2022-05-11 Nr. AB-12139-3-61-3-02875-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-241-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02875-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė Vilniau PN 2020 m. liepos 27 d. rašto Nr. 9-4314 (toliau – ir Raštas) pagrindu. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis: nesuteiktos tinkamos gyvenamosios patalpos, buvo įrengti orumą žeminantys sanitariniai mazgai, netinkamai įrengtos techninės iškvietimo priemonės. Pareiškėjas suėmimo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, pagal rūšinį įrengimą priskiriamose sanitariniam mazgui, netinkamai įgyvendintos socialinės reabilitacijos į visuomenę programos, nesudarytos užimtumo sąlygos už kameros ribų. Pareiškėjas 23 val. per parą buvo laikomas ypač mažose, blogai vėdinamose, atitinkančiose sanitarinio mazgo pagal vidinį ir rūšinį išplanavimą rakinamose kamerų tipo patalpose, dėl ko patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumą ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą bei fizinį smurtą.

3. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes atsakovo atstovas pripažino ir patvirtino, kad Lukiškių TI-K kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui nėra galimybės pagerinti patalpų tiek, kad jos atitiktų nacionalinius ir tarptautinius suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo standartus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštas Nr. (1.39E)7R-1514), todėl buvo priverstas nutraukti tolesnę jų eksploataciją. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pripažino neteisėtus savo veiksmus.

4. 2017 m. gegužės 19 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K ir kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį, kuris buvo užterštas asbesto plaušeliais. Iš Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 25 d. raštų, pareiškėjo vertinimu, matyti, kad II-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbus 2010 m. pagal sutartį atliko UAB „Grantas“. 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėn. buvo remontuojami I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, kurio metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. III-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai buvo atlikti 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Pareiškėjas teigė, kad rašytinių įrodymų pateikti negali, nes pasivaikščiojimų kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų priėmimo–perdavimo aktai nebuvo pildomi. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje gyvenamojoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o jis, vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, mankštinosi ir kvėpavo užterštu asbesto plaušeliais oru. Taigi atsakovo atstovas tokiais savo veiksmais, sąmoningai suteikdamas labai pavojingą aplinką, sukėlė didelį pavojų pareiškėjo gyvybei,

5. Pareiškėjas teigė, jis buvo laikomas negyvenamosiose kamerų tipo patalpose, kurios priskirtinos pagalbinių patalpų tipui, kas lėmė įrengtą atvirą orumą žeminantį sanitarinį mazgą. Jam nebuvo suteiktas normalus judėjimas, nes kameros Nr. 122, 253, 112A, 257, 108, 258, 272, 289, 255, 109, 273, 278, 266 yra itin mažos. Minėtose kamerose nesudaryta tinkama ir orumą nežeminanti aplinka naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtas inventorius, baldai buvo nestandartinio ir perteklinio dydžio. Taip pat nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema. Kamerų grindyse buvo suprojektuoti ir įmontuoti vandens nutekėjimo trapai su sifonais. Toje pačioje mažoje patalpoje buvo valgoma, tuštinamasi, prižiūrima asmens kūno higiena, prausiamasi, skalbiami ir džiovinami drabužiai bei atliekami kiti neišvengiami kasdieniai buitiniai veiksmai, kurie buvo stebimi budinčios pamainos pareigūnų. Dėl didelio vandens kiekio patalpose kaupėsi drėgmė, sudarydama palankią terpę veistis pelėsiui. Patalpos vėdinimas per langą buvo nepakankamas, nes atverti langą trukdė vidinės grotos, o šaltuoju metų laikotarpiu atvėrus langą kameroje laikėsi lauko temperatūra.

6. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose Nr. 122, 253, 112A, 257, 108, 258, 272, 289, 255, 109, 273, 278, 266, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais jis buvo stebimas kitų nuteistųjų ar pareigūnų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas. Vilniaus PN dirbo tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties pareigūnai, kurie jį stebėjo, tačiau tikslių duomenų, kada ir kas stebėjo pateikti negali, nes šie duomenys jam nėra prieinami, tačiau buvo stebimas keletą kartų per dieną. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, tualetas buvo nesandarus, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, garso izoliacijos, tad sklido nemalonūs kvapai ir garsai. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas išgyveno kančias, diskomfortą bei sunkumus, kurių intensyvumas sukėlė baimes, nevisavertiškumo, pažeminimo jausmus.

7. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, kamerose praleisdavo 23 val. per parą, jam nebuvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus. Atsakovo atstovo pasisakymus dėl vykdomų programų, rengiamų įvairių užsiėmimų, suteiktos teisės sportuoti laiko deklaratyviais, nes jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti minėtuose užsiėmimuose. Jam nebuvo siūloma ir nebuvo sudarytas tvarkaraštis, kuriuo remiantis jis galėtų planuoti kiekvieną dieną, o vienetiniai atvejai negali būti konstatuojami kaip tinkamai suteiktas užimtumas už kameros ribų.

8. Kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo įrengtas mygtukas (aliarmo sistema), skirta iškviesti pareigūnams. Pareiškėjo teigimu, aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas jam kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.

9. Pareiškėjas nurodė, jog daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir drabužių plovimui teko naudoti rudą vandenį. Taip pat kamerose buvo maži ir surūdiję radiatoriai, todėl kameros nebuvo pakankamai šildomos šaltuoju metų laiku. Kamerose dėl netinkamo vėdinimo trūko oro ir laikėsi blogas pelėsio, aitrus puvėsių ir nutekamųjų vandenų dvokas. Natūraliam kameros vėdinimui trukdė ant langų esančios grotos, todėl vėdinimas nebuvo efektyvus.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambariu atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti (lentynų dydžiai sukomplektuoti atsižvelgiant į kameroje gyvenančių asmenų skaičių). Taip pat Lukiškių TI-K visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šaltuoju metų sezonu kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Gyvenamosiose kamerose esantys langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K I-ojo, II-ojo ir III-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra ir nebuvo. Pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai yra padengti cemento pjūvio plokšte, o jų kontstrukcijoje asbesto taip pat nebuvo. Pasivaikščiojimų kiemelių šiferiu dengtais stogais nėra. Vilniaus PN neneigė, kad vyko planiniai statybos ir remonto darbai, kurių metu buvo keičiami šigerio stogai, tačiau keičiant pasivaikščiojimų kiemelių stogus, nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimų kiemelius, kuriuose vyko darbai, nebuvo vedami. Be to, šiferis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių, kurios galėtų pakenkti asmenų sveikatai tiesiog nebuvo. Statybinės atliekos baigus darbus buvo išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Darbai buvo atliekami dar prieš įsigaliojant naujajam nutarimui. Asbesto plaušeliai konstrukcijoje buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką jie neišsiskyrė ir sveikatai pavojaus nekėlė.

12. Pareiškėja turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti ir riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinio bei tinklinio, ar stalo teniso, turėjo teisę susitikti su artimaisiais, paskambinti telefonu ir panašiai. Taip pat visuose pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti. Vilniaus PN taip pat buvo siūlomi įvairūs užsiėmimai, susitikimai, mokymai. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, priemonėse, pozityviame užimtume, tačiau pastarasis jomis pasinaudojo tiek, kiek išreiškė norą. Atsakovo atstovas statistikos, kiek kartų ir kokiam laikui pareiškėjas buvo išvestas iš gyvenamosios kameros neturi, nes tokia statistika nevedama.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neturtinę žalą kildino iš Rašto, kuriame pateikiama informacija, susijusi su pareiškėjo laikymo sąlygomis Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nėra subjektas, kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, kadangi minėti Vilniaus PN raštai buvo adresuoti organizacijai, kuri neginčijo jų teisėtumo. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjas turi teisę organizacijos vardu reikšti reikalavimus teisme.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) sąlygomis nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. Skunde, be kita ko, prašoma netaikyti senaties termino. Atsakovo atstovas atsiliepime neišreiškė prašymo taikyti reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomą 3 metų senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas neprašė teismo taikyti senaties termino, o įstatymas teismui nesuteikia teisės taikyti senaties terminą ex officio, teismas vertino laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d.

16. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė Vilniaus PN 2020 m. liepos 27 d. Rašto pagrindu, tačiau Raštas buvo adresuotas Nevyriausybinei organizacijai „Justitia est fundamentum“, o ne pareiškėjui. Iš byloje pateikto pareiškėjo 2019 m. spalio 21 d. prašymo „Dėl narystės suteikimo ir priėmimo į narius“, adresuoto Nevyriausybinei organizacijai „Justitia est fundamentum“, matyti, kad pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ir jam suteikta narystė minėtoje organizacijoje. Tačiau pareiškėjas nebuvo įgaliotas šios organizacijos asmuo, taigi pareiškėjas nėra tinkamas subjektas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme, nes pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta administracinė procedūra. Atsižvelgęs į tai, teismas šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas nurodė, kad, siekiant pagerinti asmenų sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai, kurių metu, laikantis darbų saugos ir sveikatos reikalavimų, buvo keičiami pasivaikščiojimo kiemelių kontūro šiferio pakeitimo darbai. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog tuo metu asmenys į tuos pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose vyko pakeitimo darbai, vedami nebuvo, taip pat pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas, o tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir asmenų sveikatai tai pakenkti negalėjo, susidariusios statybinės medžiagos buvo išvežtos į atitinkamas vietas. Įvertinęs procesiniuose dokumentuose išdėstytą šalių poziciją, teismas sprendė, jog atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo argumentus dėl nesaugios aplinkos.

18. Pasisakydamas dėl galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę suteikimo bei kamerose suprojektuoto vandens nutekėjimo teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis, todėl pareiškėjo teiginius, susiję su naudojimusi dušu, teismas laikė nepagrįstais.

19. Pareiškėjas skunde teigė, jog jis buvo stebimas Vilniaus PN pareigūnų, tačiau tikslių duomenų kada ir kas jį stebėjo, pateikti negali, nes šie duomenys jam yra neprieinami, tačiau nurodė, kad buvo stebimas keletą kartų per dieną. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad jis kamerose buvo stebimas, teismas atmetė.

20. Dėl tinkamo užimtumo neužtikrinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kokie užsiėmimai yra siūlomi Vilniaus PN. Taip pat nurodyta, kad resocializacijos darbas buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal jo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, bibliotekoje. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Jis dalyvavo: naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje; nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje; asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programoje; kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programoje; psichologinio konsultavimo programose; pozityvaus užimtumo programose. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl to, kad jam nebuvo leista dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje. Taip pat nėra duomenų, kad jis kreipėsi į dėl to, kad nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą pasivaikščiojimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė dalyvauti įvairiose programose.

21. Teismas nustatė, kad įprastai jokių pažeidimų Lukiškių TI-K nustatyta nebuvo. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC Vilniaus departamentas) 2017 m. sausio 17 d. patikrinimo akto Nr. PA-10-38 (16.16.8.10.12), matyti, kad patikrinimo metu pažeidimai nenustatyti. NVSC Vilniaus departamentas 2017 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktu Nr. PA. 10-614(16.16.8.10.12) atlikto patikrinimo metu pažeidimų taip pat nenustatė. Kitais patikrinimo aktais, pavyzdžiui NVSC Vilniaus departamento 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-472(16.16.8.10.12) buvo nustatyta, kad vienoje kameroje skilęs stiklas, taip pat matyti pelėsio, tačiau pažeidimai buvo pašalinti. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji patys turi tvarkyti kameras ir jas prižiūrėti, o dėl netinkamo vėdinimo ir taip besikaupiančios drėgmės kamerose galėjo atsirasti pelėsis. Kitame patikrinimo akte buvo nustatyta, kad kameros langai yra nešvarūs, tačiau šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad kameros langus turi valyti patys nuteistieji, todėl atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nustačius pažeidimus, šie būdavo operatyviai pašalinami.

22. Dėl aliarmo mygtukų neįrengimo teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl aliarmo mygtukų neveikimo ar nebuvimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu.

23. Vertindamas skundo argumentus dėl per didelės drėgmės ir netinkamo vedinimo teismas atkreipė dėmesį, jog byloje pateikti NVSC Vilniaus departamento patikrinimo aktai iš kurių matyti, kad tam tikrais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs pažeidimai: neišduotas rankšluostis, matyti pelėsis, įskilęs stiklas, tačiau šie pažeidimai atsakovo atstovo buvo pašalinti. Dažniausiai patikrinimo metu pažeidimų nustatoma nebūdavo. Patikrinimo aktuose nėra duomenų apie netinkamą geriamojo vandens kokybę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimams dėl drėgmės, temperatūros, ventiliacijos ar pan. Be to, nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, neturėdamas pagrindo abejoti byloje atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiais aspektais.

24. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad vienuose tualetuose asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kitose - durys. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjas 11 dienų buvo laikomas vienas, o su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. praleido 151 dieną.

25. Įvertinęs pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žala atlyginti.

III. 26. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepasisakė ir neargumentavo, kodėl atsakovo atstovo pateiktus duomenis laikė tinkamais, o pareiškėjo pateiktus duomenis atmetė, Taip pat teismas nenurodė, kaip skaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, nepagrįstai nesivadovavo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą nustatytomis taisyklėmis ir praktika, nesiėmė efektyvesnių veiksmų įrodymams ištirti.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514.), aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriuo yra pripažįstama, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo taikyta kartu su juo buvusių asmenų skaičiavimo metodika. Atsakovo atstovas neneigė, kad kamerose vyko nuolatinis suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą, o užfiksuoti duomenis parodo tik konkrečiu laiku buvusių asmenų skaičių. Šie duomenys nėra patikimi nustatant realiai kameroje laikomų asmenų skaičių. Pareiškėjo nuomone, norint apskaičiuoti ir išskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą, būtina jį tiksliai apskaičiuoti. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek iš dalies atitverta sanitarinio mazgo zona, tiek gyvenamosios erdvės bei sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovo atstovas pažymi, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Kadangi teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto atmestini.

32. Vilniaus PN vertinimu, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo R. S. reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., atlyginti.

34. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 151 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai apskaičiavo jam, tekusį gyvenamąjį plotą, neišskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek iš dalies atitverta sanitarinio mazgo zona, tiek gyvenamosios erdvės bei sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021).

40. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

42. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

44. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

45. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 8,64 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

46. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų ir kameroje kartu esančių asmenų, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

47. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 162 paras, iš jų 11 parų kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 151 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (151 parą pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei iš esmės tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė