saugos ir sveikatos instrukciją, o darbui skirtų priemonių išdavimą patvirtina Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne kortelės. Teismas iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus sandėlininko paaiškinimo nustatė, jog įvykus avarijai ir šalinant vandenį iš patalpų buvo naudojamas ir vandens siurblys, o tik likęs vanduo, kurio siurblys negalėjo pašalinti, buvo šalinamas rankiniu būdu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl neva neišduodamų darbo priemonių pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė.

19. Teismas konstatavo, kad nesurinkta byloje duomenų, jog Vilniaus PN būtų pažeidę reikalavimus, keliamus darbo santykiams. Pareiškėjo pateiktas 2017 m. liepos 12 d. medicininis pažymėjimas patvirtina, kad jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), tačiau teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šį sveikatos negalavimą sukėlė būtent pareiškėjo atliekamas darbas. Apie tai nėra pažymėta ir minėtame medicininiame pažymėjime.

20. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Vilniaus PN veikė įstatymų nustatytose ribose, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatymas neturi teisinės prasmės.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo patikslintą skundą priteisti jam iš atsakovo negautą atlyginimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. (290 val.), nors šio skundo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kai Vilniaus PN pateikė Raktų apskaitos žurnalą, taip pat nekvietė jo nurodytų asmenų liudytojais.

23. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, pablogėjo sveikata.

24. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nepasitiki ją išnagrinėjusiu teisėju.

25. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2019 m. vasario 15 d. pažymą Nr. (2.16)NTP-7-1089 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 215,72 Eur suma, priteistina valstybės naudai.

26. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų Vilniaus PN ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo jam nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. dirbant Vilniaus PN Ūkio skyriaus santechniko pareigose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Vilniaus PN ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jam kilo neturtinė žala (pablogėjo sveikata) dėl to, kad jis ginčo laikotarpiu dirbo viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis, jam nebuvo išduota speciali apranga, buvo atleistas iš darbo greičiau nei po 2 savaičių, kai jis pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo patikslintą skundą priteisti jam iš atsakovo negautą atlyginimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. (290 val.), nors šio skundo pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, (I t., b. l. 1–9, 19–21) ir apeliacinio skundo (II t., b. l. 158) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. jog jam kilo neturtinė žala, nes jis buvo atleistas iš darbo nepraėjus dviem savaitėms po to, kai jis pateikė prašymą atleisti jį iš darbo.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

33. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

34. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jo patikslintą skundą dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis (iš viso už 290 val.). Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. pateikė apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 126). Teismas 2018 m. birželio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu minėtą patikslintą skundą priimti atsisakė motyvuodamas tuo, kad jis buvo pateiktas praleidus ABTĮ nustatytą terminą (II t., b. l. 132–133). ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo atsiliepimas buvo gautas 2017 m. lapkričio 6 d. (I t., b. l. 29). Tai reiškia, kad pareiškėjas patikslintą skundą pateikė teismui akivaizdžiai praleidęs įstatyme nustatytą terminą. Nors, pareiškėjo nuomone, būtinybė pateikti patikslintą skundą iškilo vėliau, todėl jis turėjo būti priimtas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra neturtinės žalos atlyginimo priteisimas, pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartimi buvo laikoma nepaduota (I t., b. l. 23–24), pareiškėjas šios teismo nutarties dalies neskundė, ji įsiteisėjo, todėl byla buvo nagrinėjama priimto skundo reikalavimo ribose. Pareiškėjas, manydamas, kad jis patyrė turtinės žalos, dėl jos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą su savarankišku skundu.

35. Teisėjų kolegija iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio nustatė, jog jis, nors ir remdamasis abstrakčiais teiginiais, iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, t. y. jog nepagrįstai nebuvo nustatyti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas dėl jo viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, dėl to, kad jam nebuvo išduota speciali apranga.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į prieš tai paminėtas taisykles, patikrino, kaip apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas prieš tai nurodytais aspektais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui, detaliai argumentų nekartoja.

38. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas savo teiginius dėl viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis iš esmės grindžia Raktų apskaitos žurnalo duomenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šio žurnalo duomenimis, kaip neva patvirtinančiais pareiškėjo darbo pradžią ir pabaigą, bei teisingai pažymėjo, jog darbo laikas yra žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuose nagrinėjamu atveju pareiškėjo viršvalandinis darbas nefiksuotas. Pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė kelis konkrečius atvejus (avarijų padarinių likvidavimas), kai jam teko atlikti darbo funkcijas po 14 val., tai vertindamas kaip viršvalandinį darbą, ir manydamas, jog jam buvo nustatytas darbo laikas darbo dienomis nuo 9 val. iki 13.35 val. su pietų pertrauka nuo 12.40 val. iki 13.15 val.

Šių savo teiginių (t. y. dėl to, kad jam buvo nustatytas konkretus darbo laikas) pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, o atsakovo atstovas juos paneigė nurodydamas, jog pareiškėjas savarankiškai organizavo savo darbo laiką ir dirbo esant konkrečiam poreikiui. Pareiškėjo nurodytos avarijos, kurių padarinius jis turėjo likviduoti, įvyko 2017 m. birželio 28 d. ir liepos 3 d., t. y. darbo dienomis, vanduo buvo išsiurbtas naudojant siurblį, o likęs vanduo pašalintas rankiniu būdu, avarijų likvidavimas truko po pusvalandį (I t., b. l. 61).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo teiginius, jog tomis dienomis jis dirbo viršvalandžius. Nors pareiškėjas pažymi, kad dėl viršvalandinio darbo jam pablogėjo sveikata, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjo pateikta 2017 m. liepos 12 d. medicininė pažyma apie (duomenys neskelbtini) (I t., b. l.

10) nepatvirtina, jog šis sutrikimas kilo būtent nuo darbo, apie tai minėtoje pažymoje nenurodyta, juo labiau, kad minėta pažyma išrašyta praėjus 9 dienoms po paskutinės avarijos. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų apie, jo teigimu, netinkamų darbo sąlygų įtaką jo sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nors ir teigia, jog nuolat teikė įvairius prašymus ir skundus atsakovo atstovui, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors santechniku ginčo laikotarpiu dirbo apie 1,5 metų, todėl matydamas, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos, galėjo užsitikrinti atitinkamų įrodymų surinkimą bei savo skundo reikalavimų pagrindimą. Pagal byloje esančius duomenis, pareiškėjas pirmąjį skundą pateikė Kalėjimų departamentui tik 2017 m. rugpjūčio 4 d. (I t., b. l. 11), t. y. jau tuomet, kai nebedirbo Vilniaus PN santechniku.

39. Dėl pareiškėjo aprūpinimo specialia santechniko apranga pažymėtina, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam tokia apranga nebuvo išduota, tačiau nedetalizavo, kokia konkrečiai apranga jam turėjo būti išduota, kokių aprangos dalių jam trūko, kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl šios aprangos galimo neišdavimo, todėl atitinkami pareiškėjo skundo argumentai skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisingai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo apklausti liudytojus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kokie liudytojai turėtų būti apklausti, kokias bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes jie galėtų patvirtinti ar paneigti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumo ir pagrįstumo, neteikia su tuo susijusių argumentų, o tik nesutinka su jų vertinimu, t. y. kokias aplinkybes jie nustato. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus.

41. Pareiškėjas taip pat išreiškė abejones dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumo, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, jog minėtas teisėjas buvo šališkas nagrinėdamas šią konkrečią bylą, todėl minėtos pareiškėjo abejonės atmetamos kaip nepagrįstos.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

43. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad šis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė