2021-07-21 Nr. AB-14705-3-61-3-00546-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3319-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00546-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. N. ir A. B. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Konora“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00689 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00643 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“.

3. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad Migracijos departamentas skundžiamus sprendimus priėmė dėl to, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konora“ (toliau – ir darbdavys, Bendrovė) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1 736 Eur bauda (bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.), o Bendrovės direktoriui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1 000 Eur bauda (nutarimas įsiteisėjęs).

4. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamento sprendimai yra priimti neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjų aplinkybių, yra formalūs bei nemotyvuoti, t. y. neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų individualiems administraciniams aktams. Pareiškėjai nurodė, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Skundžiami sprendimai buvo priimti pažeidus maksimalų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytą 14 dienų terminą, negavus jokių pareiškėjų paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus Bendrovei paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.

5. Pareiškėjai teigė, kad jie dirba Lietuvos Respublikoje, niekada nebuvo nustatyta jokių pareiškėjų nelegalaus darbo faktų, jokių pažeidimų jie nėra padaręs. Migracijos departamentas neįvertino aplinkybės, jog Bendrovei ir jos direktoriui paskirtos nuobaudos ne dėl pareiškėjų nelegalaus darbo, o dėl kitų asmenų, todėl darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

6. Pareiškėjai nurodė, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai pažeis jų teisėtus interesus ir, nors neatima iš jų teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis yra vienintelis jų ir jų šeimų pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiems nepagrįstiems atsakovo sprendimams, kenčia pareiškėjų ir jų šeimų gerovė.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundus prašė juos atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad jis, nustatęs, jog pareiškėjų darbdavio vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėjus, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus.

9. Atsakovas teigė, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjai nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jiems turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjai negalėjo turėti lūkesčių dėl jiems palankaus sprendimo priėmimo. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

10. Atsakovas paaiškino, kad neatsižvelgiant į tai, jog patys pareiškėjai šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ar būtų leista pakeisti darbdavį, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio, šiuo atveju UAB „Konora“, atitiktis Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Be to, ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jie atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

11. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktiką, priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjų D. N. ir A. B. skundus atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. B. 2020 m. spalio 22 d., turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 11 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Konora“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Pareiškėjas D. N. 2020 m. spalio 21 d., ketindamas UAB „Konora“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (betonuotojas), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB „Konora“.

14. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. surašė nutarimą (pažeidimo bylos Nr. ATPNJ-13916), kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir Bendrovei paskyrė 1 736 Eur baudą, kuri sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatų pažeidimą, vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi (Nelegalus darbas), paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

15. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjų darbdavio UAB „Konora“ direktorius, kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėjus, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamus sprendimus.

16. Teismas aptarė Įstatymo (2020 m. birželio 26 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d.) 50 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas ir, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjų darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjų skundų teiginiais, kad aplinkybė, jog jų darbdavys ir / ar vadovas nubaustas už nelegalų darbą, neturėtų daryti įtakos jų laikiniems leidimams gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjai šiuo atveju jokių pažeidimų nepadarė.

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų teiginių, kad atsakovo sprendimai prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo ir kt. principams, nurodė, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, jog jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjų darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimų laikinai gyventi išdavimo, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, nes jų galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybės, kurioms esant tokie leidimai būtų neišduoti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjų nurodomų principų pažeidimo, kadangi leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu išdavimo metu tikrinama ne tik užsieniečių, bet ir jų darbdavio atitiktis teisės aktų reikalavimams, kuri turi išlikti viso leidimo galiojimo laikotarpiu (Įstatymo 35 str. 1 d. 16 p.).

19. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, kad atsakovas galbūt praleido sprendimų priėmimo terminą, kadangi jie turėjo būti priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo fakto apie nelegalų darbą sužinojimo dienos, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra suėjęs naikinamasis vienų metų senaties terminas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje, kadangi neturi būti praėjęs vienų metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti.

20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skundų argumentų, kad ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti, dėl to neatitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nurodė, kad sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, sprendimuose aiškiai ir suprantamai nurodyta, kodėl pareiškėjams panaikinami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad atsakovo sprendimai atitinka VAĮ nuostatas.

III. 21. Pareiškėjas D. N. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00689 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, kiek tai susiję su jo skundžiamu Sprendimu, kadangi teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

23. Pareiškėjo teigimu, teismas, nurodydamas, kad Įstatymas 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas nenumato jokių išimčių dėl jo netaikymo, neįvertino aplinkybės, jog Tvarkos aprašo 130 punkte numatyta, kad paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

24. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo teisėtų pagrindų priimti Sprendimą, kadangi: jis Lietuvos Respublikoje dirbo teisėtai, mokėsi, baigė kursus (tai pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti bylą nagrinėjant teismo posėdyje), įdėjo daug pastangų, todėl dabar viską panaikinti dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga; Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų; nuo pareiškėjo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų, t. y. paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie darė įtaką priimti Sprendimą. Tai pat teismas, priimdamas sprendimą neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų 2 darbuotojų ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis, t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

25. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad nors teismo sprendimas grindžiamas teisės aktų nuostatomis, tačiau administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Skundžiamu Sprendimu nėra siekiama jokių teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiamas teisės aktų reikalavimų nepažeidęs asmuo, nėra suprantama, kaip Sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas – trečiasis asmuo, nes pastarasis nepatiria dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo jokių sankcijų ir visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujam leidimui laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje patirs pareiškėjas, šią aplinkybę pripažįsta tiek atsakovas, tiek teismas. Teismo priimtas sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nors pastarasis jokių Įstatymo reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada nebuvo teikęs klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas, jis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo Lietuvos Respublikoje, laikėsi įstatymų reikalavimų.

26. Pareiškėjas teigia, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas pažeidžia jo teisėtus interesus ir nors neatima teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau sukelia reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis Bendrovėje yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais; sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

29. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Tvarkos aprašas nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui, kadangi pats pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remdamasis teigia, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

30. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių, ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

31. Atsakovas teigia, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Įstatymo nustatytas vienų metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

32. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek suformuotą teismų praktiką, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

33. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo D. N. reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00689, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo D. N. apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija nenagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjo A. B. skundas, pagrįstumo ir teisėtumo, ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes darbdavio UAB „Konora“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas), o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą, ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3284-552/2021). Taigi, šiuo požiūriu pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.

41. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu nustatyta, kad UAB „Konora“ pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatas, Bendrovės vadovui administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda.

42. ANK 95 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimą, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu būtent ir buvo nustatyta, kad UAB „Konora“ direktorius vykdė darbdavio funkcijas. Šioje administracinėje byloje negali būti iš naujo vertinamos aplinkybes, susijusios su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai UAB „Konora“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

43. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

44. Pareiškėjo argumentai dėl praleisto Tvarkos apraše nustatyto 14 dienų termino priimti Sprendimą taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas.

45. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014; kt.).

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog procedūriniai terminai sprendimui priimti yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestas kompetencijas (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; kt.).

47. Pažymėtina, kad netoleruotina situacija, kai procedūra vyksta ilgą laiką, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo atliktų veiksmų pavėlavimas, nevertintinas kaip esminis procedūros pažeidimas, turintis įtakos atsakovo priimto Sprendimo teisėtumui ir dėl kurio turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjui išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas.

48. Apibendrinant konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ vadovas nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat padarė tokią pat išvadą (žr. 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3232-789/2021).

49. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė