2023-03-08 Nr. AB-5161-3-62-3-00088-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-282-492/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00088-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 3 600 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iš jo uždirbtų pinigų kiekvieną mėnesį neteisėtai buvo atskaitoma 25 proc. į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, nors šios lėšos turėjo būti pervedamos iš valstybės biudžeto lėšų. Tai buvo daroma nuo 2015 m. Pareiškėjas teigė, jog tai nusikalstami veiksmai. Dėl tokių nusikalstamų veikų pareiškėjas patyrė turtinę žalą, bei dvasinius išgyvenimus, nes niekur negalėjo gauti pagalbos šiuo klausimu. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog į socialinės paramos nuteistiesiems fondą surinktos lėšos naudojamos neprasmingai, yra grobstomos.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. sausio 3 d. turėtų būti taikoma ieškinio senatis. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 132 straipsnis reglamentuoja išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio tvarką, išskaitomus procentus ir kt. Kadangi išskaitos iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo daromos teisės aktuose nustatyta tvarka, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad atsakovas vykdė neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, savavališkai pasisavindamas iš nuteistojo gauto darbo užmokesčio lėšas, visiškai neatitinka realybės ir yra nepagrįsti, todėl skundas turėtų būti netenkinamas. Atsakovas pažymėjo, kad socialinės paramos nuteistiesiems fonde esančios lėšos naudojamos vadovaujantis BVK 129 straipsnio 1 dalimi. Vien tai, kad, pareiškėjo vertinimu, pinigai nebuvo tinkamai panaudoti, nėra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, psichologų dokumentacijoje duomenų nėra. Todėl aplinkybės, jog pareiškėjas iš tikrųjų jautė garbės ir orumo pažeminimą ar dvasinius išgyvenimus ir emocinius nepatogumus, yra nepagrįstos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos turtinės žalos faktą, todėl jo prašymas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, vertindamas atsakovo prašymą byloje taikyti ieškinio senaties terminą, įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas turtinės žalos atlyginimas už tai, jog galimai neteisėtai buvo atliekamos išskaitos iš jo darbo užmokesčio nuo 2015 m., bet skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2022 m. sausio 10 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam atliekamos išskaitos iš darbo užmokesčio, todėl sprendė, kad už laikotarpį iki 2019 m. sausio mėn. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

7. Teismas, įvertinęs CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl galimai neteisėtų atliekamų veiksmų jautė jo skunde nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, ir, pritaikęs ieškinio senatį, atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį už laikotarpį iki 2019 m. sausio 9 d., bei nevertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, sietinų su minėtu laikotarpiu.

8. Teismas byloje vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos turtinės žalos laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. Teismas išsamiai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, taip pat BVK 132 straipsnio 1-3 dalių nuostatas dėl išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio, bei Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 430 redakcija) (toliau – ir Aprašas) nuostatas.

9. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. sanitaro pareigose 0,5 etato, nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. – pagalbinio darbininko pareigose 0,25 etato bei nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. papildomai dirbo valytojo pareigose 0,25 etato. Pravieniškių PN 2021 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 2-2558 pareiškėjas buvo perkeltas į atvirąją koloniją. Teismas, įvertinęs 2022 m. vasario 7 d. Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, pažymėjo, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo atskaitoma pagal vykdomuosius raštus, 25 procentai į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, 5 procentai į neliečiamą pareiškėjo sąskaitos dalį. Teismas konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK visus atskaitymus iš pareiškėjo darbo užmokesčio atliko pagal BVK nustatytą tvarką.

10. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjui priskaičiuoto darbo užmokesčio nebuvo atskaityta didesnė negu dvidešimt penkių procentų išskaita paramos nuteistiesiems fondui ir penkių procentų dydžio neliečiama sąskaitos dalis. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog pareiškėjui buvo tinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis, iš kurio išskaitos į Socialinės paramos nuteistiesiems fondą buvo daromos teisėtai, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo turtinę žalą kaip nepagrįstą, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), ir konstatavus, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

11. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad, pareiškėjo vertinimu, galbūt netinkamai naudojamos lėšos, išskaitytos iš jo darbo užmokesčio, nesudaro pagrindo spręsti, jog šios išskaitos buvo neteisėtai išskaitytos.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išnagrinėti pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ir nepagrįstai taikė ieškinio senatį, buvo šališkas.

14. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, bei nurodo, kad šis skundas yra nemotyvuotas, nepagrįstas nei faktais, nei teise, jame nenurodyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 3 600 Eur turtinės žalos atlyginimą, susidariusį iš pareiškėjo darbo užmokesčio nuo 2015 m. atskaitant įmokas į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs atsakovo veiksmuose valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), būtinų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Teismas taip pat taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį už laikotarpį iki 2019 m. sausio 9 d.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ieškinio senaties taikymu.

18. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškinio senaties taikymo, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios lemtų būtinybę kitaip vertinti momentą, kada pareiškėjas sužinojo (galėjo sužinoti) apie (galimą) savo teisių pažeidimą, nes pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė jau ne kartą ieškojęs pagalbos dėl išskaitymų iš jo darbo užmokesčio, kurie vykdomi nuo 2015 m.

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

22. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareiškėjo darbo apmokėjimo buvo taikomos specialiosios teisės normos (BVK, Aprašas) pagal kurias pareiškėjui suteikto darbo apmokėjimas ir išskaitos iš darbo užmokesčio (BVK 132 str.) atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime išdėstė išsamius motyvus, iš kurių matyti, kad atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu ir dar kartą tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių teisiškai pagrįstų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, o iš esmės pateikia savo samprotavimus dėl bausmių vykdymo sistemos ydingumo.

24. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, negali būti tenkinamas, o pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismas buvo šališkas.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė