2016-02-08 Nr. AB-2854-3-65-3-00024-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-468-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00024-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tepalita“ atstovui advokatui Tomui Šliogeriui,

atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams G. K. ir O. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tepalita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tepalita“ skundą atsakovui Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tepalita“ (toliau – ir UAB „Tepalita“; pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–6) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Panevėžio RAAD) 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16 (toliau – ir Privalomas nurodymas) ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.(35-1)-V349 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Privalomame nurodyme nenurodyta, už kokius metus pareiškėjas turėtų sutvarkyti alyvų atliekas. Todėl pareiškėjo tvarkytinas alyvų atliekų kiekis gali skirtis nuo dviejų iki penkių kartų. Tokiu būdu, iš Privalomo nurodymo negalima suprasti, kokius reikalavimus kelia Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas. Be to, UAB „Tepalita“ negali žinoti, kokie tvarkytini alyvų kiekiai už bet kuriuos vienerius kalendorinius metus. UAB „Tepalita“, dėl susiklosčiusios situacijos, kai Panevėžio RAAD į alyvų kiekį, nuo kurio skaičiuojama alyvų atliekų tvarkymo užduotis, įtraukia alyvas, kurios pagal Aplinkos ministerijos aiškinimą neturi būti įtrauktos į alyvų kiekį, nuo kurio skaičiuojama alyvų atliekų tvarkymo užduotis, nežino ir negali žinoti, kokį alyvų atliekų kiekį sutvarkius Panevėžio RAAD pripažins, kad Privalomas nurodymas yra įvykdytas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad anksčiau galiojusio valstybinio strateginio plano normos, nustatančios alyvos atliekų užduotis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tiek Vyriausybė, tiek Seimas pripažino, kad alyvų atliekų užduočių įvykdymas neįmanomas. Praėjusių metų pradžioje Vyriausybė priėmė Valstybinio strateginio atliekų plano pakeitimus 2014–2020 metams. Ten aiškiai pasakė, kad tokių atliekų surinkti neįmanoma, nes jos surenkamos nelegaliai. Vyriausybė pripažino faktą, kad dėl nesurinkimo yra ir kontroliuojančių institucijų kaltė, nes neturi pakankamai pajėgų.

Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimus praėjusiais metais priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, kuris panaikino alyvų atliekų tvarkymo užduotis ir tai rodo, kad regiono aplinkos apsaugos departamento pozicija prieštarauja reguliavimui. Įstatymo pakeitimo teikime, aiškinamajame rašte dėl nuostatų, susijusių su atliekų tvarkymu, yra nurodyta, kad įstatymas keičiamas todėl, kad gamintojai ir importuotojai to padaryti negali. Atstovas nurodė, kad alyvos sudega automobilių varikliuose arba nuteka, jų surinkti neįmanoma. UAB „Tepalita“ niekada nebuvo surinkusi per visą istoriją reikalingo alyvų atliekų kiekio.

Pareiškėjas turi talpas alyvoms laikyti ir teikė sandėliavimo paslaugas įmonei, kuri surinkinėjo alyvų atliekas. Rengiant naują atliekų tvarkymo planą 2014–2020 metams buvo panaikintos tos užduotys ir Vyriausybė konstatavo, kad yra objektyvios priežastys, yra legalus deginimas, rinkos kainos, kur alyvų atliekos yra pigesnės – pakaitalas krosniniam kurui. Dalis alyvų atliekų sudega naudojant, todėl surinkti neįmanoma. Jei jos surenkamos, tuomet sutvarkyti nėra problemų. Jas galima eksportuoti, yra Lenkijoje įmonė, kuri perdirba.

Paruošus galima atiduoti deginimui – įmonei „Toksika“ prie Šiaulių. Alyvų gamintojams ir vartotojams taikomas gamybos atsakomybės principas. Alyva, kuri turi būti surinkta ir atiduota atliekų tvarkytojui, negali būti surinkta, nes ją nelegaliai surenka. Sutartis neįmanoma sudaryti, nebent labai dideli pirkėjai tokias sutartis turi. Alyvos dalis, kuri grįžta, yra maža. Alyvos yra išskirtinės atliekos. Jos turi teigiamą vertę rinkoje. Jas galima parduoti kaip pakaitalą krosniniam kurui. Nė viena įmonė nuo 2008 m. iki 2014 m. nėra įvykdžiusi plano, nes to padaryti negali.

Atsakovas Panevėžio RAAD atsiliepimu į skundą (b. l. 21–23) prašė atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti Privalomą nurodymą ir Sprendimą.

Atsakovas paaiškino, kad remiantis Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.1 punktu, alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo sukurti alyvų atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią tinkamą alyvų atliekų tvarkymą, kad nekiltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai. Atsižvelgiant į šį imperatyvaus pobūdžio reikalavimą, UAB „Tepalita“ nustatyta pareiga sukurti alyvų atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią tinkamą alyvų atliekų tvarkymą. Pažymėjo, jog Privalomame nurodyme aiškiai nurodyta, kad neįvykdyta atliekų tvarkymo užduotis už 2010 m. Panevėžio RAAD valstybinė inspektorė apskaičiavo atliktos užduoties procentinę dalį pagal 2011 m. vasario 11 d. bendrovės pateiktus Alyvų atliekų tvarkymo duomenis Gaminių tiekimo rinkai ataskaitoje, todėl pati bendrovė atsako už šiuos pateiktus duomenis. Tai, kad yra objektyvių galimybių vykdyti nustatytas užduotis, matyti iš UAB „Tepalita“ pateiktų pažymų dėl dalies alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymo.

Atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad atliko planinį patikrinimą 2011 m. gruodžio 20 d., kur buvo užfiksuota, kad UAB „Tepalita“ neįvykdė Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo atliekų tvarkymo užduoties. Buvo nustatyta 30 procentų. Patikrinimo akte išsamiai yra parašyta, visi duomenys yra iš UAB „Tepalita“ pateiktų ataskaitų. Bendrovė į rinką išleido 947 tonas alyvų. Duomenys yra iš gamintojų, importuotojų ataskaitos. Alyvos gali sudegti, todėl jos yra „išminusuotos“. 947 tonas išleido į rinką, sutvarkė 46,047 tonas, yra pažyma. 2010 m. pagal metinės ataskaitos duomenis surinko 288,902 tonas.

Jie su tais duomenimis sutiko, reiškia, kad tikrai surinko. 2011 m. gruodžio 20 d. buvo surašytas privalomas nurodymas, kur nurodyta įvykdyti atliekų plane nurodytas užduotis ir pateikti patvirtinančius dokumentus. Jie surinko, bet nepateikė užduoties įvykdymo patvirtinančių dokumentų. Strateginiame atliekų tvarkymo plane yra nurodyta, kokie dokumentai – tai dokumentai, įrodantys alyvų atliekų tvarkymą, perdirbimą ar išvežimą ataskaitiniu laikotarpiu. Tai gali būti sutartis su alyvų tvarkymo įmone, jos išduota sąskaita faktūra, pažyma.

Jie tų dokumentų nepateikė, bet surinkti surinko 288,902 tonas, o reikėjo surinkti truputį mažiau 284 tonas. Tik reikėjo dokumentų, patvirtinančių užduoties įvykdymą. Visi dokumentai teismui yra pateikti ir UAB „Tepalita“ pasirašydamas direktorius neprieštaravo tiems duomenims. UAB „Tepalita“ yra pavojingų atliekų tvarkytojas, turi licenciją, turi išduotą leidimą. Jei jie surinko, gali saugoti metus laiko, vis tik turi priduoti, kad sutvarkytų. Alyvų surinkimo užduotis yra įvykdyta, kai yra pateikiami atitinkami dokumentai - pažyma ar sąskaita faktūra.

Viskas padaryta, tik nėra dokumento. Nebuvo tas kiekis surinktas ir nebuvo priduotas atliekų tvarkytojui. Tuo metu buvo tokie teisės aktai. Tuo metu, pagal galiojančius nutarimus, numatytas užduotis, privalėjo viską atlikti iki galo. Gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti Vyriausybės numatytas užduotis. Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato pagrindinius tikslus; UAB „Tepalita“ ir jai nustatyta pareiga užtikrinti tinkamą alyvų atliekų tvarkymą. Iš pažymų matyti dėl užduočių įvykdymo – pateikti du dokumentai, įrodantys atliekų tvarkymą.

Ataskaitą teikė UAB „Tepalita“, negalėtų paneigti, jei jie yra teisingi. Visur registruojama, kas kiek paėmė, išvežė, priėmė, sutikrina su žurnalu, su registru. Be vadovo žinios apskaitos dokumentų negaunami. Vadovas, pasirašydamas po aktu, tvirtina duomenų teisingumą. Agentūra 2011 m. gruodžio 20 d. surašė aktą ir teikė privalomą nurodymą. Teisės aktai yra priimti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Teisės aktų pakeitimai įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Įstatymai ir nuostatos atgal negalioja.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 114–121) pareiškėjo skundą dėl atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Panevėžio RAAD 2011 m. gruodžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. M13-16, kuriuo pareiškėjui nurodyta įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintame Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane 166.4 punkte nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis, Panevėžio RAAD Panevėžio miesto agentūrai pateikti Alyvų atliekų užduoties įvykdymą pavirtinančius dokumentus ir Panevėžio RAAD 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (35-1)-V349, kuriuo nuspręsta Panevėžio miesto agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės O. V. surašytą 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16 palikti nepakeistą. Panevėžio RAAD Panevėžio miesto agentūros 2011 m. gruodžio 20 d. privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166 punktu.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo (ginčui aktuali nuo 2011 m. gruodžio 12 d. galiojusi redakcija) 341 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatomis. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 47/2011 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. prašymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 122-5003; 2010 m. gruodžio 1 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 146-7486) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, vertindamas ir šiam ginčui aktualiuose teisės normose numatytą reglamentavimą, akcentavo, kad pagal nurodytąjį Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai turėjo teisę individualiai tvarkyti savo gaminių atliekas, sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti tokias atliekas tvarkančioms įmonėms, siekdami organizuoti gaminių atliekų tvarkymo sistemą steigti įstatyme nurodytas organizacijas, tapti jų nariais ir privalėjo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių atliekų tvarkymo užduotis, tvarkyti alyvos apskaitą ir teikti ataskaitas Vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas, apibendrindamas Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatavo, kad juo, palyginti su nebegaliojančiu šio įstatymo 341 straipsnyje „Gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos“ (2005 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, buvo nustatytos ne bendros gamintojų ir importuotojų, o būtent alyvos gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos; anksčiau galiojusi pareiga tvarkyti alyvos apskaitą buvo patikslinta nustatant, kad privaloma tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos apskaitą; nustatytos naujos alyvos gamintojų ir importuotojų alternatyvios pareigos – kompensuoti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmonėms ar atliekų tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidas, jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, arba neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos kiekį. Palyginus minėtą Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 341 straipsnyje (2005 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina ir tai, kad pagal jį alyvos gamintojams ir importuotojams išliko teisė alyvos atliekas tvarkyti individualiai arba kolektyviai, t. y. steigiant įstatyme nustatytą organizaciją, tačiau ji steigiama nebe tam, kad organizuotų gaminių atliekų tvarkymo sistemą, o tam, kad organizuotų alyvos atliekų surinkimą ir išvežimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Taigi Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas bendrasis principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, inter alia alyvos, dėl kurios naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Konstitucinio Tesimo nutarime akcentuojama, kad pagal Atliekų tvarkymo plano 166 punktą alyvos gamintojai ir importuotojai šio plano 166.4 punkte nustatytą atliekų tvarkymo užduotį privalo vykdyti pagal gamintojo atsakomybės principą. Nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžiamas ar kitaip implicitiškai reguliuojamas gamintojo atsakomybės principas, todėl jo turinys aiškintinas atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo plano ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas nuostatas. Pažymėtina, kad principas „teršėjas moka“ įtvirtintas ir nustatyti didesnę gamintojo atsakomybę leidžiama minėtoje 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/98/EB dėl atliekų, kurios taikymui ir įgyvendinimui užtikrinti skirti Atliekų tvarkymo įstatymas (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio (2011 m balandžio 19 d. redakcija) 6 dalis, V priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 punktas), Atliekų tvarkymo planas (Atliekų tvarkymo plano 8 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija), 3 priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 punktas). Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, „siekiant sustiprinti atliekų <...> perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų <...> gamyba <...> ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta“.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata taip pat aiškintina kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalimi ir 54 straipsniu. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Visiems asmenims kyla pareiga saugoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą – ją atlyginti, nes aplinkos apsauga yra viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucijos 54 straipsnyje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką.

Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antropogeninės sistemos (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, iš 54 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, iš 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją, visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Paminėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia aplinkos apsaugos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 12033/86; 2004 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Taşkin ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 46117/99, ir kitos bylos). Apibendrinęs aukščiau minėtų nuostatų visetą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, tausoti gamtą ir racionaliai naudoti jos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.

Pažymima, kad įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, gamtinei aplinkai padarytos žalą atlyginimu, taip pat gali būti Vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

Minėtoje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjui kilo abejonių dėl Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, atitikties Konstitucijai, nes jame įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas siekiamiems tikslams ūkinės veiklos suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti tokios prievolės (alyvos atliekų surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos gamintojų ir importuotojų) arba ekonominės jos vykdymo sąnaudos alyvos gamintojams ir importuotojams gali būti neproporcingos. Būtent šiuo aspektu šioje administracinėje byloje pareiškėjo atstovas ginčija skundžiamus aktus, t.y. akcentuodamas, jog užduotyje numatyto alyvos atliekų kiekio surinkti neįmanoma.

Kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) alyvos gamintojams ir importuotojams buvo nustatyta privaloma alyvos atliekų tvarkymo užduotis nuo 2008 iki 2012 metų regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne visas alyvos atliekas, bet minimalų jų kiekį – 30 procentų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio. Ši užduotis buvo nustatyta vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsniu.

Svarbus šiai administracinei bylai Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai, taip pat turi paisyti racionalaus gamtos išteklių naudojimo imperatyvo. Todėl, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymą, gali būti nustatyta ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pirmiausia perdirbti taip, kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų perdirbti – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio žmonių, visuomenės sveikatai, aplinkai; Vyriausybė teisės aktais gali detalizuoti šios pareigos vykdymo tvarką.

Taigi Atliekų tvarkymo įstatymo, Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto teisinio reguliavimo kontekste alyvos gamintojai ir importuotojai privalo pirmiausia regeneruoti, paskui – perdirbti ir galiausiai, nesant galimybės taikyti pirmųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

Pareiškėjas pateikė atsakovui ataskaitą apie į vidaus rinką išleistą alyvų kiekį už 2010 m. – išleista 947 tonos. Iš atsakovui ir teismui pateiktų rašytinių įrodymų, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas gali patvirtinti 22,467 tonų alyvų atliekų regeneravimą (UAB „Ekolita“ 2010 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr.16) ir 23,58 tonų perdirbimą į kurą (UAB „Tomega“ 2011 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. 001), t.y. iš viso 46,047 tonų (4,86 proc. alyvų atliekų tvarkymo užduoties). Kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog 2010 metais pareiškėjas įgyvendino Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane 166.4 punkte nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis, teismui pateikta nebuvo. Taip pat neturima duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atstovo išsakytus argumentus, kad UAB „Tepalita“ niekada nebuvo surinkusi per visą istoriją reikalingo alyvų atliekų kiekio ir jog pareiškėjas turėdamas talpas alyvoms laikyti teikė sandėliavimo paslaugas įmonei, kuri surinkinėjo alyvų atliekas.

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartyje byloje Nr. N62-3250/2010 konstatuojama, kad alyvų atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas pagrįstas atliekų tvarkymo užduočių vykdymu. Konstatuota, kad atsakovas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūra, remdamasi 2011 m. gruodžio 20 d. išsamiai surašytu, visus turimus rašytinius įrodymus aptariančiu patikrinimo aktu Nr. M12-389, pagrįstai ir teisėtai surašė 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16. Taip pat darytina išvada, jog Panevėžio RAAD 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr.(35-1)-V3-49, revizavus patikrinimo akte Nr. M12-389 nustatytas aplinkybes, pareiškėjui suformuotus nurodymus, buvo pagrįstai nutarta palikti nepakeistą 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu savo skundo motyvus taip pat grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano patvirtinimo“ nuostatomis, nurodydamas, kad 2014 m. pradžioje Vyriausybė priėmė Valstybinio strateginio atliekų plano pakeitimus 2014-2020 metams ir ten aiškiai pasakė, kad tų atliekų surinkti neįmanoma, nes jos surenkamos nelegaliai, rengiant naują atliekų tvarkymo planą 2014-2020 buvo panaikintos tos užduotys ir Vyriausybė konstatavo, kad yra objektyvios priežastys (legalus deginimas, rinkos kainos) dėl kurių alyvų atliekos yra pigesnės – pakaitalas krosniniam kurui. Taigi matyti, kad pareiškėjo atstovas skundo reikalavimus grindė taip pat ir teisės aktų (Atliekų tvarkymo įstatymo, Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano) normomis, kurios įsigaliojo jau po 2011 m. gruodžio 20 d. privalomojo nurodymo surašymo. Pažymėta, kad doktrinoje laikomasi nuostatos, kad administracinės teisės normos paprastai reguliuoja tik tuos santykius, kurie atsiranda įsigaliojus administracinės teisės normai (Bakaveckas A. Administracinė teisė: teorija ir praktika: I dalis. Vilnius, 2012, 360 l.). Taip pat minėtame šaltinyje (361 l.) pažymima, kad administracinės teisės kaip ir kitų teisės šakų normos atgal negalioja, t. y. neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje vis dėlto galimos kelios išimtys, kai norminis teisės aktas, taip pat, kuriame yra ir administracinės teisės normų, turi atgalinio veikimo galią (galioja atgal), t.y. jo normos taikomos faktams, įvykiams, kurie atsirado iki to akto įsigaliojimo: 1. jeigu apie tai nurodyta pačiame norminiame teisės akte; 2. atgal galioja norminiai teisės aktai, kurių normos panaikina ar švelnina administracinę atsakomybę. Atsižvelgiant į skundžiamų aktų turinį, juose numatytas pareiškėjui kylančias teises ir pareigas, darytina išvada, kad išimtis „atgal galioja norminiai teisės aktai, kurių normos panaikina ar švelnina administracinę atsakomybę“ netaikytina, t. y. netaikytinos teisės aktų normos, įsigaliojusios jau po privalomojo nurodymo surašymo, o privalu vadovautis lex retro non agit principu.

Vis dėlto, siekiant atkreipti dėmesį į kai kuriuos pareiškėjo atstovo keliamus klausimus, tikslinga aptarti keletą aspektų, numatytų po skundžiamų aktų priėmimo įsiteisėjusių teisės aktų (šios administracinės bylos išsprendimui tiesiogiai netaikytinas) normose.

Pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. papildomame paaiškinime akcentuojamas Valstybinio atliekų tvarkymo 2014-2020 metų plano 120 punktas, kuriame nurodyta, kad „didžiausia alyvos atliekų tvarkymo problema yra žemas šių atliekų surinkimo lygis – surenkama tik apie 20 procentų viso patiekto vidaus rinkai alyvos kiekio. Kita susidariusi alyvos atliekų dalis, kaip krosninio kuro pakaitalas, naudojama patalpoms šildyti, kitoms reikmėms ir nelegaliai, teršiant aplinką, deginama įrenginiuose, nepritaikytuose pavojingosioms atliekoms deginti. Tai lemia panaudotos alyvos, kaip pigesnės krosninio kuro alternatyvos, paklausą rinkoje. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos tiek dėl žmogiškųjų išteklių stokos, tiek dėl ribotų galimybių patikrinti, ar transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės teisingai apskaito panaudotą alyvą, nepajėgios efektyviai kontroliuoti alyvos atliekų surinkimo, nelegalios prekybos jomis ir neteisėto alyvos atliekų naudojimo.“

Kita vertus Valstybinio strateginio atliekų 2014-2020 metų plano (patvirtinto Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366) skyriaus „Alyvos atliekų tvarkymas“ 280 punkte numatyta, kad „planuojamas alyvos atliekų surinkimo ir tinkamo tvarkymo tolygus didėjimas, procentais, skaičiuojant pagal visą patiektą vidaus rinkai kiekį (sistemos efektyvumo rodiklis): 2015 metais – 24 procentai, 2016 metais – 27 procentai, 2017 metais – 30 procentų, 2018 metais – 33 procentai, 2019 metais – 36 procentai, 2020 metais – 40 procentų (Plano 2 priedo 5.3.2 papunktyje numatyta priemonė).

Daryta išvada, kad iš 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366 patvirtintos Valstybinio atliekų tvarkymo 2014-2020 metų plano skyriaus „Alyvos atliekų tvarkymas“ nuostatų turinio negalima daryti išvados, jog minėtame akte būtų buvę konstatuota, kad alyvos atliekų surinkti neįmanoma, kaip nurodė pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytais motyvais, nustatytomis aplinkybėmis ir ginčui aktualiomis teisės nuostatomis, konstatavo, kad Panevėžio RAAD 2011 m. gruodžio 20 d. privalomasis nurodymas Nr. M13-16 ir Panevėžio RAAD 2012 m. sausio 6 d. sprendimas Nr.(35-1)-V349 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo UAB „Tepalita“ atstovo skundo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas UAB „Tepalita“ apeliaciniu skundu, kurį patikslino pateikdamas paaiškinimus (b. l. 133–134; 145–148), prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir panaikinti Privalomą nurodymą ir Sprendimą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad UAB „Tepalita“ 2010 metais jai priklausančiose talpose saugojo 285 680 t alyvos atliekų. Tačiau šios alyvų atliekos nebuvo bendrovės nuosavybė. Minėtas atliekas surinko UAB „Ekolia“, o UAB „Tepalita“ jas tik saugojo. Pareiškėjas neturėjo galimybės nei naudotis, nei disponuoti šiomis alyvų atliekomis, bei perduoti jas alyvų atliekas perdirbančioms įmonėms.

Teismas nevertino Aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. liepos 9 d. rašto Nr. (2.3)-A4-2852, kuriame pateikiamas išaiškinimas, jog privalomas nurodymas kaip administracinio poveikio priemonė dėl alyvų atliekų užduočių vykdymo už praėjusį laikotarpį negali būti taikomas.

Teigia, kad Valstybinis atliekų tvarkymo 2014–2020 metams planas nėra teisės aktas, kaip suprantama bendrąja prasme. Šis dokumentas yra valstybės veiklos atliekų tvarkymo sektoriuje strateginio planavimo dokumentas. Vyriausybė strateginiame dokumente pripažįsta, kad alyvų atliekų tvarkymo užduočių įvykdyti 2008–2013 metais nebuvo įmanoma dėl objektyvių priežasčių ir jas nurodo. Todėl pirmosios instancijos aiškinimas, kad Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 plano 102 punktui taikomas principas lex retro non agit neturi pagrindo.

Nurodo, jog sistemiškai aiškinant Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano 100–102, 279–280 punktus, akivaizdu, kad Vyriausybė šiame dokumente konstatavo, jog praėjusiu laikotarpiu 2008 ir vėlesniais metais iki šio dokumento priėmimo, alyvų atliekų surinkimas ir tvarkymas nebuvo pakankamas ir tai lėmė eilė priežasčių – nelegalus alyvų atliekų surinkimas ir deginimas, valstybės institucijų administracinių gebėjimų stoka ir t. t. (100–102 p.) ir tik valstybei ateityje įgyvendinus visą eilę priemonių (administracinių, ekonominių ir kt.), palaipsniui bus pasiektas efektyvus alyvų atliekų tvarkymo rezultatas. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad remiantis Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano 102 punktu, negalima konstatuoti, jog 2008 ir vėlesniais metais valstybėje nebuvo galima įvykdyti alyvų atliekų tvarkymo užduočių, paneigia sisteminis šio dokumento aiškinimas.

Pažymi, kad su alyvų atliekų užduočių vykdymo problemomis susiduria ne tik UAB „Tepalita“, bet ir eilė alyvas importuojančių ar gaminančių įmonių.

Nurodo, jog pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio RAAD su prašymu sudaryti taikos sutartį, tačiau iki šiol nepateiktas atsakymas, žodžiu nurodyta, jog taikos sutarties nesudarys. Kitų regionų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos pripažįsta alyvų atliekų sektoriaus problematiką ir analogiškose bylose dėl pateiktų privalomųjų nurodymų įvykdyti alyvų atliekų tvarkymo užduotis yra sudariusios taikos sutartis.

Atsakovas Panevėžio RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 154–156) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad UAB „Tepalita“ nustatyta pareiga užtikrinti tinkamą alyvų atliekų tvarkymą. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo nepajėgus įvykdyti Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis, t. y. UAB „Tepalita“ pateiktose pažymose akivaizdu, kad nustatytas kiekis buvo surinktas ir perduotas atliekų tvarkytojams, tačiau nepateikta pažyma apie užduoties įvykdymą. Būtent užduoties neįvykdymas yra aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo priežastis, o Privalomuoju nurodymu buvo duotas visiškai pagrįstas įpareigojimas bendrovei šią priežastį likviduoti. Atsakovas remiasi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-256-141/2011. Pažymi, jog pareiškėjui išduotame TIPK leidime Nr. P2-1/097 nėra suteikta teisė saugoti kitų ūkio subjektų atvežtų alyvų atliekų ir tos atliekos tampa bendrovės nuosavybė, todėl jas privalėjo perduoti atliekas perdirbančioms įmonėms. Pažymi, kad 2014 m. gruodžio 12 d. pasitarimo protokole Nr. R4-170 nurodyta, jog kiekvienu atveju sprendimą dėl privalomojo nurodymo vykdymo dėl alyvų atliekų sutvarkymo užduočių vykdymo teisėtumo turi priimti teismas, kadangi kiekvienu atveju skiriasi faktinės aplinkybės. Mano, jog teismas tinkamai išaiškino lex retro non agit nuostatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. gruodžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. M13-16, kuriuo pareiškėjui nurodyta įvykdyti Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis bei Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūrai pateikti Alyvų atliekų užduoties įvykdymą pavirtinančius dokumentus, taip pat dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr.(35-1)-V349, kuriuo Panevėžio miesto agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės O. V. surašytas 2011 m. gruodžio 20 d. privalomasis nurodymas Nr.M13-16 paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti minėtus administracinius aktus, kaip matyti iš skunde (b. l. 2–6), rašytinių paaiškinimų (b. l. 60–63) ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje, grindė tuo, kad: Privalomasis nurodymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio turinio reikalavimų (nenurodyta, už kokius metus turėtų sutvarkyti alyvų atliekas; nėra žinoma, kokie yra tvarkytini alyvų kiekiai už bet kuriuos vienerius kalendorinius metus); teisės aktai, reglamentuojantys alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymą, nenustato galimybės perkelti alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymą į kitus kalendorinius metus ar pratęsti jų įvykdymo terminus; Privalomajame nurodyme nustatytas reikalavimas, kurio pagal naująjį teisinį reguliavimą, kuriuo pripažinta, kad ankstesniu teisiniu reguliavimu nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduočių įvykdymas nėra įmanomas, nebėra.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pagal pareiškėjo atsakovui pateiktos ataskaitos duomenis į vidaus rinką pastarojo išleistų alyvų kiekis 2010 m. sudaro 947 tonas, pareiškėjas gali patvirtinti 46,047 tonų sutvarkymą (22,467 tonų alyvų atliekų regeneravimą (UAB „Ekolita“ 2010 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr.16) ir 23,58 tonų perdirbimą į kurą (UAB „Tomega“ 2011 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. 001)), t. y. 4,86 proc. alyvų atliekų tvarkymo užduoties, nustatytos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte, įvykdymą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, pažymėjęs, kad teisės normos, įsigaliojusios jau po Privalomojo nurodymo surašymo, vadovaujantis principu lex retro non agit, nagrinėjamoje byloje netaikytinos, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atstovo išsakytus teiginius, kad UAB „Tepalita“ niekada nebuvo surinkusi reikalingo alyvų atliekų kiekio ir kad pareiškėjas, turėdamas talpas alyvoms laikyti, teikė sandėliavimo paslaugas įmonei, kuri surinkinėjo alyvų atliekas.

Pareiškėjas nesutikimą su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde motyvavo tuo, kad: teismo išvada, jog nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad UAB „Tepalita“ niekada nebuvo surinkusi per visą istoriją reikalingo alyvų atliekų kiekio ir kad pareiškėjas, turėdamas talpas alyvoms laikyti, teikė sandėliavimo paslaugas įmonei, kuri surinkinėjo alyvų atliekas, yra nepagrįsta, kadangi UAB „Tepalita“ yra suteikta teisė tvarkyti atliekas, o alyvos saugojimo faktą patvirtina pateiktos 2008 m. birželio 5 d. ir 2010 m. birželio 28 d. sutartys su UAB „Ekolita“; teismas nevertino Aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. liepos 9 d. rašto Nr. (2.3)-A4-2852, kuriame pateikiamas išaiškinimas, jog privalomas nurodymas kaip administracinio poveikio priemonė dėl alyvų atliekų užduočių vykdymo už praėjusį laikotarpį negali būti taikomas; pirmosios instancijos aiškinimas, kad Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano, kuriame pripažinta, jog alyvų tvarkymo užduočių įvykdyti 2008–2013 metais nebuvo įmanoma dėl objektyvių priežasčių, 102 punktui taikomas principas lex retro non agit, neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, remiantis Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano 102 punktu, negalima konstatuoti, jog 2008 ir vėlesniais metais valstybėje nebuvo galima įvykdyti alyvų atliekų tvarkymo užduočių, paneigia sisteminis šio dokumento aiškinimas; alyvų atliekų tvarkymo problematika yra sisteminė, ką patvirtina eilė bylų, kurių ginčo dalykas buvo toks pat ir kuriose sudarytos taikos sutartys.

Įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą ir ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės pritaria pareiškėjo pozicijai, kad alyvų tvarkymo užduočių įvykdyti 2008–2013 metais nebuvo įmanoma, tačiau ne dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių: iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio 1–3 dalys (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1004 redakcija) nustatė, kad: šiame įstatyme nurodytiems atliekų tvarkymo prioritetams įgyvendinti turi būti parengtas valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas; pagrindiniai valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano tikslai: 1) sukurti racionalią bendrą atliekų tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius, užtikrinančią gerą aplinkos kokybę ir nepažeidžiančią rinkos ekonomikos principų; 2) nustatyti atliekų tvarkymo užduotis, priemones ir veiksmus, užtikrinančius racionalų atliekų medžiaginių ir energetinių išteklių panaudojimą; valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina Vyriausybė.

Nuo 2011m. gegužės 3 d. galiojančios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio 1–3 dalys (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1324 redakcija) nustato, kad: šiame įstatyme nurodytiems reikalavimams įgyvendinti parengiamas Valstybinis atliekų tvarkymo planas. Šis planas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi būti derinamas su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene; Valstybiniame atliekų tvarkymo plane nustatomos atliekų tvarkymo užduotys, strateginiai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai jiems įgyvendinti; Valstybinį atliekų tvarkymo planą ir jo įgyvendinimo priemones rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina Vyriausybė; Valstybiniame atliekų tvarkymo plane turi būti numatyti tikslai ir uždaviniai į sąvartynus vežamų biologiškai skaidžių atliekų kiekiui mažinti; Valstybinį atliekų tvarkymo planą Aplinkos ministerija įvertina ne rečiau kaip kas šešeri metai ir prireikus patikslintą Valstybinį atliekų tvarkymo planą teikia Vyriausybei tvirtinti; už Valstybinio atliekų tvarkymo plano įgyvendinimo priemonių vykdymo koordinavimą atsakinga Aplinkos ministerija.

Vyriausybė 2002 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas (toliau – ir Atliekų tvarkymo planas), juo buvo ir yra įgyvendinamos minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1004 ir 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1324 redakcijos) nuostatos, remiantis jomis šiame plane nustatytos atliekų tvarkymo užduotys (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Nuo 2007 m. lapkričio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo plano, kuris vykdomas 2013–2014 metais, dalis, reglamentuojanti Alyvų atliekų tvarkymą, nustatė: alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo (166 p.): sukurti alyvų atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią tinkamą alyvų atliekų tvarkymą, kad nekiltų pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai (166.1 p.); užtikrinti, kad alyvų atliekos būtų tvarkomos laikantis šių prioritetų (166.2 p.): alyvų atliekų regeneravimas (166.2.1 p.); alyvų atliekų perdirbimas į kurą (166.2.2 p.); netinkamų regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvų atliekų, taip pat atliekų, susidariusių regeneravimo ar perdirbimo metu, deginimas laikantis pavojingų atliekų deginimo reikalavimų (166.2.3 p.); informuoti visuomenę apie alyvų atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo žalą aplinkai ir žmonių sveikatai (166.3 p.); vykdyti šias alyvų atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio) (166.4 p.); kad būtų įvykdytos nustatytosios užduotys, turi būti tvarkomos visos tepimo ar pramoninės alyvos, kurios tapo netinkamos naudoti pagal pirminę paskirtį (iš jų ir netinkamos naudoti vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyvos, mineralinės tepimo alyvos, turbininės ir hidraulinės alyvos) (167 p.); jeigu alyvų gamintojai ir importuotojai nesiims priemonių alyvų atliekų tvarkymo sistemoms organizuoti, turėtų būti svarstoma galimybė įvesti mokestį už aplinkos teršimą alyvų atliekomis ar nustatytos kitos teisinės ar ekonominės priemonės, užtikrinančios gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimą (168 p.).

Nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo plano dalis, reglamentuojanti Alyvos atliekų tvarkymą, nustatė: alyvos atliekos tvarkomos aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo (166 p.): organizuoti atskirą alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą atliekančių įmonių ir perdavimą turinčiam teisę tvarkyti alyvos atliekas atliekų tvarkytojui (166.1 p.); užtikrinti, kad alyvos atliekos esant techninėms galimybėms būtų surenkamos atskirai ir apdorojamos vadovaujantis atliekų hierarchija (166.2 p.); informuoti visuomenę apie alyvos atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo žalą aplinkai ir visuomenės sveikatai (166.3 p.); vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvų kiekio) (166.4 p.); finansuoti visas alyvos atliekų tvarkymo išlaidas (įskaitant surinkimą) atsižvelgiant į nustatytas jų tvarkymo užduotis (166.5 p.); kad būtų įvykdytos nustatytosios užduotys, turi būti tvarkomos visos tepimo ar pramoninės alyvos, kurios tapo netinkamos naudoti pagal pirminę paskirtį (iš jų ir netinkamos naudoti vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyvos, mineralinės tepimo alyvos, turbininės ir hidraulinės alyvos) (167 p.); jeigu alyvų gamintojai ir importuotojai nesiims priemonių alyvos atliekų tvarkymo sistemoms organizuoti, turėtų būti svarstoma galimybė įvesti mokestį už aplinkos teršimą alyvos atliekomis ar nustatytos kitos teisinės ar ekonominės priemonės, užtikrinančios gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimą (168 p.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366, kuriuo pakeistas jos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 519, patvirtintas Valstybinis atliekų tvarkymo 2014–2020 metų planas (toliau – ir 2014–2020 metų planas), kuriame, aptariant esamą gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo būklę, pažymėta: taikant gamintojo atsakomybės principą, gamintojai ir importuotojai atsakingi už jų vidaus rinkai tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą, informacijos apie gaminius, pakuotes ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams, grąžinamų produktų ir juos panaudojus susidarančių atliekų priėmimą, tvarkymą ir finansinę atsakomybę už tokią veiklą (2014–2020 metų plano 68 p.); gamintojo atsakomybės principas taikomas tvarkant pakuočių, padangų, akumuliatorių, baterijų, vidaus degimo variklių degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrų, automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių, elektros ir elektroninės įrangos, transporto priemonių, alyvos atliekas (2014–2020 metų plano 69 p.); gamintojo atsakomybės principu pagrįsta gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistema organizuojama taikant: ekonomines priemones (įvestas mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių, tokių kaip padangų, akumuliatorių, baterijų, vidaus degimo variklių degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrų, automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių ir pakuočių atliekomis, suteikiamos subsidijos ir dotacijos atliekoms tvarkyti); administracines priemones (nustatomos atliekų ar atliekose esančių medžiagų pakartotinio naudojimo, perdirbimo ar naudojimo užduotys, taikoma užstato sistema pakartotinio naudojimo stiklo pakuotei, kuriamos gaminių grąžinimo platinimo vietose sistemos, nustatomi draudimai šalinti tam tikras atliekas sąvartyne, tiekimo rinkai apribojimai dėl pavojingųjų medžiagų naudojimo pakuotėse ar gaminiuose); informacines priemones (numatomas ataskaitų teikimas atsakingoms institucijoms, gaminių ar jų sudedamųjų dalių ženklinimas, vartotojų ir (ar) gyventojų informavimas apie pakuočių ir gaminių ar atliekų tvarkymo poveikį aplinkai ar visuomenės sveikatai, informavimas apie rūšiuojamojo atliekų surinkimo vietas, atliekų tvarkytojų informavimas apie gaminių ar jų sudėtinių dalių sudėtį ir pakartotinio panaudojimo, perdirbimo galimybes) ar pirmiau nurodytų priemonių derinius (2014–2020 metų plano 70–70.3 p.); alyvos gamintojai ir importuotojai atsako už neigiamą vertę ar neturinčių vertės alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti išlaidų kompensavimą transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmonėms ir atliekų tvarkytojams (2014–2020 metų plano 79 p.); aptariant alyvos atliekų susidarymą ir tvarkymą, pažymėta: 2011 metais vidaus rinkai buvo patiekta apie 19,6 tūkst. tonų alyvos, o surinkta tik 4 tūkst. tonų alyvos atliekų.

Pastarųjų metų alyvos tiekimo vidaus rinkai ir alyvos atliekų tvarkymo kaita pateikta 15 pav. 2008 metais perdirbta ar kitaip panaudota 25,5 procento, 2009 metais – 23,7 procento, 2010 metais – 25 procentai, 2011 metais – 20,5 procento alyvos atliekų, skaičiuojant pagal vidaus rinkai per metus patiektos alyvos kiekį (2014–2020 metų plano 100 p.); didžiausia alyvos atliekų tvarkymo problema yra žemas šių atliekų surinkimo lygis – surenkama tik apie 20 procentų viso patiekto vidaus rinkai alyvos kiekio. Kita susidariusi alyvos atliekų dalis, kaip krosninio kuro pakaitalas, naudojama patalpoms šildyti, kitoms reikmėms ir nelegaliai, teršiant aplinką, deginama įrenginiuose, nepritaikytuose pavojingosioms atliekoms deginti.

Tai lemia panaudotos alyvos, kaip pigesnės krosninio kuro alternatyvos, paklausą rinkoje. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos tiek dėl žmogiškųjų išteklių stokos, tiek dėl ribotų galimybių patikrinti, ar transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės teisingai apskaito panaudotą alyvą, nepajėgios efektyviai kontroliuoti alyvos atliekų surinkimo, nelegalios prekybos jomis ir neteisėto alyvos atliekų naudojimo (2014–2020 metų plano 102 p.); aptariant atliekų tvarkymo sistemos plėtros sistemos kryptis, dėl alyvos atliekų tvarkymo pažymėta ir nustatyta: siekiant, kad kuo didesnė alyvos atliekų dalis būtų surenkama ir tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus, nekeliant pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai, planuojama: sudaryti darbo grupę, kuri teiktų pasiūlymus dėl gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimo, alyvos atliekų tvarkymo sistemos tobulinimo bei sugriežtinimo, galimų ekonominių ir administracinių priemonių taikymo (išanalizuotų mokesčio už aplinkos teršimą alyvos atliekomis, privalomo užstato alyvai nustatymo ir kitų ekonominių ir administracinių priemonių, užtikrinančių efektyvų alyvos atliekų surinkimą ir tvarkymą, taikymo galimybes, taip pat kitas ekonomines ir administracines priemones, kurių taikymas užtikrintų efektyvų alyvos atliekų surinkimą ir tvarkymą) (Plano 2 priedo 3.2.12 papunktyje numatyta priemonė); efektyvinti alyvos atliekų tvarkymo įmonių ir įmonių, importuojančių ir (ar) eksportuojančių alyvos atliekas, kontrolę (Plano 2 priedo 3.2.7 ir 5.3.2 papunkčiuose numatytos priemonės); kasmet rengti visuomenės informavimo kampanijas atskiroms tikslinėms grupėms (transporto priemonių savininkams ir valdytojams, transporto priemonių remontą ir priežiūrą atliekantiems ūkio subjektams), skirtas informuoti apie nelegalaus alyvos atliekų naudojimo neigiamas pasekmes aplinkai ir visuomenės sveikatai, galimybes tinkamai tvarkyti alyvos atliekas (Plano 2 priedo 6.1.1 papunktyje numatyta priemonė); planuojamas alyvos atliekų surinkimo ir tinkamo tvarkymo tolygus didėjimas, procentais, skaičiuojant pagal visą patiektą vidaus rinkai kiekį (sistemos efektyvumo rodiklis): 2015 metais – 24 procentai, 2016 metais – 27 procentai, 2017 metais – 30 procentų, 2018 metais – 33 procentai, 2019 metais – 36 procentai, 2020 metais – 40 procentų (Plano 2 priedo 5.3.2 papunktyje numatyta priemonė) (2014–2020 metų plano 279–280 p.).

Tiek, kiek tai susiję su alyvos gamintojų ir importuotojų teisėmis ir pareigomis tvarkyti savo gaminių ir (ar) pakuočių atliekas, taip pat atsakomybe už tokių pareigų nevykdymą, teisės aktai nustatė: nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnis, reglamentuojantis gamintojų ir importuotojų teises ir pareigas, nustatė: gamintojai ir importuotojai turi teisę: 1) individualiai tvarkyti savo gaminių ir (ar) pakuočių atliekas; 2) gaminių ir (ar) pakuočių atliekas sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti tokias atliekas tvarkančioms įmonėms; 3) įsteigti organizacijas ir joms pavesti diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas, kad būtų įvykdytos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotys. Šio punkto nuostatų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 4) steigti šio įstatymo 343 straipsnyje nurodytas gamintojų ir importuotojų organizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais (Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 1 d.); gamintojai ir importuotojai privalo: 1) registruotis šio Įstatymo 342 straipsnio nustatyta tvarka; 2) įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis; 3) tvarkyti alyvų, transporto priemonių, elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių ir šių bei kitų gaminių pakuočių apskaitą ir teikti ataskaitas Vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka (Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 2 d.).

Nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatyme alyvos atliekų tvarkymas reglamentuoja Aštuntojo3 skirsnio Alyvos atliekų tvarkymo ypatumai normos, kurios be kita ko, nustato: Alyvos gamintojų ir importuotojų pareigos:

1) registruotis aplinkos ministro nustatyta tvarka;

2) tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos apskaitą ir teikti apskaitos ataskaitas aplinkos ministro nustatyta tvarka;

3) aplinkos ministro nustatyta tvarka šviesti ir informuoti visuomenę apie alyvos atliekų keliamą pavojų aplinkai ir šių atliekų tvarkymo galimybes. Tokia informacija gali būti pateikiama įmonės pardavimo, perdavimo dokumentuose, reklaminėje alyvos ar jos produkto medžiagoje, taip pat elektroninėse informavimo priemonėse;

4) jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, kompensuoti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmonėms ar atliekų tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidas arba neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos kiekį (Atliekų tvarkymo įstatymo 347 str. 1 d. 1–4 p.); Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytas pareigas alyvos gamintojai ir importuotojai turi teisę vykdyti:

1) individualiai – tapdami atliekų tvarkytojais, turinčiais teisę tvarkyti alyvos atliekas, arba sudarydami sutartis su alyvos atliekas turinčiais teisę tvarkyti atliekų tvarkytojais;

2) kolektyviai – steigdami šio Įstatymo 3412 straipsnyje nurodytą Organizaciją ir (ar) tapdami tokios Organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vežimą bei vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo jiems nustatytų pareigų arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo nustatytų pareigų netapdami Organizacijos dalyviais (Atliekų tvarkymo įstatymo 347 str. 2 d.); vykdydami šio Įstatymo 347 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą, aplinkos ministro nustatyta tvarka užsiregistravę individualiai alyvos atliekų tvarkymą organizuojantys alyvos gamintojas ir (ar) importuotojas (jeigu nėra užsiregistravęs alyvos atliekų tvarkytoju) privalo sudaryti dėl alyvos atliekų surinkimo iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vežimo išlaidų kompensavimo sutartį su alyvos atliekų tvarkytoju (tvarkytojais), kuris (kurie) į jį dėl to kreipėsi (jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama) (Atliekų tvarkymo įstatymo 3413 str. 1 d.); individualiai alyvos atliekų tvarkymą organizuojantys alyvos gamintojas ir (ar) importuotojas privalo aplinkos ministro nustatyta tvarka kiekvienais metais pateikti alyvos atliekų tvarkymo organizavimo veiklos ataskaitą dėl šio Įstatymo 347 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytų pareigų vykdymo (Atliekų tvarkymo įstatymo 3413 str. 2 d.).

Bylai aktualių redakcijų Atliekų tvarkymo įstatymo Devinto skirsnio, reglamentuojančio atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus, normos visada nustatė ir nustato, kad asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Atliekų tvarkymo įstatymo 35 str. (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1004 ir 2012 m. balandžio 19 įstatymo Nr. XI-1981 redakcija).

Gamintojų ir importuotojų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-291, nustato tik Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiančių alyvą gamintojų ir importuotojų registravimo Gamintojų ir importuotojų sąvade tvarką, o Lietuvos Respublikos mokesčio už atliekos teršimą įstatymas, kurio tikslas ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti, ginčui aktualiu laikotarpiu numatė ir numato, kad mokesčio už atliekos teršimą objektas būtų alyva.

Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, asmeniui gali būti teikiamas privalomasis ir pakartotinis privalomasis nurodymas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18–24 str.), už kurių neįvykdymą laiku pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5114 straipsnio nuostatas pareigūnams gali būti skiriamos pakankamai nedidelės nuobaudos (pareigūnams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų už privalomo nurodymo neįvykdymą laiku ir bauda penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių dvidešimt septynių eurų arba nušalinimas nuo darbo (pareigų) už pakartotinai duoto privalomo nurodymo neįvykdymą laiku), t. y. akivaizdžiai savo mastu neproporcinga priemonė tam, kad realiai būtų užtikrintas gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimas atliekų tvarkymo srityje. Kartu taip pat pažymėtina, kad privalomo nurodymo davimas nėra būtinas siekiant atsakingą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5119 straipsnį už alyvų atliekų tvarkymo reikalavimų nevykdymą (2006 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. X-691 ir 2014 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. XII-1236 redakcija), tame tarpe – už alyvų atliekų netvarkymą ar nedalyvavimą alyvų atliekų tvarkymo sistemoje.

Taigi, apibendrinant minėtą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad: alyvų atliekų tvarkymo srityje iš esmės nebuvo ir nėra teisinių ar ekonominių priemonių, išskyrus patraukimą administracinėn atsakomybėn įmonės, užsiimančios alyvų gamyba ar importu, atsakingo asmens, užtikrinančių gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimą, tokių kaip, pavyzdžiui, mokesčio už aplinkos teršimą įvedimas, ekonominės veiklos ribojimas ar pan., jeigu alyvų gamintojai ir importuotojai nesiima priemonių tinkamoms alyvų atliekų tvarkymo sistemoms organizuoti, nevykdo nustatytų alyvų atliekų tvarkymo užduočių; nesant efektyvių priemonių, užtikrinančių gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimą, nėra ir įmonių, užsiimančios alyvų gamyba ar importu, ekonominio suinteresuotumo vykdyti nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis.

Nesant ekonominio suinteresuotumo vykdyti nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis, vertinant iš pelno siekiančio privataus juridinio asmens pozicijų, nėra prasmės tinkamai organizuoti alyvų atliekų tvarkymo sistemas, kadangi tam reikalingos papildomos sąnaudos, o nesant tokios sistemos, alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymas nėra įmanomas, ką iš esmės ir patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikti duomenys apie sutvarkytų alyvų atliekų kiekius nuo pateiktos į vidaus rinką alyvų kiekio (2008 m. – 25,5 proc., 2009 m. – 23,7 proc., 2010 m. – 25 proc., 2011 m. – 20,5 proc., 2012 m. – 19,9 proc.) (b. l. 170), taip pat 2014–2020 metų plano nuostatos, susijusios su alyvos atliekų tvarkymu 2008–2011 metais, bei aplinkybė, kad nors pagal šio teisės akto nuostatas planuojamas alyvos atliekų surinkimo ir tinkamo tvarkymo didėjimas, 2015 metais numatyta surinkti ir sutvarkyti 24 procentus alyvų atliekų nuo viso patiekto vidaus rinkai alyvų kiekio, t. y. netgi mažiau nei turėjo būti sutvarkoma 2008–2011 metais.

Privalomuoju nurodymu, teikiamu vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 3 d.). Privalomasis nurodymas, kuris apibrėžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 3 d. ), ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti duodamas šiais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str. redakcija galiojusi nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.).

Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog privalomojo nurodymo turiniui kaip bendroji norma taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus individualiam administraciniam aktui (2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2006/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012). Ginčui reikšmingos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2008 m. spalio 6 d. įstatymu Nr. X-1743 redakcija) nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Nors nagrinėjamu atveju Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16 priėmė, kaip matyti iš jo turinio, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 punktu (kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes), pareiškėjui nurodžius įvykdyti Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis, jokių pažeidimo, kuris iš objektyviosios pusės pasireiškė alyvų atliekų tvarkymo užduoties tinkamu neįvykdymu, pasekmių, kurios ir nebuvo nustatinėjamos, realiai nėra nurodoma pašalinti, dėl ko Privalomasis reikalavimas, priimtas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 punktu numatytu pagrindu, bei Sprendimas, kuriuo jis paliktas nepakeistu, negali būti laikomi teisėtais dėl jų prieštaravimo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.), todėl yra naikintini.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkinamas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinimas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tepalita“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tepalita“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. M13-16 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.(35-1)-V349.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė