2017-07-04 Nr. AB-13216-3-61-3-04992-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-683-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04992-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. P-222 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Nurodė, kad nesutinka su 2015 m. rugsėjo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-18 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmų, susijusių su suimtojo N. T. skundų nagrinėjimu“ (toliau – ir Išvada) nustatytomis aplinkybėmis.

Pareiškėjo teigimu, pagal kompetenciją buvo atsakyta į visus N. T. skunde nurodytus klausimus, o ne į teiginius, iš esmės įvertinant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus nustatytą telefoninių skambučių suteikimo tvarką, esamus šios įstaigos darbuotojų resursus bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus, todėl pagal kompetenciją pavizavo atsakymo į suimtojo N. T. 2014 m. spalio 29 d. skundo projektą ir perdavė pasirašyti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui D. M..

Teigė, kad Išvadoje iš esmės nebuvo įvertinti jo paaiškinimai. Buvo aprašytos tik vaizdo įrašų saugojimo galimybės Lukiškių TI-K ir konstatuota, kad N. T. 2014 m. spalio 29 d. skunde išdėstyti teiginiai turėjo būti išsamiai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti ir apie nagrinėjimo rezultatus nurodyta Kalėjimų departamento 2014 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 2S-6149. Akcentavo, kad N. T. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Kalėjimų departamento 2014 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 2S-6149 nėra pareiškęs pretenzijų, kad atsakymas buvo neišsamus. Be to, Išvadoje subjektyviai nurodyta, kokius veiksmus pareiškėjas turėjo atlikti, tačiau, jo manymu, tokie veiksmai turėtų būti daromi atliekant tyrimą, o ne skundo nagrinėjimą, bei konkrečius veiksmus, būtinus skundui nagrinėti, pasirenka tarnautojas, nagrinėjantis skundą, kadangi Kalėjimų departamente skundų nagrinėjimo procedūra nėra griežtai reglamentuota. Taigi, Išvadoje nurodyti veiksmai, dėl kurių neatlikimo pareiškėjas yra nubaustas, nėra teisiškai pagrįsti.

Pažymėjo, kad jam inkriminuotas tarnybinis nusižengimas yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamas vien tik blanketinėmis teisės normomis. Išvadoje nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pareiškėjo veiksmais turtinė žala valstybei nebuvo padaryta. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atlikusi tarnybinį patikrinimą dėl Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo D. M., kuris pasirašė pareiškėjo vizuotą atsakymą į N. T. 2014 m. spalio 29 d. skundą veiksmų, galimų tarnybinio nusižengimo požymių nenustatė.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 31–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad N. T. skunde išdėstyti teiginiai turėjo būti išsamiai, objektyviai ir visapusiškai įvertinti ir apie jų rezultatus nurodyta 2014 m. lapkričio 21 d. rašte, tačiau šių veiksmų nebuvo atlikta. Pareiškėjas netinkamai vykdė tarnybines funkcijas, nes 2014 m. lapkričio 18 d. vizavo rašto projektą ir taip pritarė rašto turiniui, neįsitikino šio rašto objektyvumu, išsamumu, visapusiškumu bei nekontroliavo jam pavaldaus pareigūno A. J. paskirtos užduoties tinkamo įvykdymo. Vertino, kad pareiškėjas pažeidimą padarė dėl aplaidumo, t. y. nevykdė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 25 straipsnio 2 dalies, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytų valstybės tarnautojo pareigų ir netinkamai atliko tarnybines funkcijas, nustatytas Apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 154 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 8.1. papunktyje.

Atsakovo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo ištirtos ir įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, tarnybinio tyrimo metu nenustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkiančių aplinkybių, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, paskirta adekvati nuobauda padarytam pažeidimui, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį. Įsakymas turėtų būti vertinamas kartu su Išvada, kuri yra neatsiejama Įsakymo dalis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (II t., b. l. 93-97) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino 2015 m. rugsėjo 16 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. P-222, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Teismas pažymėjo, jog bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo padarymo diena nagrinėjamu atveju laikytina 2014 m. lapkričio 21 d. (I t., b. l. 67), pareiškėjui vizavus jo pavaldinio A. J. parengtą atsakymą pareiškėjui N. T.. Nuobauda pareiškėjui paskirta 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. P-222. Taigi tarnybinė nuobauda už 2014 m. lapkričio 21 d. padarytą pažeidimą pareiškėjui buvo paskirta praėjus beveik 10 mėnesių nuo nusižengimo padarymo.

Vadovaudamasis Statuto 26 straipsnio 6 dalies (akto redakcija, galiojusi drausminės nuobaudos padarymo metu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) nuostatomis, teismas pažymėjo, jog yra nustatytas bendrasis 6 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neįrodžius, jog tarnybinis nusižengimas nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tai yra pakankamas pagrindas 6 mėnesių terminą skaičiuoti nuo nusižengimo padarymo dienos, o padarius išvadą, jog šis terminas praleistas – paskirtą nuobaudą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, Vilnius, 2006, p. 326).

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra nustatyta nei vienos iš Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimtinės aplinkybės, kai tarnybinė nuobauda galėjo būti pareiškėjui skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Faktas, kad Kalėjimų departamento imuniteto skyrius 2015 m. liepos 29 d. parašė tarnybinį pranešimą, negali būti prilyginama tarnybiniam ar kitam kompetentingos institucijos patikrinimui (tai laikytina tik vada tarnybiniam patikrinimui (tyrimui) pradėti (I t., b. l. 77-80). Šiuo tarnybiniu pranešimu, tik pranešama apie galimą tarnybinį nusižengimą dėl pranešime nurodytų aplinkybių.

Pažymėta, kad šiame tarnybiniame pranešime galimo padaryto pažeidimo datos yra nurodytos teisingai, t. y. tada, kai pareiškėjas N. T. kreipėsi su skundais į Kalėjimų departamentą – 2014 m. rugsėjo 15 d. (I t., b. l. 60-61) ir jam 2014 m. lapkričio 21 d. parengtas atsakymas į skundą Nr. 23-6149 galimai buvo ydingas, tačiau atsakovas sąmoningai nurodo tyrimo pagrindą naujai gautą 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjo N. T. skundą kaip sužinojimą apie galimai dar 2014 m. lapkričio 21 d. E. G. padarytą tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 67).

Teismo vertinimu, naujai gautas 2015 m. liepos 8 d. N. T. skundas ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. liepos 16 d. persiųstas N. T. skundas su tarpininkavimu, negali būti laikomas sužinojimo apie N. T. teisių pažeidimą sužinojimo diena ir termino skaičiuoti drausminei nuobaudai pradžia. Teismas padarė išvadą, kad atsakovui apie tokio rašto išsiuntimą buvo žinoma nuo jo parengimo dienos, pareiškėjas N. T. apskundė tokį atsakymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dar 2014 m. gruodžio 12 d., byloje Kalėjimų departamentas dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teikė atsiliepimą į pareiškėjo N. T. skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patenkino iš dalies pareiškėjo N. T. skundą, konstatuodamas, kad jo teisės skambinti konkrečiomis datomis buvo pažeistos. Taigi, atsakovui buvo žinoma ši situacija, tačiau šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių naujų įrodymų, kurių ėmėsi kaltų asmenų nustatymui, po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nors po šio teismo sprendimo priėmimo terminas drausminei nuobaudai skirti nebuvo suėjęs, t. y. jos paskyrimo terminas suėjo tik 2015 m. gegužės 21 d.

Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. įsiteisėjusio teismo sprendimo inicijavo tarnybinį patikrinimą, ėmėsi aktyvių veiksmų išsiaiškinti, ar nebuvo atlikti tarnybiniai nusižengimai. Ir tik dar kartą pareiškėjui N. T. kreipusis per Seimo kontrolierių dėl tų pačių aplinkybių ir pastarajam Seimo kontrolieriaus įstatymo 19 straipsnio pagrindu persiuntus skundą Kalėjimų departamentui ir įpareigojus atsakyti bei pateikti informaciją apie skundų tyrimą bei veiksmus, kurie buvo atlikti po įsiteisėjusio teismo sprendimo galimai kaltiems asmenims nustatyti, buvo surašytas 2015 m. liepos 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. LV-2311 apie galimai pareigūnų veiksmuose, esantį tarnybinį pažeidimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek tarnybinis pranešimas buvo surašytas jau pasibaigus terminui drausminei nuobaudai paskirti, tiek atitinkamai tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas pasibaigus šiam terminui.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad gavus 2015 m. liepos 14 d. suimtojo N. T. skundą, bei 2015 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštą Nr. D-2015/1-963/3D-1910 „Dėl skundo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“, kuriuo persiųsta N. T. 2015 m. liepos 8 d. skundo kopija, laikytina atsakovo sužinojimo apie galimus tarnybinius pažeidimus sužinojimo data. Kaip jau minėta, atsakovas dalyvavo bylos nagrinėjime teisme trečiuoju suinteresuotu asmeniu, gavo 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog N. T. teisės buvo pažeistos, todėl faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturi būti tiriami ar įrodinėjami iš naujo, atsakovas, gavęs įsiteisėjusį teismo sprendimą, privalėjo laikytis drausminės nuobaudos ištyrimo ir skyrimo procedūros bei terminų.

Teismas pažymėjo, jog atliktas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas ar pavedimas Lukiškių TI-K atlikti tarnybinį patikrinimą (I t., b. l. 81, 107-112) negali būti suprantamas kaip „kompetentingos institucijos atliekami patikrinimai“ Statuto 26 straipsnio 6 dalies prasme. Tik kompetentingos institucijos išvada, surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą, gali būti pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą. Todėl šiuo atveju, skiriant tarnybinę nuobaudą, turėjo būti laikomasi įstatyminės nuostatos, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos. Kadangi šis terminas akivaizdžiai pažeistas, tarnybinė nuobauda paskirta neteisėtai ir tai yra pakankamas bei savarankiškas pagrindas panaikinti paskirtą nuobaudą.

Teismas nurodė, jog nustačius pakankamą paskirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimo pagrindą, toliau tikrinti pareiškėjo ar atsakovo nurodytų aplinkybių dėl veikos, jos kvalifikavimo, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų nėra būtinybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011).

III. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 107-110), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą, tenkindamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė įstatymus, neatsiejamai susijusius su šiuo ginču, todėl teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų (81 str., 86 str., 87 str., 142 str. 2 d. 5 p.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011; 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-724/2010; 2007 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-568/2007) dėl teismo sprendimo motyvavimo, teismo aktyvaus dalyvavimo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant.

3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant iš esmės nebuvo ginčo dėl sprendime paminėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo laike. Pareiškėjas neginčijo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Statuto 30 straipsnio (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1447 redakcija) nuostatomis, todėl šiuo klausimu nepasisakė ir atsakovas. Ši aplinkybė nebuvo nagrinėta ir teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodo, kad tarnybinių nuobaudų skyrimas nagrinėjamu atveju reglamentuojamas Statuto 26 straipsnyje (Akto redakcija, galiojusi tarnybinio pažeidimo padarymo metu iki 2015 m. kovo 1 d.), tačiau įstatymo taikymo laike nemotyvuoja, nepasisako dėl Statuto 30 straipsnio (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1447 redakcija) taikymo.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai vadovavosi Statuto 26 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2015 m. kovo 1 d, todėl priėjo nepagrįstą ir klaidingą išvadą, kad pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą turėjo būti laikomasi įstatyminės nuostatos, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos, nors, kaip minėta, teisės normų galiojimo klausimas ir taikymas nebuvo nagrinėjamas bylos nagrinėjimo metu. Įstatymų leidėjas 2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1447 1 straipsniu pakeitė Statutą ir jį išdėstė nauja redakcija. Kalėjimų departamentas, priimdamas pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, vadovavosi galiojančiu teisės aktu ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

5. Vadovaujantis Statuto 30 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.), pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo diena laikytina 2014 m. lapkričio 18 d. jam vizavus Kalėjimų departamento 2014 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 2S-6149 projektą, kurį parengė jam pavaldus A. J., todėl pareiškėjui Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. P-222 skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nepraėjus vieneriems metams nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.

6. Įstatymų leidėjas, 2014 m. gruodžio 16 d. priėmęs Lietuvos Statuto pakeitimo įstatymą Nr. XII-1447, kurio 3 straipsnyje nustatė jo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką, nustatė, kad Statutas įsigalioja, su nurodytomis išimtimis, nuo 2015 m. kovo 1 d. Nuo minėtos datos galioja ir Statuto 30 straipsnis, reglamentuojantis tarnybinių nuobaudų skyrimą. Įstatymo leidėjas jokių išimčių, kad Statuto 30 straipsnio nuostatos netaikomos pataisos pareigūnams, padariusiems tarnybinius nusižengimus iki šio įstatymo įsigaliojimo, nenustato. Be to, pagal administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015), tiriant tarnybinį nusižengimą, taikoma tuo metu galiojanti įstatymo nuostata ir negali būti taikomas negaliojantis įstatymas.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentui pareiškėjo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina nuo Kalėjimų departamento 2014 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 2S-6149 išsiuntimo dienos. Statutas tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nepateikia. Tačiau, aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (žr., pvz., 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-720/2003, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-803/2006; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1122/2011; 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012). Šio ginčo atveju pareiškėjo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina 2015 m. rugsėjo 15 d., kai buvo patvirtinta Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TT-18.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekeičia, o tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, turintis įtakos teisingam bylos išsprendimui, yra dėl naujos redakcijos Statuto nuostatų taikymo teisiniams santykiams, kilusiems iki šio Statuto patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas ginčui taikė Statuto 26 straipsnio 6 dalies (akto redakcija, galiojusi drausminės nuobaudos padarymo metu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) nuostatas ir pripažino, kad atsakovas praleido šios teisės normos nustatytą bendrą 6 mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą ir dėl to panaikino paskirtą pareiškėjui tarnybinę nuobaudą.

Atsakovas nurodo, kad ginčui turėjo būti taikoma Statuto 30 straipsnio 3 dalis (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1447 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.), nustatanti vienerių metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti.

Pirmosios instancijos teismo bei atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos Statuto procesinių normų redakcijos ir jų įsigaliojimo laikotarpiai yra teisingi.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas buvo padarytas 2014 m. lapkričio 18 d., tyrimas dėl galimai padaryto pažeidimo inicijuotas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LV-2311 Kalėjimų departamento direktorei (I t., b. l. 77), tarnybinė nuobauda paskirta atsakovo 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. P-222, t. y. jau galiojant Statuto 30 straipsnio 3 daliai.

Bendra taisyklė, kad procesas vyksta pagal procesinius aktus, galiojančius atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių normų galiojimo, yra pažymėjęs, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

Taip pat šiam ginčui taikytinų procesinių normų galiojimo aiškinimui yra reikšminga ir tai, kad pareiškėjui procesinių normų pagrindu pritaikyta poveikio priemonė – tarnybinė nuobauda, todėl nors Statuto 30 straipsnio 3 dalies norma yra procesinė, tačiau įvertinus tai, kad ji pasunkino pareiškėjo padėtį, nes buvo nustatytas ilgesnis tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, nei buvęs Statuto 26 straipsnio 6 dalyje, būtina vadovautis lex benignior retro agit principu dėl teisės aktų galiojimo, t. y. kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams.

Pareiškėjo persekiojimas dėl galimai padaryto pažeidimo buvo pradėtas jau galiojant Statuto 30 straipsnio 3 daliai, nes Statuto 26 straipsnio 6 dalies galiojimas jau buvo pasibaigęs, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo padėtis nauju teisės aktu buvo pasunkinta ir tai prieštarauja lex benignior retro agit principui, kad atgal galioja tik švelnesnė teisės norma už buvusią. Ši aplinkybė lemia išimties taikymą iš bendros procesinių normų galiojimo taisyklės, ir procesinė norma, sunkinanti asmens teisinę padėtį, netaikytina juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šio akto įsigaliojimo.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo santykiams Statuto 26 straipsnio 6 dalies (akto redakcija, galiojusi drausminės nuobaudos padarymo metu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) ir pagrįstai paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikino.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Teismas teismo posėdyje neprivalo aiškintis dėl teisės taikymo ir gali savarankiškai nuspręsti dėl ginčo santykių kvalifikavimo, o posėdyje tik nustato reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir ištiria įrodymus (ABTĮ 81 str.). Pirmosios instancijos teismas tai atliko, o atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kurios aplinkybės nebuvo ištirtos ar neįvertintos, todėl šie apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė